Justas Stankevičius. Kaip radikalus politkorektiškumas kenkia savo paties tikslui?

„Jei vadinsime daiktus ne tikraisiais vardais, jų esmė pasikeis“. Tai būtų taiklus politkoretiškumo apibrėžimas vienu sakiniu, kuris tuo pačiu tarsi parodo užmaskuotą jos cenzūrinę prigimtį. Tačiau kaip ir su visomis teorijomis ar idėjomis, teorinė idėja yra pritaikoma praktikoje. Vos prieš kelias dienas pasklido žinia, jog vienas didžiausių klasikinės muzikos renginių Vakaruose „BBC Proms“, vykstantis Londone cenzūruos kelių kanoninių kūrinių tekstus. Toks perdėtas politkoretiškumas išduoda akivaizdų naratyvą: bandyti visais įmanomais būdais uždrausti ir cenzūruoti viską, kame galima įžvelgti ką nors įžeidžiančio. Tačiau kokiu rakursu šis politkoretiškumas skiriasi nuo cenzūros SSRS? Trumpai sakant, niekaip. Cenzūra yra cenzūra. Toks perdėtas cenzūravimas galimai kenkia savo paties tikslui: yra rodoma nepagarba pačioms tautinėms mažumoms tarsi jie nėra savarankiški žmonės, kurie nesugeba priimti pasaulį koks jis yra. Kitas aspektas, ar tai nėra išvirkštinis rasizmas nutaikytas prieš Europos kultūrinį paveldą? 

BBC ignoruojamas britų kultūrinis paveldas nėra nepastebimas. Kaip teigia garsus britų politikas Richardas Tice‘as „jei BBC nori atšaukti mūsų patriotizmą ir istoriją nedainuojant „Rule Britannia“ ir „Land of hope and glory“, tuomet aš noriu atšaukti savo mokėjimus BBC. Jie pažeidžia savo sutartį su britais“. Ir jis yra teisus. Kiekvienas Britanijos pilietis privalo mokėti mokestį BBC jei jo televizorius rodo BBC kanalus. Savo cenzūra BBC įrodė, jog būdama britų nacionalinė transiliuotoja ji neastovauja Britanijos žmonių ar jos kultūros. 

Politkorektiškumas oponuoja žodžio laisvei 

„Neturėti politiškai teisingos nuomonės reiškia tarsi neturėti sielos“, skelbė Mao Dzedongas, komunistų revoliucinierius Kinijoje, atsakingas už 45 milijonų žmonių gyvybes. „Politiškai teisinga nuomonė“ yra klišė, kuri buvo naudojama ne tik komunistinėje Kinijoje ar nacių Vokietijoje, tačiau atnaujinta savo forma taikoma ir šiandien. Ši klišė yra žinoma „politkorektiškumo“ vardu. 

Minties ir žodžio laisvė yra tai, kas vertė Vakarus judėti į priekį ir tobulėti mene bei moksle, tačiau šios laisvės kasdien yra puolamos radikalios kairės ar politkorektiškumo. BBC ir Britanijos kultūrinio paveldo cenzūravimas yra tik vienas atvejis. Politkorektiškumas vis labiau kelia pavojų internete: yra taikomas ne vienodas politikų matomumas Facebook, priklausant nuo politiko įsitikinimų, faktais pagrįsti pasidalinimai yra „prafiltruojami“ faktų tikrintojų ir kt. Tai yra tik smulkmenos su svarstomais Europos Sąjungos įstatymais. 2018 m. ES parlamentas pritarė siūlomoms naujos autorių teisių direktyvų 11 ir 13 straipsniams, kurių esmė yra išfiltruoti į internetą papuolantį turinį prieš jam būnant publikuojamam. Ar „filternetas“ yra kaina, kurią privalome sumokėti vien dėl to, jog kažkam gali nepatikti publikuojamo dalyko turinys? Skamba kaip ne itin įtikinamas teiginys. Tad siekiant kritiškai ir akademiškai vertinti pasaulį ir jo reiškinius, privalome įvardinti dalykus tikraisiais jų vardais, turėti kritišką bei atsakingą istorijos vertinimą vietoj griebiantis cenzūros ir kultūros griovimo.