Nerijus Pipiras. Gyva tauta kol gyva jos atmintis

(Kalba, sakyta Ukmergės rajone, dukstynos kapinėse, prie monsinjoro Alfonso Svarinsko kapo, 2020 – 07 – 04)

„Ieškojau tėviškės tamsioj nakty, it kapas: -Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva? Ar plaka dar skausme širdis sukepus, ar tu gyva, ar negyva? Iškėliau šaukdamas rankas į dangų juodą: „Kur tu tėvyne, kur tu, Lietuva? Ir kai parpuoliau bėgdamas per gruodą atsakė man: - Aš čia, gyva!“(B. Brazdžionis)

Vėl susirinkom prie monsinjoro Alfonso Svarinsko kapo. Šventai valandai. Šventai atminčiai. Susirinkom visa gyva tauta. Šią valandą, šią akimirką tarsi iš naujo man suskamba būtent tokie poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai, užrašyti tuomet, kai, rodos, virš Tėvynės kaupėsi tamsūs debesys. Prisimenu juos šiandien, kai pradedame vėl atkurtos Lietuvos ketvirtą dešimtmetį. Prisimenu juos čia, šią šventą valandą šioje šventoje vietoje, šalia sūnų, paguldžiusių galvas už Tėvynę, kapų. Prisimenu dar ir todėl, kad tenka pripažinti, jog kaskart vis labiau laisvės bijau. Tik ne tos, kuriai, kaip sakė apaštalas Paulius, mes esame pašaukti. Bijau aš tokios laisvės, kuri brukama kūjų per istoriją. Bijau tokios laisvės, kuri parklupdo prieš žmogų, bet ne prieš Dievą, kada nelieka ribos tarp dorybės ir nusikaltimo, o kilniausios idėjos tampa tik maskuojančia kauke. Bijau tokios laisvės, kai ant kankinių atminimo užpilamas smėlis, imituojant jūros ošimą, jau niekaip nesutapatinamą su lietuvio didybe, o daugiau su aistromis ir malonumais. Šiandien čia, šioje vietoje, tikrai ne be reikalo sustojom. Susirinkom čia liudyti, jog laisvė be didvyrių netenka sūrumo, ir, kaip Evangelijoje parašyta, belieka ją tokią tik išberti sumindžiojimui.

Klausiu, noriu garsiai klausti, ar tik nėra taip, kad tokia laisvė tampa klampinančia tironija, iš kurios mus gali išvaduoti tik grįžimas prie monsinjoro Alfonso idėjų ir radikalumo, tik prisiminimas šviesios atminties kardinolo Vincento Sladkevičiaus MIC, kurio gimimo šimtmetį čia taip pat susirinkome minėti, raginimo laukti ir augti. Laukti, kol užmojai ir greitis parodys savo vaisius.

Labai gražiai kardinolas Vincentas yra kalbėjęs: „Žemiškąją tėvynę galime prarasti, galime būti atskirti nuo jos. Bet jei tikėjimas yra mūsų tėviškė, mes niekad neliksime vieniši. Kad ir kur būsim, visur tėviškė bus su mumis. Mes niekada nesijausim našlaičiais, niekad nebūsim be namų, be šeimos <...> Štai, koks nuostabiai gražus gyvenimas žmogaus, kuriam tikėjimas yra tapęs tėviške“.

Susirinkome šią valandą kaip niekad kantrūs ir tikintys, kad kaip sako Jėzus Evangelijoje, Dangiškasis Šeimininkas atėjus laikui, atskirs javus nuo piktžolių. Tad į tai, ar gebėsime aukotis, atėjus išmėginimui laikui, kaip aukojosi tie tūkstančiai Tėvynės sūnų ir dukterų, kuriuos monsinjoras Alfonsas įprasmino savo laikysena bei idėjomis, norisi atsakyti: „Taip“. Anuomet tas pats poetas Bernardas Brazdžionis tame pačiame eilėraštyje rašė: „Kaip skausmo ašara, mirgėjo žiburėliai... – Ar tu tenai, ar tu ten, Lietuva? Ir iš tamsos, ir iš nakties, ir iš šešėlių atsiliepė: - Aš čia, gyva“.

Šiandien ši valanda mums liudija Gyvąją Lietuvą. Nepalaužtą. Vienintelę tikrai laisvą ir tikrą. Tikiu, jog monsinjoro Alfonso Svarinsko šviesos, spindinčios iš šios vietos, niekas neužgesins. Nes tai tikrosios laisvės šviesa, kartais blaškoma audringo vėjo, bet niekada neužpučiama, neužgesinama. Tegul ji nušviečia kelią ateities kartoms. Lietuva gyva, kol gyva atmintis. Ji gyva yra čia, kur esame mes, lietuviai, nepabūgę istorijos ir atsakomybės, vedami monsinjoro Alfonso idėjų, kardinolo Vincento išminties, daugybės sūnų ir dukterų, likusių ten, tolimojoje Sibiro žemėje, ar atgulusių Tėvynės miestų bei miestelių aikštėse, skersgatviuose, prie šventorių, miškuose, drąsa ir pasiaukojimu.