Zigmas Tamakauskas. Velykos – Kristaus Prisikėlimo šventė: tada ir dabar
1989 m. kovo mėnesį su buvusios Kauno 21-osios vidurinės mokyklos mokytojų grupe lankydami Nepriklausomybės kovų vietas, užsukome ir į Ši...
https://www.propatria.lt/2020/04/zigmas-tamakauskas-velykos-kristaus_9.html
1989 m. kovo mėnesį su buvusios Kauno 21-osios vidurinės mokyklos mokytojų grupe lankydami Nepriklausomybės kovų vietas, užsukome ir į Širvintų miestelį, kurio ruože vyko dėl Lietuvos išlikimo sprendžiama kova su lenkų kariuomene. Miestelio kapinėse aplankę mūsų karių kapus netoli šv. arkangelo Mykolo bažnyčios sutikome jau mums žinomą buvusį sovietinių lagerių kalinį, Norilsko kalinių sukilimo dalyvį, filosofą, poetą, rašytoją bei Šventojo Rašto vertėją kunigą Česlovą Kavaliauską. Su juo pasikalbėjome įvairiais tikėjimo klausimais ir apie artėjančių šv. Velykų prasmę. Iki šiol mano atmintyje išliko jo minėta citata iš šv. Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams, kuriame aiškinamas krikščionių tikėjimo pamatas - Kristaus prisikėlimas iš numirusiųjų faktas. Tokia ir yra tikroji Velykų prasmė – Kristaus Prisikėlimo šventė.
Mūsų krašte Velykas švenčia beveik visi. Vieni jas vadina tik „pavasario švente“, „atbundančios gamtos švente“, nesuteikdami jai tikrosios šios šventės prasmės, ar tiesiogiai Velykomis. Tačiau ir šis žodis sovietinės okupacijos metais viešai nebuvo minimas, buvo persekiojami mokiniai, dalyvavę velykinėje šv. Mišių aukoje arba išdrįsę antrąją Velykų dieną nenueiti į mokyklą. Už tokią padarytą „nuodėmę“ teko aiškintis pas mokyklos direktorių pakviestiems ir mano tėvams, buvo sumažinti mano elgesio ir drausmės pažymiai, grasinta net pašalinti iš mokyklos...
Prisimenu savo suorganizuotas jau viešas Velykas, pavadintas „Gražiausio margučio“ švente „Kauno gelžbetonio“ susivienijime. Brėško 1988-tieji, vis ryškiau kūrėsi Lietuvos atgimimo Sąjūdis. Tada dirbau minėto susivienijimo darbo užmokesčio skyriaus viršininku. Joje buvau įkūręs Lietuvių kalbos narystės kuopą ir išgarsėjusią tuomet Respublikoje blaivybės draugiją, rengėme daug pažintinių ekskursijų po Lietuvą. Paskelbiau dirbantiesiems, kad antrąją šv. Velykų dieną parengsime konkursinę „Gražiausio margučio“ popietę. Paprašiau, kad darbuotojai, norintys dalyvauti šiame konkurse, atsineštų savo numargintus velykinius margučius. Šį skelbimą daugelis darbuotojų sutiko su džiaugsmu. Visi suprato, kad tai simbolinė šv. Velykų šventės išraiška. Joje gausiai dalyvavo visų cechų darbininkų ir tarnautojų atstovai. Išrinkome konkurso vertinimo komisiją. „Gražiausio margučio“ vardą ir didįjį prizą laimėjo susivienijimo vyriausiojo technologo Benedikto Kemzūros, šiandien žinomo krepšinio trenerio Kęstučio tėvo, margutis. Pažymėti prizais buvo ir kitų dviejų vietų laimėtojai.
Džiaugėmės suneštų margučių, simbolizavusių Prisikėlimo šviesą, išraižytų raštų spalvomis. Apie tai parašiau straipsnelį į Susivienijimą valdančio tresto leidžiamą savaitinį „Statybų pastoliuose“ laikraštį. Tačiau dar tada turėjusi galios kontroliuoti į laikraštį atneštus rašinius, tresto partorgė ant mano straipsnio užrašė: „Nuo kada Tamakauskas pradėjo viešai organizuoti Velykų šventimą?... Nespausdinti!“. Į tai jau kitais metais laikraščio redaktorius Abelkis įdėjo nupieštą vaizdelį su užrašu: „Raganos mostas...“
Velykos – pati didžiausia ir svarbiausia krikščionių šventė. Ji turi ir gilias Senojo Testamento tradicijas, susijusias su pavergtos tautos išvedimu iš nelaisvės. Pagal šv. Raštą Dievo pasiųstas Mozė turėjo prašyti Egipto faraono, kad šis išleistų visus žydus į laisvę. Faraonas nesutiko. Tuomet prasidėjo Egiptą žlugdantys antgamtiniai Dievo darbai. Tačiau mirties angelas nepalietė tų namų, kurių duris, Dievo nurodymu, žydai pažymėjo avinėlio krauju. Šis nelaimės praėjimas – perėjimas buvo pavadintas Pascha. Pascha buvo laisvės pradžia jos siekusiems izraelitams, suteikusiems galimybę išsivaduoti iš Egipto nelaisvės. Keliaudami per dykumą žydai ant lauže įkaitinto akmens kepė neraugintos duonos paplotėlius, daug kam žinomus „macus“.
Avinėlio kraujas savo galia sustabdė besiartinančią mirtį. Rašydamas apie Senojo Testamento šventes, jau mūsų minėtas šventasis Paulius pažymi, kad visa tai tėra būsimų dalykų šešėlis, o realybė yra Kristus – Dievo sūnus, Velykų avinėlis, paaukotas žmonėms atpirkti iš prigimtinės nuodėmės, iš jų nuopuolio. Tai galimybė žmogui išeiti iš savo dvasinės vergovės, pereiti iš tamsos į šviesą. Todėl aukojant šv. Mišias prieš Komuniją giedami Šventojo Rašto žodžiai: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“.
Manoma, kad Velykų pavadinimas yra kilęs iš baltarusiško žodžio, lietuviškai skambančio kaip „Didžioji diena“. Dar šis žodis siejamas su žodžiu „vėlės“, nes mūsų protėviai šią dieną lankydavo kapus, nešdavo mirusiesiems maisto.
Velykos yra kilnojama šventė. Ji švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ji nustatyta 325 metais pirmajame Visuotiniame Bažnyčios susirinkime Nikėjoje, atsižvelgiant į Šventojo Rašto nuorodą. Savaitė iki Velykų vadinama Didžiąją savaite. Ji prasideda nuo Verbų sekmadienio, minint Jėzaus Kristaus iškilmingą įžengimą į Jeruzalę dieną.
Svarbiausios Didžiosios savaitės dienos yra ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis, primenančios Kristaus kančią ir mirtį.
Ketvirtadienio vakarą minima vakarienė, kada Kristus paskutinį kartą vakarieniavo su savo mokiniais. Paskui Kristus buvo išduotas Judo ir suimtas kareivių. Mūsų buityje šią dieną sutvarkomi namai, prausiamasi, išplaunami skalbiniai, pakeičiama patalynė. Manyta, kad tuomet ir visi metai bus švarūs bei jaukūs.
Didysis penktadienis - Kristaus kančios ir mirties diena. Tai tylos, susikaupimo ir apmąstymo diena. Bažnyčiose skaitoma Viešpaties Kristaus kančios istorija, neaukojamos šv. Mišios, neskambinama varpais, negrojama vargonais. Tai tylos, susikaupimo, apmąstymo ir privalomo pasninko bei susilaikymo diena - atsisakoma mėsiškų valgių bei iki soties valgoma tik kartą per dieną.
Didysis šeštadienis žymi laukimo dieną. Kristus buvo nuimtas nuo kryžiaus ir palaidotas. Tai Kristaus prisikėlimo laukimo diena. Namuose buvo dažomi margučiai – pavasario ir naujos gyvybės simbolis. Ant margučių saulės ženklai reikšdavo saulę. Norėta, kad jos netrūktų derliui. Derlius buvo išreiškiamas augmenijos motyvais. Žalčio motyvai reikšdavo bundančią gyvybę. Simbolinės reikšmės turėjo ir spalvos. Juoda spalva būdavo vaizduojama žemė, žalia primindavo žaliuojančią augmeniją, gelsva – javų derlių, raudona spalva simbolizuodavo gyvybę, mėlyna – dangų. Kai kas į margučių raštą įpindavo ir Dievą šlovinantį žodį Aleliuja.
Naktis iš šeštadienio į sekmadienį vadinama Velyknakčiu. Tai žvilgsnis į Prisikėlimo šviesą. Bažnyčios prieangyje uždegama ir šventinama ugnis. Nuo pašventinos ugnies uždegama Velykų žvakė, simbolizuojanti prisikėlusį Kristų – pasaulio Šviesą. Skaitomi Šventojo Rašto skaitiniai, pasakojantys apie Dievo gerumą, pasaulio sutvėrimą. Vėliau krikštijami vadinamieji katechumenai – suaugę žmonės, norintys ir pasiruošę priimti Krikšto sakramentą. Visa bendruomenė atnaujina Krikšto pažadus. Dar vėliau dalinama Komunija – tikrasis prisikėlęs Kristus.
Šventų Velykų rytmetiniu bažnyčių varpų skambesiu, tris kartus apie bažnyčią einama procesija, traukiama giesme „Linksma diena mums nušvito“ ir aukojamomis šv. Mišios, švenčiant Kristaus pergalę prieš mirtį. Grįžę iš bažnyčios šeimos nariai vienas kitą su gražiais linkėjimais sveikina sulaukus šventų Velykų. Prie šventinio, visą šeimą vienijančio stalo, papuošto į želmenų kraitelę sudėtais margučiais ir kitais patiekalais, simbolizuojančiais atgimstantį pavasarį ir stiprybę, sukalbama Kristaus prisikėlimą šlovinanti malda, dėkojama Dievui už suteiktas malones, prisimenami mirusieji artimieji, žuvusieji kovose dėl Lietuvos laisvės.
Šventiniai valgiai prasidėdavo nuo margučio. Kai kuriuose regionuose pirmasis margutis nebuvo daužomas. Jis būdavo pagarbiai supjaustomas ir linkint sveikatos, padalijamas. Tradiciniame margučių daužyme, kada žmogus laiko vieną kiaušinį, o kitas su kitu kiaušiniu daužia per jį, išaiškinamas stipriausio margučio savininkas, kuris gali tikėtis gausaus metų derliaus. Kai kur kiaušinius mušdavo tik vyrai, kurių nugalėtojas galėjo tikėtis artimiausiu metu sulaukti palikuonių.
Vienas iš svarbiausių šventinių valgių buvo su didele meile ir atidumu šeimininkės iškeptas didžiulis pyragas, pagardintas aguonomis, riešutais ir džiovintais vaisiais. Tradiciniais patiekalais būdavo ir riebi raugintų kopūstų sriuba, kiauliena, virtos dešros, šaltiena, bandelės su aguonomis, džiovintais vaisiais ar įkeptais lašinukais, namuose pasigamintas varškės sūris, gira ir midus.
Prie tokio šventinio sotaus stalo žmonės sėsdavo po septynias savaites trukusio gavėnios pasninko. Žymus etnologas Libertas Klimka pateikia šiam laikotarpiui būdingą mįslę: „Septynios mylios sauso tilto, o gale jo – rožė pražydo“.
Velykinės tradicijos turėjo ir savo personažus. Tai Velykų bobutė ir pavasario gyvybės pranašai -Velykų kiškiai. Prabudę Velykų rytą vaikai prie savo lovos rasdavo margučių. Kas juos atnešė? Tėvai jiems sakydavo, kad tai Velykų bobutės ir jos pagalbininkų Velykų kiškių dovanos...
Pirmąją Velykų dieną visi būdavo savo namuose. Antrąją šventės dieną būdavo pirmiausia aplankomi krikštatėviai, paskui – giminės ir kaimynai. Buvo ir „kiaušiniaujama“: atėjusysis pavaišinamas ir apdovanojamas kiaušiniu. Vykdavo ir žaidimai: po padarytą lovelį ridendavo kiaušinius. Kurio kiaušinis kliudydavo kitą, jį pasiimdavo kaip laimėtą. Žaidėjai sutardavo ir kitaip: kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai, tas ir laimėdavo. Būdavo kartais pastatomi varteliai. Laimėdavo tas, kurio nuriedėjęs laiveliu kiaušinis į juos pataikydavo.
Velykos su savo tradicijomis yra giliai įaugusios į mūsų tautos kultūros dvasinį lobyną, teikdamos nusiraminimą, atgaivą ir džiaugsmą. Sovietinės okupacijos metais lietuviškų Velykų tradicijos buvo gyvos ir nenutautėjusių mūsų išeivių širdyse bei buityje, žadindamos ir palaikydamos Lietuvos prisikėlimo viltį, gaivindamos savo kultūrines šaknis, istorinę atmintį, savo Tėvynės ilgesį. Prisimintini išeivijoje gyvenusio žinomo poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai: Ypatingai, ypatingai, ypač vienų vieno trokštu - / Kad, pavargus, nepriglaustų mūsų svetimi kapai,/ Kad išvysčiau saulę tekant ant baltų Pažaislio bokštų/ Ir kaip gaudžia aleliują Kauno Katedros varpai.
Velykos – Kristaus Prisikėlimo šventė tepadeda mums dar kartą priartėti prie amžinojo Gėrio šaltinio, tepaskatina mus geriau pažinti savo tautos dvasinių vertybių klodus, tepaskatina prisidėti savo kūrybiniu darbu prie jų puoselėjimo ir išlaikymo. Tegul šv. Velykos, kaip ir kitos mūsų didžiosios šventės, prasideda ne komercinėse parduotuvėse, o mūsų širdyje, ypač dabar, siaučiant pragaištingų virusų vėjams.
9 komentarai
Iš 12,11 Valgykite jį paskubomis, susijuosę strėnas, apsiavę, laikydami lazdą rankoje; tai Viešpaties Pascha.
Iš 12,12 Tą naktį pereisiu visą Egipto šalį ir išžudysiu visus pirmagimius, žmones ir gyvulius; ir visiems Egipto dievams įvykdysiu teismą. Aš – Viešpats!
Iš 12,27 atsakykite: ‘Tai yra Paschos auka Viešpačiui, kuris aplenkė izraelitų namus Egipte, kai Jis išžudė egiptiečius ir išlaisvino mūsų namus’“. Tada žmonės nusilenkė ir pagarbino Viešpatį.
Iš 12,28 Izraelitai ėjo ir padarė, kaip Viešpats įsakė Mozei ir Aaronui.
Iš 12,29 Vidurnaktį Viešpats išžudė visus pirmagimius Egipto šalyje, pradedant faraono, kuris sėdėjo soste, pirmagimiu, baigiant pirmagimiu kalinio, sėdinčio kalėjime, ir visus gyvulių pirmagimius.
Pabūsiu apologetas/ velnio advokatas:
Senasis Testamentas skirtas to meto žydams, tad moralės semtis reikia iš NT.
Vatikano II Susirinkimas sako:
Dievo apreikštieji dalykai, užrašyti ir išdėstyti Šventajame Rašte, buvo perteikti Šventosios Dvasios įkvėpimu. Remdamasi apaštalų tikėjimu, Motina Bažnyčia laiko šventomis ir kanoninėmis ištisas Senojo Testamento ir Naujojo Testamento knygas su visomis jų dalimis, kadangi jos surašytos Šventosios Dvasios įkvėpimu (plg. Jn 20, 31; 2 Tim 3, 16; 2 Pr 1, 19–21; 3, 15–16), o jų autorius yra Dievas, ir kaip tokios jos buvo perduotos Bažnyčiai.
[...] Tad „visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti tiesumui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 16–17).
Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 11
Aš pastebiu labai įdomų dalyką: kai viskas gerai, tai visa Biblija ( ST + NT ) yra Dievo žodis, tikėjimo pagrindas ir t.t. Bet kai kas nors pirštu beda į Biblijoje aprašytas nesąmones arba Jahvės vykdytus ar organizuotus žiaurumus, staiga viskas keičiasi: paaiškėja, kad Biblija yra tiktai senovės žydams pagal jų supratimą skirtas pasakojimų rinkinys, paaiškinantis tam tikrus žmogaus ir Dievo santykius...
Visos mums skirtos dienos,labai greitai lekia
Man atėjo VIEŠPATIES žodis:
„Dar prieš sukurdamas įsčiose
tave aš pažinau,
dar prieš gimimą tave aš pašventinau, –
pranašu tautoms tave aš paskyriau“.Jer1-4
VIEŠPATIE, ištyrei mane ir pažįsti.
Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju,
iš tolo supranti mano mintis.
Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, –
pažįsti visus mano kelius.
Net nespėjus mano liežuviui žodžio ištarti,
štai, VIEŠPATIE, tu jį visą žinai.
Iš visų pusių apsiauti mane,
lieti mane savo ranka.
Tavo žinojimas man per nuostabus, –
man per gilus, negaliu jo pasiekti.
Juk tu mano širdį sukūrei,
užmezgei mane motinos įsčiose.
Šlovinu tave,
nes esu nuostabiai padarytas.
Tavo visi darbai nuostabūs, –
tai žinau labai gerai.
Mano išvaizda tau buvo žinoma,
kai buvau slapta kuriamas,
rūpestingai sudėtas žemės gelmėse
tavo akys matė mane dar negimusį.
Į tavo knygą buvo įrašytos
visos man skirtos dienos,
kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi.
Kokios nesuvokiamos man tavo mintys, Dieve,
ir kiek jų daug!
Mėginu jas suskaičiuoti –
jų daugiau negu smėlio grūdelių.
Ir net jei ir jų galą pasiekčiau,
vis dar su tavimi tebebūčiau.Ps139
Kur gi ne, "šventosios dvasios" įkvėpimu... Ar tik ne raguotosios dvasios?
Velykos - sena žydų šventė, skirta pažymėti Egipto kūdikių skerdynes, o pažodžiui reikštų Perėjimo naktis. Kodėl - Perėjimo? Todėl, kad Jahvė perėjo Egipto žemę ir išskerdė kūdikius. Velykos - šitų skerdynių šventė.
Kaip rašoma Išėjimo knygoje (12 skyrius), buvo taip:
Žydų dievas Jahvė sumąstė išskersti Egipto pirmagimius - ne tik žmonių, bet ir gyvulių. Bet jis nenorėjo skriausti savo išrinktosios tautos ir per pranašą Mozę jai liepė savo namų duris pažymėti Perėjimo (mūsiškai - Velykų) avinėlio krauju.
O kas buvo toliau?
21 Tada Mozė sušaukė visus Izraelio seniūnus ir jiems tarė: „Eikite, parinkite savo šeimoms avinėlius ir papjaukite Perėjimo avinėlį. 22 Paėmę izopo[i4] šakelių pluoštą ir pamirkę dubenyje esančiame kraujyje, apšlakstykite dubenyje esančiu krauju durų sąramą ir abi staktas. Nė vienas jūsų teneina pro savo namų duris iki ryto. 23 Juk pereis VIEŠPATS, užmušdamas egiptiečius! Pamatęs ant durų sąramos ir staktų kraują, tas duris VIEŠPATS apeis ir neleis naikintojui įeiti į jūsų namus jūsų užmušti. 24 Jūs švęsite šias apeigas kaip amžiną įsaką jums ir jūsų vaikams. 25 Ir ateityje, atėję į kraštą, kurį VIEŠPATS duos, kaip jis yra pažadėjęs, švęsite šias apeigas. 26 O kai jūsų vaikai jus klaus: 'Ką reiškia šios apeigos?' – 27 atsakysite: 'Tai Perėjimo auka VIEŠPAČIUI, nes jis praėjo Egipte izraeliečių namus, kai užmušė egiptiečius, bet apsaugojo mūsų namus'“.
Kaip dievas tarė, taip ir padarė.
29 Vidurnaktį VIEŠPATS užmušė visus Egipto krašto pirmagimius, – nuo savo soste sėdinčio faraono pirmagimio ligi kalėjime esančio kalinio pirmagimio, ir visus gyvulių pirmagimius. 30 Nakties metu atsikėlė faraonas – jis ir jo pareigūnai, ir visi egiptiečiai. Egipte girdėjosi didelis klyksmas, nes nebuvo namų, kuriuose nebūtų buvę numirėlio.
Tai va, kokia nuostabi šventė. Vėliau krikščionybė tą Perėjimo avinėlį šiaip taip sujungė su Kristumi. Atseit, Kristus yra tasai paaukotas Perėjimo avinėlis, kuriuo krauju pažymėti krikščioniai. Jie turėtų išvengti mirties. Visus kitus turėtų ištikti tas pats, kas ištiko nieko dėtus Egipto kūdikius.
Perskaitykite paskutinę šio komentaro pastraipą – tai blefas ir fantazija. Izraelitų perėjimas per Raudonąją jūrą - tai Kritaus Prisikėlimo provaizdis, nuoroda į Jo išganingą Mirtį ant kryžiaus ir Perėjimą į amžinąjį gyvenimą. Tai ne "šiaip taip sujungimas", o Kristaus mirtimi atvertas Kelias į amžinybę.
Kūdikių išžudymas irgi reiškia visai ne tai, ką sumąstė šis komentatorius. Kūdikių išžudymo priežastis yra Erodo žiaurumas, o ne Kristus.
Šito Perėjimo, Prisikėlimo į amžinąjį Gyvenimą nepatirs tas, kuris nevalgys Prisikėlusiojo Kristaus Kūno ir negers Jo nemirtingojo Kraujo. Jokios kitos reikšmės nėra.
Jota
Rašyti komentarą