Kęstutis Dubnikas. Kaip reformuoti Aukštojo mokslo „krepšelinę“ reformą?

Mindaugo Šernos nuotrauka 

Šiemet dėl užklupusios pandemijos mokslo metai universitetuose prasidės vėliau – paskelbė ministras A. Monkevičius. Tiek tos bėdos dėl kelių savaičių trumpesnių mokslų. Svarbiau juk yra sveikata. Ne tik studentų ir dėstytojų, tačiau ir universitetų bei kolegijų sveikata. Visuomenėje su aukštuoju mokslu pagrįstai yra siejami dideli lūkesčiai. Tačiau dienotvarkėje nuolat matome  –reforma...  

„Reformų“ grimasos

Kalbėti apie Lietuvos  aukštojo mokslo krizę jau yra blogo tono pavyzdys. Politikai ir ekspertai,  žurnalistai, profesoriai ir net rektoriai vienu balsu (nors dažnai skirtingomis intencijomis) skelbia, kad būtina reformuoti aukštojo mokslo sistemą. Deja, visuotinis „žinojimas“, bendroji nuomonė dar nėra tikrųjų padėties priežasčių supratimas ir įvardijimas, taigi tuo pačiu ir politinių sprendimų raktas. Vietoj to mes stebime nesibaigiančias, niekur nevedančias, aukštąjį mokslą alinančias reformų imitacijas bei nuviliančius rezultatus, kai ima atrodyti, kad patys sprendimai tampa krizės priežastimi. Ratas užsidaro. Nusivylimas ir nuostaba bus tol, kol sąžiningai neatsakysime į klausimą, kur mes esame ir ką norėtume ar privalėtume iš tiesų daryti. Po 2009 m. įvykdytos revoliucinės mokslo ir studijų pertvarkos yra galimi tik du keliai: 1) toliau plėtoti ir gilinti dabar vykdomą aukštojo mokslo suverslinimo programą arba 2) sugrąžinti  universitetams jų prigimtinę misiją ir tapatumą. 

Išgrynintos alternatyvos leidžia aiškiai pamatyti, kad nepaisant reiškiamo nepasitenkinimo, kritikos krepšelinei studijų  sistemai bei politinių programų, jokių realių veiksmų keisti esamą padėtį nėra ir jie net neplanuojami.  Diskusijos yra grindžiamos tik vadybos, ekonominio efektyvumo (rentabilumo) ir abstrakčiai įvardijamos ,,kokybės“ argumentais, todėl net ilgai transliuotas ir kontraversiškais rezultatais  pagarsėjęs universitetų tinklo optimizavimas  liudija veikiančios sistemos  įtvirtinimą, bet ne reformą. Dabartinė Vyriausybė  atėjo su garsiais pažadais reformuoti aukštąjį mokslą iš esmės. Su jais ir išeis. Studijų finansavimo pakeitimas ir nemokamas bakalauras liko svajonėse, nes neaišku ar iš naivumo, ar veidmainiaujant buvo įtikėta neegzistuojančiu trečiuoju keliu: „pagerinti“ 2009 m. reformą.   

Praktinė aukštojo mokslo politikos įgyvendinimo išraiška studijų srityje yra kasmet Švietimo ir mokslo  (dabar – ir sporto) ministerijos skelbiami minimalūs stojimo į aukštąsias mokyklas reikalavimai ir valstybės finansuojamų vietų paskirstymas studijų sritims ir/ar krypčių grupėms. Šioje veikimo erdvėje sprendimai gali formuoti tam tikrus prioritetus skiriant daugiau „krepšelių“ vienai ar kitai sričiai, sukuriant naujus „maišelius“ – atskirą studijų kryptį ar krypčių grupę, kad finansuojamos vietos iš jų nebūtų nusiurbtos į tos pačios srities bet populiaresnes studijas. Reikia pažymėti, kad  pamažu  vykdomoji valdžia didino  administracinius svertus priėmimo procese, tačiau kovos dėl krepšelių modelis ir diskriminacinė studijų finansavimo sistema išliko nepakitę. Skirtingo lygio konkursiniai reikalavimai gaunantiems krepšelį ir sutinkantiems studijuoti savo lėšomis niekais verčia prioritetus ir kokybės standartus.  

Ko išsigando Nerija Putinaitė

Prieš Šv. Velykas buvo paskelbtas eilinis kasmetinis ŠMSM ministro įsakymas dėl valstybės finansavimo 2020 metų priėmime į universitetus ir kolegijas. Paprastai visada finansuojamų vietų  paskirstymas  susilaukia universitetų atstovų, ekspertų ir kitų suinteresuotų asmenų komentarų bei kritinių vertinimų. Tačiau šiemet, dar nepaskelbus galutinių skaičių, ypač aršia kritika išsiskyrė buvusi ŠMM viceministrė Nerija Putinaitė – viena iš krepšelinės reformos kūrėjų ir įgyvendintojų.  Ministras ir visa Vyriausybė buvo apkaltinti didžiausiomis nuodėmėmis: studijų kokybės smukdymu, aukštojo mokslo devalvavimu, kolegijų naikinimu ir pačia baisiausia  – nemokamu bakalauru visiems. Apie pastarąją „nelaimę“ atskira kalba, dabar – kas naujo ministro Įsakyme? Tiesą sakant, nieko netikėto ir lemtingo.  

Du dalykai. Panaikintas laikinai buvęs trijų valstybinių egzaminų vidurkio slenkstis ir  padidintas valstybės finansuojamų  vietų skaičius – daugiausia socialiniams ir gyvybės mokslams. Pirmasis sprendimas esmingai nekeičia stojančiųjų padėties, tad ir kalbos apie studijų kokybę bei kitas dėl to atsiversiančias nelaimes yra verksmai smarkiai po laiko. Jokia naujiena, kad jau daugelį metų į universitetus ir kolegijas, į tam tikras jų programas įstoja visiškai studijoms nepasirengę jaunuoliai. O pradžia ir priežastis – studijų  laisvos rinkos paslaugos ideologija, įvesta į universitetus N. Putinaitės, G. Steponavičiaus  ir P. Subačiaus vadovavimo Švietimo ministerijai laikais.     

Kitu sprendimu valstybė iš viso skiria 16 354 vietas pagrindinėse studijose, t. y. virš 3000 daugiau nei buvo numatyta 2019 metais. Ar tai yra labai daug?  2019 m. iš viso buvo priimta 19 300 studentų. Palyginkime: 2014 – 27 000, o 2009 pirmiausias reformos metais – 36 300, iš kurių beveik 21 000 buvo su „krepšeliais“. t. y. daugiau nei iš viso yra  pirmakursių šiais mokslo metais. Taigi, per dešimt metų studijų sektorius susitraukė perpus! Jei Lietuvos išsivaikščiojimą skaičiuojame nuošimčiais, tai  universitetų – jau kartais. Abu procesai yra susiję, tiksliau sakant, universitetų nyksmas yra sudėtinė Lietuvos išvalstybinimo ir išsivaikščiojimo po pasaulį dalis. Lietuva praranda didelę dalį savo jaunosios kartos, kuri galėtų studijuoti ir kurti Lietuvoje. Bet problema pasirodo yra štai kur – valstybė skiria daugiau lėšų.  Putinaitei pagailo kelių milijonų eurų papildomiems krepšeliams ir... čia pat pasiskundė mažu valstybės finansavimu.  Ne, nėra jokio prieštaravimo. Skundas labai pamatuotas.  Jei valstybė didintų tik studijų kainą, tai neišvengiamai pabrangtų ir studijos savo lėšomis. Tada tie negautų krepšelių didesni pinigai turėtų  būti ištraukti iš privačios kišenės. Tai reiškia ir valstybės garantuotą pelną bankams iš kuo didesnio skaičiaus didesnių paskolų ėmėjų.  Juk krepšelinė reforma iš esmės ir buvo skirta  pasitarnauti užsienio bankams krizės metu dirbtinai sukuriant kuo didesnį paskolas priverstų imti studentų sluoksnį. Dabar ne juokais išsigąsta, kad dramatiškai sumažės mokančiųjų, gal net atsivers baisi „nemokamo bakalauro“ perspektyva. Tai yra tikroji eksviceministrės  pykčio priežastis – akyse žlunga „pažangiausias“ modelis. 

Politiškai ir moraliai šis modelis jau seniai yra žlugęs, tačiau vis dar yra įtvirtintas Mokslo ir studijų Įstatymu bei Konstitucinio teismo nutarimais. Todėl kam labai baisu, galite nusiraminti – nemokamo bakalauro nebus. Valdžios ketinimai veikti ryžtingai išgaravo susidūrus su pirmomis kliūtimis. Nueita įprastu problemų amortizavimo keliu. Galimybė didesnei daliai studentų gauti valstybės finansavimą, aišku, yra gerai, tačiau  puikiai žinome, kad  net aukštais konkursiniais balais į populiariausias studijų programas stojantieji gali valstybės lėšų negauti, kai tuo tarpu daugybė „krepšelių“ grįžta į biudžetą. (praėjusiais metais –  daugiau nei 1 500). Taip veikia savotiška diskriminacinės sistemos vidinė apsauga.  Tikėtis, kad studijų finansavimo klausimas, kaip ir bendrai sisteminės aukštojo mokslo problemos, spręsis esamos politikos strategijoje,  yra naivu ir politiškai neatsakinga.

Strategija yra įtvirtinta 2009 m. aukštojo mokslo pertvarkos koncepcijoje. Pirmiausia turime įvardyti, kad jos tikslas buvo ir yra ne universitetas kaip nacionalinio mokslo ir kultūros židinys, ne visuomenės švietimas ir ne intelektualinis bei dalykinis ugdymas kaip pirmutinė paskirtis. Ši „reforma“ yra neoliberaliąja „pažangos“ ideologija paremtas siekis įtvirtinti aukštąjį mokslą tik kaip komercinę vertę turinčią veiklą ir paslaugų rūšį globaliai rinkai. Antra, reikia pripažinti,  kad šis neoliberalus akademinis verslo modelis tiesiogiai kenkia valstybės, visuomenės interesams ir griauna prigimtinę universitetų ir visų aukštojo mokslo institucijų sąrangą. Todėl jis negali būti toliau vykdomas  ir „reformuojamas“, o dėl  visų padarinių laikas iškelti ,,reformos“ iniciatorių ir aktyviausių vykdytojų ne tik politinės, bet ir teisinės atsakomybės klausimą. Tada pradėsime sveikti...