Edvardas Šiugžda. Kam tarnauja Lietuvos televizija?
Iškart po Vasario 16-osios šventės LRT. lt internto svetainėje pasirodė reklama: „Pasaulio televizijos ekranus užkariavęs „Naujasis po...
https://www.propatria.lt/2020/03/edvardas-siugzda-kam-tarnauja-lietuvos.html
Iškart po Vasario 16-osios šventės LRT. lt internto svetainėje pasirodė reklama: „Pasaulio televizijos ekranus užkariavęs „Naujasis popiežius“ Bažnyčios rūstybę užsitraukė nuo pirmos serijos“. Tiesa, panašios reklamos čia pasirodydavo jau nuo gruodžio vidurio. Buvo patraukliai parodoma, kaip italų režisieriaus Paolas Sorentinas (Paolo Sorrentino) miniserialo „Naujasis popiežius“ scenoje erotiškai šoka vien naktiniais marškiniais vilkinčios vienuolės, pridedant vaizdingą šokančių „vienuolių“ nuotrauką iš filmo (atrodo, kad tai kartojama kiekvienoje serijoje). Paaiškėja, reklamoje rodoma buvusiame Venecijos vienuolyne nufilmuota „šokėjų“ scena. Grojant trankiai muzikai ir mirgant šviesoms, maždaug 15 merginų šoka ir gundančiai sukasi šalia didžiulio šviečiančio kryžiaus. Ir išties sausio pradžioje Italijoje pasirodžius pirmajai filmo serijai, Lietuvos televizija jau nuo vasario vidurio žaibo greičiu suskubo jį demonstruoti – matyt, LRT vadovai nusprendė, kad be šio ryškiai antibažnytinio, antipopiežiško, antikatalikiško, antireliginio filmo Lietuvos žiūrovas taps dvasiškai nuskurdęs.
Įkyri reklama apie filmo „privalumus“ su gąsdinimais apie mirtis
Paolo Sorentinio filmas „Naujasis popiežius“ Lietuvos televizijos svetainėje buvo reklamuojamas tiesiog įkyriai su karštligišku uolumu. Kiekviename straipsnyje jau nuo gruodžio mėnesio svetainė LRT.lt nurodydavo filmo „privalumus“. Pirmiausia paviešinama, kokios garsios kino žvaigždės vaidina seriale. Aišku, jos vardijamos tam, kad filmas būtų dar labiau viliojantis ir kad filmas būtų žiūrimas su dar didesniu susidomėjimu, 2019 metų pabaigoje LRT.lt svetainė džiugiai aiškino, jog seriale „bus rodomi bažnyčios skandalai ir atskleidžiamos Bažnyčios tarnų paslaptys“, o, kad žiūrovas būtų dar labiau suviliotas erotiškai, paskelbta, jog filme „netrūks nei moterų, nei intrigų, nei Dievo pasekėjų veidmainiškumo“.
Svetainėje buvo perpasakota filmo „intriga“: pagal serialo siužetą, į komą panirusiam išgalvotam personažui popiežiui Pijui XIII (jį vaidina aktorius D. Lou (J. Law)) ieškoma pamaina. (Pijus XIII čia parinktas ne atsitiktinai – pagal antrojoje filmo serijoje išsakytą intrigas rezgančio kardinolo Vojelo posakį, kad reikia ieškoti naujojo popiežiaus su „tokia filosofija, kuri galėtų nuraminti Pijaus XIII garbinimą“, yra akivaizdi užuomina apie popiežių Pijų XII, pasižymėjusį kaip tik pagarba už jo pozicijas totalitarinių režimų atžvilgiu.) Kai į jo vietą išrenkamas aristokratas iš pasiturinčios šeimos Džonas Brenksas (John Brannx) (jį vaidina „žvaigždė“ Džonas Malkovičius (John Malkovich)), naujasis popiežius pasirodo melancholiškas, pavargęs nuo gyvenimo žmogus. Netrukus išrinktasis popiežius įsivelia į konfliktą su teroristine grupuote. Karštų įvykių sūkuryje netikėtai iš komos nubunda pirmasis popiežius. Tarp abiejų popiežių ima kilti įtampa. Taip trumpai pristatomas filmo turinys.
Tačiau iš pirmosios serijos matome, kad siužetas svetainėje LRT.lt perpasakotas netiksliai. Iš tiesų naujuoju popiežiumi, Pranciškumi II (analogija į dabartinį Popiežių), išrenkamas iš pradžių bevaliu pasirodęs kardinolas, netrukus įgijęs drąsias nuostatas, sutrikdo kai kuriuos jo varžovus – mat jis staiga nusprendžia į Vatikaną įsileisti imigrantus, o paskiau įsako surinkti kardinolų kryžius ar žiedus ir juos išparduoti, paliepdamas gautus pinigus išleisti vargšams. (Tai – irgi aliuzija į dabartinį popiežių Pranciškų, pasižymintį tokiais veiksmais.) Savaime suprantama, antireliginio filmo režisierius sukuria vėl naują baisią versiją: vienas nepatenkintas kardinolas, kaip jo konkurentas, nusprendžia jį nužudyti, ir Pranciškus II krinta, paveiktas slapta įdėtų nuodų. (Kokia galima baisi mirtis numatoma dabartiniam popiežiui Pranciškui!) Labai „įtaigi“ režisieriaus idėja, pakartojanti jau seniai skleidžiamą melą, esą popiežių Joną Paulių I (anot filmo režisieriaus, „aukščiausiems Vatikano ešelonams kėlusį daug problemų“) irgi nunuodijo kardinolai. Matyti, kad Bažnyčios šmeižtui tinka pačios nedoriausios fantazijos. Į mirtį pasiuntus išrinktąjį popiežių Pranciškų II, naujuoju popiežiumi, pagal reklaminį svetainės LRT.lt pasakojimą, Jonu Pauliumi III paskiriamas intelektualus dvasininkas, britų aristokratas Džonas Brenksas.
Filmo reklamos įspūdžiui sustiprinti svetainė kalbino įvairaus plauko religijotyrininkes, apie religiją išmanančias iš savo ateistinių pozicijų. Svetainėje, virtusioje antireliginiu įrankiu, jos siekė įtikinti žiūrovus, kad tikėjimo esmę „sudarantys“ popiežiaus ar kardinolų dėvimi vienos ar kitos spalvos drabužiai „labai žavi kino žiūrovą“, todėl jis, žiūrovas, „norės pasmalsauti“. Vis dėlto, tokios religiją „išmanančios“ moterys, netgi pripažinusios, kad tokių „religinių“ filmų siužetas yra išgalvotas, aiškina, jog kardinolų liturginiai drabužiai seriale esą yra tiksliai atkartoti ir tai esą „teikia labai daug žavesio žiūrovui“. Anonsas internete iš karto pakurstė būsimų žiūrovų aistras esą ir todėl, kad jie pamatė vienais apatiniais pasirodžiusį aktorių Džedą Lou (Jude Law), tad būsimi žiūrovai nekantravo, kada pasirodys pirmoji serija.
Tiesa, svetainė LRT.lt buvo priversta pripažinti, kad Venecijos arkivyskupo padėjėjas Džianmatėjus Kaputas (Gianmatteo Caputo) aiškiai apibūdino filmą: vienuolyne filmuota scena ne tik įžeidžianti ir niekinanti Bažnyčią, bet ir labai provokuojanti, kaip filmo siužetas.
Spektaklis „Vietininkas“, kerėjęs žiūrovus prieš 60 metų
Prieš 30 metų išsivadavę iš ateistinio okupacinio jungo, kažkodėl tampame įžūlaus, bjauraus LRT televizijos vadovų eksperimento dalimi. Kaip per įvairių šalių, o ypač Lietuvos, televizijas dabar sprogimo greičiu sklinda šis pamfletas, nukreiptas prieš Popiežiaus instituciją, lygiai taip maždaug prieš 60 metų, ateizmo siautėjimo laikais, ne tik okupuotoje Lietuvoje, bet ir laisvoje Vakarų visuomenėje tarp komunistuojančių intelektualų, įvairiose valstybėse sklido spektaklio „Vietininkas“ (vok. „Der Stellvertreter“, angl. „The Deputy“) sceniniai variantai. Tai buvo vokiečių autoriaus Rolfo Hochuto (Rolf Hochhut) pjesė, iš pradžių pastatyta Vakarų Berlyno Kurfiustendamo teatre. Spektaklio režisierius tuomet buvo Ervinas Piskatorius (Erwin Piscator), Vokietijos komunistų partijos narys. Būtent 31 metų Hochutas kartu su režisieriumi Piskatoriumi paleido į sceną savo antipopiežišką spektaklį „Vietininkas“. Laisvoje Europos ir amerikiečių visuomenėje greitai atsirado atskiri to spektaklio variantai, aiškinantys, kaip popiežius Pijus XII savo neveikimu tariamai prisidėjo prie Hitlerio, naikinusio žydus rasiniu pagrindu. Ir tai buvo nepaisant to, jog kaip tik Italijos fašizmo vado („dučės“) Musolinio laikais Pijus XII inicijavo ir koordinavo visą žydų gelbėjimą nuo naikinimo Romoje. Būtent popiežiaus Pijaus XII iniciatyva Bažnyčios ir vienuolynai tada tapo žydų prieglobsčiu.
„Vietininkas“ – komunistų intelektualų kūrinys
Spektaklio „Vietininkas“ atsiradimas ir jo daugkartinis inscenizavimas daugelyje šalių nebuvo atsitiktinis. Pasirodo, visą tą antipopiežišką, antikatalikišką darbą koordinavo sovietinis KGB, įvaldęs dezinformacijos meną, kaip svarbiausią priemonę visuomenės klaidinimui ir padorių žmonių šmeižimui. Beveik niekam iki tol nežinomas R. Hochutas jau nuvo tapęs komunistinių idėjų platintoju, o režisierius, 70 metų sulaukęs, E. Piskatorius buvo senas Vokietijos komunistų partijos nuo pat jos įsikūrimo 1919 metais narys, pasižymėjęs kaip intelektualas teatro scenose. Apie 1931 metus jis apsigyveno Sovietų Sąjungoje, ten jis buvo paskirtas vadinamojo Tarptautinio revoliucinių teatrų susivienijimo pirmininku su būstine Maskvoje ir teatro meną pavertė „revoliucinio proletariato“ grūdinimo priemone. Kaip NKVD agentas prieš karą jis buvo infiltruotas į JAV žvalgybą. Iš ten jis, kaip pasireiškęs antiamerikietiškoje veikloje, po skandalų spaudoje turėjo išvažiuoti į Vokietiją, Vakarų Berlyną. Ten jis pastatė spektaklį „Vietininkas“ pagal Hochuto pjesę, pasižymėjusią antipopiežiškumu ir pasiekusią įvairių sceninių apiforminimų keliose šalyse.
KGB skelbia karą katalikybei
Kodėl laisvojo pasaulio šalyse taip laisvai plito šios pjesės sceniniai pastatymai ir variantai? Čia reikia pažvelgti į tuo metu vyravusią politiką laisvojo pasaulio priešininkėje Sovietų Sąjungoje. Aleksandras Sacharovskis, naujasis sovietų žvalgybos užsienyje vadovas, buvęs rumunų saugumo Securitate vyriausiasis patarėjas, 1959 metais pakvietė Chruščiovą į Rumuniją, kad jis su jos kompartijos vadovu aptartų Rumunijos bendradarbiavimą apšmeižiant popiežių Pijų XII. Chruščiovas, paskelbęs naująjį karą religijai, siekė pakenkti katalikybei ir popiežiui Pijui XII, nes šis po karo tapo pirmuoju popiežiumi, pasmerkusiu komunistus ir atskyrusiu juos nuo Bažnyčios. (Popiežius Jonas XXIII nuėjo dar toliau – 1959 metais jis išleido Dekretą, patvirtinantį ir sustiprinantį Pijaus XII Dekretą, ir uždraudė katalikams balsuoti už komunistus ar kaip nors padėti jiems.) Chruščiovas, sunaikindamas dar likusias kai kurias stačiatikių bažnyčias Rusijoje (aišku, prieš bažnyčią, ypač Katalikų Bažnyčią, jis kovojo ir kitose respublikose – tereikia prisiminti 1961 metais uždarytą baigti statyti Klaipėdos bažnyčią ir nuteistus ją stačiusius dvasininkus) ir taip priversdamas Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vyresnybę paklusti komunistinei ateistinei valdžiai, nusprendė smogti Romos Katalikų Bažnyčiai, atiduodamas savo anatemai Romos popiežių, visiškai iškreipdamas popiežiaus Pijaus XII praeitį. Sovietų Sąjungos ir Rumunijos komunistų vadai planavo iškreipti Pijaus XII praeitį, pateikus jį ne žydų gynėju, o jų neapkentėju, ir taip sukompromituoti Vatikaną.
Pijaus XII šmeižimui pirmiausia buvo stengiamasi surasti žvalgybos informacijos, siekiant skleisti visam pasauliui gandus apie Pijų XII, kaip „Hitlerio popiežių“, kuris dar neseniai buvo miręs ir nebūtų galėjęs apsiginti. Buvo siekiama įrodyti, kad po Pirmojo pasaulinio karo dirbdamas nuncijumi Vokietijoje jis „užsikrėtė“ nacizmo virusu. Tikroji tiesa buvo visai kitokia: kaip tik nuncijus smerkė nacizmą, todėl tokio pobūdžio „informacija“ nerrukus pavirto nieku. Tada šmeižikiškos versijos apie popiežių Chruščiovas ėmėsi sumaniau, pavesdamas sovietiniam KGB ir kitų komunistinių šalių saugumo tarnyboms skleisti tariamus atradimus Vatikane, esą jame surasti dokumentai rodo, jog popiežius pasitarnavo Hitleriui. 1960 metų vasarį Chruščiovas oficialiai patvirtino bendrą SSKP ir KGB operatyvinį planą Vakarų Europoje sugriauti moralinį Vatikano autoritetą. Tiesa, Kremlius jau nuo 1945 metų slapta kariavo prieš Vatikaną, iškraipydamas faktus apie daugelį jo dvasininkų ir aukštųjų dvasininkų atstovus Sovietų Sąjungoje ir užimtose savo teritorijose, „išvaduotose“ karo pabaigoje. Kremlius iškeldavo jiems melagingus kaltinimus nacių kariniais nusikaltimais arba priešinimusi „taikiems“ komunistų valdžios vykdomiems procesams – kaip Rusijoje, taip ir Lietuvoje ar kitose okupuotose teritorijose daugybė dvasininkų buvo ištremta į Sibirą, uždaryta į kalėjimus ar sušaudyta. Dabar, 1960 metais, Kremliui prireikė, kad KGB apšmeižtų Vatikaną jo paties teritorijoje, tam panaudojus savo dvasininkus.
Planą surezgė KGB vadovas Aleksandras Šelepinas ir SSKP CK Politbiuro narys, atsakingas už tarptautinę politiką, ir Aleksiejus Kiričenka, panaudodami Stalino 1945 metais išsakytą idėją Pijų XII pavaizduoti „Hitlerio popiežiumi“. Tada Šelepinas ir Kiričenka priėjo prie išvados, kad tendencingas faktų iškraipymas Pijaus XII atžvilgiu turėjo remtis beletrizuotu scenarijumi, sutvirtinus tikrais, nežymiai pertaisytais Vatikano dokumentais, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo susieti su Pijumi XII ar nebuvo. KGB reikėjo užsitikrinti tik keliais tikrais Vatikano dokumentais, siekiant suteikti visai operacijai tikrumo aurą, t.y. reikėjo „tiesos grūdo“. Kadangi Rumunijoje gyvavo skaitlinga Romos katalikų bendruomenė, todėl į ją ir užsienio žvalgybą buvo kreiptasi pagalbos. Taip rumuniškoji KGB operacijos prieš Pijų XII dalis buvo pavadinta „Vieta-12“, susiejus su popiežiumi, užėmusiu vietą Šv. Petro aikštėje, ir pačiu Pijumi XII.
Per komunistinio saugumo agentūrą įmantriais būdais buvo gautas Vatikano sutikimas duoti Rumunijos užsienio žvalgybai priėjimą prie jo dokumentų. 1952 metais KGB infiltravo į Vatikaną savo agentą italą kunigą Aligjerį Tondį (Alighieri Tondi), popiežiskosios Grigaliaus akademijos Vatikane profesorių (1952 metais jis buvo metęs kunigystę, įstojęs į komunistų partiją ir civiliškai susituokęs su ilgamete komunistų atstove Italijos senate, vėliau, po 1980 metų, grįžo prie katalikybės ir netgi, mirus žmonai, vėl tapo kunigu). Be to, du Lietuvos SSR KGB pasiųsti agentai „Antanas“ ir „Vidmantas“ mokėsi Popiežiškajame Grigaliaus universitete, o dar du, „Daktaras“ ir „Žibutė“, sugebėjo dalyvauti Vatikano komisijos, skirtos kanonų teisės reformai, posėdžiuose (žymaus katalikų tyrėjo Džordžo Veigelio (George Weigel) duomenimis). Komunistinės Lenkijos žvalgyba į Vatikaną infiltravo savo vyskupą. Rumunijos žvalgyba pasirinko infiltruoti tris dvasininkus agentus (iš jų šiuo metu išaiškintas yra tik tėvas Pranciškus Juozapas Pelas, užverbuotas 1950 metais jam patekus į kalėjimą), kurie nufotografavo kai kuriuos neesminius dokumentus, o juosteles pasiuntė KGB vadovybei. Nors šie dokumentai netgi neturėjo jokios Pijų XII kompromituojančios informacijos, jie tarsi pakėlė patikimumo lygį visai šiai falsifikavimo operacijai.
Intelektualai įkalčių Pijui XII neranda, tačiau...
Taigi sovietinis KGB kartu su kitų komunistinio bloko šalių saugumo tarnybomis tarp Vatikano dokumentų uoliai ieškojo „įkalčių“, jog Pijus XII Musolinio ir Hitlerio laikais veikė prieš žydus. Ir nors jų nerado, vis vien buvo nutarta, jei ne dokumentais „demaskuoti popiežiaus nusikalstamą tylėjimą“, tai bent kitais, „meniniais“ būdais visuomenėje paskleisti šmeižikišką informaciją straipsnių ar spektaklių pavidalu. Laisvoje visuomenėje tai nebuvo sunku padaryti, nes joje laisvai veikė tiek komunistinių pažiūrų intelektualai, tiek KGB apmokami agentai. Tokie ir buvo tiek R. Hochutas, tiek E. Piskatorius, tiek prancūzų, amerikiečių ar italų komunistai intelektualai, vertę į šias kalbas ir statę pragaištingąjį „Vietininką“ bei visuomenėje skleidę antipopiežiškosios pjesės nuostatas apie Pijų XII. Spektaklis įvairiausiais variantais apie 1963–1964 metus pasirodė Prancūzijoje, Italijoje, Amerikoje ir, aišku, Maskvoje, kur, kaip skelbiama, žmonės stovėdavo eilėse, kad gautų bilietus.
Išgalvotos „Bažnyčios paslaptys“
Sunku suprasti, kaip Italijoje ar kitur užsienyje surandama aktorių, nevengiančių vaidinti nepadoriuose antibažnytiniuose filmuose. Kai Roma, Italijos sostinė, yra tapusi katalikybės centru, iš jos dažnai plaukia antikatalikiški pramanai, o laisvamaniški meno kūriniai neparodo tikėjimo prasmės gilumo. Juk tokio filmo, kaip „Naujasis popiežius“, režisierius, besigiriantis parodyti Bažnyčios „paslaptis“, niekaip neparodo tikrosios Katalikų Bažnyčios veiklos, jam svarbu tik kurti meną pagal savo ateistinį ar dorovinį iškrypimą. Filme išties pilna antireliginių, moralę griaunančių motyvų: ir erotinį šokį priešais kryžių šokančios vienuolės, ir rūkantys kardinolai ar vienuolės ir vienuoliai, ir erotiškai krūtinę prieš vienuolius praskleidžianti bei kojas apnuoginanti Vatikano pareigūnė, noriai pasiduodanti seksualinio iškrypėlio norams bei sugebanti „savo žavesiu“ paveikti naujojo popiežiaus rinkimus, ir besimeldžiantys kardinolai, besikreipiantys į Dievą, kad išrinktų gerą popiežių, ir priešingai, kiti kardinolai, besimeldžiantys, kad išrinktų popiežių, suteiksiantį laisvę ir pagarbą homoseksualams, ir pan. O kai po Pijaus XIII išrenkamas Pranciškus II, kuris įsileidžia imigrantus, išdalina kardinolų žiedus neturtėliams, jį nužudo, aišku, kas – kardinolas (išgalvota pavarde Andželas Vojelas, Vatikano valstybės sekretorius, viską apskaičiuojantis ir toliau planuojantis, kaip išrinkti popiežiumi jam tinkantį serą Džoną Bruksą (John Broox), kuris, kaip pasirodo, neatsisako ir homoseksualių santykių, bet kuris laikysis garsiojo „vidurio kelio“), kaip ir tinka antibažnytiniam antireliginiam blogiausio skonio filmui, nors ir įvilktam į meniškumo skraistes. Filme gausu ir seksualių bei homoseksualių santykiavimo scenų, įvilktų į „menines“ išraiškas, siekiant įteigti, kad visa tai būdinga aukštiesiems Bažnyčios dvasininkams. Taip filme kuriamos „paslaptingosios“ „Bažnyčios paslaptys“, antireliginė epidemija, siekiant sukurstyti aistrą kuo plačiau paskleisti išgalvotas antipopiežiško filmo nuostatas. Dažnai tokiam režisieriui ar rašytojui, tiktų lietuviškas posakis: „Arti bažnyčia, toli Dievas“.
Lietuvos televizija paklusniai šoka pagal seną ateistų dūdelę
Tačiau pagal kieno užgaidas Lietuvos „visuomeninei“ televizijai tampa privalu rodyti tikinčiuosius ar apskritai visą visuomenę piktinančius erotiniais ar seksistiniais šleikštuliais perpildytus kino filmus, kuriuose su savo psichika susitvarkyti nesugebantis režisierius nepajėgia nieko pozityvaus įžvelgti 2000 metų Katalikų Bažnyčios istorijoje? Nejaugi mes, lietuviai, neatpažįstame, kad panašių filmų demonstravimas nestiprina visuomenės, bet talkina tiems mūsų buvusiems priešams, kurie siekė mumyse išnaikinti ir tautiškumą, ir tikėjimą? Beje, po 1960 metų tai vyko ir Vakarų pasaulyje su KGB inspiruotu spektakliu „Vietininkas“. Ateistinis antibažnytinis nukrypimas seniai paskendo buvusios imperijos griuvėsiuose: Rusija, trypusi tikėjimą, atsigauna savo prisikeliančiu tikėjimu. Tačiau Rusija, kaip jau seniai įprasta, religiją pajungia valstybei. Stačiatikybė buvo valstybinė religija, paklusni carinės valdžios institucija, paskiau, jau gerokai suniokota, – diktatoriui Stalinui ir tiems, kurie valdė po jo, tačiau katalikybė, kaip Vakarų Europos kultūros nešėja, Rusijai išlieka svarbiausias priešas kaip Stalino, Chruščiovo ar Andropovo laikais, todėl dabar ir siekiama katalikybę sumenkinti, paniekinti, pažeminti. Ir tai labai naudinga nacionalistiniams Rusijos sluoksniams, atėjusiems iš komunistinių laikų. Kaip buvo niekinamas popiežius Pijus XII už savo nuoseklų antinacistinį ir antikomunistinį nusistatymą, taip dabar popiežiaus valdžia Rusijai yra didžiulis priešas. Šitą tuometinio KGB darbą dabar tęsia FSB (Rusijos Federalinė saugumo tarnyba, KGB teisių perėmėja). Tai nejaugi mes atgaivinsime tą šlykščiausių formų ateizmą antipopiežiniame filme, atmieštame seksualinio iškrypimo „menu“? Apgailėtina, kad LRT televizija taip neatsakingai elgiasi su savo žiūrovais, reklamuodama ateistinius režisierius ir klaidindama žiūrovus antibažnytiniais filmais. Turime suprasti, kad „Naujojo popiežiaus“ pobūdžio filmai ar praėjusiame amžiuje pasklidę spektaklio „Vietininkas“ variantai buvo sukurpti vykdant KGB tikslus sumenkinti Katalikų Bažnyčios įtaką pasauliui.
„Neik su velniu obuoliauti“
Ir nors pasirodžius pirmajai „Naujojo popiežiaus“ serijai, serialo gerbėjai socialiniuose tinkluose ėmė esą girti kūrėjų darbą, tačiau jiems galima patarti lietuviška patarle: „Neik su velniu obuoliauti“, nes net ir Italijoje, katalikybės tvirtovėje, gyvenančiam ir savo tuščią garbę siekiančiam parodyti režisieriui tinka aukščiau minėtas lietuviškas posakis: „arti bažnyčia, toli Dievas“. Tikėtina, kad skleidžiant panašų filmų prieš judaizmą, žydai netylėtų ir sukeltų pasaulinį triukšmą, neleisdami tyčiotis iš jiems šventų dalykų. Lietuvos televizijos vadovai turėtų suprasti, kad reklamuodami ir demonstruodami antikatalikišką filmą, rodo svetimoje šalyje KGB (FSB) ir ateistų sukurtą niekalą, siekiantį sugriauti 2000 metų kultūrą. Argi LRT vadovai, skleisdami visuomenės tvirtumą silpninančius filmus, galvoja, kad Lietuva stiprės? Ne, to nebus. Tai rodo ir mums priskiriamos prognozės apie mūsų tautos nykimą tiek demografine, tiek emigracine išsivaikščiojimo po įvairius kraštus prasme.
27 komentarai
„mokėsi Popiežiškajame Gregoriano universitete“
:)
Lietuvos dabartinio Seimo valdančioji dauguma,ypač Žalieji valstiečiai,dėjo ir deda didžiules pastangas iš esmės keisti ,,visuomeninio" transliuotojo LRT veiklą.Deja,kolkas nesėkmingai,nes tam įnirtingai priešinasi opozicinės partijos bei dalis valdančiosios politinės daugumos/socialdarbiečiai,kai kurie Žalieji valstiečiai/.Nepertvarkus nūdienos LRT liberalmarksitinės veiklos toliau lietuvių,piliečių smegenys bus nuodijami eurokomunistiniais politiniais nuodais,o lietuvių kultūra,istorinė atmintis bus nuolat užgožiama anglomanija ir svetimybėmis,-tad valatkizmas,bumblauskizmas ir pan. skleisis iš visų kampų.
Bumblausko mokinukas išrinktas ir VU rektoriumi. Na, dar žiūrėsim, kaip ten bus.
Nėra Lietuvoje nei "Lietuvos televizijos" nei "Lietuvos radijo" . Yra tik Ėlėrtė televizija ir Ėlėrtė radijas.
Šaunuoliai, šitą vietą jau pataisėt, bet dar liko mano pusbrolio Vardano Gregoriano akademija :)
Gerai kad stengiasi, bet ar ne cinizmas medkirčius ir gamtos naikintojus vadinti "Žaliaisiais"
eLeRTė tapo dar aršesniu ateizmo ruporu nei buvo sovietų laikais.
Įdomu tai, kad ateistinių įsitikinimų elementai į eLeRTė buvo pradėtio rinkti dar maždaug nuo 1995-ųjų ir vėliau.
Tiek techninis personalas, tiek ir vadovybės elementai.
Sakykime, LRT gensekas Kęstutis Petrauskis prieš tapdamar LRT generaliniiu, prieš tai dirbo žurnale ,,Veidas'' - ar žinote, kur tada buvo registruota žurnalo ,,Veidas būstinė ir kas vadovavo ir tebevadovauja visai kontorai?
elertė kaip elertė, bet kad mūsų Bažnyčios viršūnės tikbezdėt šiltuos krėsluos nori, tai faktas..Postus dalinasi, mielai rodosi toj pačioj elertė, bet neįdomu paprasti žmonės ir jų kasdienis gyvenimas...O tuštumos negali būti - ko neduoda Bažnyčia, tą duoda elertė
Na štai, nebeturim universiteto ir akademijos. Liko mums tik video kasečių nuomos punktas ir kebabų kioskas :)
Žinote, šiuose antibažnytiniuose ar antipopiežiškuose filmuose iš tikrųjų atskleista labai mažai tiesos, o meninė išraiška leidžia abejoti faktų tikrumu. Realybėje antikatalikiškų ar antipopiežiškų teiginių yra daug baisesnių ir šlykštesnių. Kam apsimesti? Nesileisiu į istoriją, pakaktų paanalizuoti vieno popiežiaus Pranciškaus ir šiuolaikinės Katalikų bažnyčios veiklą.
Nereiktų kategoriškai tvirtinti, kad Jono Pauliaus I nenunuodijo, - tai įrodyta Jalopo kn. "Kas nunuodijo Romos popiežių?" Sveikas išrinktas popiežius, tik mėnesį tepopiežiavęs, nei iš šio, nei iš to gavo infarktą po rytinio kavos puodelio. Tiek to, čia menkutė smulkmena palyginti su šiuolaikiniais pasiekimais.
Kam neigti, kad šiandieninėje KB proteguojamas homoseksualizmas? Už palankumą sodomitams Pranciškų giria net Eltonas Džonas, pareiškęs, kad "šis popiežius nori grąžinti Bažnyčią prie senųjų Kristaus vertybių"(!!). Nes Pranciškus bučiuoja viešai sodomitus ir ginasi "kas aš toks, kad juos teisčiau", visiškai pamiršęs, jog jis yra paties Dievo vietininkas ir disponuoja dangiška neklystamumo vertybe. Jis svajoja apie išsiskyrusiųjų ir homoseksualų, gyvenančių su partneriu, komuniją, jis skiria į aukštus postus sodomitų užtarėjus ir moteris. Ptanciškus toks doras ir taip pasižymi gailestingumu, kad net Judą teisina aiškindamas, kad Kristus susitepė (!!!) jo mirtimi. Per Pasaulinę jaunimo dieną jis pasakė, kad Abraomas savo maldomis išgelbėjo Sodomą (!!!)
Nuo Pranciškaus neatsilieka ir jo tarnai. Pvz., kardinolas Shonbornas sveikino Konchitą Wurst laimėjus Eurovizijos konkursą ir prašė Dievą palaiminti ją(jį?). Visko nesurašysi.
Kad KGB stengėsi sugriauti KB, visai neabejoju, - komunistai ir kagebistai kovojo prieš visą krikščionybę. O planas "sugriauti Vatikano autoritetą" skamba nerealiai, nes Vatikanas autoritetą vargu ar kada turėjo. Negalima sugriauti to, kas neegzistuoja.
Staipsnyje priskaldyta malkų ir dėl komunistų užtarėjo Jono XXIII, kuris pasakė, jog "komunistai irgi yra jo vaikai".
Žodžiu, tie "antikatalikiški" filmukai skysti.
LRT tarnauja ES. ES vykdoma didžiulė kampanija prieš krikščionių Bažnyčią. Islamas gi iškeliamas ir nebandyk priešintis, būsi islamofobas, o tai reiškia, kad esi blogas. "Mūsų paskutiniame bastione" mokyklose vaikai turi "pamokas", kai yra vedami į mečetę. Tėvai baudžiami, jei savo vaikų eiti į mečetę neleidžia. Nustebsit, kad tokią politiką varo ir evangelikų pastoriai.
Parašyčiau daugiau, bet bus labai nepolitkorektiška.
Cit.: "Staipsnyje priskaldyta malkų ir dėl komunistų užtarėjo Jono XXIII, kuris pasakė, jog "komunistai irgi yra jo vaikai"."
Čia tamsta skaldote malkas rašydamas/-a tokias nesąmones. Ar tik nebūsite Jota? :)
Tai, kad nesuprantate Jono XXIII reiškinio ir jo veiklos nesuteikia teisės rašinėti tokius vėjus ;)
Autorius visiškai teisus, kad Jonas XXIII atnaujino Pijaus XII dekretą 1959 m. Ir jei nieko nepainioju tas "komunistų užtarėjas" ekskomunikavo F.Kastro Kubos krizės laikais.
Tai, kiek suprantu, tas filmiūkštis yra prieš katalikybę, bet NE prieš Bergoglio. Kas ir nieko keisto.
"Argi LRT vadovai, skleisdami visuomenės tvirtumą silpninančius filmus, galvoja, kad Lietuva stiprės?" - pala, o kas sakė, kad jie NORI to stiprėjimo? ;)
Deja, Jonas XXIII tikrai kapituliavo komunizmo klausimu. II Vatikano Susirinkimo metu jis turėjo puikią progą pamerkti komunizmą kaip reiškinį ir SSRS kaip valstybę (ir, aišku, paaukoti Rusiją Švč. Mergelei Marijai pagal Fatimos pranašystę). Tam buvo parengtas nemenkas projektas, kurį pasirašė daug socialistinio bloko valstybių kunigų ir vyskupų, kalėjusių, patyrusių priespaudą ar gyvenančių pogrindyje. Deja, projektas buvo tiesiog atmestas, nes smerkimai netiko prie "naujosios Bažnyčios dvasios" ...
Taip, aš irgi galėčiau daug parašyti, bet kažkaip nesinori įžeisti katalikų, juk tarp jų vis dėlto yra tikrai tikinčių ir norinčių krikščionybei gero.
SUPRATINGAM: o kokias nesąmones aš rašau? Gal Jonas 23 buvo be reikalo vadinamas "raudonuoju popiežium"? Gal ne jis pradėjo Katalikų bažnyčioje procesą, vadinamą aggiornamento, atsinaujinimu, nuo kurio faktiškai ir prasidėjo bažnyčios griūtis? Bergoglio ne be reikalo jį paskelbė šventuoju. Ką Bergoglis paskelbia šventuoju, tas turi būti itin pasižymėjęs antikrikščioniška veikla.
Nesuprantu katalikų: užuot kovoję prieš jų pačių bažnyčios didžiausią priešą, iš pagrindų ardantį jų tikėjimą, jie pasodina šitą antikristą į aukščiausią sostą ir vadina "jo šventenybe"! Jie pasiruošę dantimis ir nagais sudraskyti tą, kuris pareiškia bent kokių abejonių jų stabu, užuot pasiskaitę blaivesnės literatūros ir padarę išvadas. Bet kokią ištartą jų stabo nesąmonę jie palaiko šventa mintim ir visur ją cituoja, reikia ar nereikia. Aš pastebėjau, kad katalikai yra sugėrę visas antikrikščioniškas Pranciškaus mintis, apie visų religijų lygybę, apie gėrį kitose religijose, apie tai, kad Dievas nėra vien katalikų Dievas (nors katalikų bažnyčią jie laiko visuotine, t.y. apimančią visą pasaulį!). Katalikybė išardyta iš pagrindų, o Pranciškus neišsilavinusiems ir kvailiems katalikams sėkmingai dėsto satanistų masonų mokymą, sulygindamas Kristų su velniu, blogį su gėriu, tamsą su šviesa.
Jota (ir kas, jei aš esu Jota?). Tu esi Supratingas, ir nemanau, kad priklausai silpnapročiams iš kokio liberalkatalikiško portalo.
Jotos ideologinis biuras --> 'Bet kokią ištartą jų stabo nesąmonę jie palaiko šventa mintim ir visur ją cituoja' - tas pasakytina ir apie tamstelę. Nežinau, už kokius nuopelnus Jūsų Komuna nusipelno aukštesnio rango nei pop. Pranciškus, bet tai nėra dvasingumas ar Dievo ieškojimas. Mėnesis iš mėnesio mes stebime Jūsų Erudicijos kritikos kampaniją RKB atžvilgiu, tačiau pasiūlyti dorybės jokios negalite, ir jau tikrai nepraktikuojate, visai kaip tie patys liberalai.
Yra bėdų, bet nenusiminkite, neabejoju, vyksta diskusijos tiek su protestantais ir ortodoksais, tiek RKB viduje. Kažkas pasakė, jog Bažnyčia dirba lėtai, ir pelai nuo grūdų anksčiau ar vėliau atsisijos. Diagnozuoti šitaip apie VISUOTINĘ sistemos griūtį remiantis išimtinai vienu informacijos šaltiniu ir dar iš Rusijos, yra taisytina yda. Ir iš kur tokios žinios apie Bažnyčios griūtį? Kaip ją apskaičiuojate, atžvilgiu ko? Čia jums praktinis protas pakuždėjo šią įžvalgą ar analitikai iš rytų?
Dabar, kai turiu Jūsų dėmesį, atminkite, jog Dievas yra vienijanti jėga, o ne skaldanti. Ir tikrai nei Jums nei man suprasti šiuo metu kokia Pranciškaus misija.
"Mėnesis iš mėnesio mes stebime"... :) Ar tik nebūsite iš CŽV? Jei stebite, turėtumėte ir šaltinius apie "VISUOTINĘ" sistemos griūtį atpažinti. Ir tas, kas bent kiek apie Bažnyčios mokymą bei joje vykstančius procesus numano, tas ir apskaičiuoti moka. O jeigu jūs tik "analitikus iš rytų" atpažįstate, čia jau jūsų problema.
Tuos "pelus nuo grūdų" jau seniai patys katalikai atsijojo. Jeigu jūs toks įžvalgus, kokios tuomet buvo antipopiežių misijos? Taip, Dievas blogį geba paversti gėriu, bet tai nereiškia, kad mes turime bailiai tylėti, susidūrę su blogiu. Mes neturime teisės tylėti.
Šit vienas šaltinis "ne iš rytų" - ką pasakysite? https://www.lifesitenews.com/opinion/bishop-schneider-releases-essay-on-the-question-of-the-true-pope?fbclid=IwAR2ofc9kxt01EelYo7jWE_dPYbBkOBp3szIphoa7lsMsAgSuA8bTgNnVXgw
Apie kitus paskaitykite kad ir tų pačių lefebristų saite. Bet jums vėl netiks - jie irgi paversti sektantais... Ir kodėl? turbūt todėl, kad nelaukė, kol Pranciškus arba kiti modernistai pasirodys šventaisiais.
O jei galų gale "šaltiniai" būtų iš Rusijos? Ką blogo jūs čia matote? Gal jūs kur nors pastebėjote mano antilietuvišką propagandą? Gal aš kur nors agitavau už Putino arba kitokią destruktyvią politiką?
Ortodoksija priklauso visam pasauliui, nebūtinai vien Rusijai.
"Pasiūlyti dorybės jokios negalite". Čia jūs klystate. Aš galiu labai daug pasiūlyti, bet jūs (nebūtinai vien jūs) šito tiesiog nepriimsite.
Šiaip aš jums dėkinga už mandagų ir kultūringą toną, - šito trūksta daug kam.
Kaip ir minėjau, Dievas ne skaldo, o telkia. Lefebristai savo esme man dar ir kaip imponuoja. Apie šaltinius aš šiaip čia užsiminiau, juk žinote pati, kad internetas kaip suvokimo formavimo priemonė yra ribotas. Pavyzdžiui, joks straipsnis ar klipukas ar knyga ar analizė pilnai neaprėps keturių milijonų žmonių potencialo. Keturi milijonai - tiek katalikų gyvena vienoje LA arkivyskupijoje. Daugiau nei lietuvių visoje žemėje. Kiekvienas savaip unikalus ir savaip kovoja su blogiu. Todėl tokiam kontekste tas apokaliptinis tonas apie visuotinę RKB griūtį man savaime prašosi anatemos. Pati žinote, Bažnyčiai ir tikintiesiems niekada nebuvo aukso amžiaus ir tai toli gražu ne pabaiga.
Kitas dalykas Pranciškus. Labai nenoriu, kaip tikras fašistas, užstoti to žmogaus - bet pažiūrėjau, jog daug mitų apie jį tiesiog nepasitvirtina praktikoj. Ir su ortodoksų patriarchais jis elgiasi kaip tikras pontifikas pagal prasmę, ir jauni tikintieji jį mėgsta. Taip kad viskas dėsninga.
Ir nemėtykite man nuorodų, geriau Bibliją cituokite - pamokykite mane.
Gerb. Miuleri, aš kai kur sutinku su jumis, bet kai kur - niekaip. Dievas, be abejonės, yra vienijanti, kurianti Galia, nes tai yra pati Meilė. Bet jei kalbėsime apie Bažnyčią (katalikų), tai jos vadovų dabartinė tendencija yra vienyti visus su visais, bet ką ir bet kaip, ieškoti vienybės su konfesijomis, kurios savo išpažinimo turiniu NIEKAIP nesuvienijamos: judėjai nesuvienijami su krikščionimis, musulmonai irgi, pagonys su krikščionybe neturi absoliučiai jokių sąsajų ir t.t. Tačiau Pranciškus tvirtina, kad Kristus atpirko visus ir kad visi bus išgelbėti - net ateistai! Klausykite, kaip aš galiu tylėti, kai matau šitaip apgaudinėjant vargšus katalikus? Aš negaliu dėl daug ko tylėti, man neleidžia sąžinė, nes kas tyli, tas išduoda Dievą. O mintis apie Romos katalikų bažnyčios griūtį turint šį APOKALIPTINĮ (būtent!) vienijimo kontekstą yra labai reali. Nes siekiama vienybės ne Dieve, kurį jūs teisingai vadinate tuo, kuris telkia, bet Jo priešybėje - bedieviškoje struktūroje, kurią galima pavadinti antikristine. Tad apie kokią anatemą jūs kalbate? Pranciškus ir yra tas, apie kurį turbūt visas pasaulis kalba kaip apie labiausiai visus sutelkusį asmenį. Labai gaila, bet šis asmuo, siekdamas savo tikslų, visiškai netradiciškai inerpretuoja Bibliją, visiškai ne taip, kaip ją visais laikais interpretavo krikščionys ir Katalikų bažnyčia. Pranciškus elgiasi taip laisvai, kad šokiruoja net savo šalininkus. Aš jums galėčiau pateikti daugybę pavyzdžių, bet nenoriu įkyrėti. O jei mokyčiau jus Biblijos, tai mokyčiau visai ne taip, kaip Pranciškus ir modernieji katalikai, o remčiausi, be abejonės, ne savo išmone, bet šventaisiais Tėvais ir tradicine krikščionybe.
Jūs sakote, kad joks straipsnis, ar knyga, ar dar kas nors neaprėps keturių milijonų žmonių potencialo. Niekaip nesutinku. Šiandien kaip tik radau šv. Grigaliaus Teologo Pilną Šventųjų Tėvų rinkinį, Lietuvoje tokių knygų nė su žiburiu nerasi, o aprėpia ji ne tik 4 milijonų potencialą, bet ir šimtų milijonų, nes rašo apie dvasinius, amžinus ir dieviškus dalykus. Ir tai dar viena priežastis, dėl ko aš nirštu: aš tiek metų veltui praleidau išpažindama ne tai, ką turėčiau, o visokius krikščioniškus surogatus.
Mano reikalas - pasakyti, jūsų - priimti arba ne.
Kodėl veltui. Jau vien šis pokalbis rodo, kad ne. Ir priimu tai ką sakote.
Los Angelo arkivyskupijos pavyzdį parinkau neatsitiktinai. Jūs teisi sakydama apie amžinąsias tiesas išguldytas raštuose, bet aš ne tą norėjau užakcentuoti. Jūs žiūrite į šią problemą grynai epistemologiškai, tuo tarpu masės žmonių tiesiog TIKI, ir ELGIASI ir PRAKTIKUOJA ir ne visi linkę leistis į akademinius debatus apie popiežių bules ir enciklikas. Tačiau tikėjimas tuose žmonėse yra, ir labai dažnai tenka įsitikinti, jog net save ateistu laikantis asmuo ir į Dievą tiki, ir geros valios darbus daro. Dabar jeigu, kaip Jūs sakote, Pranciškus yra velnio siųstas tikėjimui griauti, kaip tai dera su jo pastangomis statyti tiltus su ortodoksų patriarchais? Noru numalšinti amžius trunkantį susiskaldymą su protestantais? Kaip tokios kalbos dera su griežtais katalikų vyskupų pasisakymais prieš sekuliarias naujųjų laikų ideologijas (taip taip, tie patys -izmai su visom konsekvencijom)? Visos šios pastangos, mano akimis žiūrint, yra tikrai sveikintinos. Dabar Jūs gi statote jautį prieš noragą - griebiate ir Judaizmo ir Islamo problemą, kai tuo tarpu savo rašymu veikiate prešingai racionaliam planui - vienytis Kristuje. Ir dėl to Jūs pasiekiate atvirkštinį rezutatą trokštamam. Lygiai taip pačiai elgiasi musulmonai fanatikai, kurie stato savo argumentaciją ant neva 'Vatikano apgavystės' naratyvo, teigdami, kad štai tas vaikų sielas ryjantis ir aukso traukinius valdantis konglomeratas tik išnaudoja žmones velnio paliepimu, o štai jau neva jų religija tai esantis tikras išganymas, tik pulkite ant kilimo ir prisiekite ištikimybę VII a. urviniam ideologui - juk vistiek, neva, meldžiamės tam pačiam Dievui. Nieko per daug originalaus, taktika, sakant, atidirbta ir naudojama visų per amžius iki šių dienų jau su naujoviškiausiais dievais.
Ir nenirškite, galėjo poniai ir blogiau baigtis - Jūsų surogatas bent krikščioniškas buvo.
Jūs, herr Miuleri, kaip sako Kažinkavičius, nesuprantat, o gal ir nenorit suprasti, kokie procesai bažnyčioje reiškia vienijimąsi, o kokie - jos ardymą. Tiek to, gal pakalbėsim apie tai kitąkart.
Taip jau yra, per dvikojo padaro egzistencija, egzistavo daug ir Dievų, kadangi vyko tobulėjimaas, tobulėjo Dievai, belieka rinktis tobuliausią.
Na, kiek man žinoma, Jonas XXIII buvo vadinamas "Geruoju", o tai, kad kažkokie užkietėję jo priešai ar šiaip nesusivokėliai vadino "raudonuoju" nereikėtų primti už gryną pinigą. Aš jau minėjau, kad mano galva jūs visiškai nesupratote jo misijos ir čia aš niekuo jums negaliu padėti. Galiu tik pasiūlyti atsitokėti ir prieš kažką kritikuojant gerai pagalvoti, kad galbūt kritikuojamieji už jus gali būti gerokai išmintingesni ir, kad jums jų išmintis gali būti tiesiog neįkandama. Ir ta jūsų kovinė fariziejiška laikysena ...
Mano nuomone jis buvo neeilinis popiežius gerokai pralenkęs laikmetį, suvokęs ne tik permainų bažnyčioje būtinybę, bet ir ryžęsis jas pradėti. Dar svarbiau yra tai, kad jo žodžiai ir darbai nesiskyrė. Todėl nemanau, kad teisinga jį kaltinti tuo, kad net bažnyčios hierarchų tarpe daugelis nesuprato atsinaujinimo esmės ir pasuko klystkeliais tik susirinkimui prasidėjus.
Pakeitus LRT pagal Širinskienės supratimą klyktų kita pusė, kad visuomeninė ir jų mokesčiais išlaikoma TV transliuoja vien davatkiškus marazmus iš viduramžių laikų. Teisingiau gal būtų įsteigti keletą TV kurios gautų paramą iš biudžeto pagal nustatytą tvarką kurios negalėtų keisti rinkimus laimėję politikieriai. Tada kas norėtų žiūrėtų LRT, kiti Davatkų TV.
"Geruoju" jį vadina modernistai ir bažnyčios griovėjai, o "raudonuoju" - ištikimi tradicinei krikščionybei sluoksniai. O dėl paties viskas aišku - skalsu kalbos, kaip sakoma.
Rašyti komentarą