Paul Sullins. Nutrauktų norėtų nėštumų problema

y-news.lt Ar nepageidaujamo nėštumo nutraukimas kenkia moterų psichinei sveikatai? Ne daugiau nei tokiomis aplinkybėmis pakenktų vaik...


Ar nepageidaujamo nėštumo nutraukimas kenkia moterų psichinei sveikatai? Ne daugiau nei tokiomis aplinkybėmis pakenktų vaiko gimdymas, teigia pagrindiniai socialiniai mokslininkai ir medicinos asociacijos. Galbūt. O kaip išgyvena moterys, kurios nutraukia pageidaujamą nėštumą?

Naujas sociologo Donaldo Paulo Sullinso tyrimas žvelgia būtent į šią užmirštą mažumą – maždaug 1 iš 7 abortų registruotų Jungtinėse Valstijose – ir nustato, kad nėra priežasties nurašyti tokių abortų padarinių. Interviu portalui „MercatorNet“ jis pasakoja apie šį pirmąjį tokio pobūdžio tyrimą, lapkričio mėnesį paskelbtą Šveicarijos medicinos žurnale „Medicina“.

* * * * *

„Auksinių gaublių“ (angl. Golden Globes) apdovanojimų laureatė Michelle‘ė Williams daugiau ar mažiau gyrėsi savo abortu kaip geru karjeros žingsniu, kurio nesigaili. Ji turi 14 metų dukrą ir, būdama 39 metų, vėl laimingai laukiasi. Ar Williams nėra gyvas abortų terapinio poveikio įrodymas?

Ponios Williams pareiškimas labai atitinka mano tyrimo rezultatus. Vaikas, kurį ji abortavo, akivaizdžiai nebuvo laukiamas. Tyrimas tuo tarpu rodo, kad moterys, nutraukusios vieną ar daugiau nepageidaujamų nėštumų, patyrė daug mažesnį afektinį stresą (depresiją, nerimą, polinkį į savižudybę). Štai kodėl nepaisydami pageidaujamų nėštumų nutraukimo, t.y. elgdamiesi taip, tarsi būtų nutraukiami tik nepageidaujami nėštumai, nesuprasime, kiek daug skausmo moterims sukelia abortas.

Be abejo, sėkmingas kilimas konkurencingos karjeros laiptais dažnai reikalauja iš kelio pašalinti nepatogius asmenis ir įsipareigojimus – pvz. išsiskirti, pasisavinti kito žmogaus įdirbį, apšmeižti konkurentą ar – Michelle‘ės Williams atveju – nužudyti nepatogiu laiku pradėtą vaiką jam dar negimus. Civilizuoti žmonės paprastai nesigiria tokia savo karjeros realpolitik, tačiau ponia Williams tikriausiai (tikėkimės jos labui) nesupranta gyvybės, kurią ji sunaikino, žmogiškumo.

Ji niekada nesužinos, kaip ta nutraukta gyvybė, artimas jos būties atspindys, galėjo prisidėti prie jos pačios žmogiškumo ir augimo. Ką gali žinoti, gal jos karjera būtų visai nenukentėjusi, o gal ir nukentėjusi — tačiau laimės jausmas ir gyvenimo kokybė nepriklauso vien nuo karjeros. Mes taipogi nežinome koks skausmas ir prieštaravimai gali slypėti už jos užtikrintos viešos laikysenos.  […]

#MeToo epochoje taip pat tikslinga paklausti, kas buvo vaiko, kurį ji jautėsi turinti abortuoti, tėvas. […] Galbūt taip nebuvo ponios Williams atveju, tačiau kiekvienai aktorei, kuriai nėštumas tapo kliūtimi karjerai, kino industrijoje yra keli vyrai, kurie ragino ar reikalavo, kad ji atliktų abortą.

Atsisakymo „pašalinti“ netinkamu metu atsiradusį vaiką pasekmės moters karjerai yra veidrodinis atspindys sunkumų, su kuriais susiduria moterys, atsisakiusios turėti lytinių santykių su įtakingais vyrais. Nepriklausomai nuo jos asmeninių aplinkybių, ponios Williams pareiškimas atspindi tipinę Holivudo tvarką, pagal kurią moterų seksualumas pirmiausiai tarnauja vyrams. Kaip, išreikšdama bendrą jaunų moterų intuiciją, apie savo naująjį vaikiną pasakė viena jauna Holivudo aktorė (neprisimenu, tiksliai kuri), „aš turiu duoti jam ko jis nori, arba jis tai gaus kur nors kitur“.

Net jei kai kurios moterys po aborto patiria psichinės sveikatos problemų, tyrimai, atrodo, teigia, kad jos apskritai nėra didesnės už problemas, su kuriomis susiduria pagimdžiusios moterys ir kad jos greitai praeina. Ar tyrėjai kažko nepastebi?

Taip. Mintis, kad abortai nedidina psichinės sveikatos problemų ar, kad gimdymas jų nemažina, yra mitas, skleidžiamas prastais tyrimais. Turiu omenyje tyrimus, kurių metu moterys stebimos tik labai trumpą laiką po įvykio – kai kuriais atvejais tik kelias dienas, o dažniausiai tik kelis mėnesius. Iki šiol kiekviename tyrime, kuriame moterys dalyvavo 10 metų ar ilgiau po aborto, buvo fiksuotos reikšmingos psichinės sveikatos problemos, palyginti su pagimdžiusiomis moterimis.

Svarbu pažymėti, kad didžiąją šio skirtumo dalį lemia ne psichologiniai aborto padariniai, bet psichologinė nauda, ​​kurią neša vaiko pagimdymas. Mano tirti „Add Health“ projekto duomenys rodo, kad gimdymas sumažina psichinės sveikatos problemų riziką 29% po norimo nėštumo ir 12% net ir po nepageidaujamo nėštumo.

Manau, kad tokio ligšiolinių tyrimų defekto priežastis slypi tame, kad dauguma abortų tyrėjų linkę galvoti apie abortą kaip apie atskirtą klinikinį įvykį ir neatsižvelgia į tai, kaip abortas, įskaitant pasirinkimą jį daryti ir jo gynimą, keičia moters gyvenimo eigą, santykius ir pasaulėžiūrą. Kaip aš rašau savo straipsnyje:

Patirtis, susijusi su nėštumo nutraukimu, išgyvenimu ir sveikimu, daro poveikį daugeliui moterų gyvenimo kokybės veiksnių, kurie visi gali turėti įtakos tolesnei jos psichinei sveikatai. Dėl šių priežasčių gali būti teisingiau abortą tyrinėti ne kaip atskirą pasekmių psichinei sveikatai priežastį (klinikinį įvykį), bet kaip veiksnių komplekso dalį (gyvenimo įvykį), kartu su kitomis to komplekso dalimis veikiantį moters psichologinę savijautą.

Atrodo neįtikėtina, kad jūsų tyrimas yra „pirmasis kada nors atliktas tyrimas“ apie norėto nėštumo nutraukimą. Juk akivaizdu, kad tokių nėštumų esama ir nemažai. […]

Įtakingiausi mokslininkai tiesiog padarė prielaidą, kad nutraukiami būna tik nepageidaujami nėštumai. Daugelis tyrimų nutrauktą nėštumą automatiškai laiko nepageidaujamu, net jei pastojant nebuvo bandyta taikyti kontracepcijos. 2008 m. Amerikos psichologų asociacija (APA) apibrėžė norimo nėštumo nutraukimus tik kaip abortus atliktus dėl vaisiaus anomalijų. Tačiau (kaip aš parodau tyrime) vaisiaus anomalijos, net jei galėtume jas puikiai aptikti (aptinkame tik apie 60 proc.) ir, net jei jos visos baigtųsi abortais (daugelis jų baigiasi gimdymu), sudarytų tik nedidelę dalį registruotų norėtų nėštumų nutraukimų. Kai moteris nėra priversta pažymėti anketos langelio, labai nedaug moterų spontaniškai apibūdina savo abortuotą vaiką kaip „nepageidaujamą“. Sudėtingame poabortinių jausmų komplekse beveik visada egzistuoja abejonė, apgailestavimas ir rezignacija.

Kitų šalių ginekologams sunku įsivaizduoti marketinginį spaudimą daryti abortą, su kuriuo susiduria moterys Amerikos abortų klinikose. Filmas „Neplanuota“ (Unplanned, angl.) tai gerai iliustruoja. Abortų procentas JAV yra daug didesnis nei šalyse, kuriose abortai atliekami valstybinėse pelno nesiekiančiose ligoninėse. Neseniai atliktame Jutos klinikų tyrime nustatyta, kad vos trijų dienų laukimo laikotarpiu 8% moterų pakeitė savo pradinį sprendimą daryti abortą.

Apskritai yra atlikti vienas ar du abortų dėl vaisiaus anomalijų tyrimai, o tyrimuose, kuriuose buvo nagrinėjami visi abortai, norimų nėštumų nutraukimai buvo sumaišomi su visais kitais, neatsižvelgiant į nėštumo vertinimą.  Dėl to mano tyrimas yra pirmasis vien norėtų nėštumų nutraukimų, kaip atskiros kategorijos, tyrimas.

Kokius duomenis ir metodus naudojote savo tyrime ir ką jie atskleidė apie norimo nėštumo nutraukimus? Kaip tokie nutraukimai atrodo, palyginti su spendimu gimdyti ar su nepageidaujamo nėštumo nutraukimu?

Tyrime nagrinėjau duomenis iš reprezentatyvios 3935 bent kartą nėščiomis buvusių JAV moterų nuo 15 iki 28 metų stebėsenos, kurią sudarė trys vienas po kito einantys interviu. Aš vertinau septynis psichologinius sutrikimus, matuojamus naudojant APA Diagnostikos ir statistikos vadovo (DSM) kriterijus: depresiją, mintis apie savižudybę, nerimą, piktnaudžiavimą ar priklausomybę nuo stiprių narkotikų, alkoholio, opioidų ar marihuanos. Psichikos sveikata buvo lyginama tiek prieš, tiek po nėštumo, abortų ar gimdymo, ir atsižvelgiant į 20 veiksnių, kurie, ankstesnių tyrimų duomenimis, ir be aborto lemia didesnes psichinės sveikatos problemas […].

Mano tyrimas parodė, kad iki sulaukdamos 28 metų amerikietės, bent kartą nutraukusios norimą nėštumą, buvo 84 proc. labiau linkusios patirti septynerius mano aukščiau minėtus psichologinius sutrikimus nei moterys, kurios gimdė po norimų nėštumų. Moterys, nutraukusios bet kokį nėštumą (norimą ar nenorimą), buvo 74% labiau linkusios į didesnius psichologinius sutrikimus, lyginant su pagimdžiusiomis.

Norimo nėštumo nutraukimas sukėlė didesnį afektinį stresą (depresiją, nerimą ir savižudybę) nei abortai po nepageidaujamo nėštumo. Pastaruoju atveju (palyginus su gimdymu) psichologinių sunkumų rizika išaugo tik 18%, tačiau nutraukus vieną ar kelis norimus nėštumus afektinis stresas išaugdavo 69%. […]

Kodėl jūsų tyrimo dizainas suteikia pasitikėjimo jo išvadomis?

Palyginus su skerspjūvio tyrimais, kurie parodo tik momentines moterų situacijas kuriuo nors vienu momentu, mano tyrimas labiau primena nuotraukų seriją, kurioje pokyčiai išryškėja bėgant laikui. Tos pačios moterys buvo apklaustos tris skirtinus kartus, o tai leido tiksliau nustatyti nėštumų istorijos įtaką jų dabartinei psichinei sveikatai. Tik keliose abortų studijose buvo naudojami tokie griežti longitudiniai modeliai.

Be to, JAV federalinių agentūrų konsorciumo finansuojami „Add Health“ duomenys, yra plačiai laikomi vienais išsamiausių ir tiksliausių pasaulyje. […] Tai pasakius, svarbu pripažinti, kad nė vienas tyrimas negali pateikti galutinio įrodymo; taigi ir šis tyrimas turi kelis apribojimus. Svarbiausia, kaip ir kiekvieną abortų tyrimą, jį riboja tai, jog apie daugelis abortų nėra atitinkamai užregistruojami, todėl galime kalbėti tik apie žinomus abortus. Kadangi moteris, kuriai labiau pergyvena dėl savo aborto, bus linkusi rečiau apie tai pranešti, manau, kad mano tyrimas tikriausiai nuvertina tikrąjį JAV moterų kančios, patiriamos po aborto lygį. Kiti apribojimai aptariami tyrime.

Be jokios abejonės, faktas, kad esate katalikų kunigas, dirbantis katalikų universitete, išprovokuos tam tikrą išankstinį nusistatymą prieš jūsų tyrimus. Todėl įdomu, kad sekuliarių mokslininkų Skandinavijoje ir Naujojoje Zelandijoje tyrimai patvirtina jūsų išvadas. Ką rodo jų tyrimai?

Pederseno Švedijos moterų tyrimas ir atskira Fergussono analizė nustatė panašias problemas moterims po abortų, nes abi studijos naudojo panašų longitudinį modelį, kuriuo moterys stebimos dešimtmetį ar ilgiau po aborto. Fergussonas nustatė, kad bent kartą abortą patyrusios moterys turėjo 1,4 karto didesnę psichinės sveikatos problemų riziką; mano tyrimas nustatė 1,2 karto didesnę riziką.

Toks panašumas neturi nieko bendra su tyrėjų asmeniniais religiniais ar moraliniais įsitikinimais. Keli neseniai atlikti mokslininkų tyrimai iš Suomijos, kurios kultūroje abortas neginčijamai laikomas viena iš reprodukcinės sveikatos apsaugos priemonių, moterims po norimo nėštumo nutraukimo nustatė tokias problemas kaip dviguba savižudybės rizika, 25% didesnis bendras mirtingumas ir didesnė emocinė nerimą. tarp moterų, norinčių pagimdyti. Šie rezultatai atspindi ne mokslininkų nusistatymą prieš abortus, bet vien tai, kad Suomija turi puikius sveikatos registro duomenis ir leidžiančius ilgą laiką stebėti moterų sveikatą.

Apskritai, kaltinimai, esą aš esu šališkas, kalbant prieš abortus, nes esu katalikas, rodo seklią katalikiško požiūrio į mokslą neišmanymą. Šiandien daugelis mokslininkų net netiki objektyvia tiesa ir todėl įsivaizduoja, kad visi prie mokslo temų prieina, vedami ne ko kito, o savo siauros ideologijos. Tiesa, mano tikėjimas daro didelę įtaką mano tyrimams, bet ne tokiu būdu, kaip galvoja kritikai. Katalikų tikėjimo principai, iš kurių išsivystė šiuolaikinis mokslas, reikalauja, kad mokslininkai savo tyrimuose būtų griežtai objektyvūs. Tik ieškodamas kiek įmanoma tvirtesnių įrodymų, prieštaraujančių mano tikėjimo teiginiams, galiu įsitikinti, kad išvados, kurios galbūt atitinka tikėjimo teiginius, yra pagrįstos. Šis procesas – nulinės hipotezės logika – nėra svetimas moksliniam metodui; priešingai tai yra pagrindinis metodas, kurį turėtų taikyti kiekvienas mokslininkas.

Daugelis tyrimų abortų tema yra labai šališki, tačiau dažniausiai ne dėl religingų mokslininkų kaltės. Pagrindinis skirtumas tarp mano ir daugumos mokslininkų, tyrinėjančių JAV abortus, yra tas, kad aš nesu įdarbintas ar finansuojamas abortų teikėjo. Daugiau nei 90% JAV abortų tyrimų turi vieną bendraautorių, dirbantį abortų tiekėjui arba tyrimų centrui, kurį finansuoja abortų teikėjas. Jų raportuojami atradimai apie abortų gerybinį poveikį turi rimtų intereso konflikto požymių ir retai atlaiko kruopštų mokslinį patikrinimą. […]

Kun. Donaldas Paulas Sullinsas, MD, PhD, yra Amerikos katalikiškojo universiteto sociologijos tyrimų profesorius. Jis taip pat yra Leo katalikiškų socialinių tyrimų iniciatyvos direktorius.


Susiję

Šeimos politika 8743098430066304518
item