Česlovas Iškauskas. Ar kūrėjas – šventa karvė?

Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ | Č. Iškausko nuotr. alkas.lt Aš taip pat nemačiau skandalingojo Panevėžio Juozo Miltinio teatro...

Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ | Č. Iškausko nuotr.

Aš taip pat nemačiau skandalingojo Panevėžio Juozo Miltinio teatro spektaklio pagal Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. Bet tai nereiškia, kad tik premjeros stebėjimas, buvimas salėje gali nuteikti objektyviai nuomonei. Apskritai nuomonė objektyvi būti negali, ji visuomet subjektyvi.

Todėl pasitikiu Jauniaus Pociaus ar Valdo Vasiliausko kompetencija ir, žinoma, savo nuostatomis, kurios jau anksčiau suformuotos R. Vanagaitės publicistikos. Juo labiau, kad iš anksto skelbta, jog režisierius A. Areima, kuris, pasak teatro meno vadovo A. Jevsejevo, „kiaurai sienas eina“, stato… siaubo miuziklą. Na na…

Pjesę pagal knygą parašė lenkų dramaturgas Michalas Valčakas (Michal Walczak). „Su „Mūsiškiais“ pjesę sieja du nesunkiai atpažįstami veikėjai – persona non grata ir nacių medžiotojas. Suprask, persona non grata – pati R. Vanagaitė, o nacių medžiotojas – Efraimas Zurofas. Veiksmas rutuliojasi Kauno VII forte, kuriame karo metais veikė koncentracijos stovykla. Dabar šis fortas privatizuotas, paverstas pramogų centru, į kurį žmonės kviečiami švęsti ir linksmintis. Visa tai vyksta ant žmonių kaulų,“ – „Respublikoje“ rašo teatro kritikas J. Pocius.

Ne, spektaklyje nėra tiesioginių kaltinimų, kad visa lietuvių tauta – žydšaudžiai, kaip savo knygoje bandė įrodyti R. Vanagaitė. Kūrėjams palikta visiška laisvė, ir A. Areima ja naudojasi: ant sušaudytų žydų kapo duobės mylimasi, ant nužudytųjų kaulų pramogaujama, o patys kaulai tampa vaikų žaislais, klounas pyškina pistoletu… Tai aprašydamas Valdas Vasiliauskas apibendrina: betgi tai nejaudina, ir po premjeros žiūrovai skirstosi abejingi, „nei sužavėti, nei pasipiktinę – ir mūsiškiai, ir jūsiškiai“. O jeigu taip, tai, kaip kažkada sakė genialusis Juozas Miltinis, „teatras miręs“…

Iš tiesų, Didžiojo Meistro įkurtas ir išpuoselėtas teatras jau keletą metų draskomas kūrybinių ir toli gražu ne kūrybinių, o greičiau utilitarinių ambicijų. Jame siaučia organizacinė kakofonija, kūrybinė savivalė ir, sakyčiau, dvasinis nuopuolis. Pastarasis spektaklis man primena pernykštį (pakartotą 2002 m. leidimą) Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, kuriame, kaip gražiai parašyta jo anotacijoje, „partizaninio karo fone istorinės asmenybės atgyja naujai ir netikėtai“.

Kaip netikėtai? „Jauno gal 18, gal 20-ties partizano kūne siaučia hormonų audros, ir jis instinktyviai jaučia, kad kaimo mergos jam atsiduos, jeigu jis kartu su vyrišku pasididžiavimu atkiš ir šautuvą… Jo mergina Kastulė jam nedavė, nes šis neturėjo šautuvo; ji su raudonuoju karininku pabėgo į miestą, tad jisai piktas ant viso pasaulio…“, – štai kokie pasažai dominuoja „laisvo kūrėjo“, vaizduojančio Jono Žemaičio asmenybę, veikale. Karas žiaurus, todėl, pasak autoriaus, „žalieji“ turi pasismaginti: ir „partizanų gyvenimas bunkeryje paįvairinamas keiksmažodžiais, vulgarybėmis, rusicizmais, brutaliais vaizdeliais apie (atsiprašau) šikimą, myžimą, dulkinimąsi, vėmimą ir ano galo anatomines subtilybes“, – rašiau portale Slaptai.lt vasario mėnesį, kai Nacionalinių literatūros ir meno premijų laureatai jau ramiai sau gromulavo 30 400 eurų dydžio gautas premijas…

Medijų forume, kuris, kasmet rengiamas Kultūros ministerijos ir globojamas LRT, neseniai įvyko senamiestyje, taip pat buvo pabrėžiama kūrybinė laisvė, apeliuojama į „recipiento“ sąmoningumą, bet nė žodžiu neužsiminta apie kūrėjo atsakomybę. Prieš ką? Nesakau – prieš tautą, visuomenę, žmogų, nes tai būtų per skambu. Prieš save.

Neribota kūrybinė laisvė, kad ir patepama nemažais valstybiniais ar iš kažkur gaunamais pinigais (o tokių recidyvų nemažai), iškreipia tikrovę, šaržuoja esminius mūsų visuomenės gyvenimo etapus, žeidžia istorines asmenybes ir jų atminimą. Kitaip sakant, Lietuva – ne kokia Indija, kur karvės yra šventos. Ir mūsų kūrėjas – ne šventa karvė.

Susiję

Ryšard Maceikianec. Dviveidiškumas

Šiandien didžiosiose maisto parduotuvėse (komentaras rašytas kovo 22-ąją – red. past.) „Maisto bankui“ atstovaujantis jaunimas kvietė aukoti produktus skurstantiems. Jie elgėsi deramai, tačiau vie...

5 mln. parašų už Lietuvos Nepriklausomybę. Pokalbis su Algirdu Patacku (II)

Pasaulinė katalikiška organizacija „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (TFP) 1990 m. surinko daugiau nei 5 mln. parašų dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Tai akcija, kuri parodo bendruomeninę Katalikų Bažny...

Arvydas Juozaitis. Atsakymas R. Valatkai: Gaila, kad refleksija Tau nėra būdinga – tik ideologija

Kovo 25 d. signataras ir žurnalistas Rimvydas Valatka per Lietuvos radiją skaitė savo parašytą komentarą „Kodėl buvę Algirdovičiai ir Žygimantasovnos tęsia rusiškų patyčių politiką?“, kuriame Liet...

Rašyti komentarą

6 komentarai

Hm rašė...

Tai tik reiškia, kad menininkai nupūšta, o žiūrovams tas nupušimas neįdomus.

Mūsų laikais menuose tiek daug beveik privalomo nupušimo, kad sveiko proto kūrinys sudomintų žaibiškai.

Pikc Kažinkavičius rašė...
Autorius pašalino šį komentarą.
supratingas rašė...

Iš kur jų užteks jei kai kurie žmonės po kelis kartus eina?

Anonimiškas rašė...

Yra menas, kurį sukuria menininkai. Yra dar „chaltūra“: jos gamintojais yra apsišaukėliai, pasivadinę „menininkais“. Šitie pagirdo „kritikus“, o tie parašo gražias recenzijas. O dar yra profesionalūs propogandistai, nekenčiantys Nepriklausomos Lietuvos. Kas šituos ir šitas šeria pinigais, galima lengvai spėti. Kam jų šlykšti propoganda yra ypatingai naudinga, aišku, kaip dukart du. Skirkime meną nuo šiukšlių, o meninkus, kūrėjus nuo niekingų priešiškos užsienio valstybės propogandistų.

ale, rašė...

Citata: "O jeigu taip, tai, kaip kažkada sakė genialusis Juozas Miltinis, „teatras miręs“…"

- O jeigu taip.., tai ir valstybė yra mirusi, kai į valdžios atsakingus postus susodinti svetimi tautai, kurie vietoj to, kad palaikytų visuomenės/tautos gyvastį, vykdo jos dekonstrukciją, t.y., asmens laisvę/palaidumą užtikrina, prisidengdami "progreso", žmogaus "teisių" gynimo fikcija... Teatras ir ne tik teatras, yra tik priemonės okupuotų tautų organizmui suvirškinti. Statytiniai parenkami tokie, kurie nė nenutuokia, kokią funkciją turėtų realizuoti tikra valdžia.

Vytautas Ka rašė...

Teatras miręs ir valstybė mirštanti, ir tauta (''žiūrovas'') ..amžiną jiems atilsį..Ir kažkas tik ir svajoja apie tai, kiti aktyviai ruošia pakasynas...

NAUJAUSI

NAUJAUSI

Italijos premjerė kalbėjosi su popiežiumi dėl taikos Ukrainoje derybų

Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni antradienį, gegužės 20 d., telefonu kalbėjosi su popiežiumi Leonu XIV apie tolesnius veiksmus, kurių reikia imtis siekiant teisingos ir ilgalaikės taikos Uk...

Dominykas Vanhara. Dėl nekilnojamojo turto mokesčio pakeitimų

Kaip žinia, vakar valdantieji, stūmę buldozeriu nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pakeitimus, kuriais drastiškai būtų didinamas nekilnojamojo turto apmokestinimas, vakar Seime sulaukė antausio, ka...

Pirmasis Popiežiaus paskyrimas: pakeistas skandalais pagarsėjęs Jono Pauliaus II instituto vadovas

Vienu pirmųjų svarbių savo pontifikato paskyrimų popiežius Leonas XIV pakeitė Popiežiškojo Jono Pauliaus II instituto prezidentą, kurį 2019 m. paskyrė popiežius Pranciškus.Kaip šiandien paskelbė Švent...

Leonas XIV – kas jis? Išsami apžvalga

Katalikiškos svetainės Rorate caeli parengta apžvalga.Robertas Pranciškus Prevostas tapo popiežiumi Leonu XIV. Iki 2025 m. gegužės 8 d. dauguma žmonių nežinojo Prevosto vardo, tačiau dabar jis yra vyr...

Vaidotas Vaičaitis. Dėl 2025 m. balandžio 17 d. Konstitucinio Teismo nutarimo

Kaip žinia, šiame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, jog tai, kad Seimas iki šiol nėra priėmęs partnerystės įregistravimo tvarką reguliuojančio įstatymo, prieštarauja konstituciniams teisinės v...

item