Donald Demarco. Sveiki atvykę į Kanados Liaudies Respubliką

Kanados rinkėjai perrinko Justin Trudeau savo Ministru Pirmininku. Spalio 21-osios rinkimuose į šalies Parlamentą Liberalų partija gavo 157 vietas, Konservatorių - 121. Kitoms keturioms partijoms bendrai atiteko 60 vietų, kas reiškia, kad valdys liberalų mažuma. Pagal absoliutų balsų skaičių rinkimus maža persvara laimėjo konservatoriai, surinkę 34,4%, kai tuo tarpu liberalai gavo 33,06%.

Kas labiausiai glumina mane, gyvenantį Kanadoje, tai daugelio kanadiečių rinkėjų abejingumas faktui, kad jų kultūra aiškiai suka totalitarizmo link. Tai užtektinai įrodo vien kandidatuojančių programos. Trudeau vyriausybė iš studentų, siekiančių įsidarbinti valstybės finansuojamuose vasaros darbuose, reikalavo pasirašyti dokumentą, išreiškiantį jų pritarimą abortams, tos pačios lyties „santuokoms“ ir LGBTQ reikalams. Vyriausybė uždraudė tam tikroms krikščioniškoms vasaros stovykloms, kurios dirbdavo su nepasiturinčių vaikais, dalyvauti „Kanados vasaros darbų programoje“ dėl jų religinių įsitikinimų. Vyriausybė įsipareigojo per ateinančius dešimt metų skirti 7,1 milijardą dolerių abortų Kanadoje ir užsienyje skatinimui. Vyriausybė neleido liberalams balsuoti pagal savo sąžinę abortų ir LGBTQ klausimais ir neleido kandidatams, pasisakantiems už gyvybę (pro life) kandidatuoti kaip liberalams. Vyriausybė priešinasi sveikatos apsaugos darbuotojų sąžinės laisvei [reikalaudama atlikti abortus bei eutanaziją].

Naujosios Demokratijos partija ir Žaliųjų partija šiais, abortų, tos pačios lyties „santuokų“, LGBTQ „teisių“, eutanazijos, marihuanos dekriminalizavimo ir prostitucijos klausimais, laikosi panašių pažiūrų.

Šis minties vieningumas, kartu su nepakantumu dialogui, sulaukė paskatinimo iš akademinio sluoksnio. Marlene Mackie iš Kalgario universiteto savo universitetams skirtoje knygoje „Sociologija“ dėsto, kad „Kanados visuomenė negalės toliau egzistuoti, nebent tūkstančiai naujų jos narių, gimstančių kasmet, išmoks galvoti, tikėti ir elgtis kaip kanadiečiai. Mūsų visuomenės tąsa reikalauja, kad vaikai pripažintų visuomenės vertybes kaip savąsias. Piliečiai privalo tvirtai laikytis kultūrinių normų ir būtina, kad tai jie darytų dėl to, kad patys manytų jas esant teisingomis ir tinkamomis.“ Ką sociologė iš tikrųjų sako, yra tai, kad universitetų tikslas yra atpratinti studentus galvoti.

Michael O’Brien savo 1993-ųjų metų brošiūroje „Šeima ir naujasis totalitarizmas" perspėjo savo kanadiečius skaitytojus apie naujos formos totalitarizmą, kurio jie kaip tokio gali nepažinti. O’Brien rašė, kad senosios totalitarizmo keliamos asociacijos - „spygliuota viela, odiniai batai ir minčių kontrolė“ - yra įsitvirtinusios žmonių galvose. Daugelis kanadiečių nesugeba įžvelgti naujojo totalitarizmo, nes jie maitinami juo apgaulingame „įvairovės“ ir „įtraukimo“ kontekste. Sargas yra apgaunamas masalo ir nuleidžia savo ginklą.

Kokie yra totalitarizmo požymiai? Galiu išskirti septynis: 1) Minties vieningumas; 2) kritikos užslopinimas; 3) sąžinės neigimas; 4) mąstymo atsisakymas; 5) vyriausybinė prievarta; 6) masinis valios ir minties indoktrinavimas; 7) susidorojimas su disidentais. Visi šie ženklai yra matomi Kanados visuomenėje ir jie tapo visiškai aiškūs kampanijos metu. Visoje šitoje diskusijoje buvo visiškai neminimos dvasinės vertybės. Savo knygoje „Vakarų civilizacijos krizė“ žymus istorikas Christopher Dawson pažymi, kad „dvasinio komponento žmogaus prigimtyje ir sieloje ignoravimas yra tokia milžiniška klaida, kad jokia pažanga moksliniuose metoduose ar mokymo technikoje nėra pakankama to kompensuoti.“ Ekonomika ir mokslinė pažanga, žinoma, yra svarbu, tačiau tai nepatenkina esminių žmogaus dvasios poreikių.

„Mąstymo vieningumas yra visuomenės arteriosklerozė,“, yra pasakęs Anatole France. Dialogas - nuomonių įvairovės pripažinimas - yra demokratinės visuomenės reikalavimas. Laisvi piliečiai mano dialogą esant vertingu, nes jie tiki įtikinamąja argumento galia. Ideologija užspaudžia argumentą dėl vieningumo, kuris yra išlaikomas jėga. Liberalizmas nėra liberalizmas, kai jis mėgina įsprausti žmones į tramdomuosius marškinius. Kaip Christopher Dawson rašo savo knygoje „Religija ir moderni valstybė“: „Kai visuomenė atsiranda sekuliarizacijos kelyje, ji negali sustoti kelio viduryje - liberalizme. Ji privalo judėti iki liūdno galo, ar tai būtų komunizmas, ar alternatyvus 'totalinio sekuliarizmo' tipas.“

Kanados „liberalams“ praverstų paskaityti Benedikto XVI pastebėjimą apie tiesą ir toleranciją: „Visose  istorijai žinomose kultūrose, esminis kultūros elementas yra religija, ji yra kultūrą apspręndžiantis centras. Religija yra veiksnys, apibrėžiantis vertybių skalę ir, dėlto, nustato šių vertybių vidinį sąryšį ir hierarchiją.“ Kanados rinkimai  yra gerokai daugiau nei tiesiog tam tikrų individų išrinkimas. Tai - netiesos ir netolerancijos rinkimai.

Versta iš crisismagazine.com