Irena Petraitienė. J. Kippas – vokiečių kunigas, nuo komunistų gelbėjęs A. Smetoną

Jėzuitas kun. Jonas Kippas.
Nuot­rau­ka iš albumo „Kau­no jė­zui­tų gim­na­zi­ja“, 1934 m.

Prieš 95-erius metus, 1924 m. rugsėjo 28 d., švietimo ministras Leonas Bistras išleido įsakymą „Jėzaus Draugijai Lietuvoje steigti Kaune aukštesniąją mokyklą berniukams“. Ta proga verta prisiminti gimnazijos iniciatorių ir kūrėją – tai vokiečių jėzuitas Jonas Kippas (Johan Gerard Kipp, 1884–1958). Gimęs Vestfalijos žemėje, nuo 1923 iki 1941 m. tarnavo Lietuvoje, buvo „Missio Lituana“ („Lietuvos misijos“, siekusios atkurti Lietuvos jėzuitų provinciją) vyresnysis, taip pat – jėzuitų namų Kaune vyresnysis, provincijolas. Ko daugelis galbūt nežino – J. Kippas buvo ir neoficialus prezidento Antano Smetonos patarėjas Bažnyčios klausimais...

Po 150 metų...

1914 m. kunigu įšventintas jėzuitas Johanas Kippas, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mobilizuojamas. Jis, Rytų fronto 80-osios divizijos kapelionas, pačią pirmąją į Vilnių atvykimo dieną aplanko Aušros Vartų šventovę; čia kasdien aukoja šv. Mišias. Antrą kartą į Lietuvą atvyksta, gavęs oficialų paskyrimą. 1923 m. liepos 20-ąją kunigas – jau Kaune, ir nuo tos dienos savo dienoraštyje pradeda kruopščiai fiksuoti įvykius, susitikimus, permainas. Apsistoja atvirame apgriautos Jėzuitų bažnyčios bokšte.

Savo dienoraštyje J. Kippas rašo: „Paruoštas man kambarys kitoje namo pusėje. Taigi, po 150 metų pirmasis jėzuitas vėl mūsų senoje kolegijoje. Švęsdamas Šv. Ignaco šventę, kartu su šoferiu iškroviau pirmuosius 4 tūkst. padovanotų akmenų.“ Žemės ūkio ministras kun. Mykolas Krupavičius suranda galimybę bažnyčios remontui nemokamai skirti 200 kubinių metrų medienos. Netrukus atsiranda ir daugiau aukotojų.

Rugpjūčio 9-oji – įsimintina vizito pas Žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičių diena. Audiencijai ruošdamasis t. Kippas su jam būdingu kruopštumu parengė 20 dienų jo buvimo Kaune „ataskaitą“. Ganytojas, kuriam laiminant ir pritariant jėzuitai grįžo Lietuvon, matyt, irgi laukė šios pažinties. Ramia, bet gilia vaga tekanti kalba ima ateities kryptį: vyskupas sako, jog bažnyčia, kolegija turėtų vėl būti jėzuitų nuosavybė. Rytojui atėjus, vyskupas Karevičius, aplankęs t. Kippą, įteikia 100 dolerių auką, o vakare atsiunčia daug vertingų knygų ir lovą su savo inicialais.

Geri santykiai su Bažnyčios Lietuvoje atstovais J. Kippui vis labiau atveria kelią steigti jėzuitų gimnaziją ir bendrabutį Kaune. To iš visos širdies laikraštyje „Laisvė“ linki ir prof. kun. Pranciškus Būčys MIC: „Ypatingai dėkingi esame t. Kippui, kuris savo aukštu išsilavinimu, gabumais ir gyvenimo patyrimu nori aukotis mūsų krašto labui.“

„Šiandien jūs laimėjote Lietuvą“

Lietuvoje nuo pirmų atvykimo dienų t. Johano sulietuvinamas kreipinys „Tėve Jonai“ tik dar labiau skatina „apvaldyti svetimą kalbą“. Uoliai mokydamasis, jėzuitas vokietis padaro tokią gerą pažangą, kad 1923 m. lapkričio 18 d. Švč. Jėzaus širdies kongregacijos vienuolėms konferenciją gali vesti lietuviškai. Tų metų vėlyvą rudenį su t. Kippu lietuviškai kalbėjęsis prof. S. Šalkauskis vėliau „Židinyje“ rašys: „Atviras veidas, šviesūs, kiek žilstelėję plaukai, melsvos akys, darė kažkokio skaidrumo įspūdį.“

Sekminių dieną visus priverčia suklusti Aukštosios Panemunės Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčioje per atlaidus lietuviškai jo pasakytas pamokslas. „Šiandien jūs laimėjote Lietuvą“, – katalikų kongreso dalyviams karštai plojant, sveikindamas Kippą taria vizitatorius A. Cechini SJ.

Vokiečio paskaita sužavėtas rašytojas, istorikas, literatūros ir estetikos tyrinėtojas prof. Jonas Grinius per diskusijas pareiškia, kad tėvams jėzuitams reikėtų perleisti „Saulės“ draugijos namus, nes šie žmonės parodė, ką per vienus metus galima padaryti. Kitas diskusijos dalyvis taip pasakė: „Aš norėčiau vadinti t. Kippą savo tautiečiu, nes jis kalbėjo apie Lietuvą, kaip savo tėvynę.“

1924 m. gegužės 11-oji – Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios konsekravimo diena – visų laukta ir neįkainojama dovana. Vyskupo Pranciškaus Karevičiaus atliekamos šventinimo apeigos tartum padeda tašką lygiai prieš 100 metų vykusiai Kauno jėzuitų namų dramai (1824 m. bažnyčia buvo paversta cerkve, paskui – „vasaros soboru“, o jėzuitų mokykla uždaryta). Tos dienos iškilmes atspindi t. Kippo dienoraščio įrašas: „Ypač gražiai atrodė didysis altorius. Iš nukryžiuoto Išganytojo tryško spinduliai ir tarsi rodė kančios prasmę. Nuo ryto iki vakaro beveik be pertraukos žmonės lankė mūsų bažnyčią…“

Jėzuitų namai tarpukariu, atvirukas. XXa. trečias dešimtmetis

„Pradėtosios kolegijos“ titulas

1924 m. rugsėjo 28 d. švietimo ministras Leonas Bistras išleidžia įsakymą: „Jėzaus Draugijai Lietuvoje leista steigti Kaune aukštesniąją mokyklą berniukams, atidarant šiais mokslo metais 1-ąją klasę ir toliau kas metai kitą iš eilės klasę.Laikinai, ligi bus pristatytas tinkamas direktoriaus pareigoms eiti kandidatas – Lietuvos pilietis, tėvui Kippui leista rūpintis mokyklos reikalais.“ T. Kippas tikybą dėsto visose klasėse, taip pat ir mergaičių mokytojų seminarijoje. Kitais metais, 1925 m. pradžioje, Jėzaus draugijos generolas Vladimiras Ledochovskis, pripažindamas pasiektus rezultatus, jėzuitų gimnazijai suteikia „Pradėtosios kolegijos“ titulą, o t. Kippui – vicerektoriaus rangą.

Senosios jėzuitų kolegijos rytinis ir vakarinis sparnas turi po du aukštus. Norint įsteigti visą gimnaziją ir atidaryti bendrabutį, reikia pastatyti dar porą aukštų, bet pirmiausia tenka pradėti lėšų ieškojimo kampaniją. Ne viskas išsyk klojasi gerai. Net gimnazijos tėvų komiteto pirmininkė Sofija Smetonienė negali pradžiuginti gera žinia dėl valstybės banko paskolos: valdytojas kun. Vladas Jurgutis svetimtaučiais nepasitiki...

Kartu su Lietuvos universiteto Klasikinės filologijos prof. Vladimiru Šilkarskiu t. Kippą aplankę Antanas ir Sofija Smetonos pajuokavo, kad jie pas tėvus jėzuitus ketvirtame aukšte labai mielai apsigyventų. Siųsdamas savo sūnų Julių į jėzuitų gimnaziją, A. Smetona parodo, kur krypsta jo simpatijos ir kad jis nesibijo svetimtaučių.

Jėzuitų kvartalas, XX a. trečias-ketvirtas dešimtmetis. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.

Pirmoji abiturientų laida 1930 m. Sėdi: t. J. Kipas, švietimo ministras K. Šakenis, nuncijus arkiv. R. Bartoloni, prezidentas A. Smetona, S. Smetonienė, prel.K. Šaulys, Kauno burmistras J. Vileišis, prel. A. Dambrauskas ir t. J. Bružikas, 1930 m. Nuotrauka iš albumo „Kauno jėzuitų gimnazija“, 1934 m.

A. Smetona: ,,Mums tokie žmonės reikalingi“

„Atviras t. Kippo veidas atspindėjo jo dvasios tvirtumą, jo akiračio platumą, jo proto imlumą ir retą sugebėjimą giliai įsijausti į įvairių žmonių problemas“, – šitaip apie tėvu Jonu Lietuvoje vadinamą Kippą rašo jį pažinojęs ir jėzuitų veiklos istoriją analizavęs kun. Bronius Krištanavičius. Šiuos vokiečių jėzuito asmens bruožus, matyt, įžvelgia ir į Kauną atvykęs apaštalinis vizitatorius arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Jis su t. Kippu kartkartėmis aptarinėja aktualius Bažnyčios ir vyriausybės santykių klausimus – ypač po to, kai 1926 m. birželio 15 d. prie valstybės vairo stoja kairiųjų vyriausybė.

Su Antanu Smetona, dažnai besilankydamas jo šeimoje, t. Kippas kalbasi apie tai, kad vis didėjantis komunistų įžūlumas nieko gera nežada. Kai su karininkais draugavęs jėzuitas seminarijos klierikas Antanas Mešlis praneša, jog komunistai gruodžio vidury ruošiasi suimti prezidentą – t. Kippas suskumba A. Smetoną įspėti, patardamas gruodžio 17-osios naktį nakvoti svetur…

Pažintį ir bičiulystę su prezidentu t. Kippas brangina, dienoraštyje pažymėdamas kiekvieną jų susitikimą. 1927 m. sausio 11 d. su A. Smetona ir naujuoju ministru pirmininku Augustinu Voldemaru turi progą aptarti ruošiamo konkordato reikalus. Kai vasario pabaigoje vizitacijai į Kauną norėjusiam atvykti provincijolui t. Bley Voldemaro valdžia neišduoda vizos, įsikišti tenka pačiam prezidentui, kuris pareiškia: „Juos reikia įleisti (į Lietuvą). Jei jie nori pasilikti, tai dar geriau. Mums tokie žmonės reikalingi.“

1929 m. rudenį, tautininkų valdžia pradeda varžyti privačias mokyklas, neleidžia nuo mokesčio atleisti karių ir valdininkų vaikų. Spalio 8 d. t. Kippas eina pas A. Smetoną pasitarti. Prezidentas pažada daryti žingsnį, kad tas potvarkis negaliotų jėzuitų gimnazijai.

Smetonos ir Kippo draugystė naudinga visam kraštui. Norėdamas pagerinti vyriausybės ir Bažnyčios santykius, kunigas ryžtasi imtis iniciatyvos ir atkreipti prezidento dėmesį į valdžios veiksmus, dėl kurių katalikiškoji visuomenė jaučiasi užgauta. 1931 m. sausio 22 d. jėzuitas savo atsiminimuose rašo: „Prašiau ir gavau audienciją pas A. Smetoną nuo 5 iki 8 val. Dvi valandas tik klausiau. Paskui plačiai atvėriau savo burną... Pakartotinai jam pareiškiau: dabar Romoje sprendžiama daug. Laikinai atšaukdamas nuncijų, Šv. Tėvas padarė didelę auką, dabar jūs turite parodyti gerą valią.“

Kitą dieną t. Kippą aplankęs vyriausiasis kariuomenės kapelionas, Vasario 16 Akto signataras, kun. Vladas Mironas atvirai pasako: „Prezidentas neklauso jokio kito patarimo mieliau, kaip jūsų. Pasikalbėjęs su jumis, jis atrodo esąs kitas žmogus.“

Pirmosios abiturientų laidos išleistuvių pokylis ant jėzuitų gimnazijos stogo. Iš dešinės: švietimo ministras K. Šakenis, prezidentas A. Smetona, Kauno burmistras J. Vileišis, t. Jonas Kippas. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.

Lietuvai dirbo iki pat savo mirties

1940 m. birželio 15 dieną, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Kauno jėzuitų gimnazija priversta užbaigti savo darbą – direktorius atleidžiamas, o mokiniai išsiskirsto atostogų. J. Kippas paskiriamas į Vilnių, o 1941 m. pavasari grįžta į Vokietiją ir apsigyvena Berlyne.

Jau po dviejų mėnesių jėzuitą suima slaptoji policija, pasodina į kalėjimą – bet paleidžia. Pasibaigus karui, J. Kippas jėzuitų gimnazijoje dėsto tikybą ir anglų kalbą, kartu vykdydamas JAV kariuomenės ir civilinių tarnautojų pastoraciją. Lietuvių tėvams jėzuitams prašant, prieš pat 1958 m. Kalėdas J. Kippas užbaigia rašyti savo atsiminimus. Kalėdų trečiąją dieną jis miršta nuo širdies smūgio. Taigi, galima sakyti, kad t. Jonas Kippas vienokiu ar kitokiu būdu Lietuvai dirbo iki pat savo žemiškojo gyvenimo pabaigos.