Petras Plumpa. Laisvė ieško gyvenimo tikslo

propatria.lt nuotrauka  Bendraujant su partizaninio, o vėliau kultūrinio antisovietinio pasipriešinimo dalyviais, retai kada tekdavo di...

propatria.lt nuotrauka 
Bendraujant su partizaninio, o vėliau kultūrinio antisovietinio pasipriešinimo dalyviais, retai kada tekdavo diskutuoti apie LAISVĘ, nors visi už laisvę kovojo. Laisvė buvo kaip savaime suprantamas dalykas, kaip oras, kuriuo nuolat kvėpuojame. Tačiau kaip kvėpavimas gali būti sunkus, taip ir galimybė naudotis laisve gali būti sunki - protui ir sąžinei. 

Iki Stalino mirties 1953 metais, ginkluotas lietuvių pasipriešinimas sovietinei okupacijai buvo sunaikintas. Visi partizaninės kovos dalyviai, kurie liko gyvi po kelerių nesėkmingo priešinimosi metų, pradėjo prarasti laisvės viltį. Neviltį skleidė tūkstančiai žuvusių kovos draugų, išlaisvinimo viltį gesino laisvojo pasaulio galingųjų abejingumas pavergtųjų tautų likimui.

Esant tokioms aplinkybėms drąsi ir atkakli kova už laisvę palaipsniui išblėso. Tačiau fiziškai ir morališkai blogiausia buvo tai, kad prie to kovos numalšinimo labai daug prisidėjo pačių laisvės kovotojų bei jų rėmėjų išdavystės. Daugelis tautiečių patriotizmą ėmė laikyti neišmintinga atgyvena. Patriotinio sąmoningumo sunykimą akivaizdžiai rodo komunistų ir komjaunuolių skaičiaus didėjimas: jeigu 1945 metais Lietuvoje buvo apie 3500 kompartijos narių, tai 1986 metais jau priartėjo prie 200 000  -  padidėjo 60 kartų!  

Galimai didžiąją tautos dalį ištiko Stokholmo sindromas, t.y. toks psichologinis reiškinys, kuomet pagrobta auka po ilgesnio prievartos laiko ima jausti teigiamus jausmus ir savanorišką paklusnumą savo pagrobėjams, nepaisant pagrobimo metu patirtų skriaudų. Jie būna dėkingi, kad juos mirtinai išgąsdinę teroristai jų nenužudė, bet maloningai pasigailėjo. Aukos už tai lieka jiems dėkingos. Panašiai, mirus Stalinui, sovietiniai žmonės graudžiai apraudojo despotą, kuris jų nenužudė ir net neištrėmė! Taip pat savo mirusius despotus apraudojo Kinijos ir Š.Korėjos žmonės.

Reikia pasakyti, kad lietuvių jaunosios, postalininės kartos sovietinio indoktrinavimo negalima laikyti Stokholmo sindromu, nes jie nepatyrė stalininio laikotarpio terorizmo. Dar daugiau - po Stalino mirties jaunimo tarpe vėl pradėjo atgimti tautinės savigarbos daigai. 1956 m. rudenį prasidėjus demonstracijoms Lenkijoje ir sukilimui Vengrijoje, Lietuvoje irgi pakilo patriotinio orumo banga. Per 1956 m. Vėlines lapkričio 2 d. Kauno kapinėse prie Nepriklausomybės paminklo susirinko tūkstančiai studentų ir inteligentų, giedojo Lietuvos himną, “Marija,Marija”, skandavo šūkius “Laisvę Lietuvai!”, “Lauk, okupantai!”, į čekistus buvo svaidomi akmenys. Vilniuje taip pat vyko didelė jaunimo demonstracija Rasų kapinėse, prie J.Basanavičiaus kapo buvo giedamas Tautos himnas ir patriotinės giesmės. Per Vėlines Kaune buvo suimti 85 žmonės, iš jų 81 – studentas. 1957 m. Vėlinių demonstracijoje Kaune dalyvavo apie 2000 žmonių minia, buvo suimti 102 dalyviai. Kokios buvo šių akcijų dalyvių pažiūros, gerai atsispindėjo tose akcijose dalyvavusių jaunimo pogrindinių grupių nuostatuose.  Pavyzdžiui, organizacijos “Laisvę Lietuvai” programoje rašoma: Raudonieji okupantai atėmė iš mūsų nepriklausomybę, atėmė žodžio laisvę, siekia išbraukti Lietuvos vardą iš pasaulio tautų istorijos. Jeigu mes, lietuviai, nesutelksime savo jėgų, nesusijungsime į geležinį kovos žiedą prieš bendrą priešą, mes išnyksime nuo žemės paviršiaus, kaip išnyko tokio pat likimo ištikti prūsai, jotvingiai”.

Reiktų pažymėti įdomų dalyką, kad po Stalino mirties aktyvi, organizuota, bet neginkluota inteligentijos ir jaunimo veikla, ginant tautines, politines ir kultūrines žmonių teises, tęsėsi nuo 1954 m. iki 1961 m. Per tą laiką KGB Lietuvoje atskleidė 112 antisovietinių organizacijų, kurių veikloje dalyvavo 748 nariai. Daugelis to kultūrinio-patriotinio pasipriešinimo dalyvių pateko į lagerius. Tačiau kiti pasižadėjo savietų santvarkai nebesipriešinti. Tad po 1960 m. prasidėjo ramus sovietinio rusenimo periodas, be patriotinių akcijų, be kokių nors tautos atgimimo vilčių. 

Ypač tie, kurie gimė po karo, jau nebesuvokė didelio prieštaringumo tarp nepriklausomos ir okupuotos Lietuvos gyvenimo, nes visi privalėjo lankyti ideologiškai melagingą sovietinę mokyklą, visi maitinosi labai tendencinga okupantų propaganda, todėl nieks neskatino kokiai nors pasipriešinimo veiklai. Galima sakyti, jog šiam atvejui tinka britų karo kapeliono Normano Kouplendo teiginys, kad „neturėdami tvirtų įsitikinimų, žmonės negali turėti nė tvirto charakterio“.  Jie legaliai rūpinosi savo būviu. Daugelis, stokodami patriotinio sąmoningumo ir dvasinio tvirtumo, siekdami lengvesnio gyvenimo ir noro įsikurti valdiškose okupantų struktūrose, lengvai atsižadėjo tėvų silpnai įskiepytų patriotinių, religinių ir moralinių principų. Tokioje dvasioje jie auklėjo ir savo vaikus. 

Šiuo laikotarpiu sovietinės indoktrinacijos terpėje užaugusi jaunoji karta todėl nebeturėjo visuotino laisvės siekimo, kad uoliai kolaboruojantys kultūrininkai, rašytojai ir poetai savo oportunistine kūryba beveik patenkino dvasiškai nereiklios visuomenės poreikius. Tad suprantama, kodėl komjaunuolių skaičius Lietuvoje nuo 3800 1945 m.  išaugo iki 500 000   1986 m. t.y. padidėjo 130 kartų!  Stokholmo sindromo paveikti kolaborantai padėjo okupantams iš mūsų jaunimo atimti Tiesos suvokimą, kuris įprasmindavo laisvės siekius. Nepažįstant ir neturint prasmingo tikslo, nebeliko ir atitinkamų siekių.

Tačiau 1968 m. politiškai ir kultūriškai prisnūdusiuose europinės civilizacijos kraštuose žmogui būdingas laisvės troškimas prasiveržė konkrečiais siekiniais – įvairių ŽMOGAUS TEISIŲ reikalavimu. Atrodė lyg tautas sujudino kažkokia antgamtinė laisvės dvasia, neturinti konkretaus turinio, bet skatinanti išryškinti žmogaus teises.  

Pavyzdžiui, 1968 metų pradžioje visą komunistų prislėgtą pasaulį sujudino Čekoslovakijos reformatoriai, kurie ryžosi sudemokratinti ekonominę ir politinę sistemą bei sukurti „žmogišką socializmą“. Tų metų pavasarį šalyje buvo panaikinta cenzūra, įsigaliojo žodžio ir spaudos laisvė. Gegužę nutarta sušaukti neeilinį partijos suvažiavimą ir priimti naują partijos programą, buvo pradėta rengti ekonominė reforma. Tada SSSR vadovybė, išsigandusi tokių laisvų permainų, rugpjūčio mėnesį suorganizavo visai neteisėtą karinę intervenciją ir okupavusi nepriklausomą valstybę, jos vidaus pertvarkymus nutraukė.

1968 metais Maskvoje daugelis kultūrininkų viešai piktinosi tokia įžūlia sovietų intervencija į Čekoslovakiją. Tais pačiais metais Rusijoje pradėjo eiti žmogaus teises ginanti „Dabarties įvykių kronika“. Kitais metais susikūrė Žmogaus teisių gynimo iniciatyvinė grupė,  o netrukus – Žmogaus teisių komitetas. Visa tai vyko Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos dvasioje, kurios preambulėje skelbiama: „Visiems žmonių giminės nariams būdingo orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“. Rusijos disidentai žmogaus teisių gynimą laikė svarbiausiu laisvės siekiniu, įprasminančiu visą jų veiklą.

Tais pačiais 1968 metais Lietuvoje gaivališkai kilo nelegalus religinio pobūdžio judėjimas, nepriklausantis nuo tuomet vykusių laisvės judėjimų kitose šalyse. Šis judėjimas konkrečiai pasireiškė slaptu vaikų katekizavimu, uždaromis meditacijomis arba rekolekcijomis, aktyviu viešu žymių šventovių lankymu, kunigų nelegalų rengimu ir religinės literatūros gaminimu bei platinimu.  Lietuvos religinio pogrindžio atstovai palaikė ryšius su Maskvos disidentais, teikdavo medžiagą apie tikinčiųjų teisių pažeidinėjimus, o iš jų gaudavo savilaidos leidinių.

Tačiau, kai žmonių gyvenime pradeda reikštis Geroji dvasia, neišvengiamai atsiranda ir griaunanti tamsos jėga. Taip 1968 metais Prancūzijoje prasidėjo kvailiausia 20-to amžiaus revoliucija, kaip pasityčiojimas iš tų sunkių išsilaisvinimo pastangų, kurias darė komunistų pavergtų tautų žmogaus teisių gynėjai. Tuo metu daug kur pasaulyje studentai protestavo prieš karus ar kovojo už pamatines laisves, o Prancūzijoje sukilę studentai daugiausia rūpinosi, kad merginos universitetuose galėtų ateiti į vaikinų miegamuosius.  Viskas prasidėjo nuo kovos naujajame Nantero universitete, kur buvo reikalaujama leisti merginoms ir vaikinams miegoti kartu. Visa tai baigėsi vienais didžiausių neramumų Prancūzijoje, nes vis daugiau studentų prisijungė prie riaušių, o jau kitą dieną juos parėmė vyresniųjų klasių mokinių sąjungos.  Studentų reikalavimai buvo primityvūs, persmelkti nepasitenkinimu dėl negalėjimo laisvai patenkinti savo seksualinių geismų, todėl protestuodami jie vartė medžius ir mašinas, mėtė grindinio akmenis. Tokia sumaištimi netruko pasinaudoti komunistų įtakojamos profesinės sąjungos. Jos paskelbė neteisėtą streiką, kuriame dalyvavo 8 milijonai darbininkų. Mitinguose ir susirinkimuose skambėjo internacionalas. Buvo užimtos fermos ir žemės ūkio produktų sandėliai. Paryžiaus gatvėse stovėjo barikados. Visa Prancūzijos pramonė apmirė, praktiškai visa šalis buvo paralyžiuota. Net striptizo šokėjos pasiskelbė darbininkėmis ir pareikalavo padidinti atlygį…

Nors po mėnesio streikai baigėsi, tačiau jie, ekonomistų manymu, sužlugdė Prancūzijos pokario ekonominį klestėjimą. Tas jaunimo sukilimas nusmukdė mokslo lygį mokyklose ir suniekino patriotizmo dvasią. Tais metais įsigalėjo radikalusis feminizmas, kuris seksualiai išlaisvino merginas, palikdamas gausybę vienišų motinų.

1968 metai Vakarų Europoje tapo protesto maištų, demonstracijų, bombų sprogdinimų ir teisėtvarkos pažeidinėjimų metais.  Tada išpopuliarėjo visuotinis autoritetų neigimas, antisocialinis elgesys, lengvų narkotikų vartojimas ir laisvo sekso  propagavimas. Ligi šiol išliko tada sukurtos elgesio normos mokyklose, universitetuose, socialinėse įstaigose ir valdymo struktūrose. Nepagarba autoritetams, panieka šeimos vertybėms ir tradicinei šeimai, teisių virš pareigų iškėlimas  dominuoja Vakarų Europos šalyse ir per ES institucijas peršami Rytų Europos šalims. 

Ši laisvė, neturinti kilnių moralinių tikslų, atėjo ir į Lietuvą. 1968 metais Prancūzijoje užmaišytas kultūrinis jovalas, kemšamas mūsų jaunajai kartai, nekreipiant dėmesio į tragiškas pasekmes. Juk per tai suvešėjo nepagarba religinėms vertybėms, šeimos institutui, tėvams ir tėvynei. Patriotizmas, būdingas kiekvienam normaliam žmogui, tapo atgyvena, kaip ir dauguma tradicinių vertybių.

Liberastinė moralė skatina jaunąją kartą atsisakyti Dekalogu paremtų moralinių principų. Toks dorovinis mankurtizmas kur kas baisesnis už istorinį, nes žmogus, pamiršęs esminius dorovės principus, tampa egoistine pabaisa.  

Kiekvienas laikmetis reikalauja atitinkamų kovotojų už Tėvynę, tiesą ir laisvę. Po karo Lietuvos laisvės kovotojai savo pareigą Tėvynei atliko – su ginklu kovojo kaip sugebėjo, kaip reikalavo to meto sąlygos.

Vėlesniais okupacijos dešimtmečiais jau be ginklų ideologinę kovą kovojo politinio pogrindžio dalyviai, religinės ir patriotinės spaudos leidėjai.

Dabar atėjo laikas jau ne ginklų karui, bet dvasinei kovai – už žmogaus sielą, už jo orumą, už tiesą ir padorumą. 

Žmogaus, kaip Dievo kūrinio, pradinė Laisvės sąlyga yra Tiesos pažinimas ir sąžinės suverenumas. Nes vergas ne tas, kurio kūnas grandinėmis surakintas, bet tas, kuris prarado minties ir sąžinės laisvę. Todėl ir tautos gražiausia šventovė ta, kuri pastatyta žmogau širdyje, ir kurioje nuolat atiduodama pagarba Tiesos ir Meilės Dievui. Tik tada tauta būna tikrai laisva.


Susiję

Skaitiniai 8606624185623700497
item