Christopher A. Ferrara. „McDonald‘s“ sudievinimas

Padedama didžiulių federalinės valdžios subsidijų kukurūzams ir kviečiams, sudarantiems jos produkcijos pagrindą, ir vietos valdžios teik...

Padedama didžiulių federalinės valdžios subsidijų kukurūzams ir kviečiams, sudarantiems jos produkcijos pagrindą, ir vietos valdžios teikiamų privilegijų atleidžiant nuo mokesčių bei suteikiant galimybę nukrypti nuo nustatytų detaliųjų planų (kas neleidžiama smulkiems savininkams), Amerikos greito maisto pramonė, bendradarbiaudama su vyriausybe, dominuoja mūsų tautos maisto grandinėje. Milžiniškas jos mastas ir perkamoji galia diktuoja sprendimus visame Amerikos ekonomikos žemės ūkio sektoriuje. Amerika, kaip skelbia vienos knygos pavadinimas, dabar tiesiogine žodžio prasme yra Greito maisto tauta (Fast Food Nation). 

Greitas maistas, savaime suprantama, yra šlamštas. Mėsainių sudėtis pasišlykštėtina: tūkstančio skirtingų karvių, kurios prieš paskerdžiant buvo prišertos antibiotikų, mėsos atraižos, užšaldytos ir atšildytos, į kurias pridėta įvairiausių priedų, taip pat ir kvepalų – tikrąja to žodžio prasme kvepalų – kurie suteikia apetitą keliantį aromatą natūralių savybių netekusiai jautienos produkcijai, pilnai riebalų ir druskos.

Greito maisto vištienos kepsneliai ir filė gaunami iš hormonais pripumpuotų viščiukų, išmirkusių savo sultyse ir pripildytų tokiais priedais kaip (cituojant „McDonald‘s“ sąrašą) „skystas sojos pupelių aliejus ir hidrintas medvilnės ir sojos pupelių aliejus, iš dalies hidrintas sojos pupelių aliejus, mono ir digliceridai, natrio benzoatas ir kalio sorbatas, (...) dirbtiniai kvapikliai, citrinos rūgštis, A vitamino palmitatas, beta karotenas (dažiklis)“. Padažai, dengiantys šiuos pseudomaisto gumulus, yra pilni druskos ir cukraus, cheminių spalvų ir kvapų.

Internete pilna filmukų su „nemirtingais“ „Big Mac“ sumuštiniais, metų metus laikomais ne šaldytuve siekiant parodyti, kad jie nesuges, nes visas organinis turinys buvo pašalintas juos gaminant. „McDonald‘s“ keptos bulvytės yra taip toli nuo tikrų bulvių, kad jų galiojimo trukmė prilygsta neorganinės medžiagos gyvavimui. Dirbtinai nuspalvinti ir prikvėpinti gėrimai, kuriais žmonės nuplauna svarus šio marmalo, pilni vyriausybės subsidijuojamo kukurūzų sirupo. 

Greitas maistas – ne tik šlamštas, jis taip pat ir mirtinas. Priklausoma nuo didelių kiekių druskos ir cukraus, padarančių šį šlamštą skanų, Greito maisto tauta greitkeliais skuba į „laisvosios rinkos“ lovius, kuriuose į apsipirkimo vežimėlius krauna dėžes, krepšius ir butelius šių produktų. Viso to rezultatas – nutukimo pandemija, išeminė širdies liga, II tipo cukrinis diabetas. Amerika tapo nutukusių apsileidėlių tauta, pasaulio pajuokos objektu. Dokumentiniame filme „Last Train Home“ (Paskutinis traukinys namo), pasakojančiame apie „laisvosios rinkos“ migrantus darbininkus iš Kinijos, kurie palieka savo šeimas ir keliauja tūkstančius mylių už vergiškus atlyginimus siūti džinsų nutukusiems amerikiečiams, vienas fabriko darbininkas žavisi džinsų, pagamintų eksportui į Ameriką, dydžiu: „Juose gali tilpti du žmonės. Juosmens apimtis – 40 colių (101,6 cm – red.). Ar kada nors matėte kiną, kurio liemens apimtis 40 colių? Amerikiečiai stori. Stori ir aukšti, taigi jiems reikia didelių kelnių“.

„Laisvoji rinka“ tukina mus greitu maistu, o tuomet pardavinėja 40 colių juosmens apimties kelnes, kurias už vergišką atlyginimą pasiuvo kinai, kraudami pelną tarptautinėms korporacijoms ir komunistų oligarchams, kurie yra tų korporacijų verslo partneriai. Ta pati „laisvoji rinka“ paskui pardavinėja mums vaistus už išpūstas „laisvosios rinkos“ kainas, kokios įmanomos tik valstybei saugant patentus, prekės ženklus ir autorines teises įstatymais, ginamais bylomis federaliniuose teismuose, baudomis ar net įkalinimu federalinuose kalėjimuose už pažeistas korporacines teises. 

Tačiau Murray Rothbardo (amerikiečių ekonomistas, vienas svarbiausių austrų ekonominės mokyklos atstovų – red.) sektoje, kurios būstinė – Miseso institutas Oberne, Alabamoje, Greito maisto tauta sveikinama kaip vienas didžiausių „laisvosios rinkos“ laimėjimų. O katalikai Sektos nariai gieda garsiausias „osanas“. Vienas pavyzdžių – Jeffrey Tuckeris iš Miseso instituto, bažnytinės muzikos entuziastas ir „reformos reformos” judėjimo narys, ginantis „gėjų santuokas“ ir galimybę jiems įsivaikinti, tuo pat metu vadinantis save kataliku tradicionalistu. Tai įmanoma tik Amerikoje! Tuckeris apimtas dangiško susižavėjimo „McDonald‘s“ stebuklais. „McDonald‘s“, jis rašo, „yra svarbiausias pavyzdys, kaip rinka išsprendė fundamentalią žmonijos problemą: kaip apsirūpinti maistu. Tai problema, kuri žmones neramino nuo laikų pradžios. Dabar ji atrodo esanti beveik visiškai išspręsta tokių institucijų kaip „McDonald‘s“ dėka.“
Ne, tai ne parodija. Kaip Sektos pateikiama šykštuolio Skrudžo gynyba, Tuckerio komplimentai „McDonald‘s“ yra visiškai rimti. Jis iš tiesų priskiria „McDonald‘s“ žmonijos išgelbėjimą nuo bado. „Big Mac“ sumuštiniai, „Happy Meal“ kompleksai ir plastikiniai pieno kokteiliai – tai Pažadėtosios žemės, į kurią mus atvedė Ronaldas McDonaldas, mana. „McDonald‘s“, teigia Tuckeris, „nėra tiesiog puikus maisto tiekimo modelis, tačiau ir apskritai gražus socialinės tarnystės pavyzdys“. 

Toks gražus dalykas, tas „McDonald‘s“. Jo siela šlovina Rinką. Jo dvasia džiaugiasi savo Gelbėtoja, kurios garbė žeidžiama netikinčiųjų nedėkingumo: „Rinka laimina mus kiekvieną dieną, o visuomenė į tai atsako, viena vertus, snobiškai keikdama jos produktyvumą gaminant kokteilius, kita vertus, pasičiupdama kompleksą iš užvažiuojamosios kavinės pakeliui namo“. „McDonald‘s“ kompleksas yra palaiminimas? Ar Tuckeris iš tiesų valgo tą šlamštą?

Ar jau minėjau, kad tai ne parodija?

Vis dėlto netgi Tuckeris priverstas pripažinti, kad „yra tiesa, jog „McDonald‘s“ nėra visiškai išlaikomas vien tik rinkos, ir netgi pernelyg skrupulingi libertarai yra dėl to pradėję puolimą“. Šalia kitų vyriausybės suteiktų konkurencinių pranašumų, kuriuos yra gavęs, ir be kurių nebūtų galima parduoti sveikatą žalojančio šlamšto taip pigiai, šie „pernelyg skrupulingi libertarai“ yra pastebėję, kad „McDonald‘s“ gavo vyriausybės remiamą paskolą pagal TARP programą (Troubled Asset Relief Program) po 2008 m. finansinio kracho, už kurį, savaime suprantama, „laisvoji rinka“ visiškai nebuvo atsakinga. 

Taigi panašu, kad kai kurie libertarai nenori eiti taip toli kaip Sekta garbindami tokias tarptautines korporacijas kaip „McDonald‘s“ ir „Wal-Mart“, tikrą Kinijos komunistų oligarchų partnerį. Iš tiesų atrodo, kad populiarėja libertarų nusivylimas „laisvąja rinka“, kuri iš tiesų tėra korporacijų ir valstybės kartelis, apsimetantis laisvu verslu. Sekta yra akivaizdžiai susirūpinusi šia nerimą keliančia tendencija. „Libertarų žemėje auga moralinis skrupulingumas, – erzinasi Tuckeris, – iki tokio lygio, kad kiekvienas verslas nuodugniai tikrinamas dėl bet kokio valstybės įsikišimo (sic!)... Jei ginsite „Wal-Mart“ – nuostabią kompaniją, kuri aprūpina pasaulį – skrupulingieji pacituos, kaip ji klesti dėl galimybės naudotis valstybiniais keliais.

Nagi, ponas Tuckeri. Mes kalbame apie kur kas daugiau nei valstybinių kelių prieinamumas. Pirmiausia kalbame apie milžiniško dydžio mokesčių mokėtojų pinigais subsidijuojamą ir palaikomą transporto tinklą – valstijų ir nacionalinės reikšmės greitkelius, taip pat geležinkelius ir oro uostus. Be jų „Wal-Mart“ su savo didžiuliais centriniais sandėliais užsidarytų, ir smulkiųjų vietinių verslininkų konkurencinės pozicijos nebebūtų tiek prastesnės. 

Net Rothbardas pripažįsta, kad geležinkeliai, be kurių masinis kapitalizmas būtų neįmanomas, negalėjo būti pastatyti, jei federalinė, valstijų ir vietos valdžia nebūtų nusavinusios žemės gausiuose plotuose ir perdavusios jos geležinkelių magnatams. 

Dar yra visos tos vyriausybės subsidijos ir mokesčių lengvatos, leidimai nukrypti nuo patvirtintų detaliųjų planų, socialinės gerovės programos, kurias „Wal-Mart“ naudoja, kad nereikėtų pačiai mokėti už savo darbuotojų medicininę priežiūrą. Ir svarbiausia, kad Trečiajame pasaulyje yra milžiniški legionai Wal-Mart apmokamų vergų, kurie dirbs už bet kokią algą bet kokiomis sąlygomis, kurie gyvena šalyse, valdomose vyriausybių – taip pat ir komunistinės Kinijos, – kurios ne tik nedaro nieko, kad juos apgintų, tačiau netgi palengvina jų išnaudojimą per „laisvosios prekybos zonas“, „privilegijuojamos šalies“ statusą ir kitų formų valdžios ir stambiojo verslo partnerystę. 

Trumpai tariant, masinis iš tiesų egzistuojančio kapitalizmo „efektyvumas“ būtų neįmanomas, jei ne bendradarbiavimas su vyriausybėmis, kurios leidžia gigantiškoms korporacijoms naudotis mokesčių mokėtojais ir darbo jėga. Tuckeris ypač jaudinasi dėl vieno „pernelyg skrupulingo“ libertaro daug pasakančio komentaro apie greito maisto pramonę. Paminėdamas visas subsidijas ir vyriausybės privilegijas, iš kurių pelnosi ši industrija ir kurių nė viena nėra prieinama šeimų valdomoms užkandinėms, šis libertaras teigia, kad „su visu savo efektyvumu – kuris iš tiesų įspūdingas žvelgiant iš vadybinio sumanumo pusės – greito maisto pramonė tokia kaip dabar neegzistuotų, jei būtų atskirta nuo vyriausybės“. Tas pats galioja kalbant apie visą pramonę, kur dominuoja globalūs korporaciniai hegemonai, veikiantys išvien su valdžia. 

Romantiškas Sektos nuotykis su gigantiškomis korporacijomis teisingai uždirbo joms Kevino Carsono, dar vieno iš tų pernelyg skrupulingų libertarų, įvertinimą: „vulgaraus libertarizmo“, kaip jis jį vadina. Tokie vulgarūs libertarai kaip Tuckeris ir Sekta, kuriai jis priklauso, myli „McDonald‘s“ ir „Wal-Mart“ būtent dėl to, kad vien jų stambumas, palaikomas vyriausybės, leidžia už viską mokėti mažiau, nei pasiūlytų bet koks smulkesnis konkurentas. Todėl Tuckeris sužavėtas, kad latte „McDonald‘s“ kainuoja 40 procentų mažiau nei „Starbucks“, nes yra pagaminta mašinų, o ne įkyrių, pernelyg gerai apmokamų baristų, turinčių siaubingų padoraus atlyginimo ar medicininio draudimo reikalavimų. Netgi „Starbucks“ imperija šiems žmonėms per maža ir „neefektyvi“. „McDonald‘s“ restoranuose „ribinio naudingumo dėsnis“ pasiekė savo šlovingą išsipildymą, net jei vyriausybė privilegijavo išpampusį greitojo maisto milžiną per viešąją infrastruktūrą, subsidijas ir paskolas. 

Savaime suprantama, reikia tvarkytis su pernelyg skrupulingų libertarų keliama grėsme prieš jiems viską sugadinant. Juk turėtume sumokėti 40 proc. daugiau už savo latte kavą, jeigu ją darę darbuotojai būtų gerai apmokami ir apdrausti. Ir „kas žino kiek“ dolerių daugiau kainuotų mūsų džinsai, jei jie nebūtų siuvami apmokamų kinų vergų po komunistų diktatorių jungu, neleidžiančiu jiems daugintis tiek, kad jie apskritai galėtų kelti reikalavimus dėl atlyginimo, kuris leistų išlaikyti šeimą. O „Cheetos“ pakelio kaina? Jis taptų praktiškai neįperkamas!

Kadangi Tuckeris yra Sektos narys, o Sektos esmė – jos kvazireliginio tikėjimo kažkuo kitu šalia Dievo (šiuo atveju, iliuzine „laisvąja rinka“, kurioje dominuoja tarptautinės, valdžios lepinamos megakorporacijos) iracionalumas, jo protui niekada nekilo tokių tobulai akivaizdžių klausimų:

Ar Amerikoje žmonės badavo prieš atsirandant greito maisto pramonei?
Ar šiandien egzistuoja badas tokiose Vakarų valstybėse kaip Prancūzija, Italija ar Ispanija, kur greito maisto restoranais daugelis bjaurisi ir kur ir toliau vyrauja šeimos valdomos kavinės ir restoranai? 
Kokius badmečius greito maisto pramonė palengvino arba kurių padėjo išvengti besivystančiuose pasaulio regionuose?
Ar Greito maisto tauta, palyginus su Amerika tomis dienomis, kai žmonės gamino ir valgė savo namuose kartu su šeima, nėra nusilpusi dėl prastos mitybos?
Ar greito maisto patiekalai, jei juos galima taip pavadinti, tiesiog nepakeitė maisto, kurį žmonės būtų gaminę sau ar valgę vietos restoranuose, kuriuos greito maisto pramonė, padedant vyriausybei, pašalino iš verslo?
Jei rytoj nuo žemės paviršiaus dingtų visi greito maisto restoranai, ir žmonės būtų priversti grįžti prie maisto gaminimo namuose arba lankymosi vietos restoranuose, kulinarijos parduotuvėse, užkandinėse, ar pasaulis iš karto netaptų geresne vieta?

Būtų galima išmesti iš galvos Tuckerį ir jo bendraminčius iš Sektos, jei ne tas faktas, kad būtent ši sekta „atvertė“ daugybę katalikų savo mantriškais užkalbėjimais, teigiančiais vieną svarbią Apšvietos klaidą: kad bendrajam gėriui labiausiai pasitarnaujama nepaliaujamai siekiant asmeninių interesų „rinkos visuomenėje“. Kalbėdamas apie „McDonald‘s“, Tuckeris rašo: „vadybininkai gali būti geriausi humanitarai istorijoje arba jie gali būti godžiausi ir savanaudiškiausi žmonės visoje žemėje. Tai iš tiesų nesvarbu. Rinka yra varomoji jėga, o pelno signalai – geriausias testas, ar kompanija daro teisingus dalykus“. 

Štai Sektos žinutė katalikams: kad „laisvojoje rinkoje“, kuri „laimina“ mus tokia daugybe būdų, geri ar blogi motyvai nėra svarbūs. Svarbu – atidus reagavimas į „pelningumo signalus“. Tokiems žmonėms kaip Tuckeris niekada neatėjo mintis, kad tuos „pelningumo signalus“ generuoja pačios korporacijos, kurių produkcija – nuo greito maisto iki pornografijos – kuriama, išbandoma ir reklamuojama siekiant sukurti paklausą dalykams, kurių žmonėms niekada nereikėjo ir kurie jų gyvenimus tik nupigina ar net sugadina. Būtent greito maisto industrija išleido nesuskaičiuojamus milijardus dolerių reklamos ir rinkodaros kampanijoms, kuriomis ji įteigia save į pačią Amerikos vaiko būtį, įpratindama jį prie visą gyvenimą trunkančio greito maisto vartojimo, kuris prasideda jam triukšmingai reikalaujant žaislų, pridedamų prie „McDonald‘s“ „Happy Meal“, „Taco Bell“ „Kids Meals“ ar „Burger King“ „BK Kids Meals“ kompleksų, tarp jų – ir tuos transformerius, kuriuos turėti tiesiog privaloma.

Visa mūsų civilizacija buvo korumpuota, pažeminta ir privesta prie atviros barbarybės ribos tų ydų, kurias paskleidžia „laisvoji rinka“, o vyriausybė gina nuo bent kokio krikščioniškos moralės ar netgi elementaraus žmogiško padorumo suvaržymų. Garbindami rinką kaip gyvą dalyką, kuris „laimina“ mus, Sektos nariai atmeta tai, ką netgi pagarsėjęs laisvosios rinkos advokatas Wilhelmas Roepke savo veikale „Die Gesellschaftskrisis der Gegenwart“ („Šiuolaikinė visuomenės krizė“) pavadino „būtinomis sociologinėmis ribomis ir sąlygomis, varžančiomis laisvą rinką“. Būtent Roepke viešai pasmerkė „libertarų fanatiką, kuris, teigdamas absoliučią laisvę, pamiršta, kad laisvė be ribų baigiasi baisiausia vergija“. Panašiai jis pasmerkė tai, „ką vargiai galima pavadinti kitu vardu nei liberalus anarchizmas, kurio pasekėjai, regis, mano, kad rinkos konkurencija ir ekonominis racionalumas pateikia pakankamą atsakymą į klausimą apie mūsų ekonominės sistemos etinius pamatus“.

Tačiau būtent tai yra Sektos dogma, kuri (vėl cituojant Roepke) rodo „tokią ekonominio liberalizmo formą, kurio iškrypimas negali būti geriau apibūdintas nei nurodant į aklą susižavėjimą Besąlygiškumu ir Neribotumu“. Sakydamas tai, jis turėjo omenyje XIX amžiaus ekonominį racionalizmą, kokį tarp katalikų šiandien skatina Sekta ir pagal kurį:

„konkurencija paremta rinkos ekonomika reprezentavo savo pačios pasaulį, „natūralią tvarką“, kurią tiesiog reikėjo išlaisvinti nuo bet kokio įsikišimo, kad ji atsistotų ant savo kojų. Kadangi ji yra stebuklingai valdoma Adamo Smitho minėtos „nematomos rankos“, kuri tikrovėje yra ne kas kita kaip deistinės filosofijos „dieviškasis protas“, žmonės teturi negatyvią pareigą jos atžvilgiu, būtent – pašalinti visas kliūtis iš jos kelio – laissez-fairelaissez passer...“

Sekta, apkvaišusi nuo savo pačios laisvos rinkos teodicėjos, yra akla tikrovei, kad, kaip rašo Roepke, „konkurencija nėra taisyklė, ir ji jokiu būdu nėra nekalta žvelgiant iš moralinio ir sociologinio požiūrio taško; ji privalo būti laikoma tam tikrose ribose ir prižiūrima, ar nenuodija politinio kūno“. Fizinis ir moralinis politinio kūno nuodijimas rinkoje vyksta laisvai, padedamas postkrikščioniškų valstybių, nepripažįstančių jokio už save aukštesnio autoriteto, ir šiuo metu yra pasiekęs savo galutinį etapą. Sekta ploja kiekvienam šios mirtinos ligos žingsniui į priekį. 

Vis dėlto šie libertarų fanatikai turi įžūlumo menkinti katalikus distributistus kaip bepročius, nes jie gina grįžimą prie gyvenimo (jokiu būdu ne visiems laikams praėjusio), kuriame prekyba vyksta tarp kaimynų, gyvų žmonių, turinčių sielas, o ne bedvasių tarptautinių korporacijų. Gyvenimo būdo, kuriame „McDonald‘s“ nebūtų labiau laukiamas nei Europos miestuose ir miesteliuose, kur vis dar vyrauja žmogiško mastelio prekyba, gyvenimo, kurio sugrįžimas yra toks pat paprastas kaip atsisakymas globoti tokias kompanijas kaip „McDonald‘s“, kurių pats egzistavimas priklauso nuo mūsų atsiliepimo į jų pasiūlą, kurios mums tikrai visiškai nereikia. 

Įsivaizduokite, kad nėra greitojo maisto. Lengva, jei pamėginsite (Imagine there’s no fast food.  It’s easy if you try).

Christopheris A. Ferrara yra advokatas, visuomenės veikėjas ir publicistas. Jis yra Amerikos katalikų teisininkų asociacijos steigėjas ir dabartinis jos pirmininkas. Jo straipsniai reguliariai publikuojami „The Remnant“ ir kituose katalikiškuose leidiniuose. 




Susiję

Įžvalgos 4733186270233530592
item