Juan Manuel de Prada. Išduotos tradicijos

2014 metais rašytas ispanų rašytojo Juano Manuelio de Prados straipsnis.

***

Skaičiau, kad viename kaimelyje La Riochos regione jie surengė… amerikinių bizonų bėgimą! Ir man labai pagailo žmonių šiame La Riochos mieste, pagailo tokios daugybės Ispanijos kaimelių, kurie išdavė savo tradicijas ir pakeitė jas šypsnį keliančiais ir užgauliais surogatais, pasidarė gaila, kad gyvenu gėdingame amžiuje, kuris pavertė mus vargšais naujų efemeriškų užgaidų liokajais, priklausomais nuo svetimų madų ir bukinančios žiniasklaidos kolonizacijos, ir mūsų pačių suklaidintų impulsų tironijos, kai šiandien norisi sudalyvauti amerikinių bizonų lenktynėse, o rytoj galbūt elnių bėgime (su rančos šeimininku, apsirengusiu Kalėdų dėdule, vadinamu „Santa Klausu“, tik pamanykit). Saint-Exupery rašė, kad tik įsišaknijimo filosofija, sujungianti žmogų su jo šeima, darbu ir tėvyne, apsaugo jį nuo erdvės bedugnės. Ir tik prisirišimas prie apeigų ir tradicijų apsaugo jį nuo laiko erozijos. Kai prarandamas šis priklausomybės jausmas, tampame vidutinybėmis, sumestomis į istorijos šiukšlyną beorganizuojant bizonų bėgimus. 

Jei Ispanijos kaimai atsisakys savo gyvenimo ciklo, surišto su ūkininkavimu ir galvijų auginimu, natūralu, kad jų jaunuoliai nustos laukiniame jautyje matyti gamtos jėgą, prieš kurią jie nori save išbandyti. Laikas, kuris praeityje buvo skirtas gyvulininkystei ir žemės ūkio darbams (apleistiems Europos Sąjungos papirkinėjimo dėka), dabar leidžiamas priešais televizorių. Junginėdami kanalus tarsi lobotomizuoti zombiai, jie žiūri Kevino Costnerio filmą su bėgančiais bizonais. Ir nors jų sielose vis dar yra protėvių tradicijų prisiminimas ar nostalgija joms, net jei ta nostalgija ir iškreipta svaiginančio svetimų madų ir žiniasklaidos triukšmo, tie jaunuoliai neišvengiamai sugalvos tokį kliedesį kaip surengti bizonų bėgimą – šie gyvūnai jiems tuomet atrodys tiek pat egzotiški kiek ir jaučiai.

Prisirišimas prie tradicijų, sukurdamas ryšius tarp žmonių, daro tautas stiprias, neprieinamas materialiniam ar moraliniam grobstymui, ir iš šių giliai įsišaknijusių tautų kyla stipriausios ir įvairiausios asmenybės. O tautos be tradicijų yra pasmerktos liūdniausiam vienišumui, kuris, nors skelbia individualizmą, veda prie masinės produkcijos. Iš šių tautų, beginklių prieš materialinį ir moralinį apiplėšinėjimą, kyla tik silpnos ir nebrandžios asmenybės, išsekintos nepriklausomybės ir laisvės obsesijos, bet kurios visos be išimčių baigia darydamos tas pačias kolektyvines nesąmones. Būtent todėl visuomenės be tradicijų paradoksaliai yra statistikos rojus: kadangi ten, kur nėra tradicijų (jos yra vaga, kuria teka mūsų originali asmenybė), žmonių elgesys, nors, atrodytų, nepastovus, yra lengvai nuspėjamas, beveik automatiškas. Bet tie, kurie nori matyti mus pavirtusius vieniša mase, sumenkintus iki vergų, neatima mūsų tradicijų staiga (bijodami, kad atmintis ar nostalgija, vis dar esanti mūsų sielose, gali paskatinti mus maištauti), o verčiau linksminasi pateikdami mums suklastotus pakaitalus – savo ruožtu malšinančius mūsų skausmą – ir leidžia sau žiauriai pramogauti mūsų sąskaita, stebėdami, kaip puoselėjame kvailas ir ekscentriškas aistras bei įpročius.

Niekas neteikia tiems, kurie trokšta paversti mus vieniša minia, didesnio malonumo, nei matyti, kaip mes rengiame bizonų bėgimus po to, kai pamiršome laukinių jaučių auginimą. Niekas neteikia jiems didesnio malonumo, nei regėti, kaip (pasimėgaudami!) valgome kažkokį postmodernų prasimanymą, pagamintą naudojant skystą azotą, po to, kai pamiršome, kaip virti (ar netgi mėgautis) česnakų sriuba. Niekas jų labiau nepamalonina, nei matyti, kaip su kažkokia paleistuve, kurios net nepažįstame, mes mėšlungiškai šokame naktiniame klube po to, kai pamiršome, kaip gatvės mugėje šokti liaudies šokius su kaimynystėje gyvenančia mergaite. Niekas neteikia jiems didesnio malonumo, nei matyti mus per Mišias dainuojant imbeciliškas dainas barškinant gitaromis po to, kai pamiršome liturginį giedojimą. Niekas neteikia jiems didesnio malonumo, nei patarti mums rinktis žmoną internetinės pažinčių tarnybos pagalba po to, kai atmetėme savo motinos patarimą. 

Tokių jie mūsų nori: netekusių savo tradicijų, pažemintų iki žmogaus pavidalo būtybių, patenkintų besimurkdančių savo pačių purve, maitinamų suklastotais, niekingais ir absurdiškais pakaitalais. Paverstų galvijais, banda, kurią jie dargi už aprūpinimą surogatais ir apmokestina.  

Versta pagal finanzas.com , Rorate Caeli.