Janina Survilaitė. Politinės kultūros aidai

Artėjant referendumui dėl dvigubos pilietybės Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) komisijos nutarimuose paryškinama paskirtis Lietuvos valstybinėms institucijoms teikti pasiūlymus, kurie padėtų stiprinti valstybingumą ir demokratinių tradicijų puoselėjimą. 

Gyvenu politiškai neutralioje turtingoje ir protingoje šalyje Šveicarijoje, kurioje užsieniečiui, įvykdžiusiam griežtai apibrėžtus civilinio kodekso reikalavimus, Šveicarijos pilietybė suteikiama, tačiau jis gali oficialiai pasilikti net kelias kitų šalių pilietybes...

Lietuvių Tauta geležinės uždangos padalinta į dvi dalis išreiškia skaudžiausią Lietuvos istorijos dalį ir turėtų kiekvieną lietuvį įgalinti  vieningai suprasti Tautos ir valstybės Konstitucijos paskirtį.

Noriu atkreipti dėmesį į tik Lietuvoje galimus paradoksus, kada akivaizdžiai nepaisoma konstitucijos. Pirmąjį atgimimo dešimtmetį Šveicarijos išeivius ir emigrantus šokiravo Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos (konkrečiau, Lietuvos konsulato Ženevoje) politinis paradoksas, kai vienam išeivijos lietuviui buvo įteiktas lietuviškas pasas jo prigimtine pavarde Vaclovas Dargužas, kai tuo tarpu ponas Vaclovas prieš daugiau negu 50 metų buvo vienos šveicarų šeimos įsūnytas, gavęs šveicarišką pilietybę ir pasą su šveicariška Andreas Hofer pavarde. Žodžiu, Lietuva įteikė dar vieną pasą dovanų už gražias lietuviškas akis... 

Taip ir keliavo žmogus po visą pasaulį kiekvienoje šalyje pagal pageidavimą parodydamas vis kitą pasą su kita tapatybe, taip ir mirė su dviem skirtingų šalių pasais skirtingomis pavardėmis...

Kitas paradoksas: Užsienio reikalų ministerija (URM) lengvai pritaria naujųjų emigrantų vadovės piktam sumanymui senąją išeiviją (kuri griežtai laikėsi Lietuvių Chartijos konstitucijos įkuriant Lietuvių  bendruomenę) apkaltinti Alpių šalyje įsikūrusią nelegaliai, menamai, nepaisant Lietuvių chartijos konstitucijos... Šiuo atveju poniai pirmininkei su visa URM ir PLB ponija atrodo, kad laikytis konstitucijos tada visai nereikėjo... 

Kas man gali paaiškinti, kodėl, pagal dabartinės Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) pirmininkės užmačias, pakeista ŠLB teisinė įkūrimo data. Kokiu pagrindu Tarptautinės teisės mokslų daktaro Alberto Geručio parengtus ir Lietuvos Chartijos konstituciją bei Šveicarijos civilinį kodeksą atitinkančius statutus, kurie 1952-02-17 d. visuotiname susirinkime buvo patvirtinti ir įregistruoti Berno kantonaliniame banke (kad ŠLB galėtų atidaryti oficialią sąskaitą savo patriotinės veiklos organizavimui), vieną iš didžiausių išeivijos politinės kultūros vertybių, LR URM ir PLB gali savavališkai išbraukti kaip beverčius? ŠLB įkūrimo vienintelė teisinė istorinė data, kuri 60 metų yra skelbiama visuose PLB dokumentuose, be jokių skrupulų pakeičiama į nelegalią (be statutų!!!). Visus Lietuvos  okupacijos metus ŠLB išeivijos veikla Šveicarijos konfederacijoje vadovavosi tik 1952-02-17 d. priimtais ir visuotiname susirinkime patvirtintais STATUTAIS, kurių 1-ame punkte pabrėžta būtinybė laikytis Lietuvių Chartijos konstitucijos (1949) ir civilinio Šveicarijos konfederacijos kodekso (ZGB).

2018 m. birželio mėnesį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko Adolfo Damušio politinių studijų dienos, buvo surengta  išeivijai aktuali paroda ir konferencija. Tuomet buvo prisimintas politologas ir sovietologas, profesorius bei Harvardo ir Stanfordo universitetų bendradarbis Vytautas Vardys, kuris savo 1993 metų konferencijos pranešime Sautfilde sakė: „Dabartinė Lietuvos politinė kultūra didele dalimi yra sovietų civilizacijos paveldas.“ 

Aukščiau pateikti pavyzdžiai rodo, kaip tas sovietinis paveldas savo gniaužtuose dar tebelaiko ir pasaulio lietuvių bendruomenių tautinio judėjimo ir politinės kultūros skaidrumo sparnus. Niekas nesusimąsto apie Lietuvos piliečio pareigas, o tik reikalaujama lygių teisių.

2018 metais vykusioje konferencijoje pranešėjas V. Vasiliauskas gretino Mykolo Romerio, Mykolo Krupavičiaus, Juozo Girniaus, Juozo Brazaičio, Vydūno, V. A. Dambravos, Kazio Bradūno, Vytauto Radžvilo,  Alvydo Jokubaičio požiūrį į tai, kas apibrėžia politinę kultūrą, ypač reikšmingą atgimusiai Lietuvai.

Išvardintas kelių mokslininkų pavardes kasdien girdėjau iš senųjų Šveicarijos lietuvių išeivių lūpų, archyvuose susipažinau su jų įsipareigojimais gelbėti okupuotą Tėvynę. Jie šventai tikėjo nepraradę savo nepriklausomos Lietuvos pilietybės, nes prie širdies visada gulėjo taip vadinamas (nors simboliškas!) S. Lozoraičio lietuviškas pasas, kuriame karo krauju įrašyta begalinė ištikimybė ir meilė LIETUVAI.

A. Damušio politinių studijų dieną politologas, JAV diplomatas Algis Avižienis pasisakyme „Ar išeivijos politinės ir diplomatinės veiklos patirtis naudinga Lietuvai“  pateikė gyvą patirtį atspindinčią panoramą, parodydamas besikeičiantį globalizacijos paveiktą pasaulį, kuriame kovoja dvi kryptys: liberali antitautinė ir nacionalistinė. Jis sakė:

„Išeivijoje išmokau, jog gyvenimo prasmė negali apsiriboti vieno asmens gyvenimu. Individas įgauna prasmę, kai jis savo likimą susieja su savo tautos likimu. Iš to išeitų, jog individas, nesvarbu ar būdamas savo tėvynėje, ar tremtyje, ar emigracijoje, privalo rūpintis bendrais savo tautos reikalais, jos ateitimi…“ 

Tokias pačias mintis kartodavo man ir jau mirusi Šveicarijos išeivių karta, tvirtai tikėdama, kad kitaip ir būti negali. Jiems istorinė tautos atmintis, patriotizmas ir  tautinis teisingumas buvo brangiausios vertybės. Ar apie tai šiandien susimąsto naujieji emigrantai, perėmę vairą iš savo ainių?! 

Turėti savo atgimusios valstybės Lietuvos pilietybę lietuviui yra brangiausia dovana nuo gimimo iki gyvos galvos. Konstitucijoje numatytus išskirtinumus: kada pilietybę lietuvis gali prarasti, o kada niekada nepraras, reguliuoja Lietuvos piliečių įtvirtinta KONSTITUCIJA – PAGRINDINIS VALSTYBĖS ĮSTATYMAS, kuris negali būti keičiamas „pageidavimo koncerto“ principu. 10 metų skaudančia širdimi stebiu, kaip atvykę į Šveicariją  naujieji emigrantai  falsifikuoja išeivijos  istorinės veiklos politinės kultūros faktus, kaip ŠLB teisinė įkūrimo data paverčiama naujųjų emigrantų „pageidavimo koncertu“, o LR atsakingos institucijos užsimerkia, kai pažeidžiama dviejų valstybių: Lietuvos ir Šveicarijos tarptautinė konvencija...

Tokiame kontekste ir dr. Vytauto Vardžio, 1993 metų konferencijos pranešimo Sautfilde mintis, kad „Dabartinė Lietuvos politinė kultūra didele dalimi yra sovietų civilizacijos paveldas“, darkart aiškiai patvirtinama.

ŠLB ir PLB valdybai (žinoma, pritariant ir LR URM) atgimusioje Lietuvoje pavyko pratęsti, skirtą patriotinei išeivijos veiklai suniekinti skirtą akivaizdžią sovietinio režimo propagandą. Taip, kaip 50 metų skelbė sovietinis režimas, taip ir šiandien vis dar kalbama: kuriama Kremliui palanki terpė, melu grindžiant ir stiprinant Kremliaus versiją apie „tarybinės/sovietinės Lietuvos išdavikus, užsienyje kuriančius nelegalias buržuazinių nacionalistų gaujas kovai prieš tarybų valdžią...“ 

Lietuvių Chartijos 70-mečio sutikimo metais pasakytame pranešime Lietuvos patizanų vadas J. Kadžionis-Bėda ragino: „Sakykime tiesą, tiesoje gyvenkime, tiesą ginkime – tai vienintelis ginklas išsivaduoti ir išbristi iš okupacinių raistų ir sutemų…“  

Ir pateisinti Lietuvos piliečio vardą, žinoma.