Saulius Arlauskas. Kaip lietuviams reikės atsikratyti stereotipų ir tapti šiuolaikiškais

2019 m. sausio 11d. Konstitucinio Teismo (KT) nutarimas dėl tos pačios lyties sutuoktinio teisės gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, yra reikšmingas ne tik seksualinėms mažumoms. Šis nutarimas labai svarbus ir visiems Lietuvos piliečiams, nes šis nutarimas verčia mus kiekvieną susimąstyti, ar mūsų mintys ir įsitikinimai nėra valdomi pasenusių ir reakcingų tiesų, kurių vieta istorijos savartyne.

KT nutarimo 31.3 punkte aiškiai pasakyta, kad „demokratinėje teisinėje valstybėje tam tikru laikotarpiu vyraujančios daugumos visuomenės narių nuostatos ar stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamu pagrindu, remiantis konstituciškai svarbiais tikslais…“ ką nors diskriminuoti.

Kalbant iš esmės, stereotipų ar abejotinų visuomenės narių nuostatų teisinis diskvalifikavimas KT nutarimu turi daug logikos, bet tik vienu valstybės santykio su įvairiais tikėjimais aspektu.

Reikia manyti, kad KT teisėjai šiuo nutarimu neturėjo tikslo apskritai uždrausti žmonėms kuo nors tikėti, turėti savo nuomonę, gerbti lietuvių tautos tradicijas ir galbūt klysti, būti nemoderniais.

KT nutarimo autoriai, reikia tikėti, siekė pabrėžti, kad Lietuvos valstybė, nustatydama konstituciškai svarbių tikslų teisinį reguliavimą, privalo likti neutrali, nešališka, nepasiduoti kurios nors religijos ar ideologijos diktatui, vienodai gerbti kiekvieno žmogaus orumą, užtikrinti visų piliečių lygybę prieš įstatymą.

Bet ar neutrali valstybės laikysena tikrai reikalauja teisiškai diskvalifikuoti visuomenės daugumos nuostatas ir galbūt stereotipus?

Ką reiškia valstybės neutralumas, galima ginčytis be galo ir be krašto. Bet šiuo klausimu yra vienas teisės aktas, kuriuo Lietuvos valstybės pareigūnai, siekdami padaryti valstybės politiką ideologiškai neutralia, remtis netgi privalo.

Valstybės neutralumo tema aštriai iškilo Europos žmogaus teisių teismo byloje Lautsi prieš Italiją (2011 m.). Šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar Italijos mokyklų klasėse ant sienų kabantys kryžiai, kaip vienos religijos simboliai, kaip Italijos žmonių tradicijų ir tikėjimo išraiška, nediskriminuoja žmonių, turinčių kitokį tikėjimą, neindoktrinuoja vaikų pasaulėžiūros?

Ir teismas atsakė, kad kryžiai mokyklų klasėse turi teisę kabėti, ir jokios kitatikių diskriminacijos ar vaikų indoktrinavimo nėra. O kryžiai turi teisę būti kabinami todėl, kad, teismo požiūriu, italas turi teisę į savo religinių jausmų raišką viešojoje erdvėje. Vadinasi istorinis italų religinis tikėjimas nėra reliktas, šiukšlė, kurią atėjo laikas išmesti į istorijos savartyną.

Dar svarbiau tai, kad teismas nesuteikė pareiškėjams (Lautsi ir kitiems) teisės iškelti savo vidinius įsitikinimus virš italų tautos daugumos religinių jausmų. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų reikalavimai nukabinti kryžius ir palikti sienas tuščias taip pat yra grįsti jų tikėjimu, kurį pareiškėjai gynė kaip filosofinį tikėjimą. Tuo teismas pripažino ir dar vieną svarbią tiesą, kad žmonės negali užimti pilietinės pozicijos, kuri nepriklausytų nuo jų asmeninio tikėjimo, pasaulėžiūros, artikuliuoto ar neartikuliuoto santykio su tuo, kas yra šventa visiems.

Taigi neutrali valstybės politika privalo ne pulti žmonių religinius, filosofinius įsitikinimus ar netikinčių žmonių pasaulėžiūrą, o priešingai juos ginti bei užtikrinti visų tikėjimų ir pasaulėžiūrų darnų sugyvenimą. Kaip rodo byla Lautsi prieš Italiją, visai normalu, kai valstybė išskiria vieną tikėjimą (šiuo atveju Katalikų Bažnyčios mokymą) iš kitų, kaip tautos išskirtinumo raišką. Ir nieko tame nėra blogo, jei viena dominuojanti religija nepradeda karo su kitomis religijomis, o yra joms tolerantiška.

Šiame tikėjimų įvairovės kontekste svarbu išsiaiškinti, kokiu tikėjimu ar pasaulėžiūra KT teisėjai parėmė savo tezę, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip antimažoritarinis aktas (31.3 p.), gina individo teises. Nors KT nutarime tai nepaaiškinta, bet, reikia manyti, kad į šį klausimą atsako profesorius Vytautas Mizaras savo nuomonėje Delfyje „Kai Konstitucija padeda siekti laimės: tos pačios lyties poros atvejis“.

Mizaro nuomone, KT remiasi personalistiniu požiūriu, kurį profesorius laiko vienu iš „krikščioniškosios filosofijos kertinių akmenų“. Anot Mizaro, „tai reiškia, kad kiekvienas individas, nesvarbu jo savybių, žmogaus teisių apsaugos srityje remiantis Konstitucija gali ginti savo teises ir prieš valstybę, ir prieš visuomenės daugumą“.

Jei Mizaras teisus, tai galima tarti, kad KT teisėjai savo nutarimą parėmė taip vadinama antropocentrine (žmogus centre) tikėjimo ir pasaulėžiūros filosofija. Bet yra ne viena antropocentrinė pasaulėžiūra, ir jos yra skirtingos. Todėl klausimas kokia? Matomai tikrai ne agnostine ar ateistine pasaulėžiūra. Individui agnostikui dievas nepažinus, vadinasi dievo gali ir nebūti, o ateistui dievas apskritai neegzistuoja. Kai dievo nėra, arba dievas mirė, tai, kaip sakė Dostjevskio romano Broliai Karamazovai herojus, individui viskas leistina, nieko švento nėra, pasaulis bevertis, o žmogaus orumas niekinis. 

Mizaras sieja personalistinį požiūrį su krikščionybės mokymu. Krikščioniškos pakraipos personalizme, tokių autorių, kaip prancūzų filosofas Gabriel Marcel ar lietuvis Antanas Maceina, raštuose, individo gyvenimas turi prasmę, o individas ieško darnos su gamtos nustatyta amžinąja tvarka. Krikščioniškas personalizmas individo neuždaro jo fantazijų kiaute. Krikščioniškas personalizmas negali konfliktuoti su kitais religiniais tikėjimais. 

Bet yra dar vienas populiarus požiūris į individo personą ar individo požiūris į save. Tai atvejis, kai individas įsitikinęs, jog pasaulyje jis pats yra galutinis atskaitos taškas. Kai individas žino viską ir žino daugiau už patį Dievą. Tokiam individui neegzistuoja autoritetai, knygos, kurios ko nors gali pamokyti. Toks individas mano, kad gali elgtis ir gyventi taip, kaip panorės, ir su kuo panorės.

Be abejo, ir toks požiūris, bei tokia individualistinė pasaulėžiūra turi teisę būti, jei nepažeidžia kitų teisių. Individo teisė galvoti, kad jis yra genijus, individo teisė pasirinkti savo gyvenimo kelią, individo teisė tapti laimingu ir individo teisė po savo nebeatitaisomo pasirinkimo karčiai nusivilti pralėkusiais gyvenimo metais.

Bet ar visuomenė gali paversti individo klaidingą pasirinkimą konstitucine norma? Ar tolerancija individo klaidai yra humaniška visuomenės ir valstybės pozicija? Ar visuomenės daugumos nuostata, jog egzistuoja teisingi ir klaidingi individų pasirinkimai, būtinai yra stereotipas? Galbūt ir taip. Bet demokratinėje valstybėje atsakyti į klausimą, kas yra stereotipas ir kas yra norma, kas leistina ir kas pražūtinga, privilegiją turi pati visuomenė kolektyviniu daugumos sprendimu.

Kalbant apie šeimos konstitucinę sampratą, tai Europos Sąjungos teisė nenumato nacionalinėms valstybėms jokių privalomų direktyvų. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 9 Straipsnis „Teisė tuoktis ir kurti šeimą“ nustato : Teisė tuoktis ir kurti šeimą garantuojama pagal šios teisės įgyvendinimą reguliuojančius nacionalinius įstatymus.

Ir tai logiška, nes šeimos teisė yra ne abstrakčių orumo ir lygybės prieš įstatymą principų sekmuo, o konstitucinė norma, kurią kolektyviai pasirenka suverenas ir įrašo į pagrindinį šalies įstatymą. Neatsitiktinai Europos žmogaus teisių teismas visus klausimus, kurie susiję su valstybės nacionalinėmis tradicijomis ir vertybėmis, palieka valstybių teisinio reguliavimo žinioje. Taip nutiko ir byloje Lautsi prieš Italiją.

Kai kas čia mato galimybes pateisinti mažumų diskriminaciją. Nieko panašaus. Jei konstitucijoje yra numatyta teisė, bet ja neleidžiama pasinaudoti, tai diskriminacija akivaizdi. Jei konstitucijoje nėra numatyta individo teisė, tai jo paties sugalvotos ar pasiskolintos iš kitų valstybių praktikos teisės požiūriu apie individo diskriminaciją negali būti kalbos.

Vadinasi, kas laikytina šeima, lietuviai turi visišką laisvę spręsti vadovaudamiesi ir savo „stereotipais“. Lietuvos Respublikos Konstitucija palieka vieną svarbų instrumentą tautos rankose. Pagal Konstitucijos 38 str. 4 dalį Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį (įtraukia į civilinės būklės aktų registrą) Partnerystės (vienos lyties asmenų partnerystės) kaip alternatyvos santuokai, valstybinė registracija Konstitucijoje nenumatyta. Konstitucija taip pat nenumato galimybės registruoti šeimą poros bendro gyvenimo ar šeimos susijungimo teisiniu pagrindu. Todėl manytina, kad kitų alternatyvių santuokai šeimos sukūrimo teisinių formų valstybinė registracija yra galima tik keičiant ir papildant Konstituciją.

Airiai vertybiškai painų vienos lyties asmenų šeimos ir santuokos klausimą išsprendė referendumu. „Stereotipai“ ten pralaimėjo, bet garbingoje kovoje.