Benas Johnsonas. Nauji tėvai privalo likti namie? Pamokos iš Europos

y-news.lt

Neseniai nustebau perskaitęs Wall Street Journal straipsnį, raginantį priversti tėvus keisti savo vaikų auklėjimo būdus. Itin nustebino kai kurių katalikų pasiūlyta mintis jog taip bus išsaugotos „konservatyvios šeimos vertybės“. Turint omeny panašių bandymų nesėkmę Europoje, tokie teiginiai atrodo mažų mažiausiai keistai.

Diskusiją pradėjo Džoana Lipman savo straipsnyje „Norite lygybės? Tegul ką tik iškepti tėčiai pasilieka namuose“. Ji atkreipė dėmesį į tai, […] kad „JAV yra vienintelė išsivysčiusi valstybė, kuri neverčia tėvų imti apmokamų tėvystės atostogų“ – ir kad „itin svarbu šias atostogas paversti „privalomomis“.

Lipman pažymi, kad grįžusios po ilgesnių motinystės atostogų į darbo rinką, moterys uždirba mažiau ir jas rečiau paaukština pareigose. Ji tvirtai laikosi nuomonės, jog vyrai taip pat turėtų būti priversti išeiti ilgesnėms tėvystės atostogoms – taip jų karjeros vienodai nukentėtų ir tokiu būdu būtų pasiekta „lygybė“. […]

Vis dėlto, Europoje jau matoma ženklų, kad tokia politika ne tik kad nepasiekia savo tikslų, bet ir apsunkina šeimų materialines gyvenimo sąlygas, verčia tėvus labiau priklausyti nuo valstybės teikiamų paslaugų bei didina skyrybų riziką.

Privalomosios tėvystės atostogos didina skyrybų tikimybę

Tėvystės atostogų šalininkai šlovina Švediją. Iki 1995-ųjų tėvai šioje šalyje patys spręsdavo, kaip paskirstyti jiems (gausiai atrėžtas) tėvystės atostogas. Realybėje moterys pasiimdavo didžiausią dalį – kaip ir kiekvienoje EBPO šalyje, kurioje joms buvo suteikta pasirinkimo teisė. Po to Švedijos vyriausybė, vardan lyčių lygybės ir tam, kad sustiprėtų ryšys tarp tėvų ir vaikų, griežtai „išrašė“ vieno mėnesio tėvystės atostogas išskirtinai tėčiams. Lūkesčiams sužlugus, 2002-aisiais vyriausybė prailgino tėvų atostogas iki dviejų mėnesių, 2016-aisiais – trijų. Šiuo metu Švedijos politikai siūlo tėčiams skirti ir penkis mėnesius vietoj trijų, kad sulauktų taip trokštamų rezultatų.

Didžiausia tėvystės atostogų problema yra ta, kad jos labiau ardo šeimą, nei ją sustiprina. American Economic Journal 2018 m. spalio mėnesį paskelbtas tyrimas parodė, kad 1995-ais metais įvesta „reforma, paskatino tėvus išeiti tėvystės atostogų, bet taip pat padidino skyrybų tikimybę, lyginant su poromis, kuriose tėčiai neidavo tokių atostogų“. (Pridėtas akcentavimas). Išsiskyrusių tėvų vaikai dviem ir trim kartais labiau linkę užbaigti savo gyvenimą skurde.

Tyrėjai taip pat nustatė, kad dėl tokios politikos „tiek tėvų, tiek motinų pajamos sumažėjo“. Kadangi vyriausybė dalį motinoms skirtų mokamų vaikų priežiūros atostogų „perkėlė“ vyrams, „moterys savo sutrumpėjusias mokamas motinystės atostogas kompensavo nemokamomis ir dėl to šeimos pajamos dar labiau sumažėjo“. Kaip rašė New York Times: „moterys, vienu metu norėjusios, kad jų vyrai labiau padėtų auginti vaikus, vis dažniau apgailestauja, kad per mažai laiko praleidžia namie“.

Kadangi įstatymas kompensuoja 80 procentų tėvų įprastinio atlyginimo ir dažniausiai vyrai uždirba daugiau nei moterys, šeima patiria patiria didesnį ekonominį smūgį, kai ji praranda penktadalį savo pajamų. Tyrėjai įsitikinę, kad dėl mažesnių pajamų didėja skyrybų tikimybė.

Išryškėjo ir kitas eksperimento trūkumas: remiantis 2005 metų tyrimo rezultatais, „kai vaikai suserga tėvai rūpinimąsi jais vis tiek palieka mamoms“. Taigi, net ir išėję tėvystės atostogų, vyrai nebūtinai skirs tiek dėmesio šeimai kaip moterys.

Tėvystės premija

Lipman teisingai pažymi, kad „30 metų trukęs tyrimas, kuriame dalyvavo 12686 žmonių, atskleidė, jog moterų pajamos sumažėjo 4% po pirmojo vaiko gimimo, kai tuo tarpu tėčių pajamos pakilo 6%“. Tapus tėvu vyrų atlyginimai (taip pat ir kiti jų gerovės rodikliai) kyla, ir anot Profesinių sąjungų kongreso, jų pajamos dar labiau šokteli po antrojo vaiko gimimo.

Tačiau jei šiuos faktus aiškinsime vien tik kaip „darbdavių prielankumą vyrams“, kaip tai daro Lipman, esminės priežastys liks užgožtos. „Piu tyrimų centras“ 2013-aisias nustatė, kad tėvai, auginantys nepilnamečius vaikus dirba septyniomis valandomis per savaitę ilgiau nei vyrai, neturintys vaikų. „O moterys praleidžia mažiau laiko darbe, nei pilnu etatu dirbančios neturinčios vaikų moterys – vidutiniškai trimis valandomis per savaitę (ir 13 valandų mažiau nei jų vyrai).“

Mokslininkai nesutaria dėl priežasties. Bet tėvystė ir pasiryžimas uoliai dirbti eina koja kojon. Naujai iškeptos mamos taip pat sunkiai pluša – bet jų rūpesčiai pasiskirsto perpus: darbui ir šeimai. Įvairių apklausų metu, moterys pirmenybę teiktų didesniam lankstumui darbe ir daugiau laisvo laiko vietoj didesnio atlygio. Net ir po Didžiosios recesijos, 40 proc. moterų teigė iškeisiančios aukštesnį atlyginimą į darbo lankstumą, kad geriau galėtų susidėlioti savo įsipareigojimus.

Socialinė inžinerija kenkia moterims, vyrams ir vaikams

Kai kurios moterys galbūt teikia pirmenybę karjerai nei laikui, praleistam namuose su vaikais. Visos diskriminacijos formos, savaime suprantama, turėtų būti pažabotos. Bet moterys taip pat neturėtų būti baudžiamos už tradicinių vertybių laikymąsi ir laiko skyrimą vaikams, o ne karjerai. Tai turėtų spręsti pačios šeimos. Kadangi nėra vienodų šeimų, vyriausybė (arba darbdavys) neturėtų primesti vienodos sistemos visiems, kuri neabejotinai pakenktų vienoms ar kitoms šeimos, atimtų galimybę atitinkamai auklėti vaikus, ir apskritai labiau apsunkintų jų gyvenimus. Švedijos šeimos, jau suprato, kad tėvystės atostogos neatnešė laukiamų rezultatų ir susilpnino šeimas. […]

Tikrųjų šeimos vertybių esmė – vertinti šeimą ir apsaugoti ją nuo socialinės inžinerijos ir pašalinio įsikišimo į intymiausią ir labiausiai vertinamą dalyką – vaikų auklėjimą.