Vytautas Radžvilas. Stribo Šmėkla

propatria.lt nuotrauka  „Šmėkla klaidžioja po Lietuvą. Stribo šmėkla.“ Šitaip perfrazuojant liūdnai pagarsėjusius vieno manifesto žodži...

propatria.lt nuotrauka 
„Šmėkla klaidžioja po Lietuvą. Stribo šmėkla.“ Šitaip perfrazuojant liūdnai pagarsėjusius vieno manifesto žodžius apie klaidžiojančią po Europą komunizmo šmėklą norisi apibūdinti vaizdinį, kurį sukėlė žinia apie M. Ivaškevičiui skirtą Nacionalinę premiją. Ji skirta už „ilgametį ir pasiaukojamą darbą“, kaip buvo sakoma anais laikais, naujojo eurolietuvio ugdymo baruose. 

Teko girdėti smagų „Madagaskaro“ žiūrovų kikenimą ir netramdomą juoką. Net nepagalvojusių ir neįtariančių, jog kvatojasi iš vienos didžiausių ir tragiškiausių tarpukario Lietuvos asmenybių. Genialaus ir neapsakomai įžvalgaus žmogaus, kuriam buvo skirtas Trojos Kasandros likimas. Raginusio Lietuvą atsigręžti į jūrą, nes supratusio, kad viena didžiausių klaidų, pasmerkusių kadaise galingą valstybę nuosmukiui, buvo aklas veržimasis į Rytų stepių tyrlaukius užuot mėginus tapti jūrine valstybe, kokia lūžiniais XVI-XVII a. skubėjo ir sugebėjo tapti jūrose ir vandenynuose savo galybę kūrusios Europos šalys. Tyčiojamasi iš asmens, kuris aiškiai matė Lietuvos link artėjančios naujos okupacijos debesis ir siūlė be galo išmintingą išeitį – valstybei pamėginti protingai reguliuoti ir nukreipti tada vykusią gausią ir chaotišką lietuvių emigraciją taip, kad rastųsi sutelkta ir gerai sutvarkyta kolonija, galėsianti sunkią valandą atlikti „atsarginės Lietuvos“ vaidmenį. Buki ir savimi patenkinti netrukus žūsiančios valstybės politikieriai ir biurokratėliai grūdo tariamai „beprotiškus“ šio keistuolio siūlymus kuo giliau į stalčius. Jie taip pat silpnaprotiškai linksmai kikeno laikydami gilias toliaregio vizionieriaus įžvalgas ir pranašystes kone pamišėlio svaičiojimais. Tik kažkodėl išsipildžiusiais greičiau, nei jie sugebėjo įsivaizduoti ar susivokti. 

Skaityti Ivaškevičiaus romaną „Žali“ be intelektualinio kartėlio ir moralinio pasibjaurėjimo gali tik visiškas mankurtas. Išsaugojusiam nors kruopelę istorinės atminties ir turinčiam bent krislelį sąžinės ir tautinės bei valstybinės savigarbos žmogui šį knyga yra spjūvis į veidą. Pakanka permesti akimis keletą jos fragmentų, kad savaime iškiltų senose nuotraukose matyti enkavedistų ir stribų miestelių aikštėse numesti išniekintų partizanų kūnai. Iš karto persmelkia mintis: enkavedistinė ir stribiška dvasia tebėra gyva. Ji niekur nedingo. Knygos puslapiuose kartojamas tas pats išniekinimo ritualas. Tik dabar jis tęsiamas mentalinėje erdvėje. Jis perkeliamas į šių dienų skaitytojų galvas ir jų vaizduotes. Smelkiasi su jo nešama akla okupantų ir jų vietos parankinių neapykanta Lietuvai ir ją gynusiems „liaudies priešams“ į skaitytojų mintis ir jausmus tam, kad jų atmintyje įstrigtų visam laikui ir stribo šmėkla toliau netrukdomai klaidžiotų po Lietuvą – ne tik neatpažįstama, bet sava ir net miela.

Užteks meluoti, kad toji knyga nėra apie pokarį, kad ji yra tik „netyčia“ su juo susišaukiantis postmodernistinis romanas. Net ir įsikūnijusi į „postmodernų“ pavidalą, stribo šmėkla tebėra ta pati ir gyva šmėkla. Nėra abejonių, kad tai supranta ir išprusę bei Lietuvos istoriją gerai išmanantys Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos nariai. Jie puikiai suvokia, kad skirdami šią premiją pirmiausia siunčia aiškią politinę žinią ir karštą padrąsinimą visiems kūrėjams: nekęskite Lietuvos ir naikinkite ją, tyčiokitės iš tautos ir trempkite jos orumą, menkinkite valstybę ir jos gynėjus, darkykite šalies istoriją ir karikatūrinkite jos didvyrius. Tik nuoširdžiai pasistenkite, ir jūsų pastangos bus pastebėtos bei įvertintos. Jūsų lauks žalias Nacionalinės premijos laurų vainikas.


Susiję

Vytautas Radžvilas 4115339000999331570

Rašyti komentarą

26 komentarai

Skaitytojas rašė...

Teisingas straipsnis.

Unknown rašė...

Stribo šmėkla ne klaidžioja, o tvirtai įsitvirtinusi Lietuvoje.LLKS ir kitos patriotinės organizacijos pareiškė protestą dėl premijos skyrimo Mariui Ivaškevičiui. Dar galima bandyti "moderniai"išniekinusiam partizaninį judėjimą M. Ivaškevičių atšaukti iš garbingo šešeto laureatų. Labai ačiū profesoriui Vytautui už taiklias mintis ir palaikymą.
LLKS garbės pirmininkas Jonas Burokas

[email protected] rašė...

Už suteiktą galimybę stribo sukurptame mėšle pabraidyti komisija, drauge su nesusivokiančia jos pirmininke į tą medaunyką įbrido ir mėgaujasi mėšlyno spalva, kvapu. Trūksta žodžių!!!

Anonimiškas rašė...

Pritariu V. Radžvilo mintims. Nesuvokiamas toks komisijos veiksmas. Juo labiau, kad LLKS perspėjo komisiją. Net kilo mintis, kad premija M.I. - atlygis už Molėtų maršų organizavimą.

SmikiZ rašė...

Tuo galima net neabejoti :)

Anonimiškas rašė...

Tikrai taip - enkavedistiška dvasia gyva. Užtenka paskaityti komentarus po kiekvienu straipsniu apie pokario pasipriešinimą ir pašiurpsti dėl komentuojančių žmonių tulžingo pykčio. Tokius žmones vadinu stribvaikiais - juk jie niekur neišgaravo ir gyvena tarp mūsų. M. Ivaškevičių priskiriu taip pat prie tokių. Jam alergiją sukelia net K. Škirpos gatvės pavadinimas.
Šio komisijos sprendimo pateisinti negalima, juolab, kad dar yra liudininkų, kurie nors ir būdami maži vaikai, matėme miestelių turgaus aikštėse nužudytus ir išdarkytus partizanų kūnus. Siaubingi vaizdai lydi visą gyvenimą.
Tad girdint ir matant kas šiandien vyksta mūsų Tėvynėje belieka tik nuogastauti - kur mes ritamės?

Anonimiškas rašė...

Teisingai tų šmėklų čia gyvas velnias, jos nebe šmėklos, o veikiantys padarai, ir kaip ne keista beveik visi valdžioje ar vadovaujamuose organuose.

Anonimiškas rašė...

Radžvilui prasidėjo ponių karštligė. Kuomet iš neturėjimo ką veikti žmogus prisigalvoja nesąmonių.
Radžvilai, parašykite geresnę knygą. Nes iš jūsų knygų kritikas ne koks.

Anonimiškas rašė...

Visai nesutinku su Radžvilu. Nuomonę kiekvienas gali turėti savą, bet nebūtina ją primesti kitiems. Ivaškevičiaus ,,žali” tekstai daug panašesni į tuos, kuriuos girdėjome iš savo senelių ir tėvų, apie stribus ir miškinius, nei dabar bandoma pateikti.

Anonimiškas rašė...

deja, tai ne šmėklos, o labai realiai ir efektyviai lietuviškoje tikrovėje veikiantys šiuolaikiniai "postmodernūs" Dostojesvskio biesai...

anonimiškas rašė...

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos nariais tapo: komisijos pirmininkė literatūrologė Viktorija Pakerienė, architektas Audrius Ambrasas, kompozitorius ir dirigentas Vaclovas Augustinas, teatro ir kino aktorius Juozas Budraitis, muzikologė Jūratė Katinaitė, skulptorius ir filmų kūrėjas Deimantas Virgilijus Narkevičius, literatūrologė Jūratė Sprindytė, kino režisierius Audrius Stonys, teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė, filosofas Nerijus Milerius, menotyrininkė Jūratė Tutlytė.

Sėlis rašė...

O, ir kremlinių dvasios ubagų padavė. :D Kaip visada, be argumentų, tik viduriavimo paūmėjimas. :D

Sėlis rašė...

Tiksliau, skaitėte iš sssr pseudoistorijos vadovėlio.

Xarru rašė...

negi Daujotytė už tokius dalykus nubalsavo? O gal balsuoja ne komisija, o kažkokie anoniminiai veikėjai (kaip kad norint gauti LKT paramą)?

Anonimiškas rašė...

Ji už daug ką yra balsavusi. Visai nesistebiu.

Pikc rašė...

Tas ivaškevičius - akivaizdi dabartinių "progresyvų" "dvasinės giminystės" ir bendrų šaknų su raudonaisiais utėlėmis iliustracija, o čia atropojusių atmatų komentarai - papildomas tokios "giminystės" patvirtinimas.

Pikc rašė...

Sėli, ar tikrai? Mano akimis žiūrint, tikimybė, kad čia pavėmė liberastas, yra LYGIAI TOKIA PATI, kaip ir tikimybė, kad čia kolorado "šedevras".

Anonimiškas rašė...

Kas laukia šalies, kur stribai ar jų šmėklos keliami pavyzdžiu, jiems skiriamos premijos, teikiami ordinai?

Anonimiškas rašė...

Ivaškevičiaus ir Titovo nešama žinia ir požiūris į Lietuvos partizanus, iš esmės, ta pati. Įdomu, kad prieš Titovą yra imtasi priemonių, o tuo pat metu Ivaškevičius apdovanojamas. Kodėl taip prieštaringai elgiamasi? Gal Titovo išpuoliams suvokti dar pakanka proto, o Ivaškevičiaus nuodai dozuojami labiau rafinuotai, todėl daugeliui net ir neturinčių piktos valios neleidžia susivokti paprastas bukumas?

zita rašė...

Titovas galimai taip pat pretenduoja ...

Valentinas rašė...

Ragino atsigręžti į jūrą... XX a. Pavėlavo Pakštas su savo pasiūlymais keliais šimtais metų. Tą reikėjo daryti XVI a., dabar gręžiojimasis į jūrą nebepadės. Jei Pakštas būtų pasiūlęs nukreipti žvilgsnį į technologijas, naujų energijos rūšių paieškas, niekas iš jo nebūtų juokęsis. Tada būtume visi sakę, koks jis įžvalgus. Pasakyti, kad bus karas XX a. 4 dešimtmetyje buvo labai lengva. Nereikėjo būti dideliu pranašu. Jo idėjos buvo juokingos ir keistos amžininkams ir dar juokingesnės žvelgiant iš laiko perspektyvos. Visus lietuvius Madagaskare būtų išpjovę prasidėjus dekolonizacijos judėjimui... Na, susikūrė dabar lietuvių kolonijos užsienyje, Madagaskare gal dar ne, bet Emyratuose taip. Man atrodo, Radžvilas yra labai stipriai prieš tas kolonijas. Jei aš teisingai suprantu, jei būtų Radžvilo valia, emgigraciją ir kolonijų kūrimą užsienyje jis apskritai uždraustų.

Henrikas Miuleris rašė...

Valentinai,
o man rodos, kad klaidingai interpretuojate Radžvilo idėjas. Juk jis savo esme yra klasikinis liberalas ir puikiai supranta, dėl ko tos ''kolonijos'' atsirado. Jis už pasirinkimo laisvę ir žmogaus/tautos teises, kažką drausti jis ryžtųsi nebent atsiradus grėsmei dėl tautos išlikimo. Sakyti, kad Radžvilas yra prieš emigraciją yra tolygu nepripažinti, jog tai vienas iš nedaugelio filosofų, tebetarnaujančių sveikam protui ir visų pirma savo tautai.

Unknown rašė...

Tie tarpukario Lietuvos miesčionys, tip skandalingai kvatoję iš Pakšto idėjų -- neužilgo su savo prašmatniais kostiumais gulėjo ant gyvulinių vagonų , riedančių į rytus, grindų. Lietuva neteko per II Pasaulinį karą trečdalio gyventojų -- kaip tik per tai, kad tie protiniai nevykėliai nei kiek neruošė tautos akivaizdžiai artėjančio karo pergyvenimui

nemo rašė...

Paskaičius Radžvilą atrodo, kad čia už tą romaną premija suteikta. Bet šiaip jis išleistas prieš šešiolika metų, 2002 metais, kai Ivaškevičiui buvo mažiau nei trisdešimt metų ir kai apie partizanus nei moksliškai, nei visuomeniškai turbūt nebuvo žinoma ir pusės to, kas žinoma šiandien.

Be šito kontekstinio iškraipymo Radžvilas teigia dar ir štai ką:

Ji skirta už „ilgametį ir pasiaukojamą darbą“.

Tikroji formuluotė yra tokia: "Rašytojas Marius Ivaškevičius – už drąsų literatūros žingsnį į teatrą".


Kitaip tariant, ne už 2002 metais parašytą romaną (ir nuo to laiko autoriaus pažiūros galėjo žemyn galva apsiversti. Ar apsivertė, nežinau. Nežinau ir ar neapsivertė. Bet žinau, kad paprastai per 16 metų žmonės apie daug ką galvoja skirtingai) jam ta premija duota, o labiau už teatraloginę literatūrą, be to, pastarųjų metų, o ne 2002.

Bet gi kam žiūrėti į kontekstą, tikslias laiko ir vietos aplinkybes, jei tai gali sutrukdyti apie stribizmo sugrįžimą paskelbti?

Kvailokas tas Išvaškevičiaus romanas. Bet tai romanas. Plius ne istoriko, o menininko, o menininkai, patinka ar nepatinka, dažnai linkę į nesąmones. Tokia profesija.

Tačiau ką pasakyti apie seną akademinį vilką, kuris teisingai pacituoti ir į kabutes įdėti premijos motyvacijos nesugeba, o pretenduoja būti intelektualiniu ir moraliniu etalonu? Jei būtų menininkas, sakytum agal profesiją nesąmones rašo. O dabar...

Anonimiškas rašė...

Aš sakiau, Radžvilas nupušo.

Unknown rašė...

Turbūt komisijai reikėjo didžiosiomis raidėmis parašyti, kad premija skiriama UŽ DRAMATURGIJĄ (ir tik už ją), gal nebūtų kilęs toks šaršalas. Na, o romanas tik vidutinio meninio lygio asmeninė interpretacija svarstant apie istorinius įvykius. Apmaudu, žinoma, kad minimi tikri istoriniai personažai...Nebūtų pakenkęs ilgesnis įžanginis žodis, paaiškinant autoriaus siekį moderniškiau interpretuoti neseną istoriją.

item