Po ilgo augimo smuktelėjo gimstamumas. Ar išmokos pagerins padėtį?
y-news.lt Vakar Vyriausybė pritarė konkrečioms priemonėms, skirtoms įgyvendinti Seimo patvirtintą Demografijos, migracijos ir integ...
https://www.propatria.lt/2018/10/po-ilgo-augimo-smuktelejo-gimstamumas.html
Vakar Vyriausybė pritarė konkrečioms priemonėms, skirtoms įgyvendinti Seimo patvirtintą Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metų strategiją. Vienas iš šios strategijos tikslų – padidinti gimstamumą šalyje. Šiuo metu suminis gimstamumo rodiklis (SGR, t.y. vidutinis kūdikių skaičius, kuriuos moteris pagimdytų per visą reproduktyvų savo gyvenimo laikotarpį) beveik siekia 1,7. Tam, kad gyventojų skaičius išliktų stabilus, šis rodiklis turi būti lygus 2,1.
 |
| Statistikos departamento duomenys |
Vyriausybės priemonių plane numatoma gimstamumą didinti „kuriant šeimai palankią aplinką“. Tokią aplinką turėtų sukurti „papildomos piniginės išmokos ir kompensacijos, geresnės (lankstesnės) sąlygos šeimos ir darbo pareigų derinimui“, taip pat kiek abstrakčiai skambantis ketinimas „stiprinti nevyriausybinį sektorių, dirbantį socialinėje ir šeimos stiprinimo srityje, plačiau konsultuoti tėvus ir besilaukiančias mamas.“
Kad ir kaip optimistiškai nuteikia ryžtas Lietuvoje kurti šeimai palankią aplinką, žvilgsnis į šio šimtmečio gimstamumo statistiką Lietuvoje verčia suabejoti Vyriausybės plane pirmiausiai įvardintos priemonės – papildomų piniginių išmokų – būsimu efektyvumu.
 |
| Statistikos departamento, Pasaulio banko duomenys |
Duomenys rodo, kad jau 15 metų trunkančio suminio gimstamumo rodiklio augimo tempas Lietuvoje beveik nekoreliuoja su ekonominėmis sąlygomis (koreliacijos koeficientas tarp SGR ir BVP pokyčių lygus -0,2).
Pavyzdžiui, didžiosios krizės laikotarpiu (2009 – 2012 m.) gimstamumas augo sparčiau, nei po-kriziniais 2013 – 2017 m. Pastaruosius tris metus – nepaisant mažėjančio nedarbo ir augančių atlyginimų – SGR vėl ėmė mažėti.
Gali būti, kad gimstamumą lemia ne vien – ir ne pirmiausia – ekonominės sąlygos, o šeimai draugiška ir šeimą vertinanti socialinė terpė. Tokiu atveju belieka tikėtis, kad vyriausybės ketinimai „stiprinti nevyriausybinį sektorių, dirbantį socialinėje ir šeimos stiprinimo srityje“ yra rašyti ne šakėmis ant vandens.
Parengė dr. Vincentas Vobolevičius.
3 komentarai
„Anais” laikais, kai buvo leista iki 3 m. auginti vaikelį (darbo vieta likdavo išsaugota, nepertraukiamo darbo stažas nenutrūkdavo, algą mokėdavo iki vaikeliui sukakdavo metai), gimstamumas staigiai šoktelėjo, todėl į Nepriklausomybę atėjome su 3,5 mln. gyventojų. Šiandien tiek sąlygų, manyčiau, nepakaktų, nes nėra garantijos, kad tėvelis nepraras darbo vietos. Tada net beviltiškiems mėlynanosiams atleidimas negrėsė, todėl dalis mamytės galėjo sau leisti iki 3 m. nedirbti (ypač, jei tėvelis dirbo vsesojūznoj predprijatijoj, kur algos net ir 4 kartus viršijo vietinės reikšmės įmonių algas). Kitos mamytės kartais susitardavo, kad dirbs namuose (bet tai nedažnas viršininkas leisdavo). Beje, taip auginti kūdikiai buvo sveikesni už ankstesnes, lyg viščiukai pamėlusių kūdikių kartas - manau, dėl to, kad nebuvo per anksti keliami iš lovyčių ir vežami į lopšelius-darželius. Jiems buvo leista iki 3 m. mamyčių glėbyje augti, ir ta praktika pasitvirtino. Į Nepriklausomybę moterys ėjo tikėdamos, kad turės galimybę rinktis vaikų auginimą, o vėliau ir visuomeninę veiklą vietoje karjeros. Šiandien, deja, prioritetai kiti... :( Ne tik mamyčių, bet ir valdžių.
Kaip sukurti gėrį visiems? - filosofinė problema, kurios praktinis aspketas įgavo naujas atmainas, ir pastarųjų atsiradimas suponavo konfliktą su praktine šios problemos išraiška. Štai pažiūrėkme į taip vadinamas pirmojo lygio, arba, kaip mėgsta jas apibūdinti ekonomistai - turtingas šalis. Statistinė šių šalių gyventojų dauguma yra beviltiški skolininkai tai pačiai turtingajai valsytybei: skola už studijas, tuomet - už automobilį, buitinę techniką ir namus. Ir gražiausius savo gyvenimo metus dauguma turtingųjų valstybių piliečiai praleidžia sukdami galvą apie nepabaigiamus kreditus, tuomet pasineria į desperatišką bėgimą, kad tik pajusti emocinę laisvę, nes galų gale išmokėti visi kreditai. Tačiau kreditų išmokėjimui paaukoti gražiausi žmogaus gyvenimo metai, o ir įgytos gėrybės pareikalavo tiek žmogiškųjų jėgų, kad turimos vertybės jau neteikia jokio džiaugsmo - o ką ir kalbėti apie saviizoliaciją ir kitus psichologinius aspektus. Kokia gali būti emocinė trauka šeimoje, jeigu vaikai visad mato dėl nepabaigiamų skolų nerimą ir baimę jaučiančius tėvus? Ir globalioji ekonomika griebėsi robotizacijos toli gražu ne vien dėl ekonominės naudos. Tiesiog pradeda stigti darbo jėgos, o taip vadinamosios ,,laisvosios rinkos'' sąlygomis valstybė, kurios politinis elitas neretai tėra globaliosios ekonomikos magnatų įrankis, sąvoka ,,laisvoji rinka'' tėra universali gynybinė konstanta. Vis naujai reformuojamos mokesčių sistemos nepajėgia išspręsti problemos dėl materialinių naudmenų proporcingo paskirstymo, o justicijos ir moralės konfliktas pirmiausia dirbtinai aktyvuojamas pelno sumetimais. Ir netgi sukurtas mechanizmas, neleidžiantis priešintis akivaizdžiomis visuomenės dekadanso apraiškomis: talentingiausi, stipriausi žmonės iškart angažuojami arba į jėgos struktūras, arba į kokias nors pelno generavimo grupuotes - ,,daugiau kaip po tris būriuotis draudžiama!'' Globaliosios ekonomikos režisieriai ypač daug resursų skiria psichologiniam visuomenės supriešinimui - todėl ir turime gigantiškus Fake News trestus bei didžiulę dirbtinės problematikos srovę, bandomą įpakuoti į egocentrinį, primityviai vartotojišką vien asmeninio ego kūrimą. Ir viskas vien tam, kad tik žmonės neturėtų laiko ir vietos susimąstyti, kas yra teisinga ir kas ne.
O taip, po Kauno istorijos šoktelės gimstamumas, kurgi ne... :( Kai mamytėmis ir vaikais lyg konclagerio prižiūrėtojos rūpestingos ir subtilios klerkės rūpinsis.
Rašyti komentarą