Audris Narbutas. Orumas nukenčia, kai geri žmonės nieko nedaro

bernardinai.lt Kadaise garsus airių filosofas, laikomas konservatizmo tėvu, Edmund Burke pasakė: „Vienintelis dalykas, būtinas blogio...


Kadaise garsus airių filosofas, laikomas konservatizmo tėvu, Edmund Burke pasakė: „Vienintelis dalykas, būtinas blogio triumfui, kad geri žmonės nedarytų nieko.“ Būtent blogio pergalės ir neteisybės pojūtis yra tai, kas neretai smogia mūsų orumui. Deja, prieš pat Pasaulinės orumo dienos dešimtmečio minėjimą (spalio 21 d.) sužinojome, kad asmens orumą turėjusios užtikrinti institucijos to nepadarė ir tik dar labiau prisidėjo prie blogio sklaidos. 

Kur ieškoti orumo?

Nors visuomenei funkcionuoti būtinos tam tikros taisyklės, gyvename moralinio reliatyvizmo amžiuje. Pavyzdžiui, Vakaruose dėl fundamentalių atradimų, aprašytų knygoje Save keičiančios smegenys, gerai žinomas psichiatras Norman Doidge, rašydamas įžanginį žodį iškilaus kanadiečio klinikinio psichologo Jordan Peterson bestseleriui 12 Rules for Life: An Antidote to Chaos (liet. „12 taisyklių gyvenimui: priešnuodis chaosui“), pastebėjo, kad šiandien faktiškai tapo prasto tono ženklu kalbėti tiek apie taisykles, tiek ir apie dorybes. Anot akademiko, tūkstantmečio vaikai (gimę tarp 1982 m. ir 2004 m.) yra pirmoji karta, augusi dominuojant moraliniam reliatyvizmui.

Idėja, kad nesama nekintančių moralinių nuostatų, ne tik kelia milžinišką grėsmę, kurią popiežius Benediktas XVI įvardijo kaip moralinio reliatyvizmo diktatūrą, bet ir neatspindi tiesos, itin įtaigiai išsakomos Teksaso universiteto profesoriaus J. Budziszewski knygoje What We Can‘t Not Know (liet. „Ko mes negalime nežinoti“). Tiesos, kad esama tam tikrų moralinių nuostatų, kurių negali nežinoti joks pasaulyje gyvenantis žmogus. Būtent todėl mes kartais tiesiog intuityviai jaučiame neteisybę net jei ir linkstame patylėti „vardan šventos ramybės“. Žinoma, žinoti nereiškia sekti ir todėl bendražmogiški moraliniai principai, apibrėžti Dekalogo, neretai pažeidžiami.

Žvilgtelėkime į istoriją – net ir naciai savo aukas dažniausiai būdavo linkę pirma vaizduoti kaip visų pasaulio nuodėmių kaltininkes, o tik paskui, įtikėję savo pačių melu, siųsdavo jas į dujų kameras. Tokios melo mašinos konstravimas ir buvo viena pagrindinių Gėbelso užduočių. Mums šiandien svarbiausia yra tai, kad žmogaus orumą visų pirma sąlygoja asmenybės prigimtis, o krikščioniškai kalbant, idėja, kad asmuo yra panašus į Dievą, išsakyta garsiojoje nuostatoje Imago Dei.

Šiandien diskusija apie asmens orumą itin dažnai plėtojama pamirštant krikščioniškąsias šaknis ir dėl to neretai įgauna tam tikrą manipuliatyvų atspindį. Neretai dar ir priduriant, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, bet pamirštant, kad valstybinio ateizmo irgi nėra. Šitaip priartėjama ir prie patyčių iš tikinčiųjų. 


Valstybės akimis, katalikai nėra verti apsaugos

Vienas iš ryškiausių praėjusią savaitę įvykdytų smūgių asmens orumui yra Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorų sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl režisieriaus E. Vėlyvio organizuoto išpuolio prieš Turgelių tikinčiuosius. Oficialiai paaiškinta, kad šitaip pasielgta, nes pagrindinis veikėjų tikslas buvo reklamuoti renginį, o ne sutrikdyti Mišias, tad Baudžiamojo kodekso 171 str. („Trukdymas atlikti religines apeigas ar religines iškilmes“) nėra taikytinas. Tarytum rinkodaros principai nemokytų, kad su klientais turi bendrauti per jų kanalus, o tikintieji tikrai nėra pagrindinė E. Vėlyvio renginio žiūrovų grupė.

Šis sprendimas yra itin ydingas dėl keleto priežasčių. Pirma, mūsų Konstitucija numato, kad valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose vykdo prokurorai, tad ir jų pozicija bent iš dalies simbolizuoja valstybės poziciją. Mūsų šaliai oficialiai atstovaujantys pareigūnai ženkliai nuvertino šios bylos reikšmę, prilygindami išpuolį prieš tikinčiuosius smulkiam chuliganizmui.

Antra, jie patvirtino mano anksčiau išsakytas mintis, kad toks išpuolis buvo galimas tik tuo atveju, jei manyta, kad Lietuva bus neįgali apginti savo piliečių teisių. Būtent tai ir paliudijo prokurorų sprendimas, kuris leido patyčias paversti itin pigios, bet labai efektyvios reklamos forma.

Kadaise garsusis politikos filosofas Leo Straussas yra kalbėjęs, kad „visi teisingi veiksmai turi būti daromi tam, kad paskatintų gėrį ir stabdytų blogį“. Tuo tarpu mūsų prokuratūra pasielgė visiškai priešingai: iš esmės apeliuodama į savo teologinę beraštystę ji priėmė su teisingumu prasilenkiantį sprendimą. Visų pirma, jeigu provokacijos tikslas nebuvo įžeisti tikinčiuosius ir tokiu būdu sukelti ažiotažą, tai kodėl sąmoningai buvo persirengta kunigų rūbais, o vieno iš veikėjų veidas netgi šiurpiai išdažytas?

Pakviesti žmones į renginį galima ir nerodant atviros paniekos liturginiams rūbams bei jų simbolikai. Ši nepagarba parodyta per tikintiesiems itin reikšmingą Žolinių šventę. Minutėlę įsivaizduokime, kad kokių nors antgamtiškų jėgų įkvėpti mūsų prokurorai nepastebėjo sąmoningai pasirinktų rūbų, bet tokiu atveju kyla kitas klausimas: kaip jie nusprendė, kad Mišioms nebuvo sutrukdyta? Be abejo, pasižiūrėję į išpuolio laiką. Tai matyti iš jų pastabos, kad Mišios prasidėjo laiku, o tikslas buvo pasidaryti reklamą. Žodžiu, jei niekindamas kitą dar ir uždirbsi, tai reiškia, kad elgiesi ne taip jau ir blogai.

Čia Mišios suvoktos itin siaurai, neįvertinant jų tikrosios reikšmės tikinčiajam ir taikant įprasto renginio logiką. Deja, taip gali spręsti tik didelėmis teologijos žinių spragomis pasižymintis žmogus. Mišios yra tiesioginis susitikimas su Viešpačiu, Kristaus aukos apmąstymas, sudabartinimas. Radikalus dėmesio išbalansavimas neabejotinai trukdė tikintiesiems giliau susitelkti į Mišias ir jų dvasinę reikšmę – šitaip tiesiogiai trukdoma Mišioms. Tai galėtų paliudyti bet kuris kunigas, tačiau prokurorai sugebėjo šį faktą praleisti pro akis. Suprantu, kad itin menkas teologinis raštingumas yra Lietuvoje plačiai paplitusi problema (gal net jau virstanti mada), bet šiuo atveju kalbame apie specialistus, kurie turėjo savo darbą atlikti profesionaliai, gindami piliečių orumą ir demokratiškos šalies autoritetą. Teisėje įprasta nuostata, kad iš neteisės negali kilti teisė. Tai kodėl iš išsilavinimo stokos turi kilti teisinis argumentas?

Dvigubi standartai kelia įtampą visuomenėje

Ši byla yra grėsminga ir tuo, kad joje gausu dvigubų standartų, kurie kelia įtampą visuomenėje. Paskelbus prokuratūros poziciją E. Vėlyvio organizuoto išpuolio atžvilgiu, Lietuvoje imta šią istoriją lyginti su 2012 m. rugpjūčio 26 d. įvykdytu išpuoliu, kai ant jau nebenaudojamos sinagogos durų buvo prikaltos dvi kiaulės ausys. Tąkart vandalų išpuolis buvo teisingai nubaustas 5200 lt. bauda, matyt, provokatoriui nesugalvojus, kad tokiu būdu jis siekia išgarsėti.

Ganėtinai akivaizdu, kad šie nusikaltimai turi daug bendra, tačiau matome, kad žinomas asmuo lieka deramai nenubaustas, o nežinomas gauna didelę baudą. Taip pat matome, kad į provokacijas prieš žydų kilmės asmenis reaguojama rimčiau nei į išpuolius prieš katalikus, nors baudžiamasis kodeksas saugo tiek tautines, tiek ir religines grupes. Nepaisant to, kad neretas žydų tautybės asmuo viešai ar privačiai pasmerkė išpuolį, o jį pateisinusių turbūt nė nebuvo, toks dvigubų standartų taikymas plačiajai visuomenei kelia minčių apie privilegijuotas grupes. Tokios mintys gali virsti visiškai nereikalinga įtampa ir neteisingais kaltinimais žydų tautinės mažumos atžvilgiu.

Prokuratūra šiuo atveju įvykdė kokybišką visuomenės dezintegracijos darbą, bet ar tai neprieštarauja šios įstaigos misijai? Tiek Aristotelis, tiek ir Josef Pieper savo veikale Apie dorybes rašė, kad teisingumas yra nuostata duoti kam nors tai, kas jam priklauso. Savo komercinių tikslų labui pažemindamas tikinčiuosius, E. Vėlyvis turėjo gauti didelę baudą, tačiau išties gavo pigią reklamą. Toks sprendimas ne tik paskatins tolesnius tikinčiųjų puldinėjimus, bet ir smogs pasitikėjimui Lietuvos prokuratūra. 

Viktoro E. Franklio pamoka

Neabejotinai blogiausios sąlygos asmens orumui buvo koncentracijos stovyklose, kuriose ne tik orumas, bet net žmogaus gyvybė nieko nereiškė. Tačiau net ir jose būta tokių asmenybių, kurios sugebėjo išsaugoti orumą nežmoniškomis sąlygomis. Pasaulinio garso psichiatras ir buvęs Aušvico stovyklos kalinys E. Franklis savo prisiminimų knygoje Žmogus ieško prasmės pastebi, kad šiomis itin sunkiomis sąlygomis išlikdavo tie, kurie turėdavo, kam gyventi. „Kai turi kam gyventi, tampa mažiau svarbu ir kaip gyveni.“ – rašė mąstytojas, ištvėręs koncentracijos stovyklos siaubą. Svarbu galvoti, ką gali duoti šiam pasauliui, o ne ką jis duos tau. Tai gera žinia mums.

Ji liudija, kad, kol turėsime tikslą, tol judėsime pirmyn. Matyt, tai atsispindėjo ir pirmuosiuose apmąstymuose apie žmogaus orumą. Juk Dievo veikla nėra betikslė – tad ir mes, būdami į Jį panašūs, turime turėti kokį nors žmonišką tikslą, kurį pasiekus pasaulis taps geresnis. Ir nei niekšiškai pigūs rinkodaros triukai, nei prokuratūros darbuotojų kompetencijos stoka mūsų orumo neatims. Ypač jei jį atvirai ginsime.

Bernardinai.lt - Interneto dienraštis

Susiję

Įžvalgos 963263761428918710

Rašyti komentarą

9 komentarai

Vilgirdas rašė...

"Ne mano kiaulės, ne mano pupos..." - dažna mūsų, lietuvių, mėgstama "tolerantiška" ir "mandagi" nuostata. Kol negauna kuolu į tarpuragį. Arba kol "tikratikiai" nepradeda su brangiais rusų okupantais vežti į Sibirą gyvuliniais vagonais dešimtis tūkstančių šviesiausių Lietuvos žmonių. Arba kol po 13 metų baigiasi lietuviška kantrybė, kiaurą parą, ypač naktimis, klausytis elegantiškų patyrusios žmogėdros kaimynės šunų cypimo,kaukimo bei lojimo. Tai yra - kol neatsibosta žengti į kapus paspartintais metodais...

Pikc rašė...

"Ir nei niekšiškai pigūs rinkodaros triukai, nei prokuratūros darbuotojų kompetencijos stoka mūsų orumo neatims. Ypač jei jį atvirai ginsime." - tai ir ginkite! Jei aukščiausia Lietuvos religinė valdžia sutelktai spaus pasaulietinę valdžią šiuo klausimu, tikėtina, kad ko nors ir bus galima pasiekti. Jei ne - turėkite omenyje, kad šiuo atveju kiaulės gavo oficialų leidimą ne tik eiti į bažnyčią, bet ir dergti ant altoriaus, kad kitas jų "performancas" (o jis TIKRAI bus - tokia fauna patys nesustoja) bus dar, tų padarų nuomone, "kietesnis". Kiek laiko išbūsite užsidarę savo "tyliame orume"?
Beje, buvo kilusi mintis pasiūlyti "kooperuotis" su kitomis Lietuvos religinėmis bendruomenėmis, bet, gerai pagalvojus, kažin, ar verta: musulmonų ir žydų neobolševikai tiesiog bijo, tai nieko nedarys, o kitos bendruomenės mato, kad dabar "madoje" tyčiotis būtent iš katalikų, todėl greičiausiai nuspręs, kad tai "ne jų bėdos". Antra vertus - o kodėl nesikreipus? Bent jau bus aiški jų pozicija (kurią, beje, bus galima viešai paskelbti ;)).

Henrikas Miuleris rašė...

Seniai labai seniai, Maxas Weberis mūsų civilizacijos alternatyvas matė dvi : arba dvasinis atsinaujinimas - visiškai nauji pranašai ir galingas senų minčių ir idealų renesansas; - arba mechaniškas sustabarėjimas, nulakuotas konvulsyviu susireikšminimo jausmu, užgesimas visų žmogaus galimybių, išskyrus bedvasių ar neturinčių vaizduotės specialistų ir beširdžių gašlūnų galimybę.

Taigi matome, kad diagnozė labai į ateitį (šiurpu net šiek tiek), tačiau neišgydysi kūno nenustatęs tiksliai kuo jis serga. O tada jau rinktis atitinkamai metodus ir taktiką.

Anonimiškas rašė...

Lietuvos katalikų bažnyčios dvasininkija tyli (gal tik išskyrus pavienius ir privačius atvejus) ir tylės. Tai galima paaiškinti tik tuo, jog įtakingiausia aba didelė šitos dvasininkijos dalis buvo "įmerkusi savo uodegas" į sovietinio saugumo struktūras. Tai jokia paslaptis ir, dažniausiai buvo tai daroma ne iš įsitikinimų, o iš baimės ir tik formaliai. Žinau asmeniškai -kiekvienas bebaigiantis Seminariją klierikas, buvo kviečiamas pas "religinių reikalų" pareigūną ir jam buvo "siūloma" bendradarbiauti su Saugumo struktūromis. Jau nekalbu apie tai, jog dar prieš stojant į Seminariją, taip pat buvo panši procedūra. Buvo ir daug žadama, ir šantažuojama, priklausomai nuo studento situacijos ir surinkto "kompramato" (kompromitojančios informaijos). Taip buvo elgiamasi ir su provoslavų (stačiatikių) seminarijų studentais visoje Sovietų sąjungoje. Tai buvo prievarta, todėl čia nėra asmeninės kaltės, jei tai nesukėlė didesnių pasekmių pašaliniams asmenims. Lietuvoje Saugumas sekė ir gaudė "Katalikų bažnyčios kronikos" leidėjus, platintojus ir kitus desidentus bei draudžiamos literatūros knygnešius. Kiekvienas atvejis unikalus ir tai reikia išsiaiškinti. Bet kas to imsis? Vyresnės kartos kunigai nori ramiai nugyventi savo amželį, o jaunesnieji jau persiėmę "moralinio realityvizmo dvasios" tolsta nuo tautos ir, drįsčiau pasakyti, nuo krikščioniškai dvasiai keliamų reikalavimų. Apie tai kalba ir kunigas Grigas. Ko gi gali pasimokyti jaunieji kunigai, žvelgdami į savo kolegas Vakarų Europoje ir visame krikščioniškame pasaulyje? Klausimas retoriškas. Reikia įsisąmoninti - katalikų bažnyčia yra ne tik dvasiškija, bet visi tikintieji. Tikinčiųjų bendruomenėje turi būti pasitikėjimas ir skaidrumas. Jei patys kunigai nesiruošia to imtis, bendruomenė turi priversi juos tai padaryti ir jai tarnauti, o ne formaliai figuruoti. Jei Lietuvos kunigija ir toliau "virs savo sultyse", tai su vyresniosios kartos dvasininkų išėjimu, iš Lietuvos išeis ir katalikybė. Kam nerūpi Lietuvos ateitis, turi užleisti vietą tiems, kurie yra to verti.

Unknown rašė...

Katalikybę ir Katalikų bažnyčią labai sėkmingai naikina pats popiežius kalbomis, jog nėra pragaro, giesmėmis Liuciferiui https://www.youtube.com/watch?v=MbkWnBCtSaM&feature=youtu.be (atkreipkite dėmesį į giesmės žodžius "Christus filius tuus" - Kristus tavo (t.y. Liuciferio) sūnus (!), satanistinių kryžių demonstravimu https://www.lifesitenews.com/news/another-vatican-pr-disaster-pope-francis-wears-rainbow-cross-during-youth-s - vien jo nuotrauka su vaivorykštiniu kryžiumi prigamins šimtą tūkstančių sodomitų! Antrasis kryžius ant "jo šventenybės" krūtinės irgi satanistinis - vietoj užrašo INRI - kūjis ir pjautuvas.
Kunigai tyli. O ką jie sakys? Ir gerai - tokia bažnyčia turi išnykti.

Anonimiškas rašė...

Pirma nuoroda skirta naivuoliams, nemokšoms ir tinginiams. Užtenka perskaityti pirmą po video Доминик Мацкевич komentarą ir intriga išnyksta kaip dūmas...
Antra nuoroda tiesiog patvirtina popiežiaus žinomą palankumą LGBT ir jo raudoną pasaulėžiūrą. Kūjis ir pjautuvas ant kryžiaus, žinoma - nesusipratimas, bet man labiau kliūna keista Kristaus figūra. Pagal katalikų tradicija ant kryžiaus turi būti Kristaus kančia.

Pikc rašė...

Nesusipratimas būtų, jei tokius simbolius nešiotų koks nieko nenuraukiantis turguje čigonų "išdurtas" kvailelis, o ne popiežius. Dabar gi šitas elgesys kiek kitaip turėtų būti vadinamas.

Skaitytojas rašė...

„...kodėl sąmoningai buvo persirengta kunigų rūbais, o vieno iš veikėjų veidas netgi šiurpiai išdažytas?“

Pasakysiu kodėl: plagiatas ir tiek. Pagooglinkit žodžius "Papa Emeritus" arba "Tobias Forge" ir viskas paaiškės.

Beje, matau, kad galima ir Wikipedijoj „Papa Emeritus“ pažiūrėti.

Unknown rašė...

Pas mane į svečius kartais ateina viena tikybos mokytoja. Neatsistebiu jos katalikišku fanatizmu: ji su įniršiu neigia visus kaltinimus popiežiui, tvirtina, jog tai priešų šmeižtai ir kad popiežius Pranciškus - vos ne šventasis. Panašiai kaip "mokša" anonimas. Girdi, kūjis ir pjautuvas ant kryžiaus - nesusipratimas. Na, tiek to. Toks netikėjimas, jei eina iš širdies, kartais gali būti visai neblogai. Suprantamas anonimo noras pateisinti popiežių. Bet Pranciškaus papiktinimai nėra tik kokie du trys, bet dešimtys, ir tai visiškai nepateisinamų. Vis dėlto nederėtų lengvabūdiškai pasikliauti tais, kurie skelbia visai kitokią Evangeliją, išnaudoja ją savo piktiems tikslams ir pražudo daugybę sielų.
Tiesa, anonime, jei jau dediesi tradicijos žinovu, tai turėtum žinoti ir tą faktą, kad pirmieji krikščionys Kristaus kančią būtent taip ir vaizdavo, kaip ant Pranciškaus kryžiaus - tiesi figūra su prikaltom abiem kojom atskirai (taip Kristaus kojos iš tiesų buvo prikaltos, nes vargu ar įmanoma prikalti abi kojas, uždėtas viena ant kitos).
Dar įdomu, koks ten Доминик Мацкевич komentaras, pas mane nėra jokio. Jei būtų buvęs, tikrai būčiau atsižvelgusi.

item