Nickas Hanaueris, Davidas Rolfas. Naujasis ekonomikos mokslas: gerovė „nelaša iš viršaus į apačią“ – ji „plečiasi iš vidurio“ (II)

Pirmąją straipsnio dalį skaitykite ČIA.

Neapibrėžtis ir vidurinioji klasė

Jeigu ilgalaikiam ir stabiliam ekonomikos augimui reikia politinių priemonių – įvairių politinių gairių, kurios įtrauktų vis daugiau ir daugiau žmonių į viduriniąją klasę tiek kaip inovatorius, tiek kaip vartotojus – tada, ką mes apskritai turime omeny kalbėdami apie viduriniąją klasę?

Vardan diskusijos aiškumo, viduriniąją klasę galime apibūdinti daugiau kaip socialinį, nei finansinį tam tikros grupės išskirtinumą. Viduriniosios klasės amerikiečiui yra tipiška pirkti būstą, turėti aukštąjį išsilavinimą ir galimybes jį suteikti savo vaikams. Šie žmonės dalyvauja visuomeninėje jų bendruomenės veikloje, jie investuoja į savo senatvę ir leidžia pinigus laisvalaikiui bei kitoms pramogas teikiančioms prekėms. Per savo gyvenimą viduriniosios klasės amerikiečiai sugeba užsidirbti kapitalui ir kartais iš šio kapitalo pradeda nuosavus verslus. Jie visą tai gali daryti, nes pasitiki juos supančiomis aplinkybėmis, kurios teikia saugumo jausmą galimos nelaimės atveju. Paprasčiau tariant, viduriniosios klasės gyvenimas yra remiasi į apibrėžtą tikrumą dėl ateities. Nuo pat Didžiosios recesijos pradžios, korporacijų lyderiai ir jų surogatai Kongrese iš vyriausybės reikalavo apibrėžties – dažniausiai mažesnių mokesčių ir reguliavimo pagalbos. Šie korporacijų lyderių prašymai Kongrese tapo tokie dažni, jog netrukus tokia politika tapo pripažinta, kaip visuotinė tiesa.

JAV Atstovų rūmų biudžeto komiteto pirmininkas Paulas Ryanas 2011 m. nacionalinio radijo eteryje teigė: „Visi verslai atkeliauja į Kongresą. Jie nori apibrėžties... apibrėžties, jog mokesčiai nebus keliami, reguliacija nebus didinama, kaip ir išlaidos energijos ištekliams. Atsižvelgdami į tai mes turime sugrįžti prie fundamentalių principų, kuriais yra užtikrinamas ekonominis augimas ir juos teisingai pritaikyti.“ Lygiai taip pat 2012 metų prezidento rinkimų kampanijoje respublikonų kandidatas Mittas Romney kaltino neapibrėžtį dėl silpno darbo vietų skaičiaus augimo po pasaulinės krizės. Kandidatas argumentavo, jog vyriausybė privalo suteikti verslui garantijų, kurios užtikrintų stabilumą, ko pasekoje verslas investuodamas jaustųsi drąsiau. Dar vienas panašus pasisakymas sklido iš „Bank of America“ generalinio direktoriaus Briano Moynihano lūpų, kai šis tuometinį prezidentą Baracką Obamą ragino sukurti garantijų paketą, kuris garantuotų korporacijų pelno grįžimą į rinką. Tada B. Moynihanas duodamas interviu „Politico“ teigė: „Jeigu tik leistume žmonių pasitikėjimą atstatyti nuimdami nuo derybų stalo mokesčių reformas, pamatytumėte atsigaunančią ekonomiką, o kartu su ja ir augančias būsto kainas, leisiančias ateityje ekonomikos augimui išlaikyti save patį.“ 

Žinoma, verslui stabili politinė ir mokestinė aplinka yra reikalinga. Nematome amerikiečių investuojančių į Somalį, kuris nėra pajėgus užtikrinti įstatymo viršenybės. Be šios įstatyminės apsaugos, investicijoms grėstų pasisavinimas, darbuotojai atsidurtų pavojuje, o pelnas tiesiog dingtų. Tačiau agresyvus verslo apibrėžties reikalavimas vyriausybės atžvilgiu atrodo keistai, jeigu turėtume omeny hiperkonkurencingą kapitalizmo prigimtį ir rizikos atsakomybės prisiėmimą, kas teoriškai investuotojams yra atlygio šaltinis. Ant šių pamatų yra pastatyta modernioji ekonomika. 

Mažų mažiausiai ironiška klausytis generalinių direktorių, kurie save laiko „rizikos priėmėjais“, bet tuo pačiu metu gina savo astronominio dydžio įmonių pelnus nuo mokesčių, apeliuodami, jog tai būtina sąlyga investicijoms į naujus verslus. Pasirodo, taip yra suvokiami naujieji santykiai tarp vyriausybės ir verslo, kuriuos verslininkai geidžia įforminti kaip kontraktą. Tačiau verslininkai pamiršo, jog 99 proc. visos apibrėžties, kurią nori turėti, priklauso nuo savimi pasitikinčių vartotojų bazės ir augančios vartotojų paklausos. 

Ne pelno ir kapitalo trūkumas stabdo mūsų ekonomiką, bet vartotojų paklausos trūkumas. Vidurinioji amerikiečių klasė pratęs pinigų leidimą ne būtiniausio poreikio prekėms, kai vėl jausis saugiai dėl savo ekonominės ateities. Jeigu mūsų industrijos kapitonai yra taip stipriai įsitikinę, jog apibrėžtis yra būtina jų valdomoms industrijoms, tada lygiai taip pat turėtų pripažinti jų produktų vartotojų teisę į tą patį saugumo jausmą. Kitu atveju vidurinioji klasė paprasčiausiai negali atlikti savo ekonominės funkcijos – vartoti. 

Devintą praėjusio amžiaus dešimtmetį viduriniąją klasę apėmęs neapibrėžties jausmas kulminaciją pasiekė 2008 metais sprogus būsto kainų burbului. Vartotojų paklausa visiškai sugriuvo, o po septynerių metų, ji vis dar bando pasiekti prieš krizinį lygį. Dauguma krizių reikalauja stipraus pajamų kamieno – 6 proc. BVP per metus, kas sudaro apie trilijoną dolerių, kurie turi būti pervedami iš vartotojų algų į korporacijų investicines sąskaitas. Nepaisant to, jau kelis dešimtmečius vartotojų pajamų augimas stagnuoja ir ši politika toliau čiulpia paskutinius gyvybės syvus iš vartotojų finansinės sveikatos. Žinoma, prie to prisideda ir besikeičianti darbo kultūra, kuri, transformuodama darbo santykius, iš darbuotojų atima turėtas stabilios vidurinės klasės būvį užtikrinančias garantijas. Darbo vietoms taikyti standartai, kurie sukūrė stabilią viduriniąją klasę, šiuo metu yra „balkanizuojami“ federalinės ir vietinės valdžių įstatymų, ardančių profsąjungų apsaugą ir kuriančių naujus verslo modelius, kurie neretai tyčia yra kuriami tam, jog būtų mažinamos darbuotojų teisės.

Tiesa yra ta, kad Zoja nedirba viešbučiui, ji dirba vietinėje dukterinėje įmonėje nacionalinės kompanijos, kuri administruoja šimtus registratūrų visoje šalyje. Šis painus tinklas neužtikrina Zojos teisių, nes sudėtinga kompanijos ekosistema reiškia, kad skirtingos su darbuotojos teisėmis susijusios problemos yra sprendžiamos skirtinguose padaliniuose. Restoranų darbuotojai priklauso vienam samdytojui, valytojai kitam ir t.t. Viena kompanija valdo nekilnojamąjį turtą, kol viešbučio valdymo įmonė nuomoją jį. Vienintelis dalykas, kurį galėtume vadinti „Hiltonu“; „Marriottu“ ar „Sheratonu“ viešbučio rinkoje yra šių įmonių prekės ženklas kabantis ant pastato paradinių durų ar įsiūtas į rankšluosčius. 

Šioje struktūroje nėra nieko iš prigimties blogo. Mūsų labai sudėtinga ekonominė sistema reikalauja specializuotų paslaugų ir už jas stipriai atsilygina. Tačiau kiekvienas iš šių samdytojų greičiausiai laimėjo brutalų, gerklę perpjaunantį karą aukcione, kad galėtų teigti kuo daugiau paslaugų už kuo mažesnę kainą. Patys silpniausi darbuotojai, tokie kaip Zoja, už šį didžiausio kiekio paslaugų už mažiausią kainą kontraktą, sumoka didžiausią kainą. Netgi jeigu Zoja ir jos bendradarbiai nori suorganizuoti streiką, prieš ką jie streikuotų šioje išskaidytų paslaugų teikimo struktūroje? Jeigu staiga viešbučio priimamojo darbuotojus administruojanti įmonė nuspręstų padidinti savo teikiamų paslaugų kainas tam, kad galėtų pasiūlyti Zojai pilną darbo dieną su visomis tai sekančiomis garantijomis, tai viešbutį valdanti kompanija visada gali nusamdyti pigesnį paslaugų teikėją. 

Tai naujoji „Tu esi vienas sau“ – nuo garantijų atribota ir lenktynėmis į žemiausiųjų dugną pasižyminti – ekonominė realybė milijonams amerikiečių. Ir su kiekvienu nauju inovatyviu verslu bei inovatyviu verslo modelio išradimu šis procesas įgauna vis didesnį pagreitį. Kol dalinimosi ekonomika persijunginėja į aukščiausiąją pavarą, vis daugiau ir daugiau amerikiečių taps nepriklausomais samdiniais, kuriuos aktyvuoti kiekvienas iš mūsų galės vienu paspaudimu telefono ekrane. Šie samdiniai vienu metu dirbs šimtams samdytojų. Anot 2015 m. Amerikos darbo rinkos statistikos ataskaitos, amerikiečiai gimę vėlyvojoje kūdikių bumo stadijoje per gyvenimą turėdavo vidutiniškai 12 darbų.

Įmanoma, kad nuo šiandien, praėjus 30 metų, vidutinis amerikietis dirbs 4 ar 5 skirtingiems darbdaviams per vieną savaitę. Ši itin elastinga darbo kultūros forma reiškia, kad ateityje ekonomika taps dar efektyvesne, nes darbuotojai bus samdomi itin specifiškoms užduotims atlikti per itin ribotą laikotarpį. Tačiau nepriklausomų samdinių valstybė yra valstybė darbuotojų, kurie neturi jokių garantijų, nusakančių, kas yra orus gyvenimas, ir suteikusių pagrindą didžiausiam ekonominiam ir gyvenimo kokybės šuoliui žmonijos istorijoje. Šis šuolis suformavo pačią didžiausią viduriniąją klasę, kokią kada nors mūsų civilizacija matė. Ir netgi tuo atveju, jeigu „iš viršaus lašančios gerovės“ modelis su mažais mokesčiais, silpnu reguliavimu ir darbo be garantijų kultūra gali auginti BVP daug greičiau, nei „iš vidurio besiplečiančios gerovės“ modelis – ko jie nesugeba įrodyti – tuomet kodėl amerikiečiai turėtų norėti rinktis tokį gyvenimą? Kodėl mes renkamės Ameriką, kurioje 10 procentų turtingiausiųjų džiaugiasi 100 procentu ekonominio augimo vaisiais, kol didžioji dauguma viduriniosios klasės šeimų iš paskutiniųjų kabinasi į išlikimą šioje klasėje. Valstybė pilna „Zojų“ yra valstybė pilna žmonių, kurie paprasčiausiai neturi laiko padėti savo vaikams su namų darbais, būti gerais kaimynais ar dalyvauti viešajame gyvenime. Tokia valstybė negali užtikrinti paklausos vartojimui ir inovacijų, kurių reikia tam, kad vidurinioji klasė, kurios reikalauja mūsų ekonomika, būtų saugi. Labai svarbu pabrėžti, kad tai nėra argumentai prieš inovacijas. Mes priimame efektyvumo skatinimą ir lanksčias įmones, tokias kaip „TaskRabbit“ ar „Uber“. Tačiau inovacijos su savimi turėtų atnešti ir reikiamus pokyčius garantijų srityje, kurios yra būtinos išlaikyti stabilią ekonomiką mūsų šalyje.

Versta iš evonomics.com.