Kun. Arūnas Peškaitis: „Užuot galvoję, kaip palengvinti translyčių žmonių naštą, mes norime prastumti greitus sprendimus“

Evgenios Levin nuotr. 2018 m. Pasaulio sveikatos organizacija tarptautinėje ligų klasifikacijoje pašalino transseksualumą iš psichikos ...

Evgenios Levin nuotr.
2018 m. Pasaulio sveikatos organizacija tarptautinėje ligų klasifikacijoje pašalino transseksualumą iš psichikos ligų sąrašo. Teisė į lytinę tapatybę vis plačiau pripažįstama užsienio valstybėse, tačiau šis klausimas vis dar vertinamas nevienareikšmiškai. Rugsėjo 6 d. LR Seime vykusioje konferencijoje „Translyčių asmenų teisių užtikrinimas:teisingos pusiausvyros paieškos“ žmogaus teisių ekspertai, teisėjai, nevyriausybinių organizacijų ir akademinės bendruomenės atstovai diskutavo apie šių asmenų teisių užtikrinimą Lietuvoje ir valstybės pareigas, garantuojant translyčių asmenų apsaugą. Šiame interviu kalbamės su diskusijoje dalyvavusiu kunigu pranciškonu, psichologu Arūnu Peškaičiu, OFM. 

- Jūs buvote pakviestas dalyvauti rugsėjo 6 d. diskusijoje „Translyčių asmenų teisių užtikrinimas: teisingos pusiausvyros paieškos“. Koks, jūsų nuomone, buvo šios diskusijos tikslas? Apie kokią „translyčių asmenų teisių teisingą pusiausvyrą“ buvo diskutuojama?

- Man sunku atsakyti, koks buvo diskusijos tikslas, nes buvau vienintelis, oponavęs dalyvavusiųjų bendrai nuostatai. Abejoju, ar diskusijos tikslas buvo rasti pusiausvyrą – greičiau įtvirtinti vienintelę poziciją, kuri, mano nuomone, yra visiškai nepagrįsta.

O pozicija yra tokia: suteikti translyčiams asmenims galimybę pareikšti be jokių psichoterapeutų ar psichiatrų išvadų, kad jie yra priešingos lyties, ir tuo pagrindu reikalauti asmens dokumento. Diskusijoje buvo paminėtos septynios valstybės, kuriose jau įtvirtinta ši „progresyviausia tvarka“. Mažiau progresyvi tvarka būtų plastinės operacijos ir psichoterapija. Diskusijos dalyvių nuomone, ši mažiau progresyvi tvarka jau pažeistų žmogaus teises, jo vidinį jausmą, jam jaučiantis priešingos lyties žmogumi.

Buvo teigiama, kad žmogui reikia suteikti galimybę atlikti lyties keitimo operaciją ir psichoterapiją, jei jis to pageidauja. Tačiau labai skeptiškai buvo vertinama vadinamoji pataisomoji psichoterapija. Gabrielė Subačiūtė, Jaunųjų psichiatrų asociacijos Etikos komisijos atstovė, teigė, kad psichoterapija turi padėti žmogui susitaikyti su tuo, kad jis yra transseksualus, o jei jis nori plastinės operacijos, ši operacija turi būti apmokama ligonių kasų lėšomis.

Nežinau, ar teisingiausio sprendimo paieškos buvo diskusijos tikslas, nes be kelių išimčių, kai žmonės stengėsi įsiklausyti, diskutuoti, dauguma diskusijos dalyvių turėjo aiškią išankstinę nuostatą ir buvo labai netolerantiški ir nepakantūs kitai nuomonei, nors nuolat agitavo už toleranciją. 

- Nuo 2017 m. teismų nutartimis translyčiams asmenims dokumentai keičiami, remiantis vien psichiatro diagnoze (be privalomų chirurginio pobūdžio reikalavimų). Remiantis šia praktika, pakeisti asmens dokumentai keliems translyčiams. Ar tai reiškia, kad pakanka vien asmens noro keisti savo lytinę tapatybę, ir ši pakeistoji tapatybė bus įteisinta?

- Lietuvos teismai, remdamiesi Europos Žmogaus Teisių Teismo nutartimi – tuo garsiuoju procesu „L. prieš Lietuvą“, kuriuo buvo pripažinta, kad Lietuva pažeidžia translyčių teises, tokiose bylose vadovaujasi vien civiliniu kodeksu, nelaukdami jokių įstatymų. Gerai bent tai, kad jie reikalauja psichiatro ar psichoterapeuto pažymos.

Pasiteiravau organizatorių, kodėl jie nepakvietė daugiau įvairių psichologų ar psichoterapeutų, kurie tikrai būtų sutikę atvykti. Nežinau, ar jie buvo pakviesti, tačiau aš buvau kviečiamas labai intensyviai.Ten dalyvavo ir du Europos Tarybos – organizacijos, jungiančios 47 Europos šalis, atstovai. Gal reikėjo parodyti, kad kitai pozicijai atstovauja „degradai“, kurie priklauso Katalikų Bažnyčiai? Psichiatrų ir psichoterapeutų bendruomenei diskusijoje atstovavo tik jau paminėta Gabrielė Subačiūtė ir psichiatras Dainius Pūras.

Klinikinis psichologas Gediminas Tumėnas, kuris labai domisi šia tema, pasakojo apie Kanados žurnalistę, kuri, norėdama demaskuoti visą šį procesą, nuvyko pasikeisti asmens dokumento, pareiškusi, kad ji yra vyras. Graži moteris, avinti aukštakulniais, važinėja po įvairias šalis, rodo dokumentą ir sako, kad ji yra vyras.

Manau, kad tai yra labai didelė nepagarba didelę kančią išgyvenančių žmonių atžvilgiu. Jei tam tikras homoseksualumą sukeliančias priežastis galime dažniausiai atrasti šeimoje – tą rodo psichoanalizė, tai transseksualumo priežasčių mes atrasti negalime. Tai labai sunki būklė. Konferencijoje pajutau didžiulį abejingumą tokiems žmonėms... 

- 2017 m. birželio 19 d. Kanadoje įsigaliojo įstatymas, kuriuo vadovaujantis baudžiama, jei nepripažįstama asmens pasirinkta lyties tapatybė – tai laikoma neapykantos nusikaltimu. Toronto universiteto profesorius Jordanas Petersonas išgarsėjo visame pasaulyje, kai viešai pasipriešino šiam įstatymui, pareiškęs, jog jis pažeidžia kalbos laisvę. Gal ir mes netrukus sulauksime tokių teisės aktų? Kas už to slypi? Kam tai naudinga?

- Oficialiai už tai atsakinga Europos Taryba, tačiau aš nežinau, kam tai yra naudinga. Mačiau didžiulę konferencijos dalyvių nekvalifikaciją – ypač Jaunųjų psichiatrų atstovės Gabrielės Subačiūtės. Atsakydama į mano repliką, kad yra ir kitų pozicijų, ir kad pataisomoji terapija – ją pavadinčiau savanoriška asmens integralumo terapija – galima netgi translyčių asmenų atveju, ji pareiškė, kad tie, kurie ją taiko, yra nusikaltėliai, pažeidžiantys žmogaus teises. Taip ji atsiliepė apie dr. Aleksandrą Alekseičiką, psichoterapijos pradininką Lietuvoje. Nenutylėjau tokio įžeidimo fakto ir paprašiau arba pateikti šaltinius, kuriais ji remiasi, arba atsiprašyti, kitaip kreipsiuosi į teismą. Ji atsiprašė, kad ne laiku ir ne vietoje išstojo su tokiu vertinimu žmogaus, kuris nedalyvavo konferencijoje, ir pareiškė, kad tai jos asmeninė nuomonė. 

Šviesaus atminimo kunigas Antanas Paškus, psichologijos ir filosofijos daktaras, gyvenęs JAV, savo knygoje „Kunigo meilės" pateikia skaičius apie atvejus, kai žmogus nori susigrąžinti lytinę tapatybę. Pasak jo, 70 procentų tokių atvejų yra sėkmingai išgydomi. Kalbu apie asmenis, kurie norėjo tokios terapijos ir ją gavo. Vienas jų – Tonis Dolfo-Smithas, Kanadoje veikiančio pagalbos centro „Living Waters“ („Gyvieji vandenys“) vadovas, pasaulinės „Living Waters asociacijos“ valdybos narys. Jaunystėje jis buvo homoseksualus, o vėliau tapo laimingu šeimos tėvu, auginančiu keturis vaikus.

JPA narė Gabrielė Subačiūtė teigė, kad, šiuolaikinio neurologijos mokslo duomenimis, nėra vyriškų ir moteriškų smegenų – yra tik žmogaus smegenys, kurios visaip gali formuotis. Ji nepateikė man jokių tą patvirtinančių šaltinių. Pateikiau jai vieną argumentą – apie moterų ir vyrų šachmatų čempionatus, kurie vyksta atskirai. Kartą surengus pasaulio čempiono vyro dvikovą su pasaulio čempione moterimi ji pralaimėjo sausai. Kodėl mes nenorime moterų priimti kaip moterų, o vyrų kaip vyrų? 

Medicinos mokslas remiasi normos ir anomalijos sąvokomis. Tuo tarpu Vilniaus universiteto Privatinės katedros profesorius Vytautas Mizaras diskusijoje man oponavo, teigdamas, kad gamtoje nėra normos, nes joje vyrauja įvairovė. Tačiau ar galėsime diagnozuoti ligas, jei nepripažinsime normos ir anomalijos sąvokų?

Dėl įvairių priežasčių pareikšti, kad yra vyras ar moteris, gali bet kas. Diskusijoje dalyvavusi teisės profesorė pasakė, kad, gerbdami žmogaus jausmus, vargu ar pagalvojame apie tai, kokias pasekmes tai sukels socialiniams ryšiams. Gal išduodant dokumentus reikėtų įrašyti, kad žmogus jaučiasi moterimi arba vyru? Apie tai nebuvo kalbama, tai tik mano nuomonė. Į šiuos klausimus atsakymus rasti sunku. Užuot galvoję, kaip palengvinti translyčių žmonių naštą, mes norime prastumti greitus sprendimus. 

Pasijutau vienišas diskusijoje, tačiau pietų pertraukos metu prie manęs priėjusios vertėjos sakė, kad esu tikrai ne vienišas.

Parengė Rasa Baškienė.

Bernardinai.lt - Interneto dienraštis

Susiję

Įžvalgos 8357821684398735270
item