Jonas Algirdas Antanaitis. Skleisti laisvės ir demokratijos šviesą

Rugsėjo 7 dieną mirė Lietuvos didvyris, 1941-ųjų Birželio sukilimo, vėlesnės pokario rezistencijos ir galiausiai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio aktyvus dalyvis Jonas Algirdas Antanaitis (1921-2018). Studijuodamas dalyvavo ateitininkų veikloje, nuo 1942 m. dalyvavo pogrindinėje Lietuvių fronto veikloje. 1944 m. rudenį vienas iš Lietuvos išlaisvinimo tarybos iniciatorių. 1945 m. vasarą sovietinio saugumo suimtas ir nuteistas už politinę veiklą. Iki 1954 m. kalėjo šiaurėje, daugiausia Vorkutos specialaus režimo lageryje. Paminėtinas milžiniškas J. A. Antanaičio indėlis į Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos Centro išleisto fundamentalaus veikalo „Sukilimas“ parengimą. J. A. Antanaitis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, garbės ženklais ir padėkos raštais.

Kviečiame prisiminti mus palikusį laisvės kovotoją ir dalinamės jo asmenybę ir politines pažiūras atskleidžiančiu 1991 metų interviu. Jame atsispindi J. A. Antanaičio giliai demokratinis ir politiškai brandus mąstymas, kam jis ištikimas liko iki gyvenimo pabaigos. Interviu buvo paskelbtas tuo metu, kai Lietuva buvo deklaravusi nepriklausomybės atkūrimą, tačiau tarptautinio politinio pripažinimo dar neturėjo ir už tai vedė sunkią kovą - patirdama didelį Rusijos spaudimą ir vidinį supriešinimą šalies viduje. Tuo metu dar nebuvo aišku, kuo mūsų kova už nepriklausomybę pasibaigs. Praėjus porai savaičių po Nepriklausomybės paskelbimo J. A. Antanaitis jau kelė visuomenės socialinio saugumo mintį, pabrėžė siekį, kad žmonės neliktų apgauti. Deja, jo mintimis pasinaudota nebuvo. 

***

Čikagoje leidžiamas politikos ir kultūros žurnalas „Į Laisvę“ Joną Algirdą Antanaitį pristatė kaip rezistentą nuo 1941 m., 1944-1945 m. universiteto dėstytoją Kaune, Studentų ateitininkų sąjungos pirmininką, suimtą 1945 m., sovietiniuose lageriuose ir tremtyje išbuvusį iki 1956 m. Grįžęs iš tremties J.ANTANAITIS beveik dvidešimt metų dirbo Pramoninės statybos projektavimo instituto vyriausiuoju konstruktoriumi. Šiuo metu dirba gyvenamosios statybos ekonomikos problemų tyrimo srityje.

– Kas paskatino įsijungti į Lietuvos rezistencijos sąjūdį?

– Pats gyvenimas įtraukė į politiką. 1941 m. dalyvavau sukilime prieš bolševikus, vokiečių okupacijos metais – antinacinio pasipriešinimo sąjūdyje. Negalėjau likti pasyvus stebėtojas prasid4jus antrajai sovietinei okupacijai, nes Lietuva ją sutiko be politinės vadovybės. Tiesa, jauni karininkai organizavo partizanus – Lietuvos laisvės armiją. Tai buvo kovinė, bet ne politinė organizacija. Reikėjo politinės organizacijos, kuri orientuotų Lietuvos žmonių elgseną. 

Tokią organizaciją – LIT‘ą (Lietuvos išlaisvinimo tarybą) – bandė sukurti jauni idealistai, daugiausia studentai, turėję ryšių su ankstesniu pasipriešinimu. Jie vadovavosi Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIKo) paskutiniojo Kreipimosi nuostatomis, kurių esmė tokia: „Lietuvos laukia ilgi ir sunkūs bolševikinės okupacijos metai. Žmonės, laikykitės santūriai, nepasiduokite provokacijoms!“ 

Panašios nuostatos padėjo išsilaikyti vokiečių okupacijos metais. Tačiau naujasis okupantas buvo daug klastingesnis ir prieš Lietuvą metė didžiules jėgas. Berijos parankinių įvykdytos žmonių žudynės Klepočiuose, Pelaniškluose (esu šio nusikaltimo liudininkas) ir kitur privertė žmones eiti į miškus ir priešintis. 

– Kaip apibendrintumėte šią skaudžią savo patirtį: ar liko tai vien juodas sužaloto gyvenimo tarpsnis, ar Jūs, kaip rezistencinės prigimties asmenybė, turėjote ko pasisemti ir iš tų siaubingų gyvenimo aplinkybių?

– Jokiu būdu nelaikau savęs rezistencinės prigimties. Daugiau kaip 30 metų dirbau konstruktoriumi. Tas darbas įpratino ieškoti racionalių ir patikimų sprendimų, priimamus sprendimus vertinti atsakingai. Galiu pasidžiaugti, kad neįvyko nė vienos avarijos dėl mano ar instituto parengtų projektų kaltės. (Panevėžio stiklo fabrikas ir Jonavos „Azotas“ – ne mūsų instituto projektai.) 

Kalėjimai ir lageriai nepridėjo niekam nei sveikatos, nei proto. Jei išlikau gyvas miško paruošų lageryje, turiu būti dėkingas gydytojui K. Paltanavičiui. Tolimesnį likimą lėmė mano specialybė – patekau į geležinkelio statybos projektavimo kontorą, kur man pačiam nebereikėjo žiūrėti mirčiai į akis. Tačiau mačiau, kaip kiti galynėjosi su mirtimi. Ten baigė savo dienas Vengrijos ir Rumunijos valstybių vadovai. Po trejų metų – dar toliau į Šiaurę. Vorkuta – ypatingojo režimo lageris. 

Kalėjimuose ir lageriuose ne tik prisižiūrėjau žemiausių padugnių, bet ir sutikau didelio intelekto ir aukštos moralės žmonių. Stengiausi iš jų pasisemti dvasinių vertybių, nes turėjau tik vieną tikslą – kaupti žinias ir patyrimą, kad galėčiau juos panaudoti Lietuvai. 

– Kaip matote Lietuvos siekių ir galimybių santykį painiame ir sudėtingame šiandienos pasaulyje? 

– Pirmiausia turime suvokti, kas esame ir kokią vietą pasaulyje užimame, ko siekiame, kas mūsų priešai, kas sąjungininkai. Kaip šachmatų partijoje, turime apgalvoti visus kelius į savo tikslus ir išsirinkti patikimiausią variantą. Kaip konstrukcijoje, turime įvertinti visas jėgas, įražas ir parinkti reikiamą „armatūrą“. 

Šiandien mūsų tikslas – atgauti nepriklausomybę ir būti laisviems. Nepritariu liberalams, kad laisvė yra pati aukščiausia vertybė ir kad tik žmogus, bet ne visuomenė gali turėti tikslus. Mes turime žinoti jau dabar, kaip gyvensime būdami laisvi, ko sieksime, kokį indėlį lietuvių tauta ruošiasi įnešti į savo tautos ir pasaulio kultūros lobyną. 

Man atrodo, labai prasmingi žodžiai, pasakyti Čikagos arkivyskupo kardinolo J.Bernardino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo proga. Jis kalbėjo maždaug taip: „Dievas Lietuvai suteikė didelę malonę – skleisti laisvės ir demokratijos šviesą Sovietų Sąjungos tautoms“. Šiais žodžiais išreiškiama gili mintis, kaip mes turėtumėm vertinti savo situacija ir ko iš mūsų laukia mūsų draugai. 

Mes didžiuojamės, kad viduramžiais Lietuva sulaikė kryžiuočių ir totorių ordų antpuolius, mūsų ateinančios kartos turėtų didžiuotis tuo, kaip Lietuva tramdė komunizmo slibiną. 

– Totorių-mongolų antplūdžio epochoje tokia sąvoka, kaip „vidaus priešai“, vargu ar buvo žinoma. Kaip nepasimesti dabarties painiavoje šiandien ir bergždiai neeikvoti jėgų telkiant „kariuomenę“ kovoms su potencialiais sąjungininkais? 

– Dabar madinga visur ieškoti priešų, ypač tarp mūsų pačių – vidinių priešų, kad būtų kam suversti kaltę dėI nesėkmių. „Radikalai“, be abejo, priešais laiko komunistus ir jų nomenklatūrą, kai kurie kiti – spekuliantus ir mafiją. Turiu galvoje radikalus kabutėse, nes jų radikalumas yra ribojamas tik savų tikslų. 

Ar pagerėjo bent kiek mūsų gyvenimas ir socialinės garantijos dėl to, kad daugumos valdžios struktūrų (įskaitant ir savivaldybių) vadovai komunistai buvo pakeisti ne komunistais, kad buvo priimti griežti kovos su spekuliacija įstatymai? Kol vietoj atlyginimo bus duodama pašalpa, kol prekės bus dalijamos, o ne parduodamos, kol butai bus skirstomi, o ne nuomojami, kol valdininkai mums komanduos, o ne patarnaus, tol neturėkime vilčių, kad kas nors pasikeistų į geresnę pusę. Tikrasis priešas yra komunizmo sukurta „socialistinė“ komandinė-biurokratinė sistema. 

Normalioje visuomenėje „nomenklatūrininkas“ gali tapti geru darbuotoju, spekuliantas – prekybininku. Bet palikus „socialistinę“ sistemą vieni biurokratai ir kyšininkai bus keičiami kitais. Šioje sistemoje kitaip būti negali. Tačiau kam keisti sistemą, jei „socialistinė“ sistema garantuoja „stiprią valdžią“? Šiuo požiūriu „radikalų“ interesai sutampa su buvusios nomenklatūros likučių interesais. Valdžios stiprumas turi būti grindžiamas visuomenės pasitikėjimu. Visuomenės pasitikėjimas įgyjamas vedant atvirą dialogą, o ne gąsdinant neįvardijamais sunkumais. 

Abejonių nekelia, kas mūsų išoriniai priešai. Tai ta pati Sovietų Sajungos komandinė-biurokratinė sistema ir jos sukurtas prievartos mechanizmas: kariuomenė, saugumas ir „penktoji kolona“ – KPSS Lietuvos filialas. 

Kyla klausimas, kaip mes turėtume su šiais priešais elgtis? Pavartojau žodį „elgtis“ todėl, kad politikai turi naudotis visu priemonių arsenalu. Kova su priešu – paskutinė priemonė. Ją galėtume panaudoti tik tuo atveju, jei būtume tikri dėl pergalės. O jeigu ne? Politikų pareiga – ne vesti tautą ant laužo, bet padaryti taip, kad galėtume gyventi. Ir gyventi ne bet kaip, o taip, kad paIiktume savo pėdsaką istorijoje. 

– Labai gražus šūkis, bet, atrodo, tiek pat nepraktiškas, kiek ir gausūs, bet abstraktūs raginimai visiems vienytis. Žmones išskiria ne idealai, bet interesai. Ar matote perspektyvą, leidžiančią taip suderinti interesus, kad ta dermė suteiktų visai tautai valios ir ryžto šiame sunkiame ir turbūt netrumpame kelyie į mūsų laisvę bei socialinį teisingumą? 

– Niekas, neturėdamas sąjungininkų, nėra pasiekęs pergalės. Sąjungininkai – tai ne sponsoriai (kaip dabar madinga vadinti) gražuolių konkurse. Tik interesų bendrumas daro sąjungininkais. Jei mes norime turėti savo tikslų įgyvendinimo sąjungininkų, tai privalome pagalvoti, kuo mes galime būti jiems naudingi. Paskelbę Kovo vienuoliktosios aktą tikėjomės, kad tuoj mus pripažins Vakarai, pirmiausia Jungtinės Amerikos Valstijos. Mūsų lūkesčiai nepasiteisino. Bandysiu paaiškinti kodėl. 

Tuo metu įvykius stebėjau iš kitos Atlanto pusės. Lietuva daugiau kaip du mėnesius buvo Amerikos žurnalistų ir politikų dėmesio centre. Lietuvos įvykiuose jie įžiūrėjo stebuklą. Nepaisant palankių aplinkybių, Lietuva nesusilaukė amerikiečių visuomenės ir JAV vyriausybės paramos. Todėl, kad mūsų politikai nesuprato ko mūsų potencialūs sąjungininkai nori iš Lietuvos. Iš lietuvių pusės tebuvo girdėti: „Reikalaujame laisvės, neprillausomybės! Turi būti atitaisyta skriauda, padaryta dviejų tironų!“ Maždaug su tokiu pareiškimu kreipėsi į prezidentą Bushą VLIK'o pirmininkas K.Bobelis, kai balandžio mėnesį buvo priimtas kartu su kitais baltiečiais Baltuosiuose rūmuose. 

Nė vienas iš Lietuvos politikų nepasakė: „Mes einame į demokratiją ir demokratijos keliu kartu vedame Sovietų Sąjungą“. Tuo metu sovietinė propaganda stengėsi Vakarų visuomenei įpiršti: arba Gorbačiovas, arba Lietuva. Taip pateikus klausimą šešiasdešimt procentų amerikiečių pasisakė už Gorbačiovą, trisdešimt – už Lietuvą. 

Sovietų Sąjungai tampant demokratine valstybe atslūgtų tarptautinė įtampa, sumažėtų ginklavimosi našta. Šiame procese Lietuva galėtų atlikti svarbų vaidmenį. Taigi sovietų reikalai, kol jie mus okupavę, nėra „svetimos valstybės reikalai“, kaip teigia kai kurie politikai. 

Prarastus sąjungininkus Vakaruose mes galime susigrąžinti per sąjungininkus Rytuose. Niekam nekelia abejonių, kad tokie sąjungininkai yra demokratiniai judėjimai Rusijos Federacijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, nekalbant apie tas respublilcas, kurios siekia visiškos nepriklausomybės. Mūsų ir jų tikslai sutampa – sukurti teisinę valstybę su rinkos ekonomika. Ir priešai tie patys – komandinė-biurokratinė sistema. Mes iškeliame idėjas, daugiamilijoniai judėjimai jas paremia. 

Tačiau prieš mus stoja armijos partokratų ir paprastų biurokratų, jų rankose jėga – kariuomenė ir saugumas, dešimtys milijonų apkvailintų žmonių. Taja šutve remiasi M.Gorbačiovas. Jis, nusivylęs savo pseudoreformų rezultatais, pasuko diktatūros kryptimi. 

Gruodį pasibaigusiame liaudies deputatų suvažiavime niekas nebekalbėjo apie Šatalino penkių šimtų dienų programą ar kitokius ekonomikos reformos planus. Visas dėmesys buvo nukreiptas į tai, kaip sugriežtinti discipliną. Gorbačiovui buvo suteikti ypatingi prezidentiniai įgaliojimai. Jį palaikantys partijos funkcioniertai buvo įtikinti, kad policinėmis priemonėmis pavyks jei ne pakelti, tai bent stabilizuoti ekonomiką. Tik nė vienas rimtas ekonomistas tuo netiki. Greičiausia, kad ir pats Gorbačiovas tuo netiki. Vienitelė jo viltis – Vakarų valstybių paskolos ir kitokia ekonominė pagalba. 

Po Sausio 13-tosios įvykių pasaulio visuomenės ir vyriausybių požiūris ir į Gorbačiovą, ir į Lietuvą yra smarkiai pasikeitęs. Šias aplinkybes turėtų išnaudoti mūsų politikai ir dėti pastangų, kad ekonominė pagalba būtų nukreipta ne į Centrą, bet į respublikas. Reikalauti, kad ekonominė pagalba apskritai būtų sustabdyta, yra nerealu. 

Vidaus politikoje pirmiausia turi būti pasiekta, kad demokratija funkcionuotų visose veiklos srityse, kad vyktų konstruktyvus dialogas tarp valdžios atstovų ir visuomenės. Demokratijos nereikia išradinėti: jos abėcėlė išdėstyta Lietuvių fronto bičiulių (LFB) 1954-1955 m. paruoštoje studijoje „Į pilnutinę demokratiją“, kurioje atsispindi iškiliausių Lietuvos šviesuolių mintys ir idėjos. 

Antra – nedelsiant turi būti pereita nuo kalbų apie ekonomikos reformą prie konkrečių darbų. 

Reformos tikslas – sukurti ekonomikos mechanizmą, kurio varomoji jėga – asmeninė iniciatyva, t.y., kad visi būtų suinteresuoti gerai dirbti. Reikia suburti mokslininkų ir praktikų, ekonomistų, sociologų ir teisininkų, žemės ūkio pramonės, miestų ūkio ir aptarnavimo sferos specialistų grupę, kurios uždavinys – surasti kelius, kaip iš „socialistinės“ sistemos pereiti į normalią ekonomiką, užtikrinančią piliečiams socialinę apsaugą. Be to, ši grupė turėtų ruošti ekonomikos ir socialinės sferos įstatymų projektus. 

Trečia – demokratijos įgyvendinimo ir ekonomikos reformos visais pasiekimais turime dalytis su kaimyninėmis respublikomis, ypač su jų demokratiniais judėjimais. Skleisdami idėjas, mes patys pasidarysime laisvesni ir turtingesni. Ne „sąjunginės sutartys“, bet veiksmingas bendradarbiavimas gali mus išgelbėti iš vergijos. 

Kalbino Vidmantas Valiušaitis

„Kauno tiesa“, 1991 m. kovo 21 d., Nr. 56 (13401)