Ona Šimaitė – gyvenimą paskyrusi kitų gėriui

Lietuvos žydų muziejaus archyvo nuotr. www.bernardinai.lt 1966 metais Onai Šimaitei, karo metais gelbėjusiai Vilniaus geto žydus, b...

Lietuvos žydų muziejaus archyvo nuotr.

1966 metais Onai Šimaitei, karo metais gelbėjusiai Vilniaus geto žydus, buvo suteiktas Pasaulio Tautų teisuolės vardas. 1941-1943 metais, Vilniaus geto gyvavimo metu, ji nuolat rizikavo savo laisve ir gyvybe, gelbėdama žydus ir jų vaikus, ieškodama jiems prieglobsčio ir paramos. Onai Šimaitei talkino Vilniaus universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška, jo brolis, Vilniaus universiteto bibliotekos direktorius Vaclovas Biržiška, universiteto profesūra, darbuotojai, rašytojas Kazys Jakubėnas, dvasininkai A. Lipniūnas, M.Krupavičius, M. Vaitkus ir kiti. 

Vilniaus getas 

1941-ųjų metų rugsėjo 6 dieną Vilnių okupavę vokiečiai 57 000 Vilniaus žydų suvarė į Didįjį ir Mažąjį getus Vilniaus senamiestyje. Į getą pateko daug Vilniaus universiteto studentų ir dėstytojų, garsių profesorių ir mokslininkų. Universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška kartu su vadovybe ir broliu Vaclovu Biržiška, universiteto bibliotekos direktoriumi, suko galvą, kaip padėti mirčiai pasmerktiems žydams. Galiausiai buvo rastas nekaltas būdas patekti į getą: dvi universiteto bibliotekininkės – katalogų skyriaus vedėja Ona Šimaitė ir skaityklos vedėja Godliauskaitė – buvo nusiųstos į abu getus surinkti negrąžintas bibliotekos knygas, išduotas žydams. 

Tokiu būdu rugsėjo 14 d. abi moterys pateko į teritoriją, į kurią įkelti koją pašaliniams buvo draudžiama. Onai Šimaitei, turėjusiai daugybę draugų žydų, be galo rūpėjo jų likimas. Tik įžengusią pro vartus ją pasitiko senas bičiulis, Vilniaus universiteto botanikos docentas Jankelis Movšovičius, geriausias Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos floros žinovas, parašęs mokslinę disertaciją apie Panerių augalus. Žiauri likimo ironija: būtent Paneriuose bus nužudyta ir užkasta tūkstančiai Vilniaus žydų...

Šį apsilankymą Ona Šimaitė aprašė viename savo laiškų, kuriuos po karo rašė gete žuvusiųjų artimiesiems. „Pirmas dalykas, kuris pribloškia peržengus geto slenkstį – siaubinga ankštuma. Tą sekmadienį buvo sunku pereiti gatve. Mes vis atsimušdavome vieni į kitus. Žmonės be tikslo malėsi gatvėse. Bet kai kurie rankose laikė knygas. Man susidarė toks įspūdis, kad atsidūrėme pragariškame beprotnamyje“(iš laiško I. N. Šteinbergui). 

Žmonės gyveno susigrūdę didelėmis šeimomis mažuose kambarėliuose, kuriuose nebuvo vietos lovoms, tad miegoti tekdavo ant grindų. Gete veikusiai ligoninei nuolat trūkdavo medikamentų, dėl prastos higienos grėsė epidemija. Geto vadovybė duodavo kortelę duonai tik tiems, kas pateikdavo pažymą, kad nors kartą per mėnesį lankėsi vienoje iš dviejų pirčių, veikusių geto teritorijoje. 

Žudymo akcijos prasidėjo jau pirmomis geto dienomis. Pirmiausia buvo likviduotas Mažasis getas, į kurį vokiečiai buvo sugrūdę tuos, kas neturėjo ar negalėjo susirasti darbo. Vėliau buvo imtasi ir Didžiojo geto „valymo“. Iki 1941-ųjų gruodžio buvo nužudyti 33 500 Vilniaus žydų iš 57 000. Likę 12 000 legalių ir 8 000 gete besislapstančių žydų santykinai ramų laikotarpį išgyveno iki 1943-ųjų pavasario. Tuo metu gete veikė kelios mokyklos, biblioteka, teatras, džiazo ir simfoninės muzikos orkestrai. Veikė ir dvi pogrindinės pasipriešinimo organizacijos: Jungtinė partizanų organizacija ir Jochelio Šeinboino vadovaujama „Dror“ („Kova“). 

Vilniaus getas buvo likviduotas 1943 m. rugsėjo 23–24 dienomis. Po karo Vilniuje iš 57 000 žydų gyvų liko tik 2000. 

Tarp dviejų pasaulių 

Po pirmojo apsilankymo Vilniaus gete Ona Šimaitė tapo nuolatine ryšininke tarp dviejų pasaulių: geto ir likusio Vilniaus. Ji nešė maistą badaujantiems žmonėms, rūpinosi vaistais, dokumentais, pinigais, kuriuos rinkti aktyviai padėjo Onos bičiulis rašytojas Kazys Jakubėnas, taip pat Vilniaus universiteto kolegos, dvasininkai M. Krupavičius, M. Vaitkus, A. Lipniūnas. Iš geto Ona išnešdavo laiškus, dokumentus, rankraščius – šiuos svarbius liudijimus ji slapstydavo Vilniaus universiteto Lituanistikos seminaro patalpose. Vėliau šie geto aukų liudijimai (didelė dalis jų buvo prarasta) tapo neįkainojama medžiaga Holokausto tyrinėtojams. Ji rūpinosi ir žydų turtu, kurį sutiko saugoti lietuviai ir lenkai, vėliau, paprašius šį turtą grąžinti, sunkiai su juo išsiskyrę. 

Ona Šimaitė gelbėjo žmones – ieškojo jiems prieglobsčio, išnešdavo pintinėse užmigdytus vaikus. Jauną žydaitę Tanią Wachsman (su universiteto vadovybės žinia) ji išslapstė Vilniaus universiteto bibliotekoje. 1961 m. savo laiške Vytautui Kauneckui Ona Šimaitė rašė: „Jos išlaikymu, Vilniaus bibliotekoje slėpimu per mane rūpinosi prof. M. Biržiška. Be jo pagalbos nebūtų buvę galima išsaugoti Salės (Tanios) Wachsman, dabar Sterntal, gyvybės.“ 

Sau ji leisdavo itin mažai, dažnai maisto davinys tebuvo tik duona ir bulvės. 1941-ųjų metų spalio 21 d. ji rašė bičiuliui Kaziui Jokubėnui: „Žūsta vienas po kito mano geriausieji prieteliai. Gėda gyventi, gėda turėti pastogę, gėda turėti galimumą nusiprausti ir t. t., kada tūkstančiai žmonių ne tik tokių minimalių dalykų nebeturi, bet kada Damoklo Kardas kabo ant jų galvų kas valandą, kada kiekvienas gali tyčiotis ir kankinti, kas netingi.“ 

Visą laisvalaikį Ona aukojo gete uždarytų žydų reikalams. Ji nuolat rūpinosi, kaip iš mirties gniaužtų ištraukti pasmerktus žmones, ieškojo slėptuvių vaikams, prašydavo vilniečių priglausti pas save bičiulius žydus. Vieni, priimdami žydus, sutikdavo rizikuoti savo šeimų saugumu ir netgi gyvybe, o būdavo ir tokių, kurie jai spjaudavo į veidą. Tačiau dažnas sutikdavo paremti kenčiančius žmones pinigais ar maistu, tik prašydavo neminėti vardo. 

Kodėl Ona Šimaitė rizikavo savo gyvybe dėl kitų? Kodėl niekuomet nenorėjo sureikšminti savo asmens, neišleido atsiminimų, nors daug kas jos šito prašė? Mūsų laikus pasiekė 29 Onos Šimaitės dienoraščiai ir daugybė laiškų bei straipsnių, paskelbtų Prancūzijos, Izraelio, Argentinos, JAV spaudoje. Ona Šimaitė nepasilikdavo sau tų tekstų originalo – tiesiog išsiųsdavo juos, ir tiek.

Paprastas Onos Šimaitės gyvenimas 

Užuojautą skriaudžiamiems ir atstumtiems 1894 metais Akmenėje gimusi Ona paveldėjo iš savo šeimos, ir ypač – iš senelio Daujoto, pas kurį ji gyveno pirmuosius aštuonerius savo gyvenimo metus. Senelis buvo didelis žydų draugas, visais klausimais vadovavęsis tik savo asmenine nuomone. 

Vėliau Ona parašys: „Kai buvau aštuonerių metų ir turėjau apleisti Akmenę, jis mane pasodino ant kelių ir sako: „Daug kas blogai kalbės apie žydus, bet tu jų neklausyk. Žydai yra geri žmonės, žinoma, tarp jų yra ir blogų, bet gerumas nulemia.“ Tie jo žodžiai man liko visam gyvenimui.“ 

Aštuonerių metų sulaukusi Onutė kartu su mama išvyko pas tėvą į Rygą, ten baigė pradinę mokyklą ir gimnaziją. Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su šeima ji pasitraukė į Rusiją, kurioje gyveno iki 1922 m. Maskvoje Ona baigė pedagoginius ir defektologinius vaikų auklėtojų kursus, klausėsi paskaitų Maskvos universiteto Teisės fakultete. Dirbo auklėtoja neįgalių vaikų namuose, beglobių kolonijoje. Maskvoje ji  lankydavosi dailės parodose, literatūros vakaruose, daug skaitė. Onutei, kaip ir daugeliui jos bendraamžių, greičiausiai nemenką įtaką darė to meto revoliuciniai įvykiai Rusijoje. Vaikystėje buvusi karšta katalikė, Maskvoje tikėjimo ji galutinai atsisakė. Pasak Onos Šimaitės sūnėno Kazio Kęstučio Šimo, 1917 m., šeimai susėdus Kūčių vakarienei, Ona atsisakė persižegnoti ir paliko namus. Tai buvo paskutinis jos susitikimas su tėvais: tėvas mirė 1918 m., mama – 1919 m. Vėliau Ona Šimaitė labai gailėsis užgavusi širdį savo brangiausiems žmonėms... 

1922 m. grįžusi į Lietuvą Ona įsidarbino žydų mokykloje, vėliau dirbo Rusijos atstovybėje, mokėsi Kauno universitete. Draugavo su kairiųjų pažiūrų rašytojais: Salomėja Nėrimi, Kaziu Jakubėnu, Kaziu Boruta. 1937-aisiais tapo bibliotekininke, o 1940-ųjų vasarą persikėlė į Vilnių, kur Vilniaus universiteto bibliotekoje buvo paskirta Senų spaudinių skyriaus vedėja. 

Čia ją užklupo karas. Norėdamas padėti persekiojamiems žydams, universiteto rektorius prof. M. Biržiška Oną Šimaitę pervedė į Lituanistikos seminarą, kuriame ji dirbdavo po dvi valandas per dieną, likusį laiką skirdama žydų reikalams. 

Kelis kartus ją sulaikė gestapas. Onutei pavykdavo išsisukti, bet 1944 m. balandžio 28-oji buvo lemtinga. Tą dieną jos bute buvo padaryta krata, konfiskuotos žydų knygos, inkunabulai, seni žydiški rašmenys, fotografijos, atsiminimai, archyvai, rankraščiai. Onutė buvo apkaltinta žydų slėpimu – spėjama, kad ją kažkas įskundė, pamatęs jos namuose Savičiaus gatvėje žydų mergaitę. Gestapo rūsyje kelias dienas ji buvo kankinama, grėsė mirties bausmė. Ona nieko neišdavė, nes, kaip pati vėliau rašė, tiesiog buvo išmokusi pamiršti visus adresus, vardus ir pavardes. 

Mirties bausmė buvo pakeista lageriu – universiteto vadovybė dėjo daug pastangų, kad išgelbėtų Onos Šimaitės gyvybę. Iš pradžių išsiųsta į Dachau konclagerį vėliau ji buvo perkelta į lagerį Pietų Prancūzijoje – Liudelanžo miestelyje. Čia ją, sunkiai pasiligojusią, rugsėjo 10 d. išlaisvino sąjungininkų kariuomenė. 

Į Sovietų okupuotą tėvynę Onutė jau nebegrįžo. Ji sunkiai darbavosi, plaudama indus, o vėliau, persikėlusi į Paryžių, duoną užsidirbdavo skalbdama, siūdama lėles. Galiausiai įsidarbino bibliotekoje, gaudavo nedidelę pensiją - įkalbėta bičiulių sutiko parašyti prašymą kompensacijai už konclageryje praleistą laiką. Didžiausią atgaivą jai teikė atviras Paryžiaus kultūros lobynas: bibliotekos, teatrai, muziejai, koncertų salės. 

Bičiuliai žydai Onos Šimaitės nepamiršo: 1953 m., po ilgų jos išgelbėtos Tanios Wachsman prašymų, ji atvyko į Izraelį. Buvo sutikta su aplodismentais, gėlėmis. Izraelyje, kurio vyriausybė rūpinosi jos išlaikymu, ji praleido trejus metus. Sunkiai pakėlusi tenykščius karščius, Onutė 1956 m. grįžo į Paryžių ir apsigyveno Courcelles gatvėje, 38 numeriu pažymėtame name. Gyvendama Paryžiuje, ji aktyviai susirašinėjo su giminėmis ir bičiuliais Lietuvoje ir visame pasaulyje. Į Lietuvą siuntė retas knygas, žodynus, lietuvių išeivijos išleistas knygas. Paryžiuje užmezgė ryšius su garsiomis pasaulio bibliotekomis, į kurias gabendavo lietuviškas knygas. 

Galutinai pablogėjus sveikatai paskutinius gyvenimo metus Ona Šimaitė praleido rusų senelių prieglaudoje Kormėjuje, prie Paryžiaus. Mirė 1970 m. sausio 17 d. Savo palaikus pomirtiniu testamentu ji paliko mokslui. Onos Šimaitės atminimas įamžintas Holokausto atminties ir įamžinimo vietoje Yad Vasheme. Pasaulio tautų teisuolių atminimo alėjoje auga Onos Šimaitės atminimui skirtas medelis, o Vilniuje jos vardu pavadinta viena Senamiesčio gatvė. 

„Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte... ( Mt 25)“ 

Ona Šimaitė, kukli bibliotekos darbuotoja, galėjo nugyventi paprastą ir nepastebimą gyvenimą, jei ne baisi karo beprotybė, kuriai ji atsisakė pasiduoti. Ji labai blaiviai vertino lietuvių vaidmenį Holokausto metu. Savo straipsnyje „Lietuviai ir žydai nacių okupacijos metais“, išspausdintame Niujorke 1951 m., ji rašė: „Puikiai suvokdama kai kurių lietuvių kaltės laipsnį naikinant Lietuvos žydus, aš esu kategoriškai prieš tai, kad būtų kaltinama lietuvių tauta. Aš nepalaikau įprastinių žodžių „lietuviai“, „vokiečiai“, „lenkai“, „žydai“ ir t. t. Taip sako tik tie, kurie ketina mus supykdyti. Jie užmiršta, kad kiekvienoje tautoje yra ne tik niekšų, bet ir gerų žmonių. Tai neleidžia pateikti bendro kaltinimo. Pagrindiniai žydų priešai yra ne apskritai vokiečiai, o hitlerininkai; antras žydų tautos priešas yra ne lietuviai, lenkai ir kitos tautos, o tie, kurie vienokiu ar kitokiu būdu padėjo hitlerininkams. Kaltindama lietuvių fašistus, aktyvistus, partizanus, policininkus ir kitus, visiškai atmetu kaltinimus lietuvių tautai.“ 

Onutė nemėgo skambių žodžių, vengė perteklinio dėmesio. Geriausiai jos savastį atspindi užrašas ant dienoraščio: „Tvirtai žinokite ir giliai jauskite, kad kiekvieną gyvenimo dieną turite skirti kitų gėriui, darydami viską, ką galite. Darydami, bet ne plepėdami.“ Taip ji suprato savo gyvenimą.  

Straipsnį rašant naudotasi genocid.lt medžiaga bei „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas" (Julija Šukys, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 m.).

Parengė Rasa Baškienė.

Bernardinai.lt - Interneto dienraštis

Susiję

Skaitiniai 5653738106769055510
item