Kun. Robertas Urbonavičius. Esantis su mumis

„Vyrai galilėjiečiai,

 ko stebitės, žiūrėdami į dangų?

Kaip matėte jį žengiant į dangų,

taip jis sugrįš“,

aleliuja.

(Mišių introitas)

Keturiasdešimtą dieną arba šeštą ketvirtadienį (iš čia ir Šeštinių pavadinimas) po Viešpaties Prisikėlimo iškilmių, Bažnyčia apmąsto Jo Įžengimo į Dangų slėpinį – sugrįžimą pas Tėvą. Praktinės pastoracijos sumetimais, ši šventė daug kur keliama į ateinantį sekmadienį. Tai viena iš paskutinių didžiųjų velykinio laikotarpio švenčių, pradedanti pasiruošimo Šventosios Dvasios atėjimo (Sekminių) laiką.

Rytų Bažnyčioje ši šventė dar vadinama Analepsis (gr. Paėmimas) arba Episozomene (gr. Išgelbėjimas – t.y. išganymo darbo užbaigimas), Vakaruose – Ascensio (lot. Užžengimas – nurodant Kristaus iniciatyvą šiame mistiniame įvykyje). Ankstyvojoje Bažnyčioje, nebuvo atskiro Šeštinių minėjimo, šis įvykis buvo susietas su Sekminių šventimu. Atskira liturginė šventė atsirado IV a. II p., ją mini šv. Jonas Auksaburnis, šv. Grigalius Nysietis savo homilijoje. Vakarų Bažnyčią ši šventė pasiekia V a. Ši šventė turi vigiliją, kuri buvo panaikinta 1969 m. liturginės reformos, tačiau pasirinktinai leista minėti 2008 m. išleistoje Pal. Pauliaus VI Mišiolo laidoje.

Šventės Mišių kolekta prašo Dievą Tėvą, suteikti tikro džiaugsmo bei dėkingumo, nes Kristaus įžengimas į Dangų ženklina ir mūsų išaukštinimą. Ten, kur dabar nuėjo Kristus, ten būsime ir mes. Kodėl? Nes mes esame mistino Kristaus kūno nariai – Kristus yra šio mistinio kūno Galva – Vadas, tad dėl šios nesuvokiamos vienybes, kuri reiškiasi tarp galvos ir kūno narių, mes esame pakviesti paveldėti Dangų.

Pirmasis skaitinys pasakoja patį įvykį, kaip Viešpats Jėzus, atsisveikinęs su savo mokiniais, pakyla į Dangų, palikdamas apstulbusius mokinius. Verta atkreipti dėmesį į du čia minimus dalykus: pirma, apaštalams svajojantiems apie žemišką Izraelio karalystę, Jėzus pažada atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri juos padarys liudytojais iki žemės pakraščių. Nors apaštalai pažinojo Jėzų, su juo bendravo, tačiau liudyti apie Jį galės tik gavę Šventąją Dvasią – Tėvo ir Sūnaus Dvasią, kuri „išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.“ (Jn 14, 26) Be šios Dvasios neįmanoma būti Jėzaus liudytoju pasaulyje. Bažnyčia kviečia ir mus Sekminių noveną išgyventi kaip nuoširdų prašymų laikotarpį, idant ir mūsų širdys taptų Šventosios Dvasios buveine.

Antra, angelai apaštalus perspėja: nežiopsokit į Dangų, bet eikit į pasaulį skelbti Kristų. Bažnyčia nepateisino ir nepateisina arba vien pamaldaus žvilgsnio į Dangų, užmirštant, kad žemėje turime plėsti Dievo Karalystę, liudijant Kristų savo gyvenimu; arba mąstymo vien apie Žemę, užmirštant, kad čia nepavyks sukurti Rojaus ir mūsų tikroji tėvynė yra Danguje. Gyvendami Dangaus ilgesiu, mes kartu turime prisiimti atsakomybę už savo laikinuosius namus, nes kas patikimas mažiuose dalykuose, tam Viešpats patikės didelius. Bet kur tas Dangus į kurį įžengė Kristus?

Mums, gyvenantiems kosmoso amžiuje, vis sunkiau įsivaizduoti Viešpatį, tarsi raketą pakylančią į orbitą. Kurioje tada planetoje ar galaktikoje Jo Sostas? Tai, ką mes savo religine terminologija vadiname Dangumi, Rojumi, Karalyste, Tėvyne, Uostu, Viešpats Jėzus nusakė kaip Tėvo Namais. Ten, kur yra Triasmenis Dievas, kur yra Jo angelai bei šventieji – ten ir yra Dangus. Kuomet mes mylime Kristaus meile, kuomet atleidžiame vardan Kristaus, kuomet kenčiame vardan Kristaus, kuomet atliekame net mažiausią veiksmą vardan Kristaus – tuomet būkime tikri, Jo Dangus yra mumyse. Viešpats nepaliko mūsų kaip svečias, kuris grįžo į namus, o mes galime grįžti prie savo seno gyvenimo.

Su Kristaus Įžengimu į Dangų viskas tik prasideda, o ne pasibaigia. Tai ne liūdnas atsisveikinimo vakarėlis, bet džiugi šventė, nes Viešpats sėdintis tėvo dešinėje yra kartu ir toliau savo Bažnyčioje, - savo paliktuose sakramentuose.

Jėzus Kristus, garbės Karalius, mirties ir nuodėmės Nugalėtojas,

angelų sveikinamas, šiandien pakilo į dangų.

Jis, Tarpininkas tarp žmonių ir Dievo, pasaulio Teisėjas, visatos Viešpats, į dangų žengdamas, mūsų varganų neapleido, bet mums, savo mistinio kūno nariams, davė viltį irgi nueiti tenai, kur nuėjo Galva ir pirmasis iš mūsų.

(prefacija)