Kun. Robertas Urbonavičius. Dailidė iš Nazareto

Gavėnios kelionėje sutinkame šventąjį Juozapą – vieną iš žemiškosios Trejybės asmenų, tarsi netinkantį šiam liturginiam metui, nes mes da...

Gavėnios kelionėje sutinkame šventąjį Juozapą – vieną iš žemiškosios Trejybės asmenų, tarsi netinkantį šiam liturginiam metui, nes mes dažniausiai jį regime kukliai klūpantį kalėdinėse prakartėlėse. Tačiau tylusis Juozapas tikrai nėra vienas iš daugelio Bažnyčios minimų šventųjų – jo globai patikėta visa Bažnyčia, o vardas minimas eucharistinėse maldose greta Mergelės Marijos. Apie jį didžioji ispanų mistikė ir reformatorė šv. Jėzaus Teresė Avilietė sakė: „Savo užtarėju pas Viešpatį pasirinkau garbingąjį šv. Juozapą ir labai nuoširdžiai jam save pavedžiau <...> iki šiol neatsimenu, kad ko jį būčiau prašiusi ir likusi neišklausyta. Tikrai nuostabių malonių man suteikė Dievas, tarpininkaujant šiam garbingam šventajam <...> kitiems šventiesiems, rodosi, Viešpats suteikė malonę pagelbėti konkrečiu reikalu, o šis garbingas šventasis padėjo man visais reikalais <...> Tą patyrė ir kiti, kurie mano patariami kreipėsi į jį. Dabar tą šventąjį daug kas garbina, ir visi patyrė, kaip yra teisinga, ką aš čia pasakiau.“ Kartu pažvelkime į šv. Juozapo asmenį ir vaidmenį, kurie dažnai buvo ir yra nesuprasti ar neatskleisti.

Evangelijų Juozapas

Visa, kas žinoma apie šv. Juozapo gyvenimą ir jo misiją, randama Naujojo Testamento Evangelijose, ypatingai Mato ir Luko evangelijų Jėzaus vaikystės pasakojimuose. Reikia pabrėžti, kad įkvėptieji autoriai, nerašė Jėzaus gyvenimo biografijos, bet iš turimų šaltinių atrinko tai, kas yra svarbu skelbiant, kad Jėzus iš Nazareto yra Mesijas, Dievo Sūnus: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.“ (Jn 20, 29-30) Todėl ir apie asmenis susijusius ypatingai su Jėzaus vaikyste, rašoma tiek, kiek jie svarbūs šiai Žiniai atskleisti.

Teisusis Dovydo sūnus – Evangelija pagal Matą

Evangelistas Matas Jėzaus vaikystės istorijai skiria pirmuosius du skyrius. Evangelisto tikslas yra savo skaitytojams, kurie buvo tiek žydų, tiek pagonių kilmės krikščionys, parodyti, kad Jėzus yra žadėtasis Mesijas, Dovydo sūnus, atėjęs išpildyti Dievo pažadų Išrinktajai tautai. Matas remiasi gausiomis Senojo Testamento citatomis ir nuorodomis, visada pabrėždamas, kad Jėzaus atėjime į šį pasaulį viskas vyko taip, kad išsipildytų Raštai. Evangelistas šv. Juozapą iš Nazareto gretina su Senojo Testamento patriarchu Juozapu. Jis taip pat vaizduojamas kaip tobulo Jėzaus mokinio ikona – visada girdintis Viešpaties balsą ir klusniai jį vykdantis. Matas mažiau dėmesio skiria Mergelei Marijai, bet daugiau aprašo Juozapo misiją. Jis vadinamas Dovydo Sūnumi, taip nurodant, kad jam skirtas karaliui Dovydui duotas Dievo pažadas, kad jo sostas bus amžinas. Juozapas yra klusnumo ir atidumo Dievo Valiai pavyzdys.

Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju (Mt 1, 17).

Matas pažymi, kad Jėzus gimė ne Juozapui, o iš Marijos, tuo pabrėždamas, kad Juozapas nėra biologinis Jėzaus tėvas. Tačiau tai nėra kliūtis Jėzui būti Dovydo palikuoniui, nes pagal žydų papročius ir teisinis tėvas perduodavo sūnui savo genealogiją.

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia (Mt 1, 18).

Juozapas ir Marija yra sužadėtiniai, tačiau dar negyvenantys kaip vyras ir žmona. Žinant žydų santuokos papročius, tai yra suprantama. Santuoka buvo sudaroma dviem etapais: pirma būdavo sužadėtuvių laikotarpis, kuomet sužadėtiniai būdavo paskelbiami kaip priklausantys vienas kitam. Tuomet jaunoji grįždavo į savo tėvo namus, tačiau ji jau priklausė savo būsimam vyrui. Šis etapas trukdavo iki metų. Paskui sekdavo pati santuoka, kuomet jaunasis parsivesdavo žmoną į savo namus. Taigi, Dievo įsikišimas į Juozapo ir Marijos gyvenimą įvyko jiems esant pirmajame santuokos etape.

Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti (Mt 1, 19).

Šis teiginys yra susilaukęs daugelio svarstymo, kodėl Juozapas nusprendė taip pasielgti – atleisti Mariją? Evangelistas Matas to nepaaiškina, tik pasako, kad Juozapas buvo teisus. Šis žodis (hebr: zaddik) nurodo ne Juozapo tik moralinį dorumą, bet greičiau atskleidžia jo ištikimybę Dievo Valiai. Teisusis Juozapas yra kaip tie Senojo Testamento patriarchai ir teisieji, pradedant nuo Enocho, Nojaus, Abraomo, Jobo, kurie visuomet ir visur ieškojo Dievo Valios. Teisusis yra tas, kuris „VIEŠPATIES įstatymu džiaugiasi ir šnabžda jo mokymą dieną ir naktį. Jis yra lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus, tas kurio lapai nevysta.“ (Ps 1, 2-3) Taigi Juozapas, kaip teisusis, turi paklusti Dievo Įstatymui – matydamas savo sužadėtinę besilaukiančią, jis negali prisiimti atsakomybės už vaiką, kuris nėra jo. Tačiau, Juozapas rūpinasi ir Marija, nes sumano ją atleisti ne viešai, t.y. nenurodydamas Marijos kaltės, kas būtų jei grėsę išvarymu iš bendruomenės arba užmėtymu akmenimis, bet slapta, nenurodydamas skyrybų priežasties. Bažnyčios tradicija, šį Mato aprašyta įvykį aiškino trejopai: vieni teigė, kad Juozapas, suabejojo Marijos nekaltumu ir todėl nusprendė ją atleisti; antri – kad Juozapas žinojo Mariją esant nekaltą, tačiau nežinodamas tikrosios priežasties, nusprendė atsitraukti; trečioji egzegetinė tradicija, šį Juozapo elgesį aiškina giliau remdamasi sąvoka teisusis. Juozapas, žinodamas, kad jo sužadėtinė yra dora ir patyręs kas įvyko, išsigąsta nesuvokiamo Dievo veikimo Marijoje. šv. Bernardas, turbūt vienas iš pirmųjų, teigia, kad Juozapas tą norėjo padaryti ne dėl to, kad abejojo Marijos nekaltumu, bet, kad jautėsi nevertas būti tokio slėpinio liudininku: „Juozapas, žinodamas kilnumą to, kuris prasidėjo, dreba priešais Marijos didybę. Jis yra kaip Petras, kuris tarė Jėzui: „pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis.“ Ir kaip šimtininkas, ištaręs tuos nuolankius žodžius: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu.“ Juozapas buvo liudininkas paties didžiausio stebuklo ir kupinas baimės dėl jo naujumo ir gelmės; jis jautėsi nevertas globoti Mariją.

Kad ir kaip ten bebūtų, Juozapas patyrė tikėjimo išbandymą, prilygstantį Abraomui, kai šiam buvo liepta paaukoti mylimą sūnų Izaoką. Visi Juozapo ateities planai, kuriuos jis siejo su Marija, dingo akimirksniu.

Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių (Mt 1, 20-21).

Evangelistas pasakodamas apie Juozapo patirtą apreiškimą, naudojasi Senojo Testamento apreiškimo istorijų stiliumi. Kaip ir patriarchas Juozapas, taip ir Naujojo Testamento Juozapas, dieviškas žinias gauna per sapną. Angelas Juozapą vadina Dovydo sūnumi, taip nurodydamas jo misiją ir pašaukimą – jis yra mesijinės giminės atstovas, kurio akyse dabar išsipildo Dievo duotas pažadas jo protėviui Dovydui. Kaip ir kitų dangiškų vizijų atvejais, Juozapas išgirsta raginimą nebijoti, t.y. – atsiverti naujai Dievo misijai: prisiimti atsakomybę už Mariją ir tapti teisiniu Jėzaus tėvu (duoti jam vardą), Jėzaus, kuris yra pažadėtasis Mesijas.

Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi (Mt 1, 24-25).

Juozapas būdamas teisusis, iškart vykdo Dievo Valią ir parsiveda Mariją į savo namus – taigi įvykdo antrąjį santuokos etapą. 25 eilutėje teigiama, kad Juozapas negyveno su Marija kaip vyras iki ji pagimdė sūnų. Katalikiška tradicija visuomet gynė amžiną Marijos mergystę, tai, kad ji niekuomet neturėjo lytinių santykių su Juozapu. Taip pat, kad ir Juozapas buvo skaistus. Jeronimas pabrėžė, kad žodis ikibiblinėje kalboje nenusako laiko termino.

Kalbėdamas apie įvykius, susijusius su Jėzaus gimimu (išminčių pagarbinimas, pabėgimas Egiptan, grįžimas namo), Matas Juozapą pristato kaip Redemptoris Custos (Atpirkėjo Globėjas), per Juozapo atvirumą Dievo žodžiui, kūdikėlis Jėzus ir Jo Motina yra gelbstimi iš pasaulio sukeltos priešpriešos. Kaip minėta, Matas į Juozapą žvelgia kaip į Naująjį Patriarchą. Kaip anuomet Senojo Testamento Juozapas išgelbėjo Egiptą ir savo brolius nuo bado, taip dabar dailidė Juozapas gelbsti Mesiją Jėzų, tam, kad jis vėliau „išgelbėtų savo tautą iš nuodėmių“ (plg. Mt 1,21). Matas aprašo Jėzui iškilusį pavojų, tada seka Angelo žinia Juozapui su įsakmiu nurodymu ką daryti, galiausiai Juozapas taip ir pasielgia. Taigi šv. Juozapas čia iškeliamas ne kaip kalbos, o veiklos žmogus. Jis yra tikrasis teisusis ir Jėzaus mokinys, kuriam skirtas evangelinis palaiminimas: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“.( Lk 11, 28).

Ištikimasis Marijos padėjėjas – Evangelija pagal Luką

Juozapo kilmė iš Dovydo namų, verčia jį su besilaukiančia Marija keliauti per gyventojų surašymą Betliejun, kur ir gimsta Jėzus, taip išpildydamas pranašystes, iš kur kilsiąs Mesijas.

Juozapas pristatomas kaip tas, kuris pasirūpina Jėzaus atėjimu į šį pasaulį. Juozapas yra šeimos narys, dalyvaujantis vykstančiuose slėpiniuose: „Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose.“ (Lk 2,16)

Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose (Lk 2,21). 

Duodamas vardą ir apipjaustydamas berniuką, Juozapas atlieka savo kaip tėvo misiją, Dievo ir žmonių akyse. Per Juozapą, Jėzus suteikiamas apreikštasis vardas – jo būsimoji misija, o per apipjaustymą jis tampa išganymo sandoros sudarytos su Abraomu, dalininku.

Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui (Lk 2,22).

Lukas Juozapą parodo kaip pamaldų ir paklusnų Įstatymo vykdytoją, tai, ką Matas įvardina žodžiu teisusis. Paaukojimo perikopėje Lukas net šešis kartus pamini „kad jie padarė viską pagal Viešpaties Įstatymą“. Šiame pasakojime evangelistas išryškina Juozapo ir Marijos ištikimybę Įstatymui. Juozapas atlieka jam Įstatymo numatytą tėvo vaidmenį: parūpina auką, pristato ją kunigams. Tačiau jis veikia kartu su Marija: „Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama“ (Lk 2, 33).

Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo (Lk 2, 41-43).

Paslėptą ir paprastą šeimos gyvenimą Nazarete, nutraukia Jėzaus atradimo šventykloje istorija. Evangelistas vėl Juozapą ir Mariją vaizduoja kaip klusnius Įstatymo narius – pagal paprotį, jie kasmet keliauja į Jeruzalę Velykoms. Dvylikamečio Jėzaus atsiskyrimas nuo tėvų, tarsi yra jo būsimos kančios ženklas. Juozapas ir Marija po trijų dienų (aliuzija į prisikėlimą) randa Jėzų šventykloje kaip mokinį ir mokytoją. Į motinos klausimą, kodėl jis taip pasielgęs – nes tėvai kentėjo, šis atsiliepia: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49) Šis atsakymas reiškia, kad tikrasis Jėzaus tėvas nėra Juozapas, bet Tas, kuriam priklauso Šventykla, ir, kad Jėzui reikia vykdyti Tėvo valią: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“ (Jn 4,34). Tai nėra Juozapo pažeminimas ar jo vaidmens nuvertinimas, bet priminimas, kad Jėzaus misija yra svarbiau visų žmogiškų ryšių. Lukas pastebi, kad „jie nesuprato jo žodžių“ (Lk 2, 50) – naujoji Jėzaus misija viršijo jų suvokimą, tačiau tiek Juozapas, tiek Marija pakluso šiam Jėzaus žodžiui. Vaikystės pasakojimus Lukas apibendrina taip: „Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 51-52).

Evangelijose, Jėzus vadinamas Juozapo sūnumi, Dailidės sūnumi taip pažymint, kad jis tikras Dievas, kartu yra ir tikras žmogus, atsinešantis žmogiškųjų ryšių patirtį.

Apokrifų Juozapas

Tie, kas nėra susidūrę su taip vadinama nekanonine Naujojo Testamento literatūra (apokrifais), nustemba, atradę, kiek daug įtakos krikščioniškajam pamaldumui yra padarę šie kūriniai. Ne išimtis ir Juozapo atvejis – dar ir dabar paplitęs Juozapo kaip senyvo našlio su vaikais iš pirmos santuokos vaizdavimas randamas apokrifiniuose šaltiniuose. 

Vienas iš jų – Genesis Mariae – Marijos gimimo knyga (mokslininkų sutartinai vadinama kaip Jokūbo protoevangelija), vienas iš populiariausių ir įtakingiausių nekanoninių šaltinių, sukurtų iki 130 m. Jo paplitimą rodo tai, kad yra išlikę daugybė 130 graikiškų manuskriptų, taip pat siriškų, etiopiškų, slaviškų, armėniškų, arabiškų, airiškų vertimų. Seniausias manuskriptas datuojamas III amžiumi. Galima sakyti tai ankstyviausias mariologinis veikalas, skirtas išaukštinti Marijos Mergeliškumui ir šventumui. Šio apokrifo dėka tiek Vakarų, tiek Rytų Bažnyčioje egzistuoja Mergelės Marijos tėvų šv. Joakimo ir Onos kultas, Marijos Gimimo, Marijos paaukojimo šventės. Apokrifo autorius, Palestinos judeo-krikščionis, panaudojo išlikusius autentiškus pasakojimus –žodinę ar rašytinę tradicija, supindamas ją su Senojo Testamento istorijomis ir legendomis. Šis apokrifas didelę įtaką padarė Rytų Bažnyčios pamaldumui. Jokūbo protoevangelija, pati pirmoji, greta kanoninių evangelijų pasakojimų, kalba apie šv. Juozapą ir jo vaidmenį, taip parodydama Juozapo asmens sampratą II a. pradžioje. Čia pirmą kartą Juozapas pavaizduojamas kaip senyvas vyriškis, turintis vaikų iš pirmosios santuokos. Toks Juozapo paveikslas, priešingas Evangelijų Juozapui, labai greitai paplito ir įsitvirtino, ypač Rytų Bažnyčioje. Ši tradicija išsprendė tris sunkius klausimus:

1. Kas buvo evangelijose minimi Jėzaus broliai ir seserys? – Juozapo vaikai iš pirmosios santuokos.
2. Stebuklingas Jėzaus pradėjimas – Juozapas fiziškai negalėjo būti Jėzaus tėvu
3. Amžinoji Marijos mergystė – Juozapas tik Marijos globėjas, nes ji jam kaip vaikas seneliui.

Tačiau tas buvo padaryta „aukojant“ autentišką Juozapo įvaizdį ir sumenkinant jo ryšį su Marija. Juozapas tampa tarsi Marijos Sargu, bet ne mylinčiu Sutuoktiniu. Jis nebėra lygiavertis Išganymo slėpinio bendradarbis, bet tik pasyvus stebėtojas.

Vienintelis apokrifas, kuris išskirtinai kalba apie Juozapą – tai Dailidės Juozapo istorija. Jis parašytas koptų kalba, Egipte, turbūt IV a., nes čia dar neužsimenama apie Marijos Paėmimą į dangų su kūnu ir siela (šis tikėjimas įsivyrauja V a.). Manoma, kad šio apokrifo šaknys – II a. Nazareto krikščionių apeigos prie Juozapo kapo. Apokrifo autorius daugiausia dėmesio skiria Juozapo mirties aprašymui. Ši istorija liudija apie Juozapo kulto buvimą ir jo šventę abibo mėnesio 26 d. (rugpjūčio 2 d.). Juozapas vaizduojamas kaip našlys su šešiais vaikais, pateikiami net jų vardai. Toliau apokrifo autorius pasako, kad Juozapas buvo keturiasdešimties metų, kuomet vedė ir santuokoje išgyveno 49 metus. Sulaukęs 90 metų jis buvo paskirtas Marijos Globėju ir mirė kai jam suėjo 111 metų. Toks didelis Juozapo amžius reiškia ne vien jau vyraujančią tradiciją apginti Marijos mergystę, bet ir tai, kad Juozapas yra Naujojo Testamento Patriarchas. Ilgas amžius buvo laikomas ypatingu Dievo palankumo ženklu. Štai Adomas gyveno 930 m., Nojus 950 m., Abraomas 175 m., o Senojo Testamento Juozapas mirė sulaukęs 110 metų.

Mums įprasti „laimingos Juozapo mirties“ ant Jėzaus ir Marijos rankų paveikslai ištakas turi šiame apokrife: „Jis iš tiesų numirė, tačiau Juozapo mirtis nėra mirtis, bet amžinasis gyvenimas. Tai, ką gaus mano mylimasis tėvas Juozapas, yra didinga. Nuo tos akimirkos, kai jo siela paliko kūną, liovėsi jo skausmai. Jis iškeliavo į amžiną karalystę, jis paliko kūno pančius, paliko šį pasaulį, pilną skausmų ir tuščio triūso. Jis iškeliavo į Mano Tėvo Danguje poilsio buveines, kurios yra amžinos.“ Jėzus pats suvynioja savo globėjo kūną ir paruošia jį laidotuvėms.

Juozapas ir Bažnyčios Tėvai

Bažnyčios Tėvus ir rašytojus domino atsakyti į šiuos keliamus klausimus:

1. Ar Juozapas buvo biologinis Jėzaus tėvas?
2. Ar Juozapas ir Marija santuokoje turėjo lytinių santykių?
3. Kas buvo Viešpaties broliai?

Į šiuos klausimus Bažnyčios tėvai, sekdami Naujuoju Testamentu ir Tradicija, atsako, kad Juozapas nebuvo biologinis Jėzaus tėvas, kad jo ir Marijos santuoka buvo mergeliška: „jie nebus atverti to, su kuriuo ji buvo sužadėta, nebus leista, kad toji, pro kurią praeis Viešpats, būtų atverta. Ir po Jo (Kristaus) jie bus uždaryti, tai reiškia, kad Juozapas jų neatvers.“ (Šv. Ambraziejaus komentaras Ezechielio žodžiams „jie nebus atverti ir liks uždari“) Šv. Augustinas Juozapo ir Marijos santuokai nusakyti sukūrė terminą: mergeliška santuoka. Jisai Juozapo ir Marijos ryšį įvardino kaip atsidavimą ir tarnystę: „Marija priklauso Juozapui, o Juozapas dieviškajai Marijai taip, kad jų santuoka yra autentiška, nes jie yra visiškai vienas kitam atsidavę. Bet kokiu būdu atsidavę? O tyrume, štai tavo triumfas! Jie vienas kitam paveda savo skaistumą ir vienas kitam atiduoda savo teisę. Kokią teisę? Teisę saugoti jį vienas kitam. Taip Marija turi teisę saugoti Juozapo skaistumą, o Juozapas – Marijus skaistumą. Nei vienas, nei kitas, negali juo naudotis ir visa tos santuokos ištikimybė yra išsaugoti jos skaistumą.“

Dėl paskutinio klausimo išsiskiria Rytų ir Vakarų Bažnyčios Tėvų požiūris. Graikiškieji Tėvai ir rašytojai, veikiami apokrifinės tradicijos, pirmą kartą paminėtos Genesis Mariae, teigė, kad Viešpaties broliai yra Juozapo vaikai iš pirmosios santuokos. Taip manė Origenas, Epifanijus, Grigalius Nysietis, Kirilas Aleksandrietis, Teofilaktas, Teodoretas, Jonas Auksaburnis, Ambaziejus, Hilarijus. Vakarų Bažnyčios tėvai, ypatingai šv. Jeronimas ir šv. Augustinas, gynė idėją, kad tiek Marija, tiek Juozapas buvo mergeliški visą gyvenimą. Šv. Jeronimas atmeta apokrifines tradicijas, kurios siekė išspręsti Viešpaties brolių klausimą Juozapo sąskaita, ir teigia, kad terminą broliai, reikia suprasti kaip giminaičiai: „Kai kurie žmonės, kurie seka apokrifų nesąmonėm, paisto, kad Viešpaties broliai yra Juozapo sūnūs, nuo kitos žmonos bei įvardina moterį Melcha ar Eša. Kaip išdėstyta knygoje, kurią parašėme prieš Helvidijų, mes suprantame Viešpaties brolius, ne kaip Juozapo sūnus, bet Išganytojo pusbrolius, vaikus Marijos – Viešpaties motinos tetos – kuri vadinama motina Jokūbo Mažojo, Juozapo ir Judo, kurie, kaip mes skaitome, vadinami Viešpaties broliais, kitoje evangelijos vietoje. Be to visi Raštai rodo, kad pusbroliai vadinami broliais.“ Šv. Jeronimas, tikriausiai pirmasis Vakarų Bažnyčioje, iškelia mintį, kad ir Marija ir Juozapas buvo mergeliški: „Tu sakai, kad Marija neišliko mergelė; o aš tau teigiu, kad Juozapas buvo mergeliškas per Mariją, kad iš mergeliškos santuokos, gimtų mergeliškas sūnus. Nes jei kaltinimas svetimavimu neskiriamas šiam šventam vyrui, ir jei nerašoma, kad jis turėjęs kitą žmoną, ir jei jis buvo daugiau gynėjas, nei Marijos vyras, kurią jis buvo vedęs, belieka tik teigti, kad tas, kuris nusipelnė būti vadinamas Viešpaties tėvu, išliko mergeliškas su ja.“

Juozapo kultas

Ankstyvojoje Bažnyčioje, pirminės tikros nuorodos apie esantį šv. Juozapo kultą, randamos IV a. Koptų Bažnyčioje, kur jau egzistavo liturginis šv. Juozapo dias natalis šventimas. Tai nėra stebėtina, nes pirmųjų amžių Bažnyčioje vyravo kankinių kultas, tik pasibaigus persekiojimų laikotarpiui, imta atsigręžti ir į kitus šventuosius. Kadangi tiek gnostikų, tiek pagonių bendruomenėse buvo tikima, kad Juozapas yra biologinis Jėzaus tėvas, tad II–III a. apologetų užduotis buvo šį faktą paneigti, kartais apribojant Juozapo vaidmenį vien kaip Marijos sargo ir Jėzaus augintojo. Pirmasis Ankstyvosios Bažnyčios tėvas, kuris turėjo asmeninį pamaldumą šv. Juozapui, buvo šv. Efremas Siras (306–372 m.), kuris savo raštuose iškėlė šv. Juozapo vaidmenį Išganymo plane: „Palaimintas esi tu, o teisusis Juozapai, nes Tas, kuris tapo vaikeliu, augo šalia tavęs, sekdamas tavuoju pavyzdžiu. Žodis gyveno po tavo stogu, nors niekaip neapleido savo Tėvo. Palaiminti yra tie vardai, kuriuos Jis iš meilės prisiėmė: Jis, kuris buvo Tėvo Sūnus, vadinamas Dovydo sūnumi, Juozapo sūnumi. Niekas neįstengs vertai pašlovinti Juozapo, išskyrus Tave Patį, kuris tikrai pagal prigimtį esi Sūnus Amžinojo Tėvo, Tu meilusis Ganytojau, kurio misija visuomet yra ieškoti pražuvusių avių.“ To laikotarpio autoriai, kaip šv. Jonas Auksaburnis, šv. Augustinas ir šv. Jeronimas, irgi daug dėmesio skyrė Juozapo vaidmeniui Išganymo istorijoje. 

Vakarų Bažnyčioje šv. Juozapo liturginis paminėjimas randasi VIII–X a. vienuolynų martirologijose, kur jis vadinamas Nutritor Domini (Viešpaties Augintojas). Pirmoji bažnyčia šv. Juozapo garbei pastatoma Bolonijoje 1129 m., kuri tampa šv. Juozapo kulto sklaidos centru. Prie platesnės šv. Juozapo kulto sklaidos prisidėjo XIII a. atsiradusios naujos vienuolijos: pranciškonai ir domininkonai, kurie savo vienuolynuose ypatingai gerbė ir skatino pamaldumą šv. Juozapui. Taip pat iš Šventosios Žemės atsikėlęs karmelitų ordinas, į Europą atsivežė ir Rytuose egzistavusį šv. Juozapo kultą, sujungtą su karmelitiškąja tradicija. Viena pagarbos šiam Šventajam priežasčių – jo skaistaus gyvenimo panašumas su skaistybės įžadu, todėl šv. Juozapas dominikonų ir pranciškonų teologijoje ir maldingume užima garbingą vietą. Kitų Šventųjų, kaip pat šv. Gertrūdos Didžiosios (†1310 m.) ir šv. Brigitos Švedės (†1373 m.) aprašytos Jėzaus ir Marijos gyvenimo vizijos, kuriose daug dėmesio buvo skiriama ir šv. Juozapui, prisidėjo prie platesnio susidomėjimo šiuo šventuoju. 

XV a. galima įvardinti šv. Juozapo kulto augimo ir pripažinimo pradžia. Tokie to meto teologai kaip šv. Vincentas Fereras (†1419 m.), šv. Bernardinas Sienietis (†1444 m.) ir ypatingai Jonas Gersonas (†1429 m.) prisidėjo prie Juozapo kulto populiarinimo, plėtimo ir teologinio apgynimo. Daugybė to laikotarpio senų ir naujų kongregacijų bei pasauliečių draugijų savo globėju rinkosi šv. Juozapą ir šventė jo šventę kovo 19 d., kuri, suvienodinant Romos liturgiją, buvo įtraukta į Pijaus V Mišiolą, kaip visuotinai privaloma. Naują postūmį šv. Juozapo kulto sklaidai suteikė šv. Jėzaus Teresė (†1582 m.), kuri pradedama karmelitų ordino reformą savo pirmąjį vienuolyną paskyrė šv. Juozapo garbei (1562 m.).“ XVIII a. tokie teologai kaip šv. Alfonsas Liguoris, šv. Pranciškus Salezas, savo darbuose ir pamoksluose platino Jėzaus Globėjo ir galingo Užtarėjo kultą. 

XIX a. yra šv. Juozapo kulto žydėjimo laikotarpis, kuomet jis susilaukė ir Apaštalų Sosto nuolatinės paramos ir paskatinimo. Popiežius Pijus IX, atsiliepdamas į daugybės tikinčiųjų ir dvasininkų prašymus, 1870 m. Juozapą paskelbia Visuotinės Bažnyčios Globėju, taip nurodydamas išskirtinį šio šventojo vaidmenį ir padėtį. Sekantys popiežiai, ypatingai Leonas XIII ir šv. Pijus X, turėję asmeninį pamaldumą šiam šventajam, laimino ir leido įvairias iniciatyvas, susijusias su pamaldumu šv. Juozapui (litanija, novena, trečiadienių maldingumas, šventės). XIX a. pab.–XX a. I p., pasižymėjo didelėmis socialinėmis pervartomis, paplitusi socializmo – komunizmo doktrina, tad Bažnyčią paskatino iškelti šv. Juozapo, Nazareto dailidės, kaip krikščionių darbininkų pavyzdžio, vaidmenį. Tas pats Pijus XII, 1955 m. gegužės 1 d. paskelbė šv. Juozapo Darbininko šventės diena, tuo norėdamas duoti atkirtį iškreiptam darbo ir socialinio teisingumo suvokimui, kuri skleidė socializmo ir komunizmo ideologija. Šv. Jonas XXIII, pasižymėjęs ypatingu pamaldumu šv. Juozapui, Jo globai patikėjo Vatikano II Susirinkimą ir įtraukė Juozapo vardą į Romos kanoną. Tiek popiežius šv. Jonas Paulius II, tiek Benediktas XVI bei Pranciškus pabrėžė, kad šv. Juozapo kaip Bažnyčios Globėjo misija tebesitęsia: „mes taip pat pašvenčiame Vatikano miestą-valstybę šv. Juozapui, Jėzaus Sargui, Šventosios Šeimos Sargui. Tegul jo artumas padaro mus stipresnius ir drąsesnius, paliekant Dievui daugiau vietos savo gyvenimuose, kad visuomet nugalėtume blogį gėriu. Mes prašome jį globoti mus, rūpintis mumis, taip, kad malonės gyvenimas labiau augtų mumyse kiekvieną dieną“ (Popiežiaus Pranciškaus kalba, 2013-07-05).

Juozapas iš Nazareto

Bažnyčia vėl kviečia iš naujo atrasti Juozapą – pamaldų Dievo išrinktą Dovydo palikuonį – Dailidę iš Nazareto, kuris pagal to meto papročius, tikriausiai buvo 18–20 metų, kuomet susižadėjo su Marija ir buvo pakviestas būti Žodžio, tapusio kūnu, augintoju. Mūsų dienomis, kuomet brandus vyriškumas ir atsakingas tėviškumas patiria galingus išbandymus, tylusis Juozapas ateina į pagalbą savo galingu pavyzdžiu bei užtarimu.




Susiję

šv. Juozapas 2116289058622146110
item