Sigitas Tamkevičius. Nelaisvės pavidalai

Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazaretieti? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“ Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį. (Mk 1, 21-28).

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais bus daug kalbama apie laisvę. Laisvė yra Kūrėjo dovana ir, tik būdami laisvi, jaučiamės laimingi. Švęsdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, apmąstysime savo tautos laisvės kelią. Ilgą laiką buvome pavergti ir prieš šimtą metų išėjome į laisvės kelią. Didžiuojamės tais vyrais ir moterimis, kurie vedė Lietuvą į laisvę. Šie metai bus proga dažniau ir giliau pamąstyti, kas mus pavergia ir išlaisvina.

Šventajame Rašte randame daug pavyzdžių, kaip žmogus būdavo pavergiamas ir kaip jis išlaisvindavo. Pirmieji Šventojo Rašto puslapiai pasakoja, kaip laisvas žmogus, klausydamas jį sukūrusio Dievo, turėjo viešpatauti kūrinijai. Piktoji dvasia laisvam žmogui pakišo mintį, kad jis bus dar laisvesnis ir laimingesnis, jei Dievo neklausys.

Neklusnumas buvo pirmoji laisvo žmogaus nuodėmė, atnešusi nesitikėtą nelaimę. Žmogus ne tik netapo laimingesnis, bet, atvirkščiai, jis buvo nuodėmės pavergtas. Toliau viena nuodėmė gimdė kitą ir vergystės pančiai tik stiprėjo.

„Pakartoto įstatymo knyga“ pasakoja, kaip Mozė, išvedęs izraelitus į laisvę, mokė juos gyventi laisvėje. Pirmiausia jiems davė Dekalogą ir prisakė ištikimai jo laikytis. Žmogus gali būti tikrai laisvas tik laikydamasis Dievo nurodyto kelio.

Dievas per Mozę išvaduotai tautai pažadėjo siųsti pranašų, rodančių, kaip turi elgtis laisvi žmonės. Buvo pažadas ir apie būsimąjį Mesiją: „Išugdysiu jiems pranašą, <...> ir įdėsiu savo žodžius į pranašo lūpas. Jis pasakys jiems visa, ką aš jam būsiu įsakęs“ (Įst 18,18). Jėzus atėjo į mūsų tarpą ir mirė ant kryžiaus, norėdamas mus išlaisvinti iš nuodėmės pančių.

Evangelijoje daugelyje vietų pasakojama, kaip Jėzus išlaisvindavo demonų pavergtus žmones. Vienas tokių atvejų atpasakotas Evangelijoje pagal Morkų. „Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo“. Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, balsiai šaukdama, išėjo iš jo“ (Mk 1,22-24) Jėzus ne tik pats išlaisvindavo apsėstuosius, bet liepė, kad tai darytų ir jo mokiniai - skelbtų Evangeliją, gydytų ir išlaisvintų apsėstuosius.

Žmogų pavergia nuodėmė ir nevaldomos aistros, ypač neapykanta, kūniškumas ir puikybė. Juo daroma daugiau nuodėmių, tuo pakliūvama į sunkesnę vergovę. Pavyzdžių aplink save matome daugiau nei reikia. Turintieji priklausomybę nuo rūkymo, alkoholio ar narkotikų yra nuodėmės ir neapvaldytų aistrų vergai.

Žmogų gali pavergti totalitarinės ideologijos, kaip antai, nacizmas, komunizmas arba dabar populiari politkorektiškumo ideologija, kai žmonės tiesiog verčiami pritarti tam, kas, iš tikrųjų, yra blogis ir nuodėmė. Nepritarimo atveju žmogus laikomas homofobu, seksistu ar kitokiais niekinančiais vardais.

Daromos nuodėmės sudaro sąlygas piktajai dvasiai užvaldyti žmogų. Piktoji dvasia nėra žmonių gąsdinimui sukurta pasaka, bet tokia pat tikrovė, kaip ir mes patys ir ji žmogų gali pavergti; tuomet apsėstasis vien savo jėgomis, be Dievo pagalbos yra nepajėgus išsivaduoti.

Neapykanta, seksualinis palaidumas, puikybė, melas ir sąmoningas Dievo neigimas yra tiesiausi keliai, leidžiantys demonui užvaldyti žmogų. Todėl laikas nuo laiko pasitikrinkime, kam savo sieloje esame uždegę žalią šviesą – Dievui ar netyrajai dvasiai?

Už žmogaus išlaisvinimą Dievo Sūnus užmokėjo didelę kainą – mirė ant kryžiaus medžio. Kaip šios aukos vaisius mes turime žmogų išlaisvinančius sakramentus – Eucharistiją ir Susitaikinimo sakramentą, kuriuos priimdami mes esame apglobiami Dievo meilės ir gailestingumo. Tik reikia jais gerai ir dažnai pasinaudoti. Tikriausiai visi galėtume paliudyti dvasinį lengvumą po geros išpažinties? Tikriausiai, visi esame išgyvenę ir Dievo artumo džiaugsmą priėmus Eucharistiją. Tai išlaisvinto žmogaus džiaugsmas.