Audrius Butkevičius. „Europos Sąjunga gravituoja į Tarybų Sąjungą“

Svarbiausius praėjusiųjų metų pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausom...

Svarbiausius praėjusiųjų metų pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas ir saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius.

- Donaldui Trampui tapus JAV prezidentu, daugelis jau šiemet jam prognozavo apkaltos procesą, turint galvoje itin priešišką demokratų ir jų simpatikų reakciją, tačiau jam pavyko to išvengti. Kaip vertinate šiuos D.Trampo prezidentavimo metus?

- Išvada čia peršasi tik viena: daugelį jo priimtų sprendimų galima vertinti kaip pažeidžiamo žmogaus politines reakcijas... D.Trampas pradėjo kaip politikas, kurį jau nuo pirmos dienos ėmė smarkiai kritikuoti jo oponentai ir jis iškart pakliuvo į galimos apkaltos grėsmės spąstus. Todėl daugelis jo tolesnių veiksmų gali būti suprantami kaip tam tikros gynybinės reakcijos, bandymai susitarti, orientuoti į vidines politines problemas bei priešiškos politinės terpės neutralizavimą. Iki šiol mes galime pastebėti tik vieną tikrai efektyvų D.Trampo administracijos veiksmą, t.y. naująjį mokesčių kodeksą. Žinoma, tai nėra menkas ar mažas darbas. Bet tai yra sprendimas, darantis didžiulę įtaką JAV visuomenei ir ją stipriai skaldantis. Tais momentais, kai reikalinga tam tikra visuomenės konsolidacija, toks sprendimas gali atrodyti gana radikalus ir pavojingas, nors neabejotinai kartu ir labai reikalingas. Todėl vienareikšmiškai ir čia vertinti negalima.

- Metai kaip tik pasibaigė dar vienu D. Trampo nevienareikšmišku sprendimu - pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine. O Lietuva Jungtinėse Tautose balsavo prieš D. Trampo iniciatyvą. Kokių rezultatų mes tuo pasiekėme ir ką galėjome pasiekti, balsuodami kitaip?

- Nieko kvailesnio lietuviškoje politikoje nesu matęs per bent jau paskutinį dešimtmetį... Jeigu mes gyventume Mėnulyje, tai beveik drąsiai galėtume kalbėti apie „bendražmogiškąsias vertybes“ ir apie tai, kaip blogai pasielgė D. Trampas politinės moralės požiūriu. Bet mes gyvename realiame pasaulyje, kuriame ilgus metus Jungtinės Valstijos buvo mūsų pagrindiniu sąjungininku. O tuo metu visos stambiosios Europos valstybės skeptiškai žiūrėjo į mūsų galimybę tapti NATO nariais ir netgi apskritai į bet kokias galimybes organizuoti valstybės gynybą. Todėl ir mūsų patekimas į visus svarbiausius europinius klubus buvo gana komplikuotas, tačiau Jungtinės Valstijos visada palaikė mūsų poziciją ir ten patekome daugiausia jų dėka. Ir štai dabar Lietuva tiesiai šviesiai spjovė savo vieninteliam sąjungininkui tiesiai ant batų ir tą padarė demonstratyviai, gana įžeidžiamu būdu. Nors greta esančios valstybės, turinčios panašias saugumo problemas - Latvija, Lenkija ar net Ukraina - rado būdų išeiti iš šios padėties protingai. Na, o Lietuva užėmė demonstratyvią poziciją... Aš jau nekalbu apie tai, kad tai buvo puiki proga derėtis apie pramonės įmonių investicijas Lietuvoje ir panašius dalykus... Tai buvo puiki galimybė kalbėtis su žydais žydų kalba tiek Amerikoje, tiek Izraelyje. Bet štai mūsų „didieji“ politikai sugebėjo čia užimti juos įžeidžiančią poziciją. Tai - labai prasta diagnozė...

- Pasižvalgykime po Europą, kur šiais metais ypač išryškėjo takoskyra tarp „senųjų“ Vakarų Europos ir „naujų“ ES narių Rytuose: sankcijos Lenkijai, nuolatiniai grasinimai Vengrijai bei kitiems „nepaklusniesiems“, prievartavimas „migrantų kvotomis“ ir t.t. Kokios yra šių reiškinių giluminės priežastys?

- Tai pirmiausia prasidėjo todėl, kad „senosios“ Europos valstybės jau nusigraibė visą tą grietinėlę, kurią ir turėjo pateikti naujai į ES įstojusios Rytų ir Vidurio Europos šalys. Vien tik iš mūsų į Vakarus nukeliavo 700-800 tūkstančių pačių darbingiausių žmonių, kurie pradėjo mokėti mokesčius ten. Paskaičiuokime elementariai. Pavyzdžiui, jeigu jie gauna 1000 eurų vidutinį atlyginimą, tai nuo tos sumos sumoka 40 proc. mokesčiais kiekvieną mėnesį, taigi, vien tik mūsų emigrantai ten esantiems vietos senjorams uždirba jų pensijas, o ką jau kalbėti apie milijonus emigrantų iš kitų Vidurio bei Rytų Europos valstybių, kurie savo „geradariams“ iš Vakarų Europos palieka milžiniškas sumas... O dabar atėjo momentas, kai daugelis tų emigrantų užsidirbo tų šalių pilietybes ir turi visas galimybes efektyviau pasinaudoti ten esančiomis socialinėmis garantijomis. Vadinasi, reikia juos išspirti lauk, nes atsirado naujų pigių darbininkų. Pavyzdžiui, pasirašyta asociacijos sutartis su ta pačia Ukraina, įvestas bevizis režimas, o ten gyvena 43 milijonai žmonių... Vadinasi, lietuvius ir lenkus tenka vyti, nes ukrainiečiams bus galima mokėti mažiau. Tačiau čia yra tik vienas aspektas.

- O kitas aspektas tikriausiai yra tas, kad pačių „senųjų“ ES valstybių viduje niekas jau nenori dirbti tų darbų, kuriuos dirba pigūs rytų europiečiai?

- Žinoma, bet čia atkreipkime dėmesį, kad visa „senoji“ Europa išgyvena ne pačius geriausius laikus, išskyrus Vokietiją bei kelias Šiaurės šalis. Pavyzdžiui, Ispanijoje be darbo sėdi net 27 procentai žmonių... Natūralu, kad reikia pradėti vaikyti visus ten atsiradusius rytų europiečius, norint tvarkytis su savo pačių piliečiais ir gresiančiais nemalonumais. Be to, tie „senieji“ ES nariai supranta, kad tie rytų europiečiai pradės reikalauti įvairių savo teisių ir gerokai apsunkins valdymą tų teritorijų, kurias šie ponai visada laikė savo tėvonija. Taigi tas skilimas atsiranda ne todėl, kad tie rytų europiečiai reikalautų kažkokių ypač išskirtinių dalykų, o pirmiausia todėl, kad į rytų europiečių reikalavimus reaguojama tam tikru priešiškumu, kuris signalizuoja vis gilėjančią krizę. Ir čia klausimas tik toks: ar pagaliau bus susitarta dėl pačios Europos koncepcijos, dėl paties jos modelio? Nes visi šitie niekai, apie kuriuos mėgsta pasakoti Angela Merkel ir į ją panašūs veikėjai, t.y. „dviejų-trijų greičių Europa“, yra absoliučiai neefektyvūs. Ne be reikalo vis garsiau kalbama apie federalinę Europos struktūrą, t.y. modelį, kažkiek primenantį Jungtines Amerikos Valstijas. Vadinasi, pagrindinė idėja yra Europos Valstijų atsiradimas su labai rimtomis galiomis, kurias reikėtų deleguoti federaliniam centrui. Tačiau ar kas nors yra pasiruošęs tai daryti? Ir čia kalbame ne apie mus, mažiukus, ne apie savo nacionalinius interesus ar tautinio identiteto praradimą. Čia kalbame apie tai, ar pasiruošę yra prarasti turėtas įtakas tie patys vokiečiai ar prancūzai. Nes šis klausimas palies visus. Tol, kol aiškiai nebus atsakyta į klausimą, kokia Europa yra konstruojama, o bus tik imituojami veiksmai kažkokiame Europos Parlamente bei neaiškios paskirties bei atsakomybės Europos Komisijoje, tol skilimas ir krizė tik didės.

- Galbūt tos didėjančios krizės pranašas yra ta pati Vokietija, kuri po šiųmečių rinkimų niekaip nesugeba suformuoti valdžios? Juk ten lygiai taip pat verda kova tarp federalinės Europos ir Vokietijos dominavimo ES šalininkų?

- Taip, čia lygiai tas pats, nes klausimas yra esminis. Absoliučiai kvaila ir nepamatuota A.Merkel imigracinė politika jai neleido laimėti rinkimų tokiu mastu, kokiu buvo planuojama, o tai iš esmės atvedė į politiką kitą stiprų lyderį Martiną Šulcą (Martin Schulz), kuris atėjo su vienu ir labai aiškiu uždaviniu - konstruoti naują, gana gerai suintegruotą Europą. Jam rūpi tik vienas klausimas: priversti A.Merkel veikti sutinkamai su stipriai centralizuotos Europos kūrimo programa. A.Merkel spyriojasi ir šaukia, kad to būti negali, nes tai yra savižudybė, o M.Šulcas, kaip rimtas bolševikas, teigia, kad kitaip nebus ne tik koalicijos - nebus pačios Europos. Ir jis, žvelgiant iš ES šalininkų pozicijos, yra teisus. Klausimas kitas: kiek mums ir visiems kitiems yra priimtinas modelis, kurį M.Šulcas siūlo? Mes juk gąsdinamės tik kreivų agurkų ir kvailų direktyvų, o štai Vokietijos pramonininkai rizikuoja didžiuliais kapitalais, kurių eksploatavimui kyla rimta grėsmė. Ir tokie nuogąstavimai kyla ne tik vokiečiams - tas pats yra ir Belgijoje, Nyderlanduose, Liuksemburge, Skandinavijos šalyse, nekalbant jau apie prancūzus, kurie visada įsivaizdavo, kad ES yra jų išradimas ir jų tėvonija, kurioje galima tvarkytis taip, kaip Napoleonas tvarkėsi kontinentinės blokados metais... Taigi, arba pirmalaikiai rinkimai, arba pasirašoma sutartis su velniu ir keliaujame į naują Tarybų Sąjungą.

- Po pernykščio „Brexit“ referendumo šiemet derybos dėl Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES sąlygų visiškai įstrigo neapibrėžtam laikotarpiui... Kodėl?

- Todėl, kad šiandieninė situacija puikiai maitina daug finansinio-pramoninio kapitalo struktūrų. Neapibrėžtumas ir yra tas garsusis „drumstas vanduo“, kuriame labai patogu gaudyti žuveles - viską galima paaiškinti šio laikotarpio ypatumais ir kartu po stalu tyliai susitarti... Tuo yra kuo puikiausiai naudojamasi - kuo šis neapibrėžtumo laikotarpis ilgiau tęsis, tuo daugiau pinigų bus uždirbta. Taigi, manau, kad praeis penkeri metai, galbūt bus susitarta dėl įvairių smulkmenų, tačiau pabaigos šiam procesui nebus. Garantuoju, kad artimiausius dvejus metus bus taip pat, kaip dabar.

- Šiemet Prancūzijos rinkimus laimėjo prezidento Emanuelio Makrono partija „Pirmyn, Respublika“. E.Makronas sau sėkmę užsitikrino pirmiausia pažadais mažinti nedarbą. Ir štai šiomis dienomis jis pristatė savo nedarbo mažinimo planą - mažinti įvairias išmokas, reikalauti mėnesinių ataskaitų apie darbo paieškas, o du kartus atsisakiusiems darbo pasiūlymo perpus nurėžti bedarbio pašalpą... Ir iškart prieš jį sukilo visas šalies politinis elitas - tiek kairėje, tiek dešinėje... Tai kaip jam įgyvendinti rinkimų pažadus?

- Tai yra bet kurio reformatoriaus likimas. Kaip ir D.Trampo pavyzdžiu, kai buvo sumažintos išmokos milžiniškam skaičiui žmonių, kuriems nieko neveikimas ir gyvenimas ant valstybės kupros buvo tapęs tiesiog gyvenimo būdu - išmokos jiems puikiausiai leidžia pragyventi, o marihuanai ar krekui jie užsidirba smulkiai vagiliaudami. Ir nieko jiems daugiau nereikia. Be to, Prancūzijoje yra masė įvairiausių fondų ir visuomeninių organizacijų, kurios užsiima „paramos“ bei pašalpų skirstymu bedarbiams ir kitiems panašaus raugo veikėjams. Dėl E.Makrono reformos jie taip pat staiga netenka milžiniškų pajamų šaltinio iš šios veiklos, nes valstybinių lėšų perskirstymas, jas dalijant tokiai publikai, yra didžiulio biznio dalis. Lygiai tas pats vyksta tiek Prancūzijoje, tiek bet kurioje kitoje Vakarų Europos valstybėje. Todėl E.Makronui ar bet kuriam kitam reformatoriui dėl tokių interesų raizgalynės tikrai nebus lengva kažką pakeisti.

Kalbino Ričardas Čekutis

Susiję

Užsienio politika 5587767686919956503
item