Alvydas Jokubaitis, Mindaugas Kubilius. Europos Sąjunga: kur mes keliaujame?

propatria.lt nuotrauka 

Prieš kelis metus niekas net nesvarstė Jungtinės Karalystės išėjimo iš Europos Sąjungos ar galimo Katalonijos atsiskyrimo nuo Ispanijos. Lietuvos rytiniai kaimynai sėja amoralumo sėklas ir nesantaiką tarp vadinamųjų „laisvo pasaulio“ šalių. Greitai besikeičiančiame pasaulyje šiandien itin svarbu suprasti epochinius geopolitinius poslinkius. Ar Europos Sąjunga yra tvarus darinys? Ar mūsų neapgauna mūsų pačių tikėjimas stabilios gerovės iliuzija? Apie tai - dviejų filosofų Alvydo Jokubaičio ir Mindaugo Kubiliaus tęstinis pokalbis apie Europos Sąjungos stovį ir galimą ateitį.

Mindaugas Kubilius 

Žmonės kalba, kad pasaulis keičiasi. Pokyčius liudijantys įvykiai mūsų Europos pasaulyje veja vienas po kito: nesėkmingos pabėgėlių krizės valdymas, Jungtinės Karalystės akibrokštas, naujų politinių jėgų abejose Atlanto pusėse kilimas, Katalonijos maištas. Iš visgi keičiasi tik tas ‚mūsų pasaulis‘, kokį žmonės ilgą laiką pažino ir įprato jame gyventi. Nes tikrovė keičiasi nuolat - kiekvieną akimirką. Tik žmonės, įsitvėręs iliuzinio nekintamumo, nenori to atpažinti ir pripažinti. Kismas – esmingasis daiktų būvio bruožas. Žmogus priešinasi kismui, nes nujaučia neišvengiamą savo būvio šiame pasaulyje baigtį. Idant nepasiduotų žlugdančiai nevilčiai, tūlas žmogus nuolat tvirtina savąjį ‚aš‘ savitomis įsitikinimų sankaupomis – tariamai iškilius ir tvirtus ‚savus pasaulius‘. Visgi tariamai tvirtais ‚įsitikinimais‘ paremtas požiūris į savojo ‚aš - pasaulio‘ tvarumą niekaip nepasipriešins neišvengiamam kismo diktatui. Ši siaubą ‚mūsų pasaulyje‘ jau VI a.pr.Kr. įžvelgė Antikos filosofas Herakleitas, tvirtindamas jos „viskas teka“ ir „į tą pačią upę neįbrisi du kartus“. Šiame pasaulyje nėra nieko tvaraus. Kismas yra neišvengiamas. 

Tačiau tvarumo besišaukianti žmogaus prigimtis yra apspręsta ieškoti savojo būvio tvarumo. Iš prigimties žmogus telkiasi į žmonių bendrabūvį, nes santykyje su kitu žmogumi žmogus išgyvena savo būvio svarbą ir būvio tapatumą. Šeima, bendruomenė, tauta, valstybė – žmogui būtinos bendrabūvio formos. Meilė kaip ir laisvė neįmanomos be įsibūtinimo ir įsitapatinimo bendrabūvyje ieškančios prigimties išpildymo. Lygiai taip pat kaip ir žmogui būtina savivertė ir tapatumas. Kitaip tariant, žmogaus prigimtis kismo diktatą siekia įveikti savosios vertės (t.y. prigimties orumo) išgyvenimo pastovumu. Šitai tesuteikia būtina žmogui pagarba ir, aukščiausiu mastu, meilė. Jeigu šeima yra meilės būvio, o bendruomenė – pagarbos tvirtinimo santykio vieta, tai valstybė yra bendrabūvio savarankumo laidas. Šis tapsmas nuo meilės iki savarankumo suteikia žmogui visavertiškumo būvį, kurį ir vadiname laisve. Vienas žmogus niekada nėra laisvas. Sau pačiam laisvas žmogus – liberalizmo ideologijos pramanas. Laisvas žmogus yra tik bendrabūvyje ir tik prisiėmęs atsakomybę už bendrabūvio tapsmą savarankiu (t.y. suvereniu). Šis tapsmas yra vienintelė žmogui iš prigimties sava priebėga nuo kismo siaubo. Nes iš prigimties kylanti šeima, tauta, valstybė veda link prigimties kūrėjo - Dievo, kuris yra vienintelė priebėga ir kuriame nėra jokio kismo. Tik nekintanti pilnatviška meilė.          

Taigi ir šis samprotavimas apie Europą remiasi prielaida, kad Europa ir joje vyraujantis valstybių bendrabūvis mums yra savas. Savas de jure ir de facto. Nes Lietuvos valstybė XIII a. pasirinko tarpti Europos kultūros erdvėje, o  XXI a. – euroatlantinių mums savos Europos kultūros ir geopolitinės erdvės kildintų institucijų – NATO ir Europos Sąjungos nare. O šio samprotavimo tikslas – suvokti mums savo bendrabūvio neišvengiamo kismo lemiančius veiksnius. Galbūt pramatyti netolimą ateitį. 

Taigi savas Europos pasaulis, o platesne prasme - euroatlantinė demokratijos erdvė, kurioje įpratome būti, ir kuris mums vis dar teikia tikėjimo savu tvariu būviu jausmą, ėmė keistis. Kismas pasireiškia įvairiopai. Kilo vertybinio diktato partijos („dešiniosios“) partijos, kurios ėmė įtakoti Europos demokratijų raidą. Lenkijos ir Vengrijos pavyzdžiai yra patys iškalbingiausi. Europos politiką drebina Rusijos pinigais paremta įtaka, kuri neslepia savo ketinimų sugriauti Europos demokratijas iš vidaus. Nugriaudėjo Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Sąjungos. Neabejotinai nulemtas stiprios ir melagingos vidinės propagandos mašinos, visgi demokratijos deficitas pačioje ES savivaldos struktūroje yra viena iš kertinių tos Brexit‘o propagandos prielaidų. Ir nors geri euro zonos ūkinės erdvės rodikliai, o ir nesaugaus kvailumo, ateinančio iš anglosaksų - JAV ir JK -pasaulio davė stiprų impulsą vienybės pagrindo atradimui, klausiame: kiek ilgai? Nes išvidinės Europos Sąjungą griaunančios prielaidos yra jokiu būdu nepašalintos. Iš Europos Komisijos kylantys ateities vaizdiniai („scenarijai“) neįtikina ne todėl, kad būtų iš piršto laužti; bet todėl, kad pati institucija prarado pasitikėjimą. Prancūzijoje atgimusios napoleoniškos vizijos Europai irgi neįtikina tvaria išsivystymo perspektyva. Ir visgi gyventi reikia. Ir ne kitur, o savo namuose - Europoje. 

Alvydas Jokubaitis - vienas iš dalykų esmes apmąstančių žmonių - su atida įžvelgia artėjančią Europos Sąjungos griūtį: 

„Europos Sąjunga dabar panaši į sunkų ligonį, po kurio mirties žmonės sako, kad „mirė sveikas“.“

„Savo dabartiniu pavidalu Europos Sąjunga yra gerais noras grindžiamas kelias į pragarą.“  

„Dabartinę Europos Sąjungą formuoja biurokratinio elito valia. Edmundas Burke‘as šioje vietoje pasakytų, kad ši sąjunga atsirado iš susitarimų dėl plieno, anglies, pipirų, kavos, kartūno ir tabako, t.y. iš gamybos ir prekybos sutarčių. Tai sofistų, ekonomistų ir mugės komediantų kūrinys. Politika neįsivaizduojama be veidmainystės, tačiau dabartinių ES politikų veidmainiavimas pasiekė nerimą keliantį mastą. Dabartiniai Europos Sąjungos lyderiai veidmainiauja net veidmainiaudami.“

„Europos Sąjungos kracho nemato vakariečiai, šį dalyką turėtume matyti mes, Sovietų Sąjungos imperijos griuvimo liudininkai.“(Alvydas Jokubaitis „Europa kaip sausas vynas“, www.delfi.lt, 2016.09.18). 

Kitaip tariant, kolega vertina Europos žemyne sukurpto ir institucionalizuoto ,savito pasaulio‘ būseną kaip iš esmės saviapgaulę. 

Keletas pavyzdžių. Europos institucijų sostinės Briuselio centrinėje aikštėje vardan kitaminčių ir kitataučių ‚neįžeidimo‘ (politkorektiškumo) kurį laiką buvo atsisakoma puošti Kalėdų eglutę, tuo pačiu leidžiant Molenbeko rajone laisvai tarpti europiečių žudynes planuojančių teroristų kuopelėms. Būtų naivu manyti, kad niekas nieko nežinojo apie jas. Ar tai reiškia, kad Europos piliečiams svarbi politkorektiškumo vertybė prisako neįžeidinėti ‚savų‘ nekentėjų  ir žudikų? 

Švedijos vicepremjerė spaudos konferencijos metu apsiverkė dėl to, kad Švedija yra priversta riboti pabėgėlių antplūdį, nes antplūdis tapo žalingas pačiai Švedijai. Tad dėl ko apsiverkė ši politikė? Sveikas protas sako, kad dėl žalos, kurią padarė nepamatuotas ir vargiai integruojamas įvairaus plauko imigrantų antplūdis į jos šalį. Ne. Kaip ji nedviprasmiškai pasisakė, ji apgailestauja, kad tą antplūdį Švedijos vyriausybė yra priversta riboti. Tai kur čia sveikas protas? 

Viešai garbstoma politkorektiškumui gimininga ‚tolerancijos‘ vertybė. Kita vertus, privačiai artimui ar draugui pasakyti „aš tave toleruoju“ yra įžeidu. Taip sakydamas pripažinčiau, kad mane drasko neapykanta, kurią visgi kito žmogaus atžvilgiu dar suvaldau (t.y. toleruoju, lot. tolerare – laikyti, iškęsti). Neapykantos suturėjimas negali sutelkti ilgalaikio bendrabūvio. Tik naudingų paskatų vedinas trumpalaikes grupes. Bendrabūvis susitelkia bendrojo gėrio pagrindu. Tad kodėl tolerancija yra gretinama su laisve ir demokratija? Kodėl savo rankomis griauname laisvų žmonių bendrabūvį – demokratiją?  

Atsakymas glūdi mums de jure ir de facto savą pasaulį apsėdusiame ‚liberalios demokratijos‘ ideologijoje. Ši pačią demokratiją iškreipianti ideologija atmeta žmogaus prigimties sąlygotumą  telkiant bendrąjį gėrį, būtent, tvarios demokratijos ir laisvės pamatą. Be įsišaknijimo prigimtyje jokia žmonių talka anksčiau ar vėliau neišlaiko tvarumo egzamino. Tad nenuostabu, kad liberalizmo ideologijos iškreiptas ‚mūsų pasaulis‘ ima skilinėti abejose Atlanto pusėse. Iš principo, jokia ideologija ilgai netveria. Prigimtis yra pranašesnė; nes yra tikra, ne iliuzinė. Ir joks idėjinis surogatas nepakeis laisvės iš prigimties. Tikros demokratijos nereikia ‚liberalizuoti‘. Antikiniame pasaulyje gimusi demokratija yra iš prigimties laisvų žmonių sambūvio forma. Tuo tarpu laikmečių skirtumai prigimties neperkeičia; ‚laiko dvasios‘ (zeitgeist‘ai) tėra galingųjų įteigiamos mados - ‚bendrasis gėris‘ vartotojų masėms.   

Savo straipsnyje kolega Alvydas teigia: Sąjunginiai politikai yra įsitikinę, kad turint valios, viską galima žmonėms įteigti. Tai daugiau negu de„mokratijos deficitas. Tarp Europos Sąjungos ir demokratijos nuo pat pradžių buvo plyšys, kuris dabar virsta praraja.“ (ten pat). Todėl imama kovoti prieš iš prigimties kildintus darinius. „Pagrindinė problema yra Europos Sąjungos biurokratų kova su tautinės valstybės idėja. Sunku tikėtis, kad ES reformas gali įgyvendinti dabartiniai politikai, ypač europarlamentarai, kurie nuo pirmos savo rinkimų dienos susiduria su neįveikiamomis politinio atstovavimo problemomis. Bandymas atitrūkti nuo tautinės valstybės per kelis dešimtmečius sukūrė Briuselio valdžią be kilmės, tikslo ir bendrojo gėrio suvokimo. Ši valdžia atitrūko ne tik nuo eilinių piliečių, bet ir nuo tikrovės.“ (ten pat)

Tikrovei ir prigimčiai priešgyniaujančios nuostatos anksčiau ar vėliau sužlugs. Aštrus klausimas yra šis: ar sužlugs ir dabartinį Europos bendrabūvį palaikančios europinės institucijos? Ar Europos valstybėse įsivyraus neapykantos skleidėjai ir kils tarpusavio karai? Kiek tvarumo remią šiandieninį Europos valstybių bendrabūvį? Ar mes, Europos žmonės ir piliečiai, vis dar norime būti kartu ir telkti bendrąjį gėrį?

Nors šį samprotavimą žadina tauraus ir tvaraus būvio mūsų Europoje ir mūsų Lietuvoje viltis, dera bet kokį lūkestį pažaboti vardan tikrovei adekvačios Tiesos aušros sutikimo.  

Alvydas Jokubaitis 

Europos Sąjungos problemos yra tikėjimo problemos. Nėra mokslinio Europos Sąjungos prasmės išaiškinimo, nes toks neįmanomas. Nėra filosofinio Europos Sąjungos išaiškinimo, nes ginče dėl Europos Sąjungos susiduria ne filosofijos, bet ideologijos, t.y., sekuliarūs krikščionybės pakaitalai. Europos Sąjungos pavidalas šiandien priklauso  nuo to, kuo europiečiai tiki. Jie šiandien labiausiai tiki mokslu, technika ir ekonomika. Tai reiškia, kad Europos Sąjunga savo dabartiniu pavidalu neturi ateities, nes tikėti mokslu – reiškia tikėti beprasmybe. Žmonės negali savęs suprasti pagal mokslinį pasaulio supratimo modelį, nes moksle net subjektas suvokiamas kaip objektas. Mokslininkui nėra skirtumo tarp Lietuvos, Latvijos ir bet kurio kito gerai apmokamo mokslinio tyrimo objekto. Jis neturi įsipareigoti savo šaliai ir valstybei, ir todėl jo mąstymą padarius kokios nors politinės sąjungos pagiringu, jos anksčiau ar vėliau turi nelikti. To nematyti galima tik į viską žiūrint iš trumpalaikės politinės perspektyvos. Europos sąjunga šiandien daug kalba apie naudą, bet neturi atsakymo į klausimą apie šios naudos prasmę. Kokia nauda iš Europos Sąjungos naudos, jeigu prasmės netenka Lietuvos priklausomybė? Kelios lietuvių kartos kovojo ne už Europos, ne už Latvijos, bet už Lietuvos nepriklausomybę. Dabar jau reikėtų pasakyti, kad jos apsiriko, nes paaiškėjo, kad tikrai laisvas žmogus gali būti ne Lietuvoje, bet Europos Sąjungoje. Tačiau kaip žmogus gali būti laisvas, gyvendamas neįtikėtino masto hedonistinėje visuomenėje? Jeigu kovotojai už Lietuvos laisvę norėjo neribojamo hedonizmo, tai jie tiktai norėjo ne laisvės, bet jos priešingybės. 

Europos Sąjunga šiandien suvokiama materialistiškai – kaip objektyvių procesų nulemtas dalykas, o ne kaip žmonių įsipareigojimas tam tikrai žmogiškumo sampratai. Europietiška žmogiškumo samprata šiandien pirmiausiai reiškia, kad visi nori gerai veikiančios ekonomikos ir geros politinių institucijų vadybos. Tačiau kol kas nėra atsakymo į pagrindinį klausimą - kokia šių tariamai gerai veikiančių dalykų prasmė žmogui? Kitais žodžiais, pasirinktas labai silpnas ir abejotinas žmonių bendrumo kūrimo pagrindas. Ekonomika gerai veikti gali ir be Lietuvos, ir būtent tai įrodo nei dienai ar valandai nesustojantys emigracijos iš Lietuvos srautai. Lietuviai suprato, kad Europos Sąjungos materialistinius idealus jie gali įgyvendinti išvykdami iš Lietuvos. Tai, reiškia, kad Europos Sąjunga prieštarauja politinei Lietuvos valstybės prigimčiai, nes griauna ją kaip valstybę. Tačiau išmontuodama Lietuvą, Europos Sąjunga nepajėgi politiškai savęs įtvirtinti kaip rimto politinio darinio. Tai, kas dabar suardo Lietuvą, anksčiau ar vėliau suardys ir Europos Sąjungą, o tiksliau, neleis jai tapti politiniu dariniu. Europos Sąjungos elito rankomis kuriamas dabartinis lietuvių bėgimas iš Lietuvos yra tik trumpalaikė šios politinės organizacijos pergalė. 

Tą jau savo kailiu patyrė Didžiosios Britanijos lietuviai. Dauguma lietuvių iš Lietuvos pabėgo į Britaniją, bet 2016 metų Joninių rytą paaiškėjo, kad tos žemės į kurią jie pabėgo piliečiai nutarė nebūti kartu su Europos Sąjunga. Europos Sąjunga moko žmones bėgti nuo savęs, nes nuolatos siūlo nesumąstyti apie tai, kas yra žmogus, bėgti į išorinius dalykus, kaip sakė Blaise Pascalis. Bėgti į ekonomiką, mokslą, techniką, vadybą, penktadienio vakaro barų gyvenimą ir vis labiau kvailėjančius internetinius portalus. Bėgti bet kur, kad tik nebūtų sąlyčio su jos krikščioniška Europos praeitimi. 

Nėra paslapties, kad Europos Sąjunga yra krikščionybę iš žmonių suvokimo norintis pašalinti projektas. Šiuo požiūriu nieko naujo nuo XVIII a. vidurio, kai pirmą kartą aštrioje kovoje susidūrė Apšvietos filosofų kurta žmogaus religija ir krikščioniškoji apreiškimo religija. Mes toliau bandome iki dugno išgerti Apšvietos taurę. Europos Sąjungoje šiuo metu nėra didesnės blogybės, kaip tamsuoliais vadinamų žmonių mintis, kad senąjį žemyną gali vienyti jo krikščioniškosios šaknys. Europos Sąjungoje dabar nėra didesnės blogybės, kaip bandymas kalbėti apie Dievą. Europos Sąjungos scientizmas anksčiau ar vėliau turi sunaikinti piliečių pažadus, priesaikas, įžadus, santuoką, šeimą, ištikimybę ir visus kitus nors menkiausią absoliutumo žymę turinčius žmonių ryšius. Tai reiškia, kad Europos sąjunga jau šalina Vakarų kultūros ir civilizacijos atramas. Jeigu nėra nieko absoliutaus, tai ir Europos Sąjunga yra tik nevykusi hipotezė. Arba, pažvelgus iš ekonominės pusės, galima sakyti, kad Europos Sąjunga yra tik prekė, gaminys, produktas ir pridedamoji vertė.

Ši politinė organizacija į žmones kreipiasi nežmogišku būdu – ne kaip į asmenybes, bet kaip statistinius vienetus. Su mokslu, technika ir ekonomika susitapatinusios Europos Sąjungos pagrindinis tikslas – neturėti prasmės. Dabar jau kiekvienas individas gali turėti savo gero gyvenimo sampratą. Tačiau šioje sampratoje nėra numatytas koks nors Europos Sąjungos būtinumas. Išlaisvinę žmones iš Lietuvos, buvusių Lietuvos piliečių vaikai turės išsivaduoti ir iš Europos Sąjungos, nes jiems geriausia gyventi kaip budistams – be kokio nors nusistovėjusio tapatumo. ES šiandien puoselėja ją sunaikinti turinčią filosofiją, ideologiją, pilietinį tikėjimą ir politinę teologiją. Tik laiko klausimas, kada įvairiausiais būdais pradės lysti šio politinio projekto negalės.        

Mokslas sako, kad skausmas yra žmonių kaip gyvūnų rūšiai išlikti padedantis veiksnys. Tačiau, kiekvienas iš mūsų patirdamas skausmą negalvoja kaip mokslininkas, bet jį suvokia kaip kažką negatyvaus. Chirurgija, neurologija, psichologija ir skausmo mokslas gali tik labai ribotai padėti dvasinį skausmą patiriančiam žmogui, nes jo požiūris į skausmą skiriasi nuo mokslininkų pozityvaus ar neutralaus (bet niekada negatyvaus) skausmo vertinimo. Europos Sąjunga neleidžia grynai žmogiško požiūrio į šią organizaciją, kai individas su ja turi pasijusti suaugęs ne išoriniais ekonominiais, techniniais ir ideologiniais, bet dvasiniais ryšiais. 

Jau daugiau negu dešimt metų sakoma, kad lietuvių  bėgimas iš Lietuvos nėra skausmas. Atsieit, tai tik individo laisvės ir racionalaus pasirinkimo pripažinimo padarinys. Mokslininkų stiliumi įrodinėjama, kad lietuvių skausmas dėl Lietuvos negali būti negatyvi žmogiška reakcija į tai, kas vyksta su tavo bendrapiliečiais. Tarkime, kad tai tiesa, ir tikrai neverta sielotis dėl pastatais gražėjančios, bet savo dvasia skurstančios Lietuvos. Jeigu būčiau Europos Sąjungos prezidentas su šia tiesa niekada nesutikčiau. Jeigu lietuviams neskauda dėl nykstančios Lietuvos, tai jiems niekada neskaudės ir dėl Europos Sąjungos.  Atidžiau įsižiūrėjus matyti, kad skirtingai negu Lietuva, ES net nesukelia skausmo. Dėl jos nereikia aukotis, pergyventi, nerimauti, kankintis. Užtenka skaičiuoti išlaidas ir pajamas. Nenoriu pasakyti, kad politika įsivaizduojama be naudos skaičiavimų. Mintis kita –  politika nėra ekonomika. Daugybė praturtėjusių žmonių staiga praranda savo turtų prasmės suvokimą. Jeigu batsiuvys visą gyvenimą siuva batus, šis darbas neturi būti suprantamas kaip jo gyvenimo prasmės aiškinimas. Puikiai batus siuvantis batsiuvys savo veiklos tikslą gali atskirti nuo gyvenimo prasmės suvokimo. Tą patį šiandien būtina padaryti Europos Sąjungai. Šios politinės organizacijos elitas (nes piliečiai šioje istorijoje visada yra tik antraeilis dalykas) nutarė, kad batsiuvio gyvenimo prasmė yra batų siuvimas, t.y., Europos Sąjungos egzistavimo tikslas yra Europos Sąjunga. Tai klaidinga filosofija. 

Kai Sovietų Sąjunga šventė savo penkiasdešimtmetį, buvau antros klasės mokinys. Kai tau aštuoneri metai, bet kuris penkiasdešimties metų senumo dalykas atrodo senas. Sovietų Sąjungos amžius man tada darė įspūdį. Dabar jau suprantu, jog tai juokingai mažai laiko tarpas. Sovietų sąjunga turėjo žlugti, nes bent jau lietuviai nematė prasmės ją išsaugoti. Dabar nemaža dalis lietuvių nori išsaugoti Europos Sąjungą, bet toliau neranda prasmės, išskyrus saugumą ir ekonominę gerovę. Problema tik ta, kad saugumas ir gerovė nėra gyvenimo prasmė.