Vidmantas Valiušaitis. Atrastas Lietuvių aktyvistų fronto įsteigimo aktas

Dabar populiaru yra „atrasti aktus“. Paskui fotografuotis su jų atradėjais.

Vieną tokį atradau ir aš. Bet, žinoma, populiarumas man negresia. Ir net „barzdotų istorikų“ pasipiktinimo nesulauksiu. Kadangi milijono niekas nežadėjo. Ir net premijos tikėtis būtų tuščia.

Kodėl? Todėl, kad suradau „ne tą aktą“.

Lapkričio 17-ąją, jam kaip tik sukakto lygiai 76-eri. Jeigu istorija būtų susiklosčiusi kitaip, šiandien jis kabėtų greta Vasario 16-osios akto. Dabar jis dūla šalia šūsnies kitų dokumentų, ugnies liežuvių aplaižytų ir vandens čiurkšlės sulaistytų. Bet vis dėlto – išgelbėtų!

Kalbu apie 1940 m. lapkričio 17 d. Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įsteigimo Berlyne aktą. Jis yra išlikęs ir saugomas Kazio Škirpos archyve Amerikoje.

Berlyno bombardavimo metu viena bombų pataikė į namą, kuriame buvo K. Škirpos butas. Turtas žuvo, bet K. Škirpa pirmiausiai gelbėjo archyvą. Dalį ištraukė iš po griuvėsių ir liepsnų.

Taip pat prisegu iš ugnies ištrauką ir išlikusią K. Škirpos 1940 m. liepos 22 d. telegramą Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, jau apsėstai komunistų ir vadovaujamai Pijaus Glovacko (iš tiesų – Dekanozovo). Kaip žinome, liepos 21 d. vadinamasis “liaudies seimas” balsavo už Lietuvos įjungimą į Sovietų Rusiją.

K. Škirpa šitaip reagavo:

Dabartinį seimą, kaip rinktą po svetima militarine okupacija ir svetimos valstybės priespauda, užslopinant kitokios negu komunistų partijos nuomonės reiškimą, skaitau nekompetetingu reikšti bet kuriuo klausimu mūsų tautos tikrąją valią.

Protestuoju prieš jo padarytus liepos 21 dieną nutarimus įvesti Lietuvoje sovietų santvarką ir Lietuvą įjungti į Sovietų Rusijos sąstatą, tuo panaikinant Lietuvos valstybinę nepriklausomybę.

Sakytus nutarimus, kaip nekompetentingo organo priimtus, priešingus esamai krašto konstitucijai ir mūsų tautos ir valstybės interesams, skaitau neteisėtais mūsų tautai, valstybei ir man, kaip teisėtam nepriklausomos Lietuvos valstybės atstovui, neprivalomais. Škirpa.

Jau 1940 m. liepos 25 d. „prezidento“ J. Paleckio įsaku Kaziui Škirpai buvo atima Lietuvos pilietybė ir uždrausta sugrįžti į Lietuvą. Turtas konfiskuotas.

Žinoma, neilgam, nes jau rugpjūčio 3 d. pats „prezidentas“ liko be Lietuvos pilietybės, nes bolševikai, įkaitais pasiėmė visą Lietuvą, pilietybę atėmė visiems Lietuvos piliečiams.

Taigi, „Lietuvos priešu“, kaip matome, Maskvos jis buvo paskelbtas daug anksčiau negu buvo įkurtas LAF-as ir įvyko Birželio sukilimas.

Yra ir daugiau K. Škirpos archyve išgelbėtų iš ugnies labai įdomių dokumentų, kurių nėra Lietuvos archyvuose. Jie ypač svarbūs dėl to, kad URM archyvą bolševikai stvėrė pirmiausiai ir jau 1940 m. išsigabeno į Maskvą.

Perfrazuojant šiek tiek mano mėgiamą rašytoją Michailą Bulgakovą, K. Škirpos atvejis patvirtina jo žodžius: archyvai nedega!

Lietuvos aktyvistų fronto steigiamasis aktas

Lietuvos aktyvistų fronto steigiamasis aktas

Lietuvos aktyvistų fronto steigiamasis aktas

Mes, žemiau pasirašę lietuviai, likimo atblokšti į Vokietijos sostinę Berlyną, š. m. lapkričio mėn. 17 dieną susirinkę pas p. K. Škirpą, jo bute Achenbachstr. 1, ir išklausę jo pranešimą apie Nepriklausomos Lietuvos žlugimo priežastis ir apie galimumus bei kelius Lietuvos valstybei vėl atstatyti,

Reiškiame visišką pritarimą sumanymui sutelkti visas lietuvių tautos aktyviąsias jėgas į Lietuvių Aktyvistų Frontą kovai už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo,

Įsitikinę, kad atstatytos Lietuvos tvarkymas Aktyvistų Fronto ideologijos pagrindais yra tikriausias kelias lietuvių tautos idealams siekti, mes pirmieji stojame į Lietuvių Aktyvistų Frontą ir prisiimame visas jo nariams uždedamas pareigas ir drausmę,

Tėvynės Lietuvos ir lietuvių Tautos labui, kviečiame K. Škirpą, Pirmąjį Nepriklausomos ‘Lietuvos Kariuomenės Kūrėją-Savanorį ir Lietuvių Aktyvistų Fronto iniciatorių, imtis žygių vykdyti mūsų nusistatymą ir vadovauti Lietuvių Aktyvistų Frontui.

Kovok!

Tvirtais žingsniais,

Drąsiai pirmyn –

Už naują, laisvą Lietuvą!

Berlynas, 1940 metų lapkričio 17 dieną.

Sutinku: (pas.) K. Škirpa.

Pasirašo:

J. Viliušis, E. Galvanauskas, M. Kavolis, St. Puodžius, P. Skurauskas, J. Pyragius, J. Našliūnas, J. Jurkūnas, R. Skipitis, Juozas Dženkaitis, K. Brunius, B. Raila, A. Valiukėnas, Jonas Dženkaitis, J. Čiuberkis, J. Pyragius, M. Kukutis, T. Dirmeikis, St. Yla, A. Maceina, dr. P. Karvelis, A. Danta, pulk. Ambraziejus, kun. Barauskas, J. Katilius, dr. M. Brakas ir dr. Pr. Ancevičius.

***

Čia dar viena „ugninė“, padegusi K. Škirpos depeša iš Berlyno į Kauną. Mūsų diplomatijos istorijai, be abejo, nežinoma.

1939 m. spalio 8 d., t.y. Lietuvai dar nepasirašius sutarties su Sovietų Sąjunga dėl raudonosios armijos bazių įsileidimo, o estam su latviais ją jau pasirašius, K. Škirpa susitinka su Estijos ir Latvijos pasiuntiniais Berlyne ir aptaria besiklostančią padėtį. Kitą dieną, t.y. spalio 9-ąją, jis siunčia savo depešą į Kauną.

K. Škirpos laiškas iš Berlyno Lietuvos užsienio reikalų ministrui 

K. Škirpos laiškas iš Berlyno Lietuvos užsienio reikalų ministrui 

Dokumentas, kaip matome, apdegęs, dalis teksto neišlikusi, perskaityti nebegalima. Tačiau ir tai, ką perskaityti įmanoma, – iškalbinga. Štai ką K. Škirpa rašo:

Berlynas, 1939 m. spalių mėn. 9 d.

443/sl. slaptai

Jo Ekscelencijai Užsienio Reikalų Ministrui,

Kaune

Turiu garbės šiuomi pranešti Tamstai sekančią informaciją:

1. Vakar, spalių 8 d. mačiausi su savo Pabaltės kolegomis – Estijos ir Latvijos Pasiuntiniais. Abu buvo labai nusiminę ir pasidavę visiškai pesimizmui. Jų vyriausybių pasirašytąsias su Sovietų Rusija sutartis laiko pirmuoju etapu Latvijos ir Estijos bolševizacijai. Neįsivaizdina sau kaip bebūtų įmanoma jų kraštuose toliau palaikyti dabartine tvarką ir esamas ekonomines bei socialines sąlygas, kuomet teritorijoje stovės Raudonosios Armijos garnizonai, kurių izoliuoti nuo vietos gyventojų praktiškai nebus galima, o kilus tarp vietos gyventojų ir raudonarmiečių kuriems nors vietinio pobūdžio nesusipratimams <…> saugumo organai ne tik negalės, bet stačiai <…>

<…> klausia savęs kur: estas sakė grįžtų į Estiją, nors ir suprantąs koks pavojus jį ten laukia; latvis gi preferuoja pasidaryti emigrantu. Jų pesimizmą ypač padidino tas faktas, kad vokiečiai jau pasiuntė į Latviją ir Estiją laivus tautinei vokiečių mažumai evakuoti. Iš to mano kolegos daro išvadą, kad, matomai, vokiečiai laiko, kad Raud. Armijos užplūdimas ir bloševizacija gresia Latvijai ir Estijai artimiausiu laiku. Abu mano kolegos laikytų išganymu, jei Vokietijai pavyktų greitai karą laimėti ir ji, atpalaidavusi savo jėgas iš Vakarų Fronto, jas galėtų skubiai permesti vėl į Rytus prieš Sovietų Rusiją. Tokio išganymo, esą, gal būtų galima susilaukti, jei Anglija, Prancūzija, susipratusios prie kokio pavojaus veda Sovietų Rusijos brovimasis į Europos Vakarus, padarytų su Vokietija taiką, autorizuojant Hitlerį sudrausti Sovietų Rusiją. Deja, vilties nematyti, kad taika greitu laiku galėtų įvykti. Išganymo iš prancūzų ir anglų laimėjimo mano kolegos nelaukia, nes, pirma, jis būtų pavėluotas, o antra, pirm negu sudraudus Sovietų Rusiją, gal priseitų jiems gelbėti <…>

<… > Vokietija užleidusi Pabaltės valstybes Sovietų Rusijos malonei ir bendrai dar didelių koncesijų Sovietų Rusijai, kad atkeršijus Anglijai, kurią skaito pagrindine kaltininke tuo, kad lenkų-vokiečių karas nepasiliko lokalinis. Taikos raktas buvo ir tebesąs Anglijos rankose, bet ši iki šiol nerodanti noro karą nutraukti. <…>”