Almantas Samalavičius. Žiurkių lenktynės, arba technopolijos įsitvirtinimas Lietuvoje

Šiandieninę aukštojo mokslo politiką, vykdomą globaliu mastu, taigi neišskiriant ir Lietuvos, galima apibūdinti kaip tarptautines žiurkių...

Šiandieninę aukštojo mokslo politiką, vykdomą globaliu mastu, taigi neišskiriant ir Lietuvos, galima apibūdinti kaip tarptautines žiurkių lenktynes, kurias sistemingai rengia, azartą skatina dominuojanti neoliberali ideologija. Žiurkių lenktynėmis paprastai vadinama nuolatinė tiek individuali, tiek ir kolektyvinė veikla, neturinti nei galutinio tikslo, nei gilesnės prasmės, kuri pateisintų nenutrūkstamą maratoną. Intensyvių masinių lenktynių dalyviams primetami vis didesni ir vis absurdiškesni reikalavimai, tačiau toje keistoje veikloje vis tiek dalyvaujama su dideliu ūpu, naiviu entuziazmu, net su bukagalvišku užsispyrimu, nors įsivaizduojamas tikslas kaip buvo, taip ir lieka kažkur ten, už horizonto. Žiurkių lenktynėse jau ištisą dešimtmetį dalyvaujanti Lietuvos aukštojo mokslo politika įgavo galybę „pavyzdinių“ neoliberalios ideologijos bruožų. Pastaruoju metu politikai atkakliai reklamuoja, o Švietimo ir mokslo ministerijos vadovai prievartiniu būdu skiria naujus receptinius vaistus. Ėmus vartoti šį „dopingą“, esą stebuklingai pagerės aukštojo mokslo kokybė. Aktyviai save pertvarkančios institucijos (pirmiausia universitetai), jei atlaikys skausmingų injekcijų kursą, turėtų sparčiai atsigauti, o tada šaus į viršų tarptautinių reitingų lentelėse. 

Apžvelkime karščiausias naujienas, kaip vyksta žiurkių lenktynės. Interneto portalas www.bernardinai.lt neseniai paviešino dar vieną „gerąją naujieną“ – „Lietuvos mokslo pasiekimus vertins tarptautiniai ekspertai.“ Pagaliau šviesos spinduliai įveiks gūdžioje provincijoje tvyrantį tamsos chaosą: „Lietuvos mokslo veikla bus vertinama pagal tarptautinius standartus, o mokslo ir studijų institucijos bus finansuojamos pagal veiklos rezultatus. Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė patvirtino reglamentą, kuris keičia dabartinę mokslo vertinimo tvarką. Nuo 2018 m. Lietuvos mokslo ir studijų institucijų veiklą vertins užsienio ekspertai. [...] Tarptautinio ekspertinio mokslo vertinimo įvedimas – tai didelis žingsnis į priekį objektyvumo ir skaidrumo link. 2015 m. atliktas bandomasis palyginamasis užsienio ekspertų vertinimas pirmą kartą leido palyginti, kokią vietą Lietuvos mokslo ir studijų institucijų atliekami mokslo tyrimai užima tarptautiniame ir nacionaliniame kontekste, – sako švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė. – Nepriklausomas ekspertinis vertinimas leis daugiau lėšų skirti aukšto lygio mokslui ir skatins Lietuvos mokslininkus orientuotis į tarptautinio lygio rezultatus ir kokybę.“[1]

Užsienio specialistų atliekamos ekspertizės Lietuvoje senų seniausiai nėra naujiena – jau keliolika metų jie vertina universitetų ir kolegijų studijų programas (tiesa, pasikviesti iš tikrųjų stambaus tarptautinio kalibro akademikų neišgalima, jų vietą užima asmenys, nepasižymintys įspūdingais pasiekimais nei mokslo, nei lavinimo srityse). Tačiau šįkart ministrė kalba ne apie kokius nors kosmetinius pokyčius, bet apie dar vieną finansinės paramos neoliberalizavimo etapą, dabar susijusį jau su moksliniais tyrimais. Kad bus įgyvendinamas dar vienas aukštojo mokslo „pokyčių vadybos“ paketas, jau anksčiau pranešė ŠMM viceministras Giedrius Viliūnas, straipsnyje „Kas yra aukštojo mokslo kokybė?“ atskleidęs paslaptį: „Geras išsilavinimas paprastai matuojamas sėkmingu įsidarbinimu, darbdavių atsiliepimais, taip pat paties absolvento pasitenkinimu savo studijomis ir įgytų kompetencijų pritaikymu.“[2] Pridūręs, kad „aukštųjų mokyklų kokybė matuojama ir mokslo pasiekimais“, toliau aiškino, esą „aukštojo mokslo kokybės sąlyga – studijoms tinkamai pasirengę ir motyvuoti studentai. Taigi aukštojo mokslo kokybę galima apibūdinti įvesties bei proceso kategorijomis – studentų ir dėstytojų kompetencijos, kokybiškos studijų programos, veiksmingi dėstymo metodai, vidinė (institucinė) kokybės užtikrinimo sistema, aukštosios mokyklos valdymas ir vadyba, kokybiška studijų ir mokslo bazė. Reikšminga aukštojo mokslo dimensija – visos aukštojo mokslo sistemos valdymas, susijęs su kvalifikacijų bei mokslinių tyrimų poreikio prognozavimu, išteklių paskirstymu, aukštojo mokslo posistemių bei sričių subalansavimu, išorine aukštojo mokslo kokybės priežiūra, visos sistemos bei atskirų institucijų tarptautinio konkurencingumo skatinimu.“[3] 

„Nekaltas“ biurokratinio pobūdžio raštijos, užtvindžiusios interneto platybes, pavyzdys šįkart verčia ne juokais suklusti. Akivaizdu, kad teksto autorius yra giliai įtikėjęs scholiarizacijos mitu ir jį įtvirtinančia „pažangos ritualizacija“.[4] Viceministro kaip ir bet kurio kito neoliberalaus vadybininko žargone apstu miglotų, neapčiuopiamai „plastiškų“ sąvokų kaip antai „tinkamai sutvarkyti studijų ir mokslo procesai“, „veiklos rezultatai“, „įvesties ir proceso kategorijos“. Tokias tuščias ir apgaulingas frazes filosofas ir istorikas, žinomas idėjų archeologas Ivanas Illichas, išsamiai išanalizavęs akademinės sferos būklę, jau prieš keturis dešimtmečius taikliai pavadino „žodžiais-amebomis“. Tokie verbaliniai fantomai įtaigauja, esą šiuolaikiška vadyba, paremta verslo principais, biurokratinis administravimas, studijų kontrolė aukštąsias mokyklas, kurios šiuo metu yra neva menkai efektyvios, pavers gerokai efektyvesnėmis. O tokios „plastiškos“ sąvokos kaip „subalansavimas“ veikiausiai reiškia, kad ministerija apkarpys studijų programų, kurios šiuo metu surenka mažesnį studentų skaičių arba rengia specialistus, neturinčius didelės paklausos šiandieninėje darbo rinkoje, finansavimą. Beje, į rinką viceministras žvelgia, užsidėjęs storus fundamentalizmo akinius, nepaisydamas, kad ji nuolatos keičiasi, o su ja kinta ir požiūris į tai, kas paklausu, o kas nepaklausu. Kas šiandien yra neva neperspektyvu, rytoj gali tapti net išskirtinai svarbu... 

Nederėtų išleisti iš akių ir tokių teiginių kaip „išorinė kokybės priežiūra“, „tarptautinio konkurencingumo skatinimas“. Šios verbalinės amebos reiškia, kad gausiam ir nuolatos augančiam būriui MOSTA ekspertų, prisišliejusių prie ŠMM, nei darbo, nei atlyginimų tikrai nepritrūks. Spaudimas aukštosioms mokykloms bus ir toliau didinamas, pasitelkus tiek nepigiai kainuojančias tarptautinių ekspertų paslaugas, tiek mažinant finansavimą toms sritims, kurias šie prasčiau įvertins. Prisidengus poreikiu rengti „kokybiškas studijų programas“, veikiausiai bus reikalaujama diegti ir „pažangius“, „šiuolaikiškus“ dėstymo metodus, pagrįstus multimedijų, powerpoint ir panašiomis technologijomis, kukliai nutylint garsiąją Steve’o Jobso frazę: „Galia korumpuoja, powerpoint korumpuoja absoliučiai“ (Power corrupts, powerpoint corrupts absolutely). O dėl to, kad nuo seniausių laikų žinomas sokratiškas dėstymo ir mokymo(si) metodas iki šiol, regis, yra veiksmingiausias, universaliausias, taigi nepakeičiamas, apskritai nesukama sau galvos. Nors viceministras užsimena ir apie „geresnio finansavimo“ poreikį, šis teiginys nuskęsta vadybinio ir biurokratinio pobūdžio prioritetų gausybėje. Tiesa, vėl išnyra kitoje rašinio vietoje: „Vertinant tarptautiniu mastu, tiek Lietuvos nacionalinio biudžeto, tiek mūsų disponuojami ES investicinių fondų ištekliai nėra labai dideli. Todėl ieškoma ir kitų išteklių. Vienas iš jų – aukštosioms mokykloms patikėtas valstybės turtas [Paryškinta mano – A. S.]. Sistemoje yra nemažai nei studijoms, nei mokslui nebereikalingų patalpų, kurių išlaikymas kainuoja mokesčių mokėtojų pinigus. Šį turtą numatoma reinvestuoti į bendrabučių atnaujinimą, studentų miestelių sutvarkymą, trūkstamą mokslinę įrangą ar optimizuojamų institucijų padalinių perdislokavimą.“[5] 

Šis miglotas biurokratinis-vadybinis pažadas reiškia, kad už plačiai išreklamuotos aukštųjų mokyklų tinklo „optimizacijos“ slepiasi labai pragmatiški dabartinės Vyriausybės kėslai – atėmus iš „sistemos“ dalį nekilnojamojo turto, jį parduoti, o gautą pelną paversti laikinomis investicijomis į kitus tos pačios sistemos sektorius, kad susidarytų įspūdis, esą parama aukštojo mokslo reikmėms didėja. Nesunku nuspėti ir kitą „optimizacijos“ žingsnį – užuot peržiūrėjus perteklinį, kaip giriamasi, valstybės biudžetą, veikiausiai bus ieškoma „vidinių rezervų“, pavyzdžiui, sumažinus akademinio personalo skaičių, galima kitiems šiek tiek kilstelėti atlyginimus. Pasak vieno gerai žinomo lietuvių grožinės literatūros personažo, tai „Monkės biznis“, nors Vyriausybė „plastiškai“ vadina tai optimaliu perdislokavimu... 

Kadangi turto, priklausančio universitetams, nemaža dalis yra geros būklės, be to, jis  neretai yra miestų (ypač sostinės) centre, kur žemės kaina didelė ir nuolatos auga, nekeista, kad premjero suburtoje darbo grupėje, optimizuojančioje aukštųjų mokyklų tinklą, triūsia tiek daug privataus stambiojo verslo atstovų. Nenuostabu ir tai, kad iš pradžių sektos pasakėlės, esą aukštosios mokyklos galės pačios spręsti, su kuo norėtų jungtis, buvo tik dūmų uždanga, nes premjeras nepajėgė nuslėpti įtūžio, o švietimo ir mokslo ministrė – susierzinimo, kai išgirdo apie valdžios nesankcionuotas Lietuvos edukologijos universiteto ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto „jungtuves“. Joms įvykus, mat buvo gautas Seimo pritarimas, nusavinti patalpų, kurios „nebereikalingos“ mokslui ir studijoms, be eilinio skandalo veikiausiai jau nepavyks... 

Valdantiesiems beatodairiškai plėtojant neoliberalią aukštojo mokslo politiką, verta pasidomėti, ką siūlo jų oponentai. Deja, ir čia, jei atmestume ritualinę valdančiųjų kritiką, iš esmės dominuoja tas pats neoliberalus, techninio pobūdžio modelis. Vienas iš opozicijos lyderių, ekspremjeras Andrius Kubilius ne per seniausiai išdėstė esą naują programą, kaip pertvarkyti aukštojo mokslo sektorių, kamuojamą tokios galybės problemų, kad jas išspręsti, pasitelkus techninius sprendimus, būtų sunku. Tačiau Kubilius meta iš esmės techninio pobūdžio „gelbėjimosi ratą“, klausdamas, ar tokia šalis kaip Lietuva gali turėti pasaulinio lygio universitetus. Straipsnyje nieko nauja, tiesiog perpasakojama tai, ką savo knygose pastaruoju metu rašė pora pasaulyje žinomų aukštojo mokslo teoretikų, tarp jų ir Bostono kolegijos profesorius Philipas Altbachas (Kultūros baruose kiek anksčiau buvo paskelbtas mano pokalbis su juo, bet Kubilius, sprendžiant iš straipsnio turinio, to interviu neskaitė). 

Mintis turėti Lietuvoje net ne vieną, o keletą „pasaulinio lygio“ universitetų hipnotizuoja Kubilių „ne tik todėl, kad mūsų vieninteliu ekonominiu pranašumu gali būti tik mūsų išsilavinimas, kūrybiškumas ir inovatyvumas, ir ne tik todėl, kad tokio lygio universitetai yra svarbiausias patrauklumo faktorius, pritraukiant aukštųjų technologijų užsienio kapitalo investicijas. Tokia ambicija būtų svarbi ir todėl, kad ji, tapdama realia varomąja permainų jėga, savaime suformuotų žymiai aukštesnės, pasaulinės aukštojo mokslo kokybės siekimo vyraujančią „filosofiją“ Lietuvoje. Tai pastūmėtų visą aukštojo mokslo sistemą link aukštesnės kokybės. Galų gale tokia paradigma leistų atsisveikinti su pagrindine Lietuvos aukštojo mokslo valdymo sistema.“[6] Šalia priduriama, esą dabartinė valdžia „paklydo mechaninės konsolidacijos klystkeliuose, o akademinė bendruomenė gerai supranta, kad vien savo pastangomis, be tinkamos valdžios politikos, pasiekti pirmųjų šimtukų lygmenį tarptautiniuose reitinguose yra praktiškai neįmanoma.“[7]

Jau iš šių teiginių akivaizdu, kad Kubilius (kaip ir jo kritikuojami valdantieji) iš esmės nesiremia jokia aukštojo mokslo filosofija. Ji reikalinga tiktai kaip figos lapelis pridengti dar vienam vadybinio ir techninio pobūdžio pertvarkos projektui. Straipsnio autorius daugiausia dėmesio skiria ne teorinėms Philipo Altbacho ir Jamilo Salmi’o koncepcijų prielaidoms ar akivaizdžioms jų dviprasmybėms aptarti, o smulkmeniškoms aritmetinėms procedūroms. Taip nuslepiama, kad „pasaulinio lygio“ universitetų koncepcija neturėtų būti grindžiama apeliacijomis į reitingų lenteles. Lietuvoje sukurti bent vieną tokio lygio universitetą būtų įmanoma tik koncentruojant milžiniškas lėšas, atėmus jas iš kitų sektorių ir visų visuomenės grupių. Vis dėlto net ir tada varžybos su Harvardu ar kitais pasaulinio lygio universitetais, kurie disponuoja milžiniškomis finansinės paramos fondų lėšomis, būtų panašios į Ilfo ir Petrovo įtaigiai aprašytą epizodą, kai sovietinė poniutė metė egzaltuotą iššūkį milijonieriaus Vanderbildto dukrai.

Iškilus amerikiečių komunikacijos ir švietimo sistemų tyrinėtojas Neilas Postmanas  beveik prieš ketvirtį amžiaus paskelbė plačiai nuskambėjusį veikalą „Technopolija: kultūros kapituliacija prieš technologiją“. Knygos autorius teigė, kad technologija, užuot buvusi kultūros atrama, ėmėsi šiuolaikinę visuomenę ir jos kultūrą pertvarkyti pagal save. Niekas neneigia, kad technika ir su ja atsiradusi technokratija žmonių gyvenimą pakeitė iš esmės. Postmano teigimu, būtent technokratija įdiegė pažangos sampratą, suteikė pagreitį įvairiems visuomenės kaitos procesams. Be to, davė laisvės ir naujos socialinės organizacijos pažadą. Šie dalykai nepaprastai svarbūs. Deja, technologija ėmė vis labiau pančioti moderniąją visuomenę, paversdama ją savo procesų įkaite. Galiausiai susiklostė taip, kad atsirado reiškinys, kurį galima vadinti technopolija. Tai nėra paprasčiausias kultūros produktas ar svarbus jos sandas, tai „kultūros būsena ir mąstymo būdas, paremtas technologijos sudievinimu. Tai reiškia, kad kultūra siekia būti technologijos pateisinta, jaučia pasitenkinimą, paklusdama technologijai, ir vykdo jos nurodymus.“[8] 

Technologijos įsigalėjimo rezultatas – visų visuomenės veiklos sferų pertvarkymas, kurio neišvengiama pasekmė yra biurokratijos iškilimas. Pasak tyrinėtojo, „biurokratija dabar ne tik sprendžia, bet ir sukuria problemas. Dar svarbiau, kad būtent ji nusprendžia, kokių esama problemų. Biurokratijos požiūriu, tai visada yra efektyvumo problemos.“[9] Postmanas pabrėžia, kad visuomenės technologizacija keičia ir specialisto-eksperto vaidmenį – iš jo laukiama, kad peržiūrėjęs pateiktą medžiagą, eliminuotų viską, kas nesusiję su konkrečia problema, remtųsi vien tais dalykais, kurie būtini (techniniam) problemos sprendimui. 

Įsigalėjus technopolijos režimui, keičiasi ir visuomenės santykis su ugdymu. Užuot kalbėjus apie jo turinį, kalbama apie „lavinimo technologijas“. Postmanas rašo: „Šiuo metu manoma, kad į mokyklos klases būtina perkelti kompiuterį, kaip anksčiau buvo svajojama ten perkelti televiziją ir filmus. Į klausimą „kam to reikia?“ atsakoma: „Kad lavinimas būtų efektyvesnis ir įdomesnis“. Toks atsakymas laikomas pakankamai adekvačiu ir nereikalaujančiu išsamesnio paaiškinimo. Tačiau paprastai nepastebima, kad lieka neatsakyta į klausimą, ko siekiame lavinimu? Efektyvumas ir įdomumas yra techninio pobūdžio atsakymas, susijęs su priemonėmis, bet ne su tikslu, ir neatveria kelio į lavinimo filosofiją.“[10] 

Mąstytojas daro išvadą, kad „technopolijos naratyvas neturi jokio moralinio centro. Jo vietą užima efektyvumas, interesai ir ekonominė nauda. Jis žada sukurti rojų žemėje, pasitelkdamas technologinę pažangą. Atmeta visus tradicinius pasakojimus ir simbolius, teigiančius stabilumą ir tvarką. Vietoj jų siūlomas gyvenimas, pagrįstas techniniais įgūdžiais, ekspertize, ir vartojimo ekstazė. Jo tikslas – gaminti funkcionierius besiplėtojančiai technopolijai.“[11]

Tokių tikslų, nors jie yra viso labo apgaulingi miražai, be jokios abejonės, bus vaikomasi ir toliau, įgyvendinant pradėtą aukštojo mokslo pertvarką, neturinčią jokių tvirtesnių filosofinių pagrindų, ar diegiant naujus, „pažangesnius“ jos variantus. 

[1] http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-10-06-lietuvos-mokslo-pasiekimus-vertins-tarptautiniai-ekspertai
[2] Giedrius Viliūnas. Kas yra aukštojo mokslo kokybė? http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-08-08-kas -yra-aukštojo-mokslo-kokybe/162512
[3] Ten pat.
[4] Ivan Illich. Deschooling Society. 1972. New York: Harper and Row. 
[5] Giedrius Viliūnas. Kas yra aukštojo mokslo kokybė? 
[6] Andrius Kubilius. Ar gali Lietuva turėti pasaulinio lygio universitetą (-us). https://www.delfi.lt/archiove/print.php?id=75758931
[7] Ten pat.
[8] Neil Postman. Technopoly: The Surrender of Culture to Technopoly. 1993. New York: Alfred Knopf, p. 80.
[9] Ten pat, p. 84.
[10] Ten pat, p. 175.
[11] Ten pat.

Susiję

Ugdymo politika 1816027337949302347
item