Vytautas Rubavičius. Agresyvus liberalizmo spindesys ir banalus filosofinis skurdas

Alvydo Jokubaičio knyga Liberalizmas kaip pilietinė religija (Vilnius: Tyto alba, 2017) pasirodė labai laiku – Lietuvos liberalai jau senokai nebeaiškina publikai jokių savų liberaliųjų idėjų, o tik stengiasi išsilaikyti politinėje scenoje varginami vis naujų politinės korupcijos skandalų. Visiems jau senokai aišku, kad mūsiškai liberalai yra valdžios ir tik valdžios partija, kuriems svarbiausia yra valdyti taip, kad kuo greičiau pūstųsi jų asmeninės nematomosios sąskaitos, sėkmingai būtų įgyvendinama Lietuvos išvalstybinimo ir ištautinimo vizija. Tad politinė korupcija išreiškia šiuolaikinio didįjį kapitalą aptarnaujančio liberalizmo esmę – siekiantis sau naudos individas prekiauja viskuo, kas tik patenka į jo rankas, juolab savo didžiąja nuosavybe – parašu. O valstybinis postas ir parašas – glaudžiai susiję dalykai. Tad ir posto siekiama tam, kad kuo veiksmingiau būtų galima savo parašu kurti sau vadinamąją pridedamąją vertę. Liberalai publikai pasirodo kaip nuoseklūs kovotojai prieš individo laisvę siekti sau naudos ribojančias valstybės galias, tačiau pačios valstybės galios jiems menkai terūpi – prisibrovę prie valstybės vairo jie veikia taip, kad valstybės mechanizmas veiksmingai imtų aptarnauti vadinamųjų laisvų rinkų ir joms atstovaujančiųjų interesus. Ar girdėjo kas mūsiškius liberalus kalbant apie būtinumą Lietuvoje diegti realią vakarietiškos demokratijos savivaldą, laiduoti visuomenės dalyvavimą vykdant teisingumą? Liberalų sąmonėje tokie demokratijai būtini dalykai atrodo jau „ne šio pasaulio dimensija“, juolab kad išpažįstant vien tik individo laisvę ir ja grindžiamą teisę sunkoka imtis visuomenės ar tautos interesų. Juolab valstybės, nes valstybė verta tik kaip veiksmingas rinkų laisves laiduojantis mechanizmas.

Skaitant A. Jokubaičio knygą neapleidžia mintis, kad tokia pagrįstai ir sykiu negailestingai liberalizmą gvildenanti mokslinė knyga galėjo pasirodyti tik toje Europos vietoje, kur žmonės dar yra išlaikę priešinimosi primetamoms ideologijoms patirtį. Tiesa, jie ne visada bedrįsta tą patirtį pasitelkti. Mename tarybinės ideologijos, vadintos moksliniu komunizmu, diegimą, taip pat ir įvairiausias tos ideologijos nuvainikavimo bei pašiepimo praktikas išlaikant „rimtą miną“. Išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos daugelis tikėjome, kad gyvensime jau be visuotinių ideologijų. Laisvinantis iš sovietinės okupacijos svarbiausia sąvoka buvo pati laisvė, tad laisvinimasis tapo gera dirva plisti ideologijai, kuri visokiais būdais teigia nesiliaujantį žmogaus išlaisvinimą iš jį varžančių išorinių, dažniausiai su valstybe siejamų, ir vidinių, dažniausiai bendroms tradicinėms, religinėms vertybėmis bei dorybėmis priskiriamų pančių. Prisiminkime, kiek mūsų didžių protų vienu ypu iš komjaunuolių ir komunistų staiga tapo „liberalios pasaulėžiūros“ atstovais ar liberalų partijos kūrėjais. Kaip gali nepatraukti idėjos, teigiančios beribę individualios laisvės, valios ir moralės vertę. Kaip gali nepatraukti idėjos, teigiančios būtinumą visokiais būdais mažinti valstybės kišimąsi į nelygstamos vertės asmeninį gyvenimą. Kaip gali nepatraukti idėjos, skatinančios atsiduoti „laisvajai rinkai“, kuri pačiu geriausiu būdu per asmeninės naudos ir pelno siekį laiduoja visų individų laisvę, nesaistydama jų į jokias „priverstines“ bendruomenes.

Jokubaitis savo knygoje įtikinamai atskleidžia filosofinį liberalizmo idėjų menkumą, kurį šiuolaikinis liberalizmas pridengia aktyvia įvairiausio lygio institucine propaganda, žmonių sąmonėje įtvirtinamu tapatinimu su demokratija. Pasitelkęs dviejų žymiausių liberalizmo teoretikų Johno Rawlso ir Ronaldo Dworkino veikalus, autorius iškelia ir gvildena ne tik jų filosofinių įžvalgų prielaidas, bet ir tam tikras iš tų įžvalgų plaukiančias išvadas. Ypač negailestinga yra bene paties įtakingiausio XX a. liberalizmo teoretiko Isaiah Berlino idėjų analizė, kuri akivaizdžiai parodo ne tik liberaliosios filosofinės minties skurdą, įžvalgų grindimo nenuoseklumą ir paviršutiniškumą, bet ir, sakytume, liberalizmo idėjinio vaizdinio banalumą, kurio jau negali nuslėpti net šiuolaikinių teoretikų rutuliojama „religijos be Dievo“ idėja. Liberalizmo atstovai niekaip negali filosofiškai pagrįsti savo teorijos pagrindų, nepajėgūs sukurti jokios moralės filosofijos, taip pat ir pagrįstos politikos teorijos, tad neišvengiamai socialiniame lauke veikia kaip įtikėjusiųjų ir palaikančiųjų bendruomenė, kurios svarbiausias tikslas yra įgauti valdžią ir kuo veiksmingiau naudotis valstybiniais „įrankiais“. Kertiniu filosofiniu akmeniu laikant individą ir jo laisvę, tačiau apeinant žmogaus prigimties klausimą, liberalams niekaip nepavyksta sukurti įtikinamo teorinio tų individų susisaistymo į visuomenę ir jų bendro veikimo teoriją, nes bet koks saistymasis neišvengiamai remiasi išankstine prielaida, kad susitarimui įsipareigojama ir jo laikomasi, vadinasi, ir tam tikromis bendresnėmis, individui būtinomis moralinėmis dorybėmis. Liberalių individų, net dviejų, susitarimą bendrai veiklai būtinai turi palaikyti trečia už juos galingesnė jėga, kuri laiduotų susitarimo vykdymą. Anksčiau tai būdavo genčių vyresnieji, žyniai, bendruomenės taryba, priesaika Dievo vardu, o vėliau tas prievoles perėmė valstybė ir teisė. Antraip moralinį reliatyvizmą ir asmeninę moralę išpažįstančiam individui nieko nereiškia nesilaikyti jokių susitarimų, jei tik pasirodo, kad tie susitarimai jam jau „nebepatinka“ ar yra „nebenaudingi“. O kaip laikytis susitarimų tiems liberalams, kurie pripažįsta individo teisę savo užgaida keisti lytį ar „rinktis“ iš keliolikos ar keliasdešimties lytinių tapatumų registro?

„Laisvindami individą“ ir „skatindami pažangą“ liberalai naikina visokias atgyvenusiomis laikomas bendrybes – šeimą, bendruomenę (pripažįstama vien liberalų kongregacija), tautą, nacionalinę kultūrą, taip pat ir tų bendrybių nuovoką. Tad naivu būtų tikėtis kokios nors liberalų autorių kuriamos bendruomenės ar kultūros teorijos. Paryškindamas nepagrįstą liberalizmo ir demokratijos tapatinimą, autorius rašo: „Modernieji liberalai nemato daugybės demokratams svarbių dalykų – bendrojo gėrio, bendruomenės, tautos, istorijos, kultūrinio tapatumo, piliečių pasiaukojimo ir ištikimybės“ (p. 229). Beje, tuos demokratams svarbius dalykus savo laiku nuvainikavo ir Karlas Marxas, žymiajame Komunistų partijos manifeste džiaugdamasis kapitalizmo galia ardyti visus socialinius ryšius, kol tie ryšiai bei santykiai dar net nespėja „sukaulėti“. Šiuo atžvilgiu knygos autoriui būtų pravertę kai kurios liberalizmo prielaidas, liberalizmo ir marksizmo ryšius gvildenusio Algirdo Degučio įžvalgos ir išvados. Jis, beje, taip pat svarstė, kodėl neįmanoma liberalizmo „etika“, ir iškėlė religinį paties liberalizmo aspektą: „tradicinę religiją nustumdamas į privačių įsitikinimų kampą liberalizmas pats virsta fanatiška ir karinga religija“ (Kaip galima liberalizmo tironija, Vilnius: Naujoji Romuva, 2010, p. 17). Nors liberalai trina su bendruoju gėriu susijusias vertybes, tačiau sykiu jie yra aršiausi vadinamosios „atviros visuomenės“ kūrimo šalininkai. Tačiau į klausimą: kas ir kaip susaisto individų visetą, beje, kosmopolitinį, į tam tikrą bendruomenę, jie taip ir neįstengia pateikti įtikinamo atsakymo. Tokiu atveju nelieka kitos išeities, kaip tik teigti mistinio pobūdžio susisaistymą vadinamųjų liberaliųjų vertybių (jau savaime prieštaringumas) pagrindu. Kodėl mistiniu? Todėl kad individai vienu metu turi imti ir visi bendrai tas abstrakčias vertybes išpažinti neveikiant jokiems kitiems bendruomeniškumo saitams.

Vienas labiausiai į akis krintantis liberaliosios minties prieštaringumas išryškėja jiems teigiant nelygstamą individo laisvę rinktis sau tikslus, tačiau sykiu besąlygiškai atsiduodant moksliniam ar „laisvosios rinkos“ determinizmui. Juk liberalai ne tik ragina paklusti aukščiausiajai „laisvosios rinkos“ valiai, tačiau tą valią susieja su taip pat aršiai garbinama moksline technine „pažanga“. Tos dvi galios tampa metafiziniais visą liberalizmo idėjinę ideologinę konstrukciją palaikančiais principais, o praktinė politika bei visuomeninės sąmonės valdymo praktika stengiamasi padėti tiems principams kuo visuotiniau reikštis.  Arši liberalizmo kova su krikščionybe ir Dievu laikytina pastangomis įsitvirtinti Dievo vietoje su savąja individualios laisvės ir individualios visagalybės samprata ir ja, kaip apžavu, gundyti individų mases. Svarbiausia yra sunaikinti Dievo autoritetą įstatymų leidybos srityje: Dievo įstatymų niekaip neįmanoma panaikinti, o įstatymų leidybą perėmus į savo rankas kuo puikiausiai galima žmonių gyvenimus tvarkyti pagal norimus ar išpažįstamus ideologinius principus. Liberalų praktikoje įstatymai taikomi kaip pagrindinis socialinės inžinerijos ir „visuomeninės“ sąmonės valdymo įnagis.

Kodėl liberalizmas tapo tokia paveikia ideologine „pilietine religija“? Liberalizmas yra ideologinis kapitalizmo sistemos vaisius. Šiuolaikinis liberalizmas nepaprastai išplito po II pasaulinio karo, kapitalizmui pereinant į vartojimo ir finansinių operacijų kapitalizmo fazę. Kapitalizmo sistema kuria sau reikalingą vartotoją. Vartotojas juo veiksmingiau vartoja, juo jis menkiau susisaistęs kokiais nors moraliniais, etiniais ar kitokių „priklausomybių“ saitais. Vienintelė vartotojo „dorybė“ – tai paklusnumas Kapitalo įgeidžiams, kuris individo turi būti įsisąmonintas ir suvokiamas kaip jo paties pasirinkimo, tad ir laisvės apraiška. Dabartinio, postmoderniu vadintino kapitalizmo sistemai vertingiausias yra visokiausius siūlomus potyrius ir tapatybinius prekinius „konstruktus“, taip pat ir keistalytinius, išbandyti pasirengęs (ar paruoštas) individas, įsitikinęs savąja pasirinkimo laisve ir visokią laisvę matuojantis „pasirinkimo“ matu. Žmonija jau turėjo progų įsitikinti, kad visokiose žmonių propaguojamose laisvėse glūdi ir savos nelaisvės, o absoliutinant žmonių kuriamus įstatymus ar teises (tik Dievas yra nesavanaudis) neišvengiamai patiriamas ir žmogiškumą  naikinantis tos kūrybos poveikis. Tačiau kiekvienas šitai suvokiame tik savais apmąstymais skverbdamiesi pro vis spalvingesnius liberalių ideologinių miražų bei apžavų brūzgynus. Knyga Liberalizmas kaip pilietinė religija ne tik parodo filosofinį liberalizmo banalumą, kuris pridengiamas išmoninga, individo laisvėmis ir įvairiausio pobūdžio „išlaisvinimais“ gundančia indoktrinavimo praktika, bet ir moko nepasiduoti ideologiniams laisvių apžavams, kurie, kaip jau spėjome įsitikinti, yra pati veiksmingiausia „žmogiškųjų išteklių“ valdymo ir reikiamo jų perdirbimo Kapitalo „jėgainėse“ priemonė. Tad šiuolaikinis liberalizmas pripažintinas ir kaip radikaliausia ateistinė antivalstybinė bei antitautinė politinė ideologija.