Romualdas Povilaitis. VU TSPMI primena Aukštąją partinę mokyklą

Juozo Valiušaičio nuotrauka 

Viešojoje erdvėje nuskambėjęs Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) skandalas dėl ketinimų atsikratyti profesoriumi Vytautu Radžvilu suskaldė TSPMI akademinę bendruomenę. Jis kilo, kai dalis studentų TSPMI administracijai pareiškė nebenorintys lankyti V.Radžvilo paskaitų dėl profesoriaus euroskeptiškų pažiūrų. Konfliktui įgavus pagreitį, studentus stojo ginti grupė TPSMI dėstytojų, liepos 18 d. išplatinusių pareiškimą, kuriame V.Radžvilas smerkiamas: neva paviešindamas studentų prašymą grubiai pažeidė instituto etikos nuostatus.

Tokiam požiūriui prieštarauja Nepriklausomybės akto signataras Aloyzas Sakalas, viešame laiške TSPMI direktoriui Ramūnui Vilpišauskui teigiantis, kad situacija primena sovietmetį, kai iš profesūros buvo reikalaujama nenukrypti nuo marksizmo-leninizmo standartų. Nepriklausomybės akto signatarui prof. Broniui Genzeliui situacija taip pat primena gūdžius neostalinizmo laikus, kai 1958 m. dėl kelių studentų laiške LKP CK gėdingai sufabrikuotų kaltinimų darbo neteko VU lietuvių literatūros katedros vedėja M.Lukšienė, dėstytojos V.Zaborskaitė, I.Kostkevičiūtė. Beje, tai mokslininkės, 1988 metais buvusios prie Sąjūdžio ištakų. Profesoriaus nuomone, situacija kartojasi: V.Radžvilas taip pat stovėjo prie Sąjūdžio ištakų, tik prašymą nušalinti šiuo atveju rašo ne komjaunuoliai, o ES aktyvistė ir jos bendraminčiai. Daugelis komentatorių socialiniuose tinkluose taip pat įsitikinę, kad studentų rankomis mėginama susidoroti su atvirai savo kritiškas pažiūras reiškiančiu profesoriumi. Viešojoje erdvėje imta svarstyti pažiūrų ir įsitikinimų laisvės ribojimus mūsų šalies aukštosiose mokyklose. Šia tema kalbamės su Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininku, Lietuvos aukštųjų mokyklų profsąjungų susivienijimo (LAMPSS) tarybos nariu satstovu  Romualdu Povilaičiu.

– Liepos viduryje į Švietimo ir mokslo ministeriją bei Vilniaus universitetą (TSPMI yra VU padalinys) kreipėsi visuomeninės organizacijos, prašydamos nuodugniai ištirti TSPMI kilusį konfliktą. Žmogaus teisių gynėjai pareiškime teigia, kad TSPMI administracija pažeidė konstitucinę asmens įsitikinimų ir pažiūrų laisvę. Kuo remdamiesi padarėte tokias išvadas?

– Po  TSPMI administracijos sprendimo prof. V.Radžvilo  dėstomą kursą iš privalomojo padaryti pasirenkamuoju natūraliai iškilo klausimas, ar aukštosiose šalies mokyklose dėstytojai gali laisvai reikšti pažiūras nesibaimindami netekti darbo. Šis konfliktas vertintinas ne vien dėstytojo ir studentų santykių, bet platesniame – žmogaus teisių – kontekste. Mokslo ir studijų įstatymas suteikia studentams teisę teikti aukštųjų mokyklų administracijai prašymus ir siūlymus. Tačiau ši teisė nėra absoliuti ir aukštųjų mokyklų administracijai nėra privaloma prašymus vykdyti nepasvėrus jų pagrįstumo. Kadangi prašymas be didelių diskusijų buvo patenkintas, manome, jog grupės studentų ir TSPMI administracijos nuomonės sutapo.

– Kuo ypatingas grupės studentų prašymas, kad dėl jo kilo toks triukšmas?

– Jo turinys kelia teisinę dilemą: ar akademinės bendruomenės nario (dėstytojo) pažiūros gali būti svarbiausias kriterijus, lemiantis aukštosios mokyklos studijų programos turinį? Prašyme išdėstyti motyvai instituto administracijai priimti tokį sprendimą žmogaus teisių požiūriu yra nepakankami. Jame, pavyzdžiui, teigiama, kad prof. V.Radžvilo  euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą, išsakomas subjektyvus požiūris į Europos Sąjungą neleidžia susipažinti su esamu platesniu akademiniu diskursu, o tai neatitinka programoje numatyto pagrindinio dalyko tikslo ir kt. Dėstytojų pažiūras  galima aptarti mokslinėse diskusijose, bet jos negali tapti svarbiausiu kriterijumi keičiant studijų kursą iš privalomojo į pasirenkamąjį. Tai asmens įsitikinimų reikalas, o įsitikinimų draudimas prieštarauja demokratinės valstybės teisei.  Studentai nekėlė profesoriaus kvalifikacijos, profesionalumo,  etikos klausimų. Prašymo motyvai išskirtinai susieti su profesoriaus pažiūromis ir įsitikinimais, t.y. ideologinio pobūdžio. Vadinasi, priimdama sprendimą administracija vertino profesoriaus pažiūras. O tai akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio nuostatai, kad Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi.

Kita vertus, logiškai kyla klausimas: ar grupės studentų pažiūros svarbesnės už profesoriaus, jei sprendimas priimtas ne pastarojo naudai?

– V. Radžvilas iš tiesų gana kritiškai kalba apie ES raidą, dabartinę padėtį, perspektyvas. Negaili kritikos nei ES, nei Lietuvos vadovams. Gal teiginys, kad jo pažiūros euroskeptiškos, iš tiesų pagrįstas?

– Aptariamame prašyme išdėstyti teiginiai, neva dėstytojo pažiūros antieuropietiškos, yra abstraktūs  –  kritiškas požiūris į dabartinių Europos Sąjungos vadovų politiką kvalifikuojamas kaip antieuropietiškumas. Vadovaujantis tokia logika, galima sakyti, kad kiekvienas, kuris kritikuoja LR Seimą ir Vyriausybę, veikia prieš Lietuvos valstybę. Tuomet išeitų, kad didžioji Lietuvos žiniasklaidos dalis, įskaitant nacionalinį transliuotoją, veikia prieš valstybę, nes diena iš dienos kritikuoja vyriausybės, valdančiosios koalicijos veiksmus. Vargu ar tai rimta.

– Vis dėlto įstatymai nedraudžia studentams vertinti dėstytojų pažiūras.

– Taip, tai principinis dalykas. Tačiau demokratinėje Lietuvoje asmens įsitikinimų ir pažiūrų laisvę, kaip ypatingą demokratinę vertybę, saugo Konstitucija, jos 25 straipsnis laiduoja asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Tad ir dėstytojai turi teisę laisvai reikšti pažiūras, jeigu jos nėra nusikalstamos ar skatinančios veikti prieš valstybę. TSPMI administracijos sprendimas supriešinti V.Radžvilo pažiūras su jo dėstoma disciplina iš esmės yra antikonstitucinis. Pamatinė žodžio, įsitikinimų ir pažiūrų laisvė įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8, 10 straipsniuose, ją garantuoja Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 straipsnis, Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 15 straipsnis bei kiti tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai. Nekyla abejonių, kad bet kokia iniciatyva, kuria siekiama aukštosiose mokyklose apriboti asmens pažiūrų ar įsitikinimų reiškimo laisvę, yra grubus žmogaus teisių pažeidimas ir asmens diskriminavimas dėl jo pažiūrų ar įsitikinimų.

– TSPMI absolventas, einantis Lietuvos ambasados Čekijos Respublikoje antrojo sekretoriaus pareigas, Mindaugas Stanys teigia net kelerius metus lankęs profesoriaus paskaitas. Anot jo, V. Radžvilas yra „gaidys“, nors apsimeta „filosofijos jaučiu“. Tačiau, jo nuomone, TSPMI pasinaudos proga V.Radžvilą „nuleisti“ iki doktoranto lygio…  Ar šiuose M. Stonio žodžiuose taip pat įžvelgiate diskriminaciją dėl pažiūrų? Nejau kritikos  profesoriui negailintis diplomatas neišmano tarptautinės teisės?

– Visų pirma diplomato pareigos reikalauja viešai nereikšti asmeninės nuomonės bet kuriais klausimais. Tad šiuo pažiūriu jis neabejotinai nusižengė diplomato etikai. Be kita ko, savo teiginiams išdėstyti jis kažkodėl pasitelkia, švelniai tariant, diplomato rangui nebūdingą žargoną, tad tokios nuomonės apskritai nėra prasmės vertinti, ji tik kelia abejones dėl Lietuvos URM diplomatų korpuso pasirengimo diplomatinei tarnybai.

– Galbūt profesoriaus požiūris į ES kaip politinį darinį pernelyg kritiškas?

– TSPMI administracija priėmė sprendimą, palankų priešingam nei V.Radžvilo  požiūriui į ES politiką ir Briuselio biurokratų veiklą. Tai reiškia, kad instituto administracija proteguoja tam tikras „teisingas“ pažiūras ir neleidžia reikšti kitokių pažiūrų. Tai kažkuo primena sovietmečio Aukštąją partinę mokyklą, rengusią nomenklatūros kadrus.

– O ar nemanote, kad peržengus tam tikrą ribą valstybės ir valdžios kritika gali virsti antivalstybine veikla.

– Demokratinė ir totalitarinė visuomenės skiriasi pažiūrų ir įsitikinimų laisve. Europos žmogaus teisių teismas nagrinėjo bylą Fratanoló prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 29459/10), kurioje J.Fratanoló, priklausantis Vengrijos darbininkų partijai, šalies teismo buvo nuteistas už penkiakampės žvaigždės demonstravimą valstybinės šventės metu (Vengrijoje šį totalitarinio režimo simbolį naudoti viešumoje draudžia įstatymas). J.Fratanoló skundė, kad šalies teismai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį, kuris garantuoja kiekvienam „teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus“. Išteisindamas J.Fratanoló, EŽTT  pabrėžė, jog  Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtina viena svarbiausių vertybių, būtinų demokratinės visuomenės progresui. Šis straipsnis taikomas ne tik informacijai ar idėjoms, kurios nepavojingos, bet ir užgauliai ar įžeidžiančiai informacijai. Anot teismo, kol asmens veiksmai nekelia tiesioginio pavojaus visuomenei ir valstybei, valdžios kritika negali būti kaip nors ribojama.

– Grupė dėstytojų liepos 18 d. pareiškime teigia, kad V.Radžvilas pažeidė VU TSPMI etikos nuostatus, kad paviešindamas studentų prašymus pažeidė pastarųjų teisę saugiai ir nevaržomai dalyvauti studijų procese, supriešino instituto bendruomenę. Turima galvoje, kad informacija, kuri skirta vidaus vartojimui, pasklido plačiai už TSPMI ribų.

– Mūsų žiniomis, TSPMI neturi atskiro etikos kodekso. Jo veiklą reglamentuoja VU akademinės etikos kodeksas. Kadangi aukštosios mokyklos dėstytojams taikytinas didesnis teisinio atidumo reikalavimas, peršasi išvada, jog daugelis jų nėra skaitę šio kodekso. Be to, neteko girdėti, kad VU akademinės etikos komisija būtų konstatavusi pažeidimą. Tad grupė dėstytojų išdėstė asmeninę nuomonę. O apie etikos normų pažeidimus derėtų kalbėti konkrečiau, nurodant, kokios etikos kodekso normos pažeistos. Pavyzdžiui, kodekso 3.2. str. apibrėžia „informacijos konfidencialumo principą“, kuris be studento  sutikimo neleidžia atskleisti  informacijos  apie  studento  akademinius  įvertinimus, jo rašto darbų pastabas ir komentarus.

Kita vertus, klaidinga manyti, kad minėtas prašymas galėjo būti svarstomas slaptai, be akademinės bendruomenės žinios, nes tai vėlgi prieštarautų kodeksui, kuris draudžia nuslėpti  visiems  dėstytojams  ar  studentams  skirtą  informaciją (2.3.1. str.).

O dėl TSPMI sienas peržengusio viešumo… Jei studentai turi tvirtas pažiūras ir įsitikinimus ir mano, kad pasielgė teisingai, kodėl turėtų baimintis? Nebent varžosi savo poelgio? Beje, alternatyvų prašymą – palikti Radžvilo kursą privalomą – pateikę studentai netgi pageidavo, kad jų pavardės būtų paviešintos. TSPMI yra Vilniaus universiteto padalinys, o VU mokymo procesas yra viešas.

Tačiau pamirštama svarbiausia: VU akademinės etikos kodeksas reglamentuoja universiteto bendruomenės narių saviraiškos teisę. Ši teisė apima akademinę laisvę atvirai dėstyti savo požiūrį į studijų ir mokslinių tyrimų organizavimą ir administravimą, necenzūruojamai laisvai ir atvirai išreikšti kritines idėjas. Tačiau nei instituto administracija, nei studentus  palaikę dėstytojai nenurodo, kaip necenzūruojamai laisvai ir atvirai išreikšdamas kritines mintis apie ES sprendimų priėmimo tvarką ir šio politinio darinio biurokratinį aparatą V. Radžvilas sugebėjo pažeisti Etikos kodeksą. Atvirkščiai, kodeksas reikalauja, kad dėstytojai pripažintų  kitų bendruomenės narių laisvę ir palaikytų kritinio mąstymo tradiciją bei atviro svarstymo atmosferą.

Ar kritiškas V. Radžvilo požiūris į nūdienos ES politiką ir  biurokratiją gali prieštarauti VU etikos kodeksui, į šį klausimą turėtų atsakyti ne TSPMI arba Vilniaus universiteto, o visa Lietuvos akademinė bendruomenė, priešingu atveju tampa neaiškus aukštųjų mokyklų dėstytojų pareigų ir teisių turinys.

Beje, minėtas kodeksas draudžia nepakantumą kito nuomonei. Jame nurodoma, kad akademinę etiką „pažeidžia bendruomenės nario diskriminavimas įsitikinimų pagrindu, taip pat tokio diskriminavimo toleravimas“. Akademinei laisvei taip pat prieštarauja „priekabiavimas dėl bendruomenės nario  įsitikinimų, kai toleruojamas žmogaus teises pažeidžiantis ir orumą žeminantis elgesys“ .

Svarbi aplinkybė, kad grupės studentų ir alumnatų alternatyvus prašymas taip ir liko nenagrinėtas. Todėl dėstytojų pareiškimo teiginys, neva jie laikosi nešališkumo principo, kelia rimtas abejones. Nenorom peršasi išvada, jog ne profesorius, o būtent instituto administracija pažeidžia VU akademinės etikos kodeksą, o nemažas būrys dėstytojų tam pritaria.

– Šioje istorijoje ne kartą buvo minima magistrantūros pirmakursė Europos komisijos atstovybės Lietuvoje darbuotoja, kuri neva ir inicijavo pirmąjį studentų prašymą. Minėta studentė prašė jos pareiškimo nesieti su darboviete. Ar EK atstovybė čia tikrai niekuo dėta?

– EK atstovybė Lietuvoje pagrįstai laikoma demokratijos sklaidos institucija. Darbuotojos elgesys neabejotinai metai jai šešėlį. Gaila, neteko girdėti oficialios EK atstovybės nuomonės.

Teismų praktikoje nustatyta, kad darbuotojo veikla valstybės institucijoje siejama su tarnyste visuomenei užtikrinant viešąjį interesą. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinė valstybės tarnyba kelia padidintus reikalavimus piliečiui,  kurių neatitinkantis asmuo negali būti valstybės tarnautoju. Būtent saugant  viešąjį interesą privaloma vengti nepagrįsto ar neteisėto interesų grupių poveikio, juolab spaudimo  asmenims, priimantiems sprendimus. 2004 m. gegužės 25 d. nutarime KT nurodė,  kad valstybinės bendruomenės pasitikėjimui išsaugoti reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuomenei, apimanti inter alia galimybę pašalinti iš užimamų pareigų tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konstituciją, teisę, asmeninius ar grupinius interesus iškelia virš visuomenės interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią“.  Štai tokia apimtimi valstybės tarnyboje dirbantis asmuo turi suvokti savo atsakomybės ribas. Aptariamu atveju EK atstovybė tikrai nieko dėta, tačiau jos darbuotojos elgesys, kuriuo siekiama aukštojoje mokykloje suvaržyti pažiūrų laisvę, kelia susirūpinimą.

– Dėkoju už pokalbį.