Lidžita Kolosauskaitė. Po kiek vienas… lietuvis?
Neseniai paskelbiau įrašą apie tautą. Apie tai, kas yra tauta ir kodėl ji svarbi – ne tik emociškai, bet visų pirma politiškai. Deja,...
https://www.propatria.lt/2017/08/lidzita-kolosauskaite-po-kiek-vienas.html
Neseniai paskelbiau įrašą apie tautą. Apie tai, kas yra tauta ir kodėl ji svarbi – ne tik emociškai, bet visų pirma politiškai.
Deja, visuomenėje, kurioje tautiškumas tampa atgyvena, dauguma savęs nebesuvokia kaip tautos dalies. Suvokia save kaip paskirą asmenį, ieškantį palankesnio režimo įsikurti.
Pigus toks asmuo. Ne pigiau grybo, bet arti to.
Taigi… Po kiek vienas lietuvis?
Išties – po nedaug. Drąsiai galite jį įsigyti už 1000 Eur/mėn. O daugeliu atveju užteks ir mažiau.
Manote, juokauju?
Nei kiek.
Išties jau kuris laikas stebiu liūdną „prekybos protais“ tendenciją – kai tik koks žmogus – protingas ir (iš pažiūros) padorus ima kelti teisingus, bet nepatogius klausimus, jis… greitai nutyla.
Arba ima kalbėti abstrakčiomis frazėmis „Problemų, žinoma, yra, tačiau negalima teigti, kad už jas atsakinga (kokios nors biurokratinės irštvos pavadinimas)“. Na, ir galų gale visados priduriama, kad bet kokiu atveju gyvenimas Lietuvoje gerėja, ekonomika kyla, įsisavinama vis daugiau ES lėšų ir pan.
Panaršai Googlėje ir sužinai, kad jis jau sėkmingai kur nors įdarbintas – kokiu nors Vyresniuoju ar Vyriausiuoju specialistu, Departamento vadovu, Patarėju, Projektų vadovu ar pan. Kokioje nors biurokratinėje ar pseudo-biurokratinėje irštvoje.
Ir maždaug nuo tada, kai jis ten įdarbintas, jo požiūris tapo itin optimistišku, tiesiog net hyper-optimistišku – viskas sprendžiasi, viskas gerėja. „Viskas bus gerai!“ – kaip pasakytų vieno didelio miesto meras.
Dažniausiai stebuklų ten, aišku, nemoka – 600, 700 Eur (po mokesčių), kartais net koks tūkstantukas. Labai plačiai gyventi, savaime suprantama, negali, bet va – jau bankas derasi dėl paskolytės procentukų pirmąjam būstui kur nors užmiestyje arba pseudo-mieste, va jau gali ir į CoffeInn’ą dažniau užsukti, pirmasis geresnis kostiumas – tavo spintoje… Pasijautei žmogumi. Tokiu pilnu optimizmo dėl savo ateities.
Ramini sąžinę, kad nieko tu nepardavei ir niekam neparsidavei. Daug dirbai, daug stengeisi, baigei ten kokius atseit sudėtingus mokslus ir užsitarnavai to pseudo-gero gyvenimo. Na, ir, aišku, kad visi taip gali – visi pensininkai, visi neįgalieji, visos vienišos motinos ir, aišku, šiaip tie, kurie, deja, objektyviai mažiau protingi ir turi mažiau miklų liežuvį.
Iš kitos pusės tu labai aiškiai jauti, kad tos tavo pareigos, ta tavo pseudo-padori alga ir visas tas gerėjantis gyvenimas nėra visiškas atsitiktinumas ir kad turi kalbėti… nuosaikiai. Nes tos problemos, kurios yra, matyt, niekur nedings, o paskolą išmokėti tai norisi.
Kažkurį laiką man būdavo labai liūdna. Ir pastebėjusi bent kokį potencialą vis laukdavau, kol žmogų užčiaups kokia ten vidutiniška – šiek tiek didesne už vidutinišką alga.
Paskutiniu metu įpratau prie to kaip prie kasdienybės.
Dauguma lietuvių nesijaučia esantys tautos dalimi, jie apskritai nesijaučia kokios nors bendruomenės dalimi.
Galima įtarti, kad dauguma nebesijaučia net savo pačių šeimos ar giminės dalimi, nes juk parduoda ne ką kitą, o visų pirma savo vaikų, savo brolių vaikų ateitį.
Žmogus, kuris mato save tik kaip pavienį individą, ieškantį palankesnio režimo apsistoti, o ne kaip tam tikro sociumo dalį, yra labai pigus. Pasaulio galingiesiems tiesiog nepaprastai pigiai įperkamas.
Tai tokia ta lietuvio kaina – 1000 Eur/mėn. tikrai užteks.
Tekstas skelbtas asmeninėje Lidžitos Kolosauskaitės Facebook paskyroje.
11 komentarų
šaunuolė, kaip skuduru per snukį visiems "susitvarkiau gyvenimą, du sykius per metus važinėju į turkijas ir t.t" :) beje, nesuksiu akių nuo teisybės, kokie mes dabartiniai lėkšti ir menki, nes ir pats pabėgau į užsienį.
Parsidavėlių tema - aktuali visoms tautoms. O mobilizuoti geriausius Lietuvs protus yra būtina - beje, leftistai ir sorošininkai kaip tik ir stengiasi angažuoti dalį Lietuvos intelektualų, nes irgi siekia stiprinti savo idėjinę platformą. Ši mintis Autorės straipsnyje yra labai aiški.
Keista, bet aš visai nepastebėjau straipsnio autorės minimo reiškinio....gal autorė galėtų įvardinti bent vieną konkretų pavyzdį? Tikriausiai ne...
Tai jo - "jeigu aš nežinau, vadinasi, nėra - ir AŠ žinau, ką autorė žino, o ko - ne". Toks tiesiog VISIŠKAI liberastiniu egocentrizmu nedvokiantis komentaras. :)
Na, o kiti tikriausiai prisimena tokio Lino Kojalos "atsivertimą į tikrą proresyvistinį tikėjimą" 2015 m. (http://www.propatria.lt/2015/10/linas-kojala-ne-tukstantis-pabegeliu.html) ir po metų užkopimą į Rytų Europos studijų centro direktoriaus kėdę.
:)))
Autorė pajudino tokį aisbergą, apie kurį galima rašyti ir kalbėti labai daug. Kaip bebūtų keista, iki šiol nedaug diskutuojama, kokius visuomeninius procesus gali inspiruoti manipuliavimas ,,pigu'' ir ,,brangu'' sąvokomis - ypač šiandienės globalizuojamos ekonomikos kontekste. Taip, globalizuojamos, nes iš tiesų ekonomika tik atrodo globali, nepaisant to, kad 2x2=4 yra visame pasaulyje. Statinėmis sąlygomis nuo pradinės fikcijos prasidėjo grandininė reakcija, kuomet viena fikcija sukuria naująją - o tai velgi konkretūs žmonės, vedantys kitus paskui save. Svarbu atskirti idealistinę nuostatą, kuomet investavimu ir darbo vietų kūrimu yra stengiamasi išspręsti žmonių aprūpinimo ir užimtumo problemą, ir tamsiausąją ekonomikos, vėliau sau pajungiančios ir politiką, dalį, kuomet pradedama operuoti trimis baziniais faktoriais: naudojimusi sunkia žmogaus padėtimi, kuomet jis psichologiškai nepajėgus priešintis ir sutinka su bet kokiomis salygomis, paveldėtomis vertybėmis, kuomet nėra jų valdymo ir gausinimo patirties, ir teisės bei moralės sanatykiu, kai valstybės justicija tampa aukso veršio įrankiu.
Sužavėtas Jūsų tokiu palyginus trumpu, bet tokiu koncentruotų minčių komentaru.
Jei ir dėl kitų straipsnių turitme komentarų, skatinu parašyti, nes reiškiant geras mintis - nuo to Lietuvoje tampa šiek tiek šviesiau.
senoveje, budavo, barsto galva pelenais. Na, sitie yra megejai barstyti savo (o dar labiau - kitu) galvas kuo kitu. Sako, tokie roziniai gyvuneliai yra svarus ir nelinke tuo tepliotis. Nezinau, galbut. Bet apie debesis visvien neismano.
Ačiū Jums, gerb. Nežiniuk. Tokių pasisakymų, palyginus su jūsiškiais, net minėti neverta. Prisimenu Jūsų įžvalgą apie šiandienos Babelio bokštą. Savaip įdomu, kad mes esame karta, jungianti du tūkstantmečius. Ką paveldėjome iš praeities ir ką nešame ateičiai? O dėl viso kito - kaip žmonės sako: ,,iš jūsų lūpų - į Dievo ausį''.
--->Pikc Perkaičiau Lino Kojalos straipsnį ir man jis pasirodė labiau euroentuziastiškas, nei euroskeptiškas. Tad Vargiai ar Linui Kojalai užėmus Rytų Europos studijų centro direktoriaus kėdę reikėjo radikaliai keisti savo pažiūras. Turi kokį tinkamesnį pavyzdį?
AMEN.
Rašyti komentarą