Lidžita Kolosauskaitė. Pasaulinės galios tendencijos

Aš visados stebėjausi (ir, ką čia slėpti, – stebiuosi iki šiol) žmonių mąstymo siauraregiškumu.

Tarsi kiekvieno jų gyvenimas užsibaigtų ties nuosavu kiemu, vaikais ir darbu. Lyg pasaulyje vykstantys procesai niekaip neįtakotų jų ir jų vaikų padėties.

Aš manau, kad daug engiamų grupių galėjo išvengti engimo, jei būtų pasiryžusios išeiti už savo virtuvės ribų. Tačiau, būkime atviri, net ir vadinamieji intelektualai dažnai palaimingai nesikiša į „ne savo reikalus“. O kas yra „ne tavo reikalas“ šiame globaliame pasaulyje?

Bėda ta, kad tų „ne savo reikalų“, t.y. reikalų, kurie niekaip neįtakotų tavo ir tavo vaikų perspektyvų, nėra tiek jau daug.

Mokesčiai, teisinė sistema, biurokratinis apataras, politika, žmogaus teisės – atrodytų tokie tolimi, menkai aktualūs, tačiau realiai kiekvieną paliesiantys dalykai. Jei ne šiandien, tai rytoj.

Pavyzdžiui, šiuo metu esanti mokestinė ir monetarinė politikos realiai varo žmones į skurdą. Ne vieną – daugybę žmonių. Ir visi jie tyliai eina, kiekvienas kuisdamasis savo virtuvėje. Galvodamas, kaip išmokėti savo paskolas.

Nes už tai, ką mūsų tėvai gaudavo už dyką, mes mokame 30 m. O mūsų vaikai galimai mokės 60 m. Arba gyvens kartoninėse dėžėse kaip kokioje Afrikoje.

Nes jokios gyvenimo gerėjimo tendencijos nėra. Iš esmės tendencija – priešinga. Tarkim, prieš ketverius metus ieškojome būsto nuomai. Tai tuo metu buto nuomos kaina buvo panaši kaip dabar kambario. O kieno pajamos pasikeitė labai ženkliai? Tikrai ne daugumos.

Prieš tuos pačius ketverius metus Kaune apskritai beveik nebuvo nuomojamų kambarių, tik Vilniuje. Dabar ir Kaune – daugybė nuomojamų kambarių. Ir juos nuomajasi ne tik žalias jaunimėlis, bet ir… jauni, dirbantys žmonės.

Žmogaus darbo 40 val. per savaitę nebeužtenka išsinuomoti atskirą būstą. Tokia štai „gyvenimo gerėjimo“ tendencija.

Ir aš nematau jokių prošvaisčių, kad artimiausiu metu kas nors imtų gerėti, nes visuotinė tendencija yra koncentracija, konkrečiai – galios koncentracija vienose rankose.

Smulkusis verslas daužomas lazdomis ir kirviais, jo vietą užima praktiškai vien didžiulės kompanijos, dažnai net tarptautinės. Smulkiąjam verslininkui dar leidžiama įkišti koją ten, kur didiesiems nėra įdomu (kavinės, kioskeliai, turgus), tačiau ateis laikas ir šiose srityse bus padarytos reformos, kad negalės bet kas gauti patento ar atsidaryti kavinukės.

Valstybių valdymas taip pat perkeliamas, tiesiog atskiriamas nuo tautos. Tarkim, Lietuvai didesnę reikšmę turi Briuselio nei Vilniaus sprendimai. Kuo tai skiriasi nuo tada, kai mums nurodinėdavo iš Maskvos?

Bet nepaisant akivaizdžios globalizacijos, integracijos ir monopolizacijos įtakos kiekvieno iš mūsų – ir ypač mūsų vaikų – ateičiai, niekas tuo nesirūpina.

Mūsų negąsdina, kad prarandame teisę tvarkytis savo gyvenimą ir kad, nepaisant to, ką išsirinksime į Seimą, bus, kaip nuspręs Europos Sąjunga (ar nieko neprimena?).

Mūsų negąsdina, kad mes net neberaginame savo vaikų būti nepriklausomiems ir turėti savo verslą (nes suprantame, kad tas beveik neįmanoma), o mokome gerai baigti mokslus ir būti klusniais tarnautojais.

Vienas žmogus, kurį labai gerbiu, yra pasakęs, kad „prisitaikymas – sveikos psichikos požymis“, bet tai vienas tų atvejų, kai niekaip negaliu su juo sutikti. Juk visi blogiausi dalykai pasaulio istorijoje nutinka kaip tik dėl prisitaikymo – dėl to, kad žmonės, net jausdamiesi blogai ir suprasdami, kad situacija yra bloga, veikiau ignoruos faktus nei bandys juos keisti.

Galios koncentravimo tendencija neišvengiamai veda į tai, kad didžiuma pasaulio (bent jau Vakarų valstybių) gyventojų taps dar labiau pažeidžiami ir dar lengviau valdomi.

Jau dabar vis dažniau pastebiu žmonių baimę kalbėti – po nuoširdesnio pokalbio beveik visados seka prašymas jo neviešinti. Problemos slepiamos visur – valstybiniame sektoriuje ypač. Net jei visa institucija žino, kad kas nors vyksta blogai, vis tiek visi išsijuosę meluos, kad viskas taip, kaip turi būti.

Nes iškėlus kokį nors nepatogų klausimą galima susilaukti visokiausių neigiamų pasekmių.

Išties man atrodo, kad tas žmogaus pasodinimas ant „vartojimo adatos“, tas neadekvatus būstų išbranginimas, tie brangūs, bet trumpai tarnaujantys daiktai yra elementarus kontrolės įrankis.

Žmogus priverstas susitaikyti su bet kokia neteisybe, kad tik jis pats ir jo šeima turėtų valgyti ir stogą virš galvos.

Taip, šiuolaikinio europiečio nebeplaka botagu. Jį plaka paskolomis ir mokesčiais. Jis toks pats silpnas kaip ir jo pirmtakai, kurie arė ponui dirvą iš baimės gauti botagu į kuprą.

Tik ne botago jis bijo. O skurdo.

Tačiau kuo mažiau nuo žmogaus priklauso, tuo didesnė skurdo rizika.

O nuo šiuolaikinio žmogaus nebepriklauso beveik niekas, kadangi valdžia – kažkur ten Briuselyje (net neaišku, kaip su ja susikalbėti), darbo vietos – tik pas ponus, savai kokiai veiklai, kad ir duodančiai minimalias pajamas, beveik nėra galimybių – licencijos, mokesčiai, reikalavimai. Ir, aišku, visa tai tauškiant apie kažkokią „laisvą rinką“, kurios niekas nematęs.

Taigi, didžiausia šių laikų problema yra ne skurdas, ne socialinė atskirtis ir net ne kainos. Didžiausia problema yra galios koncentracija vienose rankose, nes būtent dėl to atsiranda kiti jau minėtieji reiškiniai – skurdas, socialinė atskirtis, nedarbas, aukštos kainos ir pan.

Tačiau ar girdėjote, kad kas nors bent jau įvardytų šią problemą? Nekalbant apie mėginimus ją spręsti?

Ne!

Žmonės kaip tik kvailinami apie „globalios ekonomikos“ naudą, verslo milžinų kuriamas darbo vietas ir poreikį dar labiau viską globalizuoti bei monopolizuoti, t.y. dar padidinti galios koncentraciją.

Logiškai plaukia išvada, kad daugumos žmonių ekonominės bei socialinės galimybės, o atitinkamai – ir jų balso teisė sumažės iki nykstamai mažo dydžio.  Tokio mažo, kad Sovietų Sąjungos planinė ekonomika ir „vadovaujantis partijos vaidmuo“ atrodys kaip gero gyvenimo ir laisvo žodžio etalonas.

www.lidzita.lt