Audrius Jurgelevičius. Struktūrinės švietimo reformos „iš po skverno“ – mokytojams nulis eurų ir atleidimai!

Po rugpjūčio 8 d. susitikimo su Vyriausybės vadovu Sauliumi Skverneliu buvo apėmusi dvejopa nuotaika. Tiksliau – dvejopo lygio nusivylimas. Pirmiausia nusivylėme tuo, kad prie pokalbio stalo nei premjeras, nei jo pašonėje sėdėjęs švietimo ir mokslo viceministras Gražvydas Kazakevičius (pati ministrė tokių susitikimų su mokytojų atstovais vengia) nesugebėjo įvardinti bent kiek konkretesnės pinigų sumos, kurią 2018 metų biudžete planuojama skirti mokytojų etatinio darbo apmokėjimo įvedimui, bei buvusio ministrų kabineto vadovo Audriaus Butkevičiaus parašu patvirtinto ir jo įpėdinio S. Skvernelio ne kartą žodžiu išsakyto pažado panaikinti švietimo darbuotojų pareiginės algos koeficientų „žirkles“, paliekant maksimalią ribą. Visgi konkrečios sumos neįvardijimas palieka šiokią tokią viltį, kad pinigų bus, tik kiek – nežinia.

Antras nusivylimas, atmieštas apmaudu dėl eilinį kartą parodytos nepagarbos mokytojams, kilo išgirdus premjero ir jo aplinkos komentarus apie minėtą susitikimą. Vyriausybės vadovas pareiškė, kad švietimo profesinių sąjungų neva nedomina bendra situacija šalyje, nes jie be jokių išlygų reikalauja skirti 200 milijonų eurų mokytojų atlyginimams didinti. Dar daugiau – mokytojų atstovams visai nerūpi, kad reikalaujama didinti atlyginimus mokytojams, kurie net negali užtikrinti aukštos ugdymo kokybės! Pasak Ministro Pirmininko, kalbėti apie mokytojų atlygimų didinimą bus galima tik tada, kai švietimo sektoriuje (suprask – bendrojo ugdymo) bus atliktos struktūrinės reformos, nes dabartinė sistema visiškai save diskreditavo. N

etgi nekreipiant dėmesio į šio pareigūno fantazijose atsiradusią 200 milijonų eurų sumą (mokytojų etatinio darbo apmokėjimo sistemai įgyvendinti nuo 2018  m. rugsėjo 1 d. reikėtų nuo 30 iki 50 milijonų), negalima praleisti dviejų aspektų. Visų pirma, profesinių sąjungų atstovai beveik metus dirbo kurdami naują mokytojų darbo apmokėjimo sistemą ir puikiai žino, kiek pinigų reikėtų jai įgyvendinti. Tai žinodami, jie niekada nereikalaus iš piršto laužtų sumų. Antras kabliukas S. Skvernelio samprotavimuose – apie struktūrines reformas – užkabino kur kas labiau. Apie ką kalba premjeras? Gal jis kažko nepasako?

Klajoti nežinioje ilgai neteko. Jau kitą dieną gavome informaciją, kaip liepos mėnesį Švietimo ir mokslo ministerijai sekėsi derėtis su savo kolegomis iš Finansų ministerijos dėl papildomų pinigų skyrimo ateinančių metų biudžete. Paaiškėjo, jog švietimo vadovai kitais metais laukiančioms naujovėms išsakė daugiau nei 64 milijonų eurų poreikį, iš kurių 48,4 mln. reikėtų etatinio apmokėjimo įvedimui ir minėtų koeficientų „žirklių“ naikinimui. Derybų rezultatai (S. Skvernelis su G. Kazakevičiumi dievagojosi, kad tai tik pirmas derybų raundas ir kas nors dar gali pasikeisti) sukrečiantys – šalies iždą valdanti Finansų ministerija sutinka papildomai skirti šiek tiek daugiau nei 5 milijonus eurų. Ir nė vieno cento (apskritą nulį!) – mokytojų atlyginimų sistemai keisti. „Suderėta“ neskirti pinigų reformai, kurią Ministras Pirmininkas tiek mokytojams, tiek Seimo nariams yra įsipareigojęs „neišvengiamai“ pradėti įgyvendinti  nuo kitų metų rugsėjo 1 d.

Tuomet tapo daug aiškiau, ką S. Skvernelis norėjo pasakyti, kalbėdamas apie prieš tai būtinas padaryti struktūrines reformas. Tai – jo vadovaujamos Vyriausybės programos įgyvendinimo plane numatytas punktas 80 procentų sumažinti mokyklų, kuriose mokosi mažiau nei 120 mokinių. Tai reiškia mirties nuosprendį keturioms iš penkių mažuose provincijos miesteliuose esančių švietimo įstaigų! Tame pačiame plane taip pat deklaruotas siekis mokyklose beveik 15 procentų padidinti 30–49 metų sulaukusių mokytojų skaičių, o tai realiai, pasak vienos Švietimo ir mokslo ministerijos specialistės (jos pavardė žinoma visiems), lemtų beveik trečdalio mokytojų atleidimą įvedant etatinį darbo apmokėjimą.

Šiems atleidimams juridinis pagrindas atsiras kuriant kol kas mistinį, bet Vyriausybės planuose jau esantį darinį – jungtines mokyklas. Visai kita spalva nušvito ir aprašytame susitikime išsakyti viceministro G. Kazakevičiaus teoriniai samprotavimai, kad Lietuvoje vietoj dabar esančių 1100 užtektų 600 mokyklų. Visa tai įgyvendinus bus galima lengviau atsikvėpti – štai jums ir struktūrinės reformos! Kaip jos paveiks ugdymo kokybę – nežinia, bet bus lengviau skaičiuoti pinigus mokytojų atlyginimų padidinimui jau vien todėl, kad mokytojų bus gerokai mažiau.

Visa tai, kas čia buvo parašyta, suvokti ir priimti kaip neišvengiamą lemtį mokytojams būtų lengviau, jei apie tai skelbtų iki kaulų smegenų liberalizmui ištikimas dešinysis politikas, o ne besąlyginį švietimo ir kultūros prioritetą deklaravusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos skirtas Ministras Pirmininkas. Ir siūlytų atvirai, o ne, anot vieno dabartinio Seimo nario, „iš po skverno“.