Vytautas Sinkevičius. Dviguba pilietybė, arba Mūšis dėl Konstitucijos viršenybės

Lrs.lt nuotr. Dar vienas bandymas apeiti Konstituciją Seimo nariai 2017 m. balandžio 12 d. įregistravo Pilietybės įstatymo pakeitim...

Lrs.lt nuotr.
Dar vienas bandymas apeiti Konstituciją

Seimo nariai 2017 m. balandžio 12 d. įregistravo Pilietybės įstatymo pakeitimo projektą (Nr. XIIIP-551), kuriame siūloma nustatyti, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis išvyko iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d. ir įgijo Europos Sąjungos ar Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) valstybės narės pilietybę. Projektą pasirašė net 114 Seimo narių, tarp jų Seimo Pirmininkas, Ministras Pirmininkas, didžiausių Seimo frakcijų vadovai. Projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad nuo to laiko, kai Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimuose ir 2013 m. kovo 13 d. sprendime pateikė Konstitucijos 12 straipsnio nuostatų sampratą, jog pagal Konstituciją dvigubos pilietybės atvejai gali būti labai reti (išimtiniai), dviguba pilietybė negali būti paplitęs reiškinys, aplinkybės labai pasikeitė. Projekto autoriai nurodo, kad per tą laiką gyventi į kitas valstybes iš Lietuvos išvyko labai daug piliečių, nemažai jų įgijo kitos valstybės pilietybę. Be to, Jungtinė Karalystė nutarė pasitraukti iš Europos Sąjungos, todėl nemažai ten gyvenančių Lietuvos piliečių, norėdami likti joje gyventi, sieks įgyti Jungtinės Karalystės pilietybę ir neteks Lietuvos pilietybės. Projekto iniciatoriai rašo ir apie tai, kad, jų nuomone, esantis teisinis reguliavimas, pagal kurį dvigubą pilietybę gali turėti asmenys, iš Lietuvos išvykę iki 1990 m. kovo 11 d., o išvykę po nurodytos datos – negali turėti ir kitos valstybės pilietybės, diskriminuoja pastaruosius. Projekto autorių nuomone, nurodytos aplinkybės leidžia manyti, kad Konstitucijos 12 straipsnis gali būti aiškinamas kitaip, negu jį iki šiol aiškino Konstitucinis Teismas, t. y. Pilietybės įstatymu esą galima nustatyti, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, iš Lietuvos išvykę po 1990 m. kovo 11 d. ir įgiję Europos Sąjungos ar NATO valstybės narės pilietybę, nepraranda Lietuvos pilietybės.

Diskusija, ar Lietuvos piliečiai gali būti kartu ir kitos valstybės piliečiai, nėra nauja. Pirmą kartą ji kilo rengiant 1990 m. kovo 11 d. Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą (Laikinąją Konstituciją), vėliau – rengiant 1992 m. Konstituciją. Tačiau šiuo metu vykstanti diskusija ypatinga tuo, kad nėra diskutuojama, kaip reikėtų pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį, kad Lietuvos pilietis galėtų būti kartu ir kitos valstybės pilietis, nors tai, kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, yra vienintelis būdas išplėsti dvigubos pilietybės atvejus. Pilietybės įstatymo pakeitimo projekto autoriai tvirtina, kad dvigubos pilietybės atvejus galima išplėsti ir be Konstitucijos pataisų, kad pakanka atitinkamai pakeisti Pilietybės įstatymą. Pilietybės įstatymo pakeitimo projektas ir dėl jo kilusi diskusija rodo, kad jo iniciatoriai, o jų, kaip minėta, labai daug – net 114 Seimo narių, – akivaizdžiai ignoruoja Konstitucinį Teismą, nes visiškai nepaiso jo pateiktos Konstitucijos 12 straipsnio sampratos. Kartu kvestionuojami tik Konstituciniam Teismui pagal Konstituciją priklausantys įgaliojimai oficialiai aiškinti Konstituciją, taip pat iš šių įgaliojimų kylanti konstitucinė doktrina, kad Konstitucinio Teismo pateikta Konstitucijos nuostatų samprata suvaržo visus teisėkūros subjektus – Seimą, Respublikos Prezidentą, Vyriausybę – tuo aspektu, kad, leisdami teisės aktus, jie negali Konstitucijos nuostatų aiškinti kitaip, negu jas išaiškino Konstitucinis Teismas. Visiškai nekreipiama dėmesio ir į tai, kad pagal Konstituciją Konstitucinio Teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, kad Seimui draudžiama įveikti Konstitucinio Teismo nutarimus, t. y. draudžiama vėliau priimtais įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kurį Konstitucinis Teismas buvo pripažinęs prieštaraujančiu Konstitucijai. Iki šiol nė vienas Seimas nedrįso parodyti tokios akivaizdžios nepagarbos Konstitucijai ir Konstituciniam Teismui; tokio teisinio ir politinio cinizmo atvejų Lietuvos konstitucionalizmo istorijoje dar nebuvo. Jeigu siūlomos Pilietybės įstatymo pataisos, labai išplečiančios galimybes turėti dvigubą pilietybę, būtų priimtos, Konstitucijai ir Konstituciniam Teismui iškiltų egzistencinė grėsmė, nes būtų suformuotas precedentas, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galima nepaisyti. Tai reikštų, kad galima nepaisyti ir pačios Konstitucijos. Seimo narių ketinimams nepaisyti Konstitucijos ir tokios jos nuostatų sampratos, kokią pateikė Konstitucinis Teismas, būtina užkirsti kelią, priešingu atveju turėsime ne realią, o fiktyvią Konstituciją, kuri negalės atlikti jai tenkančios svarbiausios funkcijos – valdžios galių ribojimo.

Kodėl Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas?

Konstitucijos 12 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Minėta, kad nurodytą konstitucinę nuostatą Konstitucinis Teismas aiškina kaip reiškiančią, kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti labai reti (išimtiniai), kad dviguba pilietybė negali būti paplitęs reiškinys, ji turi būti ribojama. Kodėl Konstitucinis Teismas būtent taip aiškina Konstitucijos 12 straipsnio nuostatą? Gal Konstitucinis Teismas, kaip teigia jo kritikai, netinkamai išaiškino žodžius „atskiri atvejai“, nes, pasak jų, kiekvienas atvejis yra atskiras, vadinasi, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti labai daug „atskirų atvejų“, kai Lietuvos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, taigi Konstitucija esą dvigubos pilietybės nedraudžia, o Konstitucinis Teismas suklydo ir nenori pripažinti savo klaidos?! Šiuos argumentus aptarsime vėliau, o dabar prisiminkime, kokios aplinkybės lėmė, kad Konstitucijos 12 straipsnyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės ribojimas.

Viena iš jų: dvigubos pilietybės reguliavimas 1918–1940 m. galiojusiose Lietuvos Respublikos Konstitucijose, kitaip tariant, prieškario Lietuvos valstybės istorinė konstitucinė patirtis. Ji turėjo nemažos įtakos apsisprendžiant, ar dviguba pilietybė turi būti ribojama.

Valstybės Tarybos 1918 m. lapkričio 2 d. priimtuose Lietuvos valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose (Laikinojoje Konstitucijoje) ir Valstybės Tarybos 1919 m. balandžio 4 d. priimtuose Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose (Laikinojoje Konstitucijoje), taip pat Steigiamojo Seimo 1920 m. birželio 10 d. priimtoje Laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje nebuvo pilietybės santykius reguliuojančių nuostatų, taigi nebuvo ir nuostatų, leidžiančių ar draudžiančių dvigubą pilietybę. Visose nurodytose Laikinosiose Konstitucijose buvo įtvirtintos tik kai kurios pamatinės piliečių teisės.

Pilietybės teisiniai santykiai buvo reguliuojami 1919 m. vasario 9 d. priimtu Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę[1]. Šiame įstatyme nebuvo nuostatų, kad asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. Dvigubos pilietybės neleistinumo principas pirmą kartą buvo įtvirtintas 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje[2], kurioje buvo nustatyta, jog „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“ (§ 9). Taigi buvo įtvirtintas absoliutus dvigubos pilietybės draudimo principas. Šios Konstitucijos paaiškinimuose nurodytas konstitucinis draudimas buvo grindžiamas tuo, kad „yra daug svetimšalių, kurie, neatsižadėdami vieni Lenkijos, kiti Rusijos, norėtų Lietuvoje naudotis Lietuvos piliečių teisėmis, bet nenori eiti tų pareigų, kurios tenka Lietuvos piliečiams“[3]. 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje[4]  taip pat buvo įtvirtinta nuostata, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis“ (10 str. 1 d.), tačiau kartu buvo nustatyta ir išimtis – „Lietuvos pilietis tačiau nepraranda savo pilietybės teisių patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas“ (10 str. 2 d.). Tokią išimtį lėmė Lietuvos valstybės siekis neprarasti ryšio su Lietuvos piliečiais, gyvenančiais užsienio valstybėse, į kurias jie tuo metu emigravo masiškai; būtent dėl to, kad Lietuvos piliečiai tuo metu daugiausia emigravo į Amerikos žemyno valstybes (Argentiną, Braziliją, Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Urugvajų), dvigubos pilietybės draudimo išimtis buvo nustatyta tiems Lietuvos piliečiams, kurie įgijo „kurio nors Amerikos krašto“ pilietybę. Taigi 1928 m. Konstitucijoje buvo įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas, tačiau jis nebuvo absoliutus.

1938 m. Konstitucijoje[5]  taip pat buvo nustatyta, kad „pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės“ (13 str. 1 d.), tačiau kartu buvo numatyta, kad „įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės“ (13 str. 2 d.). Taigi ir 1938 m. Konstitucijoje buvo įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas, tačiau jis taip pat nebuvo absoliutus. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymas[6] taip pat draudė Lietuvos piliečiui kartu būti ir kitos valstybės piliečiu, tačiau numatė išimtį – „Lietuvos pilietis, priėmęs svetimos valstybės pilietybę, Vidaus reikalų ministro leidimu gali pasilikti Lietuvos pilietybę“(21 str.).

Iš dvigubos pilietybės teisinio reguliavimo 1919–1939 m. matyti, kad Lietuvos valstybė nuosekliai laikėsi nuostatos, jog dviguba pilietybė turi būti ribojama, kad ji negali būti plačiai paplitęs reiškinys. Konstitucijoje numatytos išimtys, kai Lietuvos pilietis kartu galėjo būti ir kitos valstybės pilietis, tik patvirtina bendrą dvigubos pilietybės draudimo taisyklę. Nurodyto laikotarpio dvigubos pilietybės draudimą galima vadinti konstitucine tradicija.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, 1990 m. kovo 11 d. priimtame Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme (Laikinojoje Konstitucijoje)[7] buvo įtvirtinta nuostata, kad „Lietuvos pilietybės turinį, įgijimo bei netekimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos pilietybės įstatymas“ (13 str. 1 d.), taip pat buvo nustatyta, kad „Lietuvos pilietis paprastai negali būti kartu ir kitos valstybės piliečiu“ (13 str. 2 d.). Taigi ir 1990 m. Laikinojoje Konstitucijoje buvo įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimo principas, tačiau jis taip pat nebuvo absoliutus, nes formuluotė „paprastai negali būti“ reiškė ir tai, kad įstatymais gali būti nustatyti atvejai, kai Lietuvos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės pilietis. Kartu žodis „paprastai“ reiškė, kad įstatymo numatytų atvejų, kai Lietuvos pilietis kartu yra ir kitos valstybės pilietis, negali būti daug, nes leidus dideliam Lietuvos piliečių skaičiui tuo pat metu būti ir kitos valstybės piliečiais, būtų paneigta žodžio „paprastai“ prasmė, taigi būtų paneigtas Konstitucijoje įtvirtintas bendras principas, kad Lietuvos pilietis tuo pat metu paprastai negali būti ir kitos valstybės pilietis. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir 1991 m. gruodžio 5 d. priimtame Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme[8], kuriame buvo nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos pilietis vienu metu negali būti kitos valstybės piliečiu, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus“(1 str. 2 d.). Dvigubos pilietybės ribojimas įvairiais aspektais buvo įtvirtintas ir kituose šio įstatymo straipsniuose.

Rengiant 1992 m. Konstituciją taip pat buvo vadovaujamasi nuostata, kad Konstitucijoje būtina įtvirtinti viengubos pilietybės principą, o dviguba pilietybė bus galima tik atskirais retais įstatyme numatytais atvejais. Tai atsispindi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. lapkričio 7 d. nutarimu sudarytos darbo grupės parengtuose Konstitucijos koncepcijos metmenyse[9], kuriuose buvo numatyta, kad rengiant Konstitucijos projektą bus vadovaujamasi nuostata, jog „tik išimtiniais atvejais, nustatytais Konstitucijoje, Lietuvos Respublika pripažįsta dvigubą pilietybę“, kad „Lietuvos Respublikos pilietis gali netekti Lietuvos pilietybės /.../ įgijęs svetimos valstybės pilietybę“. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1991 m. gegužės 1 d. nutarimu priėmė minėtus Konstitucijos koncepcijos metmenis ir nutarė pranešti Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai apie darbo grupės atliktą darbą bei paskelbti metmenis laikraščiuose visuomenei svarstyti[10]. Aplinkybės, kad Konstitucijos koncepcijos metmenyse, kuriais remiantis buvo rengiamas Konstitucijos projektas, buvo numatyta, kad „tik išimtiniais atvejais, nustatytais Konstitucijoje, Lietuvos Respublika pripažįsta dvigubą pilietybę“, negalima ignoruoti aiškinant ir šiuo metu Konstitucijoje nustatytą dvigubos pilietybės teisinį reguliavimą, nes ji rodo Konstitucijos rengėjų ketinimus[11]. Rengiant Konstitucijos projektą buvo pastebėta, kad netikslinga Konstitucijoje numatyti atvejus, kada dviguba pilietybė leidžiama, nes ateityje gali atsirasti poreikis Lietuvos piliečiams leisti turėti dvigubą pilietybę ir kitais – Konstitucijoje nenumatytais – atvejais, bet jų negalima bus nustatyti įstatymais, nes to neleis daryti Konstitucija. Todėl buvo apsispręsta Konstitucijoje įtvirtinti tik bendrą principą, kad dviguba pilietybė negali būti paplitęs reiškinys. Tai buvo padaryta Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį suformulavus taip: „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“.

Nepamirškime ir to, kad tuo metu, kai buvo rengiamas Konstitucijos projektas, Lietuvoje dar buvo dislokuota okupacinė Rusijos kariuomenė, čia gyveno daug Rusijos karininkų ir jų šeimų narių, dar buvo gajos įvairios „autonomijų“ idėjos, nebuvo galutinai išblaškyta vadinamoji „Jedinstvos“ organizacija. Tuo metu Lietuvos valstybingumas nebuvo toks stiprus, koks jis yra dabar. Konstitucijoje nenustačius griežto dvigubos pilietybės ribojimo, būtų sudarytos prielaidos didelei Lietuvos piliečių daliai turėti ir kitos valstybės pilietybę (tuo metu – ir Rusijos pilietybę), o tai galėtų sukelti neigiamų pasekmių. Antai, buvo baiminamasi, kad būdami ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir kitos valstybės piliečiai, ir turėdami teisę rinkti Seimą, Respublikos Prezidentą, savivaldybių tarybas, jie balsuos ne už tas politines jėgas, kurios buvo pasirengusios stiprinti Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumą, o balsuos taip, kaip naudinga kitoms, Lietuvai priešiškoms valstybėms, kurių piliečiai jie yra, nes su tomis, Lietuvai pavojų keliančiomis valstybėmis, jie būtų susiję politinio ir kitokio lojalumo ryšiais. Lietuvos nepriklausomybe taip nebuvo galima rizikuoti.

Apsisprendžiant dėl dvigubos pilietybės ribojimo, svarbi aplinkybė buvo ir tai, kad tuo metu buvo pradėta atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. grąžinti teisėtiems savininkams jiems priklausiusią nuosavybę, kuri sovietinės okupacijos metais buvo neteisėtai nacionalizuota ar kitaip nusavinta. Rengiant nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą, buvo vadovaujamasi nuostata, kad nuosavybė bus grąžinama asmenims, kurie yra tik Lietuvos Respublikos piliečiai; jeigu Lietuvos pilietis įgis kitos valstybės pilietybę, jis neteks Lietuvos pilietybės, vadinasi, jam nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą nebus atkurtos.

Konstitucijos projektas buvo baigtas rengti 1992 m. spalio 12 d., kitą dieną jam pritarė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, jis buvo paskelbtas visuomenei, o 1992 m. spalio 25 d. buvo priimtas Tautos referendumu. Konstitucijos 12 straipsnis, kuriame reguliuojami pilietybės santykiai, buvo išdėstytas taip: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (1 d.); „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ (2 d.); „Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas“(3 d.). Tokios redakcijos šis straipsnis yra ir šiuo metu. Jis išdėstytas Konstitucijos pirmajame skirsnyje, kuris gali būti keičiamas tik referendumu (Konstitucijos 148 str. 2 d.).

Grįžkime prie Konstitucijos 12 straipsnio antrojoje dalyje vartojamų žodžių „atskiri atvejai“, kurie, kaip nurodoma Konstitucinio Teismo nutarimuose, reiškia, kad tokie atvejai turi būti labai reti (išimtiniai). Minėta, kad ne visi sutinka su tokia žodžių „atskiri atvejai“ samprata – Konstitucinis Teismas kartais kaltinamas, esą jis netinkamai išaiškino žodžius „atskiri atvejai“, nes kiekvienas atvejis yra atskiras. Vadinasi, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti labai daug „atskirų atvejų“, kai Lietuvos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, o tai reiškia, kad Konstitucija dvigubos pilietybės nedraudžia – leisti ar drausti dvigubą pilietybę yra įstatymų leidėjo prerogatyva.

Atskleidžiant Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatos „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ sampratą, negalima apsiriboti vien lingvistiniu (gramatiniu) teisės aiškinimo metodu ir remiantis tik kurio nors vieno šios nuostatos žodžio – nagrinėjamu atveju žodžio „atskiras“ – lingvistine prasme aiškinti visos nuostatos turinį. Būtų beprasmiška ginčytis, kad žodis „atskiras“ lietuvių kalboje reiškia „tam tikras, vien tam skirtas“[12]. Tačiau nurodyta žodžio „atskiras“ lingvistinė prasmė nereiškia, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatoje „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ esą yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį įstatymų leidėjas gali įstatymais nustatyti labai daug „atskirų“ atvejų, kai absoliuti dauguma Lietuvos piliečių, nesvarbu, kur jie gyvena – Lietuvoje ar kitoje valstybėje, – tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės piliečiai. Jeigu Konstitucijos kūrėjai tikrai norėtų Konstitucijoje įtvirtinti nuostatą, kad įstatymo nustatyti dvigubos pilietybės atvejai nebūtų labai reti – išimtiniai, kad dviguba pilietybė gali būti plačiai paplitęs reiškinys, į Konstitucijos 12 straipsnį apskritai nebūtų įrašyta „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Tam visiškai pakaktų Konstitucijos 12 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta, kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas – turėdamas įgaliojimus nustatyti Lietuvos pilietybės netekimo pagrindus, Seimas kartu galėtų spręsti, ar įstatyme numatyti ir tai, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę. Netgi sutikus su teiginiais, kad pagal Konstitucijos 12 straipsnį įstatymų leidėjas esą turi įgaliojimus nustatyti daug atskirų atvejų, kai dviguba pilietybė bus ne retas, bet plačiai paplitęs reiškinys, kad Konstitucijos 12 straipsnyje nuostata „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ esą įrašyta ne dėl to, kad norėta drausti nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kai dviguba pilietybė būtų plačiai paplitęs reiškinys, o tik dėl to, kad norėta atskirai aptarti galimybę turėti dvigubą pilietybę, negalima nepasakyti, kad tokie samprotavimai vis tiek būtų nepagrįsti. Jeigu Konstitucijos kūrėjai tikrai norėtų Konstitucijoje įtvirtinti nuostatą, kad įstatymo nustatyti dvigubos pilietybės atvejai nebūtų labai reti (išimtiniai), kad dviguba pilietybė gali būti plačiai paplitęs reiškinys, Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje nebūtų įrašyti žodžiai „atskirais atvejais“, taip pat nebūtų akcento „niekas negali būti ir kitos valstybės pilietis, išskyrus /..../“. Būtų pasirinkta kitokia tekstinė išraiška, kurioje žodžio „atskirais“ nebūtų. Pavyzdžiui, tokia: „išskyrus įstatymo numatytus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ arba tokia: „įstatymo numatytais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės pilietis“. Paminėtina, kad būtent tokia teisinės išraiškos forma vartojama įvairiuose Konstitucijos straipsniuose, kai įtvirtinama nuostata, kad atitinkami santykiai ar teisinės pasekmės atsiranda „įstatymo nustatytais atvejais“. Pavyzdžiui, Konstitucijos 9 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad „įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas“, Konstitucijos 123 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad „įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka savivaldybės teritorijoje Seimas gali laikinai įvesti tiesioginį valdymą“. Pažymėtina, kad formuluotė „įstatymo nustatytais atskirais atvejais“ vartojama tik Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje – kituose Konstitucijos straipsniuose, kuriuose yra nuostata, kad atitinkamus atvejus nustato įstatymas, žodis „atskiras“ nėra vartojamas. Konstitucijos 12 straipsnyje, kaip ir kituose Konstitucijos straipsniuose, nėra beprasmių žodžių, kiekvienas iš jų turi savo paskirtį ir reikšmę. Formuluotė „niekas, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ galbūt nėra visiškai tobula, gal ji galėjo būti suformuluota tiksliau ir aiškiau, tuomet būtų mažiau galimybių ją skirtingai aiškinti. Tačiau kai ši formuluotė aiškinama matant ne tik kurį nors vieną žodį – nagrinėjamu atveju žodį „atskirus“, – bet visą formuluotės tekstą, kai joje vartojamos sąvokos aiškinamos matant ir kitas Konstitucijoje vartojamas analogiškas sąvokas, kai įsigilinama į tai, kokių ketinimų turėjo Konstitucijos rengėjai į jos 12 straipsnio 2 dalį įrašydami formuluotę „niekas, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“, darosi akivaizdu, kad joje vartojami žodžiai nėra atsitiktiniai, kad nurodytos formuluotės paskirtis – atspindėti, kad įstatymo nustatytų atvejų, kai Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės pilietis, negali būti daug, kad dviguba pilietybė negali būti paplitęs reiškinys. Taigi Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje vartojamo žodžio „atskiras“ vien lingvistinė prasmė nėra joks pagrindas teigti, kad šioje dalyje neva yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kai Seimas turi įgaliojimus įstatymu nustatyti tiek daug „atskirų“ atvejų, kai visi ar beveik visi Lietuvos piliečiai, nesvarbu, kur jie gyvena – Lietuvoje ar kitoje valstybėje, – tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės piliečiai.

Kad ir kaip būtų, klausimas, ar Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis leidžia įstatymų leidėjui įstatymais labai išplėsti dvigubos pilietybės atvejus, teisiniu požiūriu jau yra išspręstas – Konstitucinis Teismas daug kartų yra konstatavęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri, išimtiniai), kad dviguba pilietybė negali būti plačiai paplitęs reiškinys.

Paminėtina ir tai, kad nuo Konstitucijos priėmimo 1992 metais iki šių dienų paskelbtuose pilietybės tyrinėjimams skirtuose teisės mokslo darbuose nė vienas autorius nėra teigęs, esą Konstitucijoje įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį įstatymų leidėjas gali nustatyti daug „atskirų“ atvejų, kai dviguba pilietybė yra galima, kad pagal Konstituciją dviguba pilietybė gali būti ne retas, bet plačiai paplitęs reiškinys. Priešingai, visi mokslininkai, kurie yra nagrinėję Konstitucijoje įtvirtintą dvigubos pilietybės teisinį reguliavimą, iki šiol pabrėždavo, kad Konstitucija draudžia dvigubą pilietybę, kad dviguba pilietybė galima tik atskirais – išimtiniais – atvejais. Antai, analizuodamas Konstitucijoje įtvirtintą pilietybės reguliavimą, prof. dr. Egidijus Šileikis savo knygoje „Alternatyvi konstitucinė teisė“ rašo: „Dviguba pilietybė – tai ne konstitucinė vertybė, bet tam tikra išimtis. Tai rodo Konstitucijos žodžiai „išskyrus /.../ atskirus atvejus, niekas negali būti /.../ (12 str. 2 d.). Vadinasi, įstatymų leidėjas neturi galių iškreipti dvigubą pilietybę, kaip konstitucinę išimtį, t. y. įtvirtinti nuostatas, pagal kurias akivaizdžiai didelė asmenų grupė galėtų būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.“[13]  Beje, Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimuose ir 2013 m. kovo 13 d. sprendime dvigubos pilietybės konstitucinį reguliavimą yra išaiškinęs būtent taip, kaip jį aiškina E. Šileikis. Apie tai, kad Konstitucija draudžia dvigubą pilietybę, rašo ir doc. dr. Augustinas Normantas 2001 metais išleistame vadovėlyje „Lietuvos konstitucinė teisė“, kuris skirtas aukštosioms mokykloms. Vadovėlyje teigiama, kad „remiantis prieškario Lietuvos pilietybės santykių reguliavimo tradicija, dvigubos pilietybės nepripažinimo principas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir Pilietybės įstatyme“[14]. Prof. dr. Dainius Žalimas rašo, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatoje „įtvirtintas bendras draudimas turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę“, kad pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį „galima tik daugybinės pilietybės draudimo išimtis, o ne teisinis reguliavimas, sudarantis prielaidas daugybinei pilietybei paplisti, t. y. leidžiami tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, kurie savo pobūdžiu nepaneigtų daugybinės pilietybės draudimo“[15]. Paminėtina ir tai, kad Seimo 1996 m. gruodžio 19 d. priimtame Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme[16], kuriame buvo nurodyti Lietuvai gresiantys rizikos veiksniai ir pavojai, vienu iš tokiu veiksnių ir pavojų buvo laikomos „kitų valstybių pastangos primesti Lietuvai dvigubos pilietybės principus“ (II dalis, 9 skyrius, 1 skirsnis). Įstatyme ši nuostata buvo įtvirtinta iki pat 2004 metų, taigi ji galiojo tuo metu, kai Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, jog pagal Konstitucijos 12 straipsnį dviguba pilietybė negali būti paplitęs reiškinys.

Dvigubos pilietybės reguliavimo Pilietybės įstatymu raida rodo, kad priėmus Konstituciją, Seimas laipsniškai plėtė asmenų, tuo pat metu galinčių būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiais, sąrašą. Tai buvo padaryta Seimo 1993 m. gruodžio 7 d., 1995 m. spalio 3 d., 1997 m. liepos 2 d. priimtais Pilietybės įstatymo pakeitimais ir papildymais. Galimybės turėti dvigubą pilietybę buvo labai išplėstos Seimo 2002 m. rugsėjo 17 d. priimtais Pilietybės įstatymo pakeitimais ir papildymais. 2006 m., kai kilo ginčas dėl Pilietybės įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, šiuo įstatymu buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad absoliuti dauguma Lietuvos piliečių, nesvarbu, kur jie gyvena – Lietuvoje ar kurioje nors kitoje valstybėje, – tuo pat metu galėjo būti ir kitos valstybės piliečiai. Pilietybės įstatyme buvo įtvirtinta ir tokia nuostata, pagal kurią lietuvių kilmės asmenų teisė turėti dvigubą pilietybę buvo visiškai neribojama, o kitų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiai įstatyme buvo suskirstyti į dvi grupes: tie ne lietuvių kilmės Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie repatrijavo (t. y. išvyko gyventi į etninę tėvynę ar apsigyveno etninėje tėvynėje), negalėjo tuo pat metu būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiai, o tie ne lietuvių kilmės Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie išvyko gyventi ar apsigyveno ne savo etninėje tėvynėje, o kurioje kitoje valstybėje, galėjo tuo pat metu būti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės piliečiai. Taigi Pilietybės įstatyme buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kai, viena vertus, buvo visiškai nepaisoma konstitucinės nuostatos, kad dviguba pilietybės galima tik atskirais retais atvejais, kad dviguba pilietybė negali būti plačiai paplitęs reiškinys. Kita vertus, įstatyme buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kai teisės į Lietuvos pilietybę išsaugojimas priklausė nuo asmens etninės kilmės ir nuo to, į kokią šalį – etninę tėvynę ar kitą – asmuo išvyko iš Lietuvos; taip dalis ne lietuvių kilmės Lietuvos Respublikos piliečių buvo diskriminuojami dėl tautybės. Būtent dėl to Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu[17] atitinkamos Pilietybės įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad „jeigu įstatymų leidėjas iš tikrų jų vadovaujasi nuostata, kad dvigubos pilietybės nereikia riboti, jis pirmiausia turėtų imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų, inter alia 12 straipsnio, revizijos ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri yra nustatyta pačioje Konstitucijoje“. Konstitucijos 12 straipsnis yra Konstitucijos I skirsnyje „Lietuvos valstybė“, kurio nuostatoms yra nustatyta ypač didelė konstitucinė apsauga: pagal Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalį Konstitucijos I skirsnio nuostatos, taigi ir 12 straipsnio nuostatos, gali būti keičiamos tik referendumu.

Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas sukėlė didelį iš Lietuvos į kitas valstybes išvykusių ir tų valstybių pilietybes įgijusių Lietuvos Respublikos piliečių nepasitenkinimą. Ypač nepatenkinti buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie išvyko iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d., nes, jeigu jie įgytų kitos valstybės pilietybę, jie netektų Lietuvos Respublikos pilietybės[18]. Nors Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime aiškiai konstatuota, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykę iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d. ir įgiję kitų valstybių pilietybę, galėtų išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę, 2011–2012 m. vėl kilo diskusijos, ar Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis tikrai draudžia nurodytiems asmenims tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais, kad gal yra galimybė Pilietybės įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad jie galėtų neprarasti Lietuvos Respublikos pilietybės. Respublikos Prezidentė 2013 m. sausio 14 d. dekretu[19]  kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydama išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. ir 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimų atitinkamos nuostatos „gali būti suprantamos taip, kad įstatymų leidėjas gali vadovautis nuostata, jog dvigubos pilietybės atvejų nereikia riboti, kad galima plėsti įstatymines galimybes Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, ir įstatyme, nedarant Konstitucijos pataisų joje nurodyta tvarka, nustatyti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais, nepaisant to, kad toks teisinis reguliavimas sudarytų prielaidas didžiulei daliai Lietuvos Respublikos piliečių tuo pačiu metu būti ir kitų valstybių piliečiais“. Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 13 d. sprendime dar kartą konstatavo, jog Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos, kurias prašo išaiškinti Respublikos Prezidentė, „reiškia, kad, nepadarius Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymu negalima nustatyti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai“. Nurodytame Konstitucinio Teismo sprendime dar kartą pabrėžta ir tai, kad pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį dvigubos pilietybės atvejai gali būti tik labai reti, kad dviguba pilietybė negali būti plačiai paplitęs reiškinys.

Integracijos procesai ir dviguba pilietybė

Vis glaudesnė valstybių integracija, didelė Lietuvos piliečių emigracija, iš esmės nevaržomos galimybės įsidarbinti beveik visose Europos Sąjungos valstybėse, didėjantis Lietuvos Respublikos piliečių santuokų su kitų valstybių piliečiais skaičius ir kitos aplinkybės sudaro prielaidas daugėti dvigubos pilietybės atvejams. Tai skatina valstybes naujai pažvelgti ir į dvigubos pilietybės teisinį reguliavimą. Net tos valstybės, kurios ilgą laiką gana griežtai draudė dvigubą pilietybę, pastaraisiais metais į tai žiūri daug liberaliau. Antai, taip padarė Švedija, Suomija, Lenkija, Latvija ir kai kurios kitos valstybės. Kitų valstybių konstitucijos paprastai dvigubos pilietybės santykius reguliuoja tik ben- driausiais bruožais ar visiškai jų nereguliuoja, todėl jose dvigubos pilietybės atvejai gali būti plečiami ar mažinami nekeičiant konstitucijų, o atitinkamai koreguojant pilietybės įstatymus. Pažvelgę į tai, kaip dviguba pilietybė reguliuojama kitose Europos Sąjungos valstybėse, galime teigti, kad daugumoje jų dviguba pilietybė arba atvirai leidžiama, arba toleruojama. Lietuva, ko gero, yra viena iš nedaugelio Europos Sąjungos valstybių, kurioje dviguba pilietybė griežtai ribojama. Tarptautinėje teisėje požiūris į dvigubą pilietybę taip pat liberalėja: antai, 1963 m. Konvencijoje „Dėl dvigubos pilietybės atvejų mažinimo ir karo prievolės dvigubos pilietybės atveju“[20] buvo įtvirtintas aiškiai neigiamas požiūris į dvigubą pilietybę, o 1997 m. Europos Konvencijoje dėl pilietybės[21] požiūris į dvigubą pilietybę yra visiškai neutralus, dvigubos pilietybės leistinumo klausimas didele dalimi paliktas valstybių nuožiūrai (15 str.).

Taigi per laikotarpį, praėjusį po Konstitucijos priėmimo, atsirado daug naujų aplinkybių, kurios skatina naujai pažvelgti į dvigubos pilietybės teisinį reguliavimą. Po to, kai Konstitucinis Teismas savo nutarimuose kelis kartus konstatavo, kad norint įstatymais nustatyti, jog dviguba pilietybė būtų ne atskiri (reti) atvejai, o paplitęs reiškinys, būtina pakeisti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, beprasmiška ginčytis, ar tai galima padaryti nekeičiant Konstitucijos. Galima iki begalybės įrodinėti, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis esą nedraudžia dvigubos pilietybės, kad Konstitucinis Teismas neteisingai išaiškino Konstitucijos žodžius „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“, kad dvigubos pilietybės atvejus esą galima ženkliai išplėsti ir nerengiant referendumo dėl Konstitucijos 12 straipsnio pataisos, o, pavyzdžiui, Seimo priimtu Konstitucijos pakeitimo įstatymu papildant Konstitucijos 32 str., ir pan. – nuo to niekas nepasikeis. Konstitucinio Teismo nutarimai yra galutiniai ir neskundžiami, pateikta Konstitucijos nuostatų samprata suvaržo Seimą tuo požiūriu, kad leisdamas įstatymus, taigi ir Pilietybės įstatymą, Seimas negali Konstitucijos nuostatų aiškinti kitaip, negu jas išaiškino Konstitucinis Teismas. Vadinasi, Pilietybės įstatyme negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų plačiai paplitęs reiškinys. Tam būtina Konstitucijos 12 straipsnio pataisa. Kad ir kaip būtų argumentuojamos Pilietybės įstatymo pataisos, kuriomis siekiama ženkliai išplėsti dvigubos pilietybės atvejus, pavyzdžiui, „niekas negali atimti prigimtinės teisės į pilietybę“, „mes neprašome dvigubos pilietybės, mes kalbame apie turimos Lietuvos pilietybės išsaugojimą“ ir pan., tokie argumentai neturės konstitucinio pagrindo. Pagrindinis klausimas, į kurį šiuo metu tenka ieškoti atsakymo, yra ne tai, ar norint išplėsti dvigubos pilietybės atvejus reikia daryti Konstitucijos pataisas, – į šį klausimą Konstitucinis Teismas jau atsakė, – o tai, kiek plačiai Konstitucijos pataisomis galima atverti duris dvigubai pilietybei?

Seimo narių grupė 2013 m. balandžio 11 d. pateikė pasiūlymą surengti referendumą dėl Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies pataisos, pagal kurią visi Lietuvos piliečiai, nesvarbu kur jie nuolat gyvena, – Lietuvoje ar kitoje valstybėje, – gali turėti ir kitos valstybės pilietybę. Šis pasiūlymas nesulaukė palaikymo, nes tokia Konstitucijos 12 straipsnio pataisa, jeigu ji būtų padaryta, keltų akivaizdų pavojų Lietuvos nacionaliniam saugumui, Lietuvos nepriklausomybei.

2015 m. Seime buvo svarstomas dar vienas variantas: gal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis galėtų būti pakeista iš jos išbraukiant dvigubą pilietybę ribojančią nuostatą ir įtvirtinant, kad atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis, nustato konstitucinis įstatymas. Tuometinio Ministro Pirmininko potvarkiu buvo sudaryta darbo grupė atitinkamo konstitucinio įstatymo projektui parengti, jis buvo parengtas, tačiau nei Seimui, nei visuomenei nebuvo pateiktas.

Galima būtų svarstyti kitokio turinio Konstitucijos pataisą, pavyzdžiui, tokią, pagal kurią dvigubą pilietybę galėtų turėti tie Lietuvos piliečiai pagal kilmę, kurie turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940 metų ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., ir jų palikuonys, taip pat tie Lietuvos Respublikos piliečiai pagal kilmę, kurie įgijo Europos Sąjungos valstybės narės pilietybę ar NATO priklausančios valstybės pilietybę, nesvarbu, kada jie išvyko iš Lietuvos (ar iki 1990 m. kovo 11 d., ar vėliau). Kitaip tariant, dviguba pilietybė galima tik tada, kai įgyjama pilietybė tų valstybių, kurios atitinka Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Panašaus turinio pataisą 2013 m. gegužės 9 d. priimtu Pilietybės įstatymo pakeitimu padarė Latvija (Latvijos Respublikos Konstitucija dvigubos pilietybės nereguliuoja, todėl dvigubos pilietybės atvejus galima buvo labai išplėsti pakeitus tik Pilietybės įstatymą).

Dvigubos pilietybės klausimus visos valstybės sprendžia atsižvelgdamos į tautos, visuomenės ir valstybės interesus, į realybės diktuojamus naujus poreikius. Diskutuojant dėl to, kaip plačiai vis didesnės valstybių integracijos sąlygomis gali būti leidžiama dviguba pilietybė Lietuvoje, taip pat turėtų vyrauti ne emocijos, kaip neretai yra šiuo metu, o racionalus tautos, visuomenės ir valstybės interesų įvertinimas. Svarbu atsakyti į kelis pagrindinius klausimus.

Pirma, kas lems Lietuvos valstybės ateitį po dvidešimties ar daugiau metų? Kas rinks Seimą – Tautos atstovybę, kas rinks valstybės vadovą – Respublikos Prezidentą, kas priiminės Lietuvoje gyvenančių žmonių likimus lemiančius sprendimus – ar tie Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie ir teisiškai, ir faktiškai yra susiję tik su Lietuvos valstybe, kurie gyvena čia, Lietuvoje, ar ir tie Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie įgis naujas pilietybes ir bus susaistyti lojalumo, ištikimybės ir kitais panašiais reikalavimais su kitomis valstybėmis ir kurie su Lietuva iš esmės neturės jokių faktinių ryšių, ir dėl to neprisiims (negalės pri- siimti) atsakomybės nei už jos dabartį, nei už jos ateitį, neturės jos atžvilgiu jokių pareigų, o „mylės Lietuvą iš tolo“? Kitaip tariant, kas turės balsavimo teisę? Ar Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykę nuolat gyventi į kitas valstybes ir įgiję kitos valstybės pilietybę, turės tokią balsavimo teisę, kokią turi pagal dabar galiojančią Konstituciją? Pagal Konstitucijos 34 straipsnio 1 dalį rinkimų teisę turi visi Lietuvos Respublikos piliečiai, nesvarbu, kokioje valstybėje jie nuolat gyvena ir ar jie turi kitos valstybės pilietybę. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija rodo, kad valstybės gali nustatyti, jog balsavimo teisę turi tik tie piliečiai, kurie nuolat gyvena toje valstybėje. Tai neprieštarauja Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsniui. Tokia Teismo pozicija grindžiama įvairiais argumentais, inter alia tuo, kad nuolat negyvenantis valstybėje pilietis tiesiogiai ir nenutrūkstamai yra mažiau susijęs su šalies kasdieninio gyvenimo problemomis ir mažiau žino apie jas; politinių institucijų sprendimai, kurias renkant dalyvauja valstybėje negyvenantis pilietis, tokiam piliečiui daro mažesnę įtaką negu tiems piliečiams, kurie gyvena savo valstybėje; tokių asmenų padėtis palyginti su nuolat šalyje gyvenančiais piliečiais skiriasi, ir tai pateisina gyvenamosios vietos reikalavimą – jų teisės dalyvauti rinkimuose ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui. Antai, EŽTT 1999 m. nagrinėjo bylą, kurioje buvo sprendžiama, ar Lichtenšteinas nepažeidė Konvencijos, neleisdamas Lichtenšteino piliečiui, kuris išvyko nuolat gyventi į Šveicariją ir ten nuolat gyveno, balsuoti Lichtenšteine vykusiose rinkimuose. Teismas konstatavo, kad gyvenamosios vietos reikalavimas negali būti laikomas nepagrįstu ar savavališku, neatitinkančiu Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio. Teismas pabrėžė, kad asmuo negali pateikti argumentų, jog Lichtenšteino politinių institucijų išleisti teisės aktai daro jam tokią pat įtaką, kaip ir piliečiams, nuolat gyvenantiems šalyje. Taigi jo padėtis palyginti su nuolat šalyje gyvenančiais piliečiais skiriasi, ir tai pateisina gyvenamosios vietos reikalavimą; ribojimas yra proporcingas[22]. Kita – 2007 m. – byla, kurioje buvo sprendžiama, ar asmens teisės rinkti parlamentą nepažeidė Jungtinė Karalystė. Jos pilietis 1983 m. išvyko gyventi į Belgiją ir ten nuolat gyveno; 2006 m. jis išreiškė pageida- vimą būti įrašytas į rinkėjų sąrašus Jungtinėje Karalystėje. Jam buvo atsakyta, kad pagal Jungtinės Karalystės įstatymą visuotiniuose rinkimuose gali balsuoti tik tie užsienyje nuolat gyvenantys Jungtinės Karalystės piliečiai, kurie gyvena užsienyje mažiau negu 15 metų. EŽTT pabrėžė, kad galima pagrįstai manyti, jog per 15 metų ryšys tarp asmens ir valstybės labai susilpnėjo, kad asmuo negali pateikti argumentų, jog Jungtinės Karalystės politinių institucijų išleisti teisės aktai daro jam tokią pat įtaką, kaip ir nuolat šalyje gyvenantiems piliečiams. Konvencijos pažeidimas nebuvo nustatytas[23]. Dar kitose bylose EŽTT nurodė, kad tokio pobūdžio ribojimais siekiama teisėto tikslo, t. y. suteikti aktyviąją rinkimų teisę tiems piliečiams, kurie turi glaudų ryšį su valstybe ir dėl to jiems parlamento išleisti įstatymai darys didžiausią tiesioginę įtaką; kad tokiais ribojimais nepaneigiama teisės rinkti esmė, nes jeigu pilietis grįžtų nuolat gyventi į savo valstybę, jis vėl galėtų balsuoti rinkimuose; kad ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui[24].

Akivaizdu, kad Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, Respublikos Prezidento priimti sprendimai užsienyje nuolat gyvenantiems Lietuvos Respublikos piliečiams, o ypač tiems, kurie turi ir kitos valstybės pilietybę, daro daug mažesnę įtaką negu tiems Lietuvos piliečiams, kurie nuolat gyvena Lietuvoje. Manytina, kad užsienyje ilgai nuolat gyvenančių Lietuvos piliečių balsai negali turėti įtakos sudarant Lietuvos politines institucijas, pavyzdžiui, Seimą, nes Seimo priimti įstatymai, kiti sprendimai daro esminę įtaką ne užsienyje gyvenantiems Lietuvos Respublikos piliečiams, o gyvenantiems Lietuvoje.

Antras klausimas, į kurį turime atsakyti: ar leidus dideliam Lietuvos piliečių skaičiui turėti ir kitos valstybės pilietybę, esame pasirengę pakeisti Konstitucijos 56 straipsnį ir leisti Seimo nariais rinkti ir tuos Lietuvos Respublikos piliečius, kurie turės ir kitos valstybės pilietybę, t. y. bus susiję priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei? Pagal šiuo metu galiojančios Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalį Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kuris yra susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikos pilietis, turintis ir kitos valstybės pilietybę, negali būti renkamas Seimo nariu; toks asmuo prieš įregistruojant jį kandidatu į Seimo narius turi atsisakyti kitos valstybės pilietybės. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. byloje Tănase ir Chirtoacã prieš Moldovą[25] konstatavo, kad valstybės turi didelę diskreciją nustatydamos kriterijus, kuriuos turi atitikti asmenys, kad galėtų būti keliami kandidatais rinkimuose į parlamentą, tačiau valstybė, leidusi dvigubai pilietybei būti plačiai paplitusiu reiškiniu, tuo pat metu negali pažeisti dvigubą pilietybę įgijusių piliečių teisėtų lūkesčių, kad jų politinės teisės (nagrinėjamu atveju – teisė būti renkamam į parlamentą) nebus paneigtos. EŽTT nustatė, kad Moldova, leidusi Moldovos piliečiams būti ir kitos valstybės piliečiais ir kartu uždraudusi jiems būti renkamiems į Moldovos parlamentą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnį, nes nurodyti ribojimai buvo neproporcingi siekiamam tikslui. Jeigu Lietuva leistų dideliam Lietuvos Respublikos piliečių skaičiui turėti ir kitos valstybės pilietybę, ir tuo pat metu Konstitucijoje (56 straipsnyje) draustų tokius asmenis rinkti į Seimą, – ar Lietuva nepažeistų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio? Yra didelė tikimybė, kad pažeistų. Ar leidus dvigubai pilietybei būti plačiai paplitusiu reiškiniu, neteks daryti ne tik Konstitucijos 56 straipsnio, bet ir kitų Konstitucijos straipsnių pataisų, pavyzdžiui, susijusių su piliečių pareiga atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą? Juk pilietybė – tai ne tik teisės, bet ir pareigos.

Dar vienas klausimas: iki kokios kartos bus leista Lietuvos Respublikos pilietybę gimimu įgyti tų Lietuvos Respublikos piliečių vaikams, kurie gimsta užsienyje? Ar bus apsiribota tik viena karta, t. y. piliečiais laikysime tik tuos Lietuvos Respublikos piliečių vaikus, kurie gimė užsienio valstybėje, o jų abu tėvai ar vienas iš tėvų buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, atvykę nuolat gyventi į užsienio valstybę iš Lietuvos, ar ir kitų kartų asmenis, t. y. vaikus tų Lietuvos Respublikos piliečių, kurie patys gimė užsienio valstybėje? Gal užsienyje gimę antrosios kartos asmenys Lietuvos Respublikos piliečiais galėtų būti laikomi tik tuo atveju, kai jie persikeltų nuolat gyventi į Lietuvą ir gyventų joje tam tikrą įstatymo nustatytą laiką?

Dviguba pilietybė yra labai sudėtingas ir „jautrus“ klausimas, jis susijęs su Lietuvos ateitimi, jos saugumu, nepriklausomybe. Deja, rimta diskusija, ar reikia keisti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį taip, kad būtų numatyta daugiau atvejų, kai Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis, kol kas nevyksta. Gal ir dėl to taip ilgai nepavyksta susitarti dėl Konstitucijos pataisų, plačiau atveriančių duris dvigubai pilietybei. Nors Konstitucinis Teismas daug kartų yra konstatavęs, kad vienintelis būdas išplėsti galimybes turėti dvigubą pilietybę – tai padaryti atitinkamas Konstitucijos 12 straipsnio pataisas, tačiau vietoj diskusijos, kaip tai geriau padaryti, Seimo nariai kaubojiškai bando dvigubos pilietybės problemą išspręsti siūlydami pakeisti tik Pilietybės įstatymą. Apie tai, kad jų teikiami Pilietybės įstatymo pakeitimai prieštarauja Konstitucijai, Seimo nariai net nenori girdėti. Tokiems bandymams ignoruoti Konstituciją ir Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą, būtina priešintis. Tik taip apginsime Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje*.
[1] Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę // Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, Nr. 2/3.
[2] Lietuvos Valstybės Konstitucija // Vyriausybės žinios, 1922, Nr. 100/799.
[3] Lietuvos Valstybės Konstitucija. Paaiškinimai // Lietuvos valstybės konstitucijos. Vilnius, Mokslas, 1989, p. 38.
[4] Lietuvos Valstybės Konstitucija // Vyriausybės žinios, 1928, Nr. 275/1778.
[5] Lietuvos Konstitucija // Vyriausybės žinios, 1938, Nr. 608/427.
[6] Lietuvos pilietybės įstatymas // Vyriausybės žinios, 1939, Nr. 656/4811.
[7] Laikinasis Pagrindinis Įstatymas // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys. 1. Vilnius, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, 1991, p. 33–56.
[8] Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 36-977.
[9] Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenys // Lietuvos aidas, 1991 m. gegužės 10 d.
[10] Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenų“ // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys. 3. Vilnius, Valstybinis leidybos centras, 1991, p. 506.
[11] Plačiau apie įstatymų leidėjo ketinimų reikšmę aiškinant įstatymų turinį žr.: Mikelienėnė D., Mikelėnas V. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai. Vilnius, Justitia, 1999.
[12] Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 58.
[13] Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Vilnius, Teisinės informacijos centras, 2003, p. 120.
[14] Lietuvos konstitucinė teisė. Autorių kolektyvas. Vilnius, Lietuvos teisės universitetas, 2001, p. 385.
[15] Žalimas D. Konstitucinė pilietybės doktrina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Vilnius, 2014, p. 43.
[16] Valstybės žinios, 1997, Nr. 2-16.
[17] Valstybės žinios, 2006, Nr. 123-4650.
[18] Narušienė R. Referendumas dėl dvigubos pilietybės – politinis žaidimas. 2007 10 15. [http://www. delfi.lt/news/daily/ emigrants/article. php?id=14709373]
[19] Lietuvos Respublikos Prezidento 2013 m. sausio 14 d. dekretas Nr. 1K-133 // Valstybės žinios, 2013, Nr. 6-213.
[20] Convention on the Reduction of Cases of Multiple Nationality and on Military Obligations in Cases of Multiple Nationality. Strasbourg, 6. V. 1963, ETS-No. 43.
[21] European Convention on Nationality. (ETS No.166) / International law: collected texts/ [Council of Europe; preface Daniel Tarschys]. Strasbourg, Council of Europe Publihing,
1999, p. 103–124.
[22] 1 Hilbe v. Liechtenstein (dec.), no. 31981/96. ECHR 7 September 1999.
[23] Doyle v. the United Kingdom (dec.), no. 30158/06. ECHR, 6 February 2007.
[24] Plačiau apie rinkimų teisės ribojimus EŽTT praktikoje žr.: Pukanasytė I. Rinkimų teisė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01 S). Vilnius, Mykolo Romerio universitetas, 2014.
[25] Case of Tãnase and Chirtoacã v. Moldova. ECHR, 18 November 2008, Application no.7/08.
[26] Kai šis straipsnis buvo parengtas spaudai, Seime 2017 06 15 įregistruotas nutarimo projektas dėl kreipimosi į KT su prašymu išaiškinti KT nutarimo (2006 11 13) ir sprendimo (2013 03 13) teiginius, susijusius su Lietuvos Respublikos piliečių galimybėmis kartu būti ir kitos valstybės piliečiais. – Red.

Žurnalą „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ galima įsigyti Vilniaus universiteto knygyne, knygynuose „Litera“, „Akademinė knyga“, Nacionaliniame muziejuje, Signatarų namuose bei Kauno centriniame ir prenumeruoti visuose pašto skyriuose. Prenumeratos kaina metams - 8 eurai.

Susiję

Vytautas Sinkevičius 158487594275046667
item