Vilma Bukaitė. Prelatas K. Šaulys: politinė biografija

Petro Kalpoko paveikslo „Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas 1918 m.“ („Signatarai“) nespalvota fotokopija.
1939 m. Vaivos ir Vitos Lesauskaičių archyvas

Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais dvasininkija turėjo didžiulės įtakos Lietuvos visuomeniniam, kultūriniam, netgi politiniam gyvenimui. Veiklūs, kūrybiški ir sumanūs kunigai ne tik stengėsi stiprinti savo parapijiečių religingumą, bet ir telkė vietos bendruomenę: rūpinosi jos lavinimu, lietuviškos kalbos ir kultūros sklaida, pilietiškumo stiprinimu. Simboliška, kad 1917 m. rugsėjo 18–22 d. įvykusioje Lietuvių konferencijoje renkant Lietuvos Tarybą, kuriai buvo patikėta krašto valstybingumo atkūrimo misija, į ją pateko keturi dvasininkai. Vieno iš jų, Kazimiero Stepono Šaulio (1872 01 28 Stemplių k., dab. Šilutės raj. – 1964 05 09 Luganas, Šveicarija) politinę biografiją akivaizdžiai gožia didžiulė administracinio ir pedagoginio darbo patirtis ir sėkmė.  

Šis žinomų dvasininkų Jurgio Matulaičio, Juozapo Kuktos, Pranciškaus Būčio, metais jaunesniame kurse studijavusio Juozapo Skvirecko bendramokslis 1899 m. vasarą gavo kunigo šventimus, o rudenį baigė Peterburgo dvasinę akademiją – gavo teologijos ir kanonų teisės magistro, atitinkantį šiandienio daktaro, diplomą[1]. 1901–1906 m. veikliu ir kantriu sielovados darbu Panevėžio šv. Petro ir Povilo parapijoje ir mokyklose K. S. Šaulys pelnė gerą vardą. Jis bendradarbiavo įvairiuose lietuvių ir lenkų katalikiškuose laikraščiuose bei žurnaluose: „Viltis“, „Apžvalga Žemaičių ir Lietuvos“, „Bažnytinė apžvalga“, „Draugija“, „Dziennik Wileński“, „Nedėldienio skaitymas“, „Przegląd Katolicki“, „Vilniaus žinios“, „Vienybė“, „Tiesos kelias“. 1906–1915 m. buvo kelių socialinių ir šalpos draugijų įkūrėjas ir veiklus narys.

1906 m. rugpjūtį K. S. Šaulys persikėlė į Kauną. Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje, kurią ir pats buvo baigęs, iš pradžių dėstė Bažnyčios istoriją ir lotynų kalbą, vėliau – sociologiją ir visuomenės mokslus. Nuo 1906 m. rudens šis dvasininkas vyskupijos kurijos teisme dvylika su puse metų dirbo santuokos ryšio gynėju. Dar 1912 m. pradžioje jam pavestos ir vyskupo G. F. Cirtauto sekretoriaus pareigos, kurias jis ir toliau ėjo, vyskupu tapus Pranciškui Karevičiui. Iš pradžių toks atsakingas, dažnai rutininis darbas vargino: „Sekretoriaus pareigavietė buvo tuomet Žemaičių vyskupijoj svarbi ir atsakinga. Vyskupija didelė ir plati: arti pusantro milijono katalikų dviejose gubernijose: Kauno ir Kuršo /.../. Vyskupams teko nuolat ginti katalikų teises Peterburgo ministerijose, Vilniaus generalgubernatūroje, savose gubernijose. /.../ Neturint reikiamo patyrimo ir kanceliarinio stažo, reikėjo sekretoriui pačiam mokytis, studijuoti rusų valdžios įstatymus, aukštųjų administracinių vietų viešas ir neviešas instrukcijas, sekti naujai leidžiamus ir keičiamus nuostatus. Susirašinėjimas buvo vedamas keturiomis kalbomis /.../. Sekretoriaus darbo diena tęsėsi dažnai dvidešimt valandų.“[2]

Pirmojo pasaulinio karo metais K. S. Šaulys lydėjo vyskupą P. Karevičių, kai jam iš pradžių nurodyta įsikurti Panevėžyje, o 1915 m. pavasarį pavesta pasitraukti į Rusijos gilumą. Tarpininkaujant Vatikanui, 1916 m. rugpjūtį P. Karevičius ir K. S. Šaulys parvyko į Lietuvą, Kauną[3]. 1920 m. P. Karevičius paskyrė dar 1916 m. Žemaičių kapitulos kanauninko rangą gavusį K. S. Šaulį į aukštesnes, vyskupijos kanclerio, pareigas – patikėjo prižiūrėti, tvarkyti ir archyvuoti kurijos aktus.

Penkerius metus K. S. Šaulys daug laiko skirdavo ne tik bažnytinei, bet ir politinei veiklai – jo parašas yra ir po svarbiausiu XX a. Lietuvos politiniu dokumentu, jis dirbo ne tik Lietuvos Taryboje, bet ir Steigiamajame Seime. Nagrinėsime, kokie K. S. Šauliui svarbūs politiniai siužetai išryškėja istoriniuose šaltiniuose, kokiomis temomis jis diskutavo, kokių sumanymų įgyvendinime dalyvavo. Per šiuos politinės biografijos aspektus, manytume, atsiskleis valstybininko pasirinktasis vaidmuo Lietuvos politiniame gyvenime.

Tyrimui panaudosime Lietuvos Valstybės Tarybos protokolus ir Steigiamojo Seimo posėdžių stenogramas, K. S. Šaulio publikacijas Lietuvos ir išeivijos lietuvių spaudoje[4], amžininkų dienoraščius ir atsiminimus. Ypač svarbi knyga šios asmenybės gyvenimo ir veiklos tyrinėjimams yra istoriko dr. Algimanto Katiliaus parengta monografija „Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys“. Parlamentinį K. S. Šaulio darbą išsamiai tyrė dr. Regina Laukaitytė[5]. Nepolemizuodama su vertingomis jų įžvalgomis, autorė norėtų pasiūlyti naujų pastebėjimų, kurie, tikimės, padės geriau pažinti kiek primirštą iškilų valstybininką. Pasirinkome tematinį-chronologinį teksto dėstymo principą.

Talpų, rodos, elegantiškos ne tik laikysenos ir išvaizdos K. S. Šaulio portretą 1951 m. pateikė prelatas Mykolas Krupavičius: „Lieknas, tiesus, kaip miško pušelė. Galva nešama tiesiai, judesiai laisvi, natūralūs. Šypsena neapleidžia lūpų, net tada, kada jis vienas eina. Veidas ramus ir giedras. /.../ Elegantiškas, žino visas poniškas manieras. Ir salionuose moka laikytis, tarsi būtų rūmuose gimęs. Mėgsta draugiją ir joje jaukiai jaučiasi. Ar su ministeriais kalbės, ar su kaimo ūkininku – Šaulys tas pats. Kalbos netrūksta. Tema vis susiranda. Bet ne plepys. Vyras aukštos inteligencijos, stipriai apsiskaitęs. Gali kalbėti įvairių sričių temomis. Kokia išorė, toks ir vidus. Charakteris lygus, kaip nušlifuotas. Kokia bebūtų atmosfera ir aplinka, Šaulys nepajudinamas. Stovi kaip uola.“[6]

Lietuvos Tarybos narys

K. S. Šaulys tapo Lietuvos Tarybos nariu jau būdamas daugiau nei keturiasdešimt penkerių. Iki tol jis dažniau buvo aktyvus, angažuotas politinio gyvenimo stebėtojas negu dalyvis. Dalyvavo 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykusiame Didžiajame Vilniaus Seime. Po jo talkino krikščionių demokratų partiją tuomet nesėkmingai bandžiusiems įkurti bendraminčiams. K. S. Šaulys buvo ir vienas iš pirmųjų krikščioniškosios demokratijos politinės srovės populiarintojų: išleido knygelę „Krikščioniškoji demokratija“, o pirmajame žurnalo „Draugija“ numeryje parašė straipsnį „Demokratija ir krikščionys demokratai“[7]. Šios politinės srovės veiklą kunigas laikė vienu iš būdų įgyvendinti popiežiaus Leono XIII enciklikos „Rerum novarum“ priesakus: „Leonas XIII ištisoje savo socialinių enciklikų /.../ pirmučiausiai reikalauja radikalinės permainos pačių visuomenės santykių, išdildymo neteisybių ir ydų dabartinio ekonomiškojo gyvenimo, o įvedimo teisingų krikščioniškų santykių tarp galingo ir silpno, tarp darbdavių ir samdininko.“[8]

Pirmojo pasaulinio karo metais grįžęs iš Rusijos, dvasininkas dalyvaudavo Kauno lietuvių katalikų inteligentų susibūrimuose, kartais – pasitarimuose su Vilniaus lietuviais inteligentais[9]. Vokiečiams nutarus, manipuliuojant tautų apsisprendimo teise, prisijungti okupuotas žemes, 1917 m. pavasarį ir vasarą Vilniaus lietuviai politikai jau išgirsdavo gana aiškių užuominų, kad Lietuvoje ketinama įkurti Patikėtinių tarybą, palaikysiančią ryšius su Vokietijos vyriausybe. Okupacinės administracijos pareigūnai, pabandę suburti naująją instituciją patys, patyrė nesėkmę – įtakingi lietuvių visuomenės atstovai nesutiko joje dalyvauti. Kompromisinis vokiečių pažadas leisti lietuviams savarankiškai išrinkti Tarybą specialioje konferencijoje atvėrė galimybę šiai institucijai netarnauti vokiečiams ir įgyvendinti ilgametį krašto nepriklausomybės siekį. Kunigas Justinas Staugaitis atsiminimuose rašė, kad liepos pabaigoje jį, muziejininką Tadą Daugirdą, spaustuvininką Saliamoną Banaitį ir K. S. Šaulį į svečius pasikvietęs laikraščio „Kownoer Zeitung“ redaktorius Hansas Osmanas paskatino vykti į Vilnių pasitarti su tautiečiais dėl Lietuvos likimo – ji gausianti autonomiją, jei susisiesianti su Vokietija. Šeimininkui nepatrauklus svečių atvirumas apie nepriklausomybės siekį nesutrukdė minėtai kelionei – po kelių dienų keturi kauniečiai jau sėdėjo traukinyje į Vilnių[10].

Visi jie dirbo Lietuvių konferencijos Organizaciniame komitete, kurio nariai 1917 m. rugpjūčio 1–4 d. Vilniuje aptarė svarbiausius ideologinius, politinius, visų pirma politinės orientacijos ir valstybės sienų klausimus. K. S. Šauliui Lietuvių konferencija tapo slenksčiu į valstybės politiką. Akivaizdu, kad nutaręs dalyvauti jos rengime ir darbe, dvasininkas gavo vyskupo P. Karevičiaus sutikimą, galbūt netgi subtiliai atstovavo šiam Bažnyčios hierarchui.

Lietuvių konferencija Vilniuje rugsėjo 18–22 d. subūrė net 222 skirtingų socialinių sluoksnių ir politinių pažiūrų žmones iš visos Lietuvos. K. S. Šaulys dirbo jos prezidiume. Apibendrintuose konferencijos protokoluose išliko mažai detalių, tačiau žinome, kad Steponui Kairiui arba J. Staugaičiui pirmininkaujant, kanauninkas kartais įsiterpdavo su pasiūlymais ir replikomis salei. Greičiausiai jis turėjo ir organizacinių pareigų, po posėdžių dalyvaudavo neformaliose diskusijose. Rugsėjo 21 d. įvyko Lietuvos Tarybos rinkimai, K. S. Šaulys buvo įtrauktas į įvairių politinių pažiūrų Bendrosios kuopos kandidatų sąrašą.

Tarp 38 kandidatų pagal surinktų balsų skaičių jis buvo keturioliktas. Jam pasiūlius, nutarta ateityje prireikus kooptuoti ne daugiau nei ketvirtadalį, t. y. penkis naujus Lietuvos Tarybos narius.

Vokiečiai ketino palikti Lietuvos Tarybą be darbo pasitelkdami ją tik vieninteliam uždaviniui, tačiau žvelgdami į nemenkos apimties jos protokolų leidinį, matome, jog šie ėmėsi daugybės klausimų. Jos narius vienijo pavydėtinas veiklumas ir atkaklumas: jie ir iš kitų miestų atvykdavo į kelias dienas trunkančias posėdžių sesijas (iki 1918 m. pabaigos jų įvyko 10, iš viso 15), Vilniuje gyvendavo savo lėšomis, iki 1918 m. vasario mėn. vidurio, kaip ir kiti Lietuvos žmonės, kaskart išsiimdavo specialų leidimą kirsti savo valsčiaus ribas.

Tarybos darbai akivaizdžiai siejosi su pagrindiniu Lietuvių konferencijos įpareigojimu – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Santykių su Vokietija problema persmelkė svarbiausias dvidešimties lietuvių politikų diskusijas pirmaisiais institucijos veikimo metais, ypač pirmaisiais mėnesiais. Juk šios įtakingos didžiosios Europos imperijos pralaimėjimas būtų reiškęs Lietuvos grįžimą į Rusijos imperijos teritoriją, o laimėjimas – prijungimą prie naujosios okupantės.

Lietuvos valstybingumo klausimą viešojoje erdvėje 1917–1918 m. sandūroje, žinoma, siekdama savųjų tikslų, galėjo iškelti tik Vokietija. Taigi K. S. Šaulys buvo vienas iš institucijos daugumos atstovų, sutikusių pasirašyti ir įteikti Vokietijos vyriausybei 1917 m. gruodžio 11 d. memorandumą. Iš pradžių paskelbus „nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir jos atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis“, antrojoje šio dokumento dalyje įsipareigota „amžinai, tvirtai Lietuvos valstybės sąjungai su Vokietijos imperija, kuri visų pirma bus įgyvendinama per karinę, susisiekimo, muitų ir pinigų [sistemos] sąjungą“[11].

Tiesa, gana greitai, 1918 m. sausio 26 d., K. S. Šaulys jau laikėsi gerokai atsargiau – skatino bent iš dalies pakeisti dokumentą: „Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas visiems rūpi ir yra reikalingas, bet jei paskelbsim antrą dalį, tai negalėsim grįžti namo. Reikia pridėti restrikcija (išlyga – V. B.), kad santykius su vokiečiais tvirtina Seimas.“[12] Pridurdamas ją, daug aptakiau suredaguotą dokumento variantą pateikė Lietuvos Tarybos pirmasis sekretorius Jurgis Šaulys. Kitą, jau visiškos nepriklausomybės paskelbimo tekstą pasiūlė S. Kairys. Balsuojant kunigas K. S. Šaulys buvo tarp dvylikos politikų, palaikiusių pirmąjį variantą. Po šio balsavimo S. Kairys, Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška ir Stanislovas Narutavičius pareiškė išstoją iš Tarybos, o jos prezidiumo pirmininkas Antanas Smetona ir sekretorius J. Šaulys – atsistatydiną.

Apie tris savaites trukę bandymai išspręsti konfliktą baigėsi 1918 m. vasario 15–16 d. Įdomu, kad tarp svarstomų galimų naujų institucijos vadovų minėtas ir K. S. Šaulys[13]. Lietuvos Tarybai pavyko pasiekti trapią vienybę: „Politikos taktas reikalauja, kad skelbiant nepriklausomybę būtų visi, o paskui tesižinie sveiki.“[14]

Vasario 16 d., šeštadienį, K. S. Šaulys kartu su kitais institucijos nariais išklausė visišką Lietuvos politinį suverenumą paskelbusio nutarimo tekstą, kurį perskaitė posėdžiui pirmininkavęs Jonas Basanavičius. Po balsavimo jis pasirašė po visais spausdintais ir perrašytais dokumento egzemplioriais lietuvių ir vokiečių kalbomis. Dar tame pačiame posėdyje, kuriame Lietuvos Tarybos pirmininku ir vėl buvo išrinktas A. Smetona, sutarta dėl naujojo nutarimo sklaidos. K. S. Šauliui buvo patikėta jį nuvežti ir įteikti vokiečių okupacinei karinei administracijai.

Jau kitą dieną, 10 val. ryto, signataras įteikė dokumentą Vokietijos Vyriausiojo Rytų fronto karo vado administracijai: „Mano lydimajame rašte buvo pasakyta, kad aš /.../ prašau tą nutarimą priimti žinion, nusiųsti į Berlyną ir pateikti jį Vokietijos vyriausybei.“[15] Jį priėmęs adjutantas iš pradžių pažadėjo duoti atsakymą 17 val. Tuomet atvykusį K. S. Šaulį po valandos priėmė karinės administracijos pareigūnas, atsiminimuose vadinamas šefu, galimai – Rytų fronto kariuomenės generalinio štabo viršininkas Maksas Hofmanas. Šis Lietuvos Tarybos nariui pareiškė, kad dokumento turinys okupacinei valdžiai yra nepriimtinas, tad jį atsisakoma siųsti toliau.

Kitos sesijos metu, kovo 19–21 d., Nepriklausomybės Akto signatarai tarėsi dėl Lietuvos valstybingumo pripažinimo Berlyne. K. S. Šaulys pritarė vyravusiai pozicijai, kad reiktų siekti pripažinimo pagal Vasario 16-osios nutarimą, tačiau blogiausiu atveju galima sutikti ir su pripažinimu pagal ankstesnįjį memorandumą. Jis atsisakė pasiūlymo prisidėti prie su Vokietijos vyriausybės nariais susitiksiančios delegacijos. Kovo 19 d. posėdyje signataras konstatavo, kad Lietuvos Tarybos įgaliotiniams svarbu nuvykti į Berlyną „ne dėl notifikacijos, bet politikos reikalais“[16]: nesužlugdyti derybų su Vokietijos vyriausybe ir stengtis išsiaiškinti galimų tolesnių politinių ryšių su Vokietija pobūdį. Įdomu, kad tuo metu jis atsargiai vertino Vilniuje veikusios institucijos perspektyvas: „Aš nežiūriu į Tarybą kaip į vienintelę krašto atstovybę. Ilgai ji nepatvers, nes vokiečiai vis tiek čia šeimininkaus, prisiųs savo valdininkus ir mums reikės atsakyti. /.../ Bet tos naštos nesibaidau, nes vis tik šiaip mes kraštui daugiau naudos atnešime. Kitaip mes kraštą žvėrims, bestijoms (vokiečiams) atiduosime sudraskyti.“[17]

Kaip ir spėjo Lietuvos Tarybos nariai, pripažinimą valstybei pavyko gauti tik pagal Gruodžio 11-osios memorandumą. Balandžio 25 d. rytiniame posėdyje kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais išklausęs Lietuvos suverenumo klausimu Berlyne veikusių A. Smetonos, J. Šaulio ir J. Vileišio ataskaitą, K. S. Šaulys tegalėjo pridurti pasiūlymą: „Šiandien reikėtų tik įteikti vokiečiams pareiškimą, kad jie nedalytų mums etnografinės teritorijos ir niekam jos nežadėtų.“[18]

Pirmoji oficiali Lietuvos valstybės institucija ieškojo būdų kuo plačiau supažindinti visuomenę su savo veikla ir ypač – su svarbiausiu jos politiniu nutarimu. Signatarai keliavo po Lietuvą, rengė susitikimus su žmonėmis, tačiau norėjo dar ir pakviesti juos į Vilnių, į didelę nepriklausomybės šventę. Diskusijose dėl šio sumanymo balandžio 25 d. vakariniame posėdyje K. S. Šaulys siūlė: „Taryba dar nėra padariusi oficialio pranešimo apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą ir pripažinimą. Taryba turėtų pasistengti paskelbti manifestą. Reikėtų sušaukti Vilniuje suvažiavimas. Delegatai, sugrįžę iš Vilniaus namo, surengs ir ten iškilmes. Kauniškiai mano, kad iškilmė turėtų įvykti kuo greičiausiai, dar gegužės mėn. Delegatus reikėtų kviesti iš tos teritorijos, kuri pažymėta žemėlapyje, įduotame vokiečių valdžiai[19]. Reikia kreiptis į visų tikybų dvasininkų vyresnybę. Iškilmės dienai turėtų būti pritaikintas ir amnestijos paskelbimas.“[20] Kaip matome, kanauninkas galvojo apie demokratiškas iškilmes, turėjusias sutelkti sostinėje visos numatytosios teritorijos, visų konfesijų gyventojus. Jų rengimo komisija liepos mėn. turėjo konstatuoti, kad dėl įvairių trukdymų ir sunkumų Lietuvos visuomenę sutelkiančios šventės teks atsisakyti.

Dar 1917 m. gruodžio 8 d. vykusiose diskusijose dėl valstybės valdymo formos K. S. Šaulys pabrėžė, kad paremtų demokratinę konstitucinę monarchiją: „teorijoje respublika geresnė, bet praktikoje ne visados“[21]. Prie šios temos grįžta 1918 m. liepos 11 d. Kairieji, respublikos šalininkai, laikėsi nuostatos, jog šis itin atsakingas klausimas turi būti patikėtas Steigiamajam Seimui. Institucijos pirmininkas A. Smetona ir jo bendraminčiai, nerimaudami, kad Vokietijos vyriausybė Lietuvai neprimestų imperatoriui Vilhelmui II lojalaus valdovo, siūlė paremti Viurtembergo grafą Vilhelmą fon Urachą. K. S. Šaulys iš pradžių rekomendavo kolegoms kompromisą: „Aš tepripažįstu demokratišką formą /.../. Šį klausimą patariu rišti, padalijus į dvi dali: 1) ar šiuo momentu mums reikalinga demokratinė monarchija, ir aš būsiu už, 2) ar šiuo momentu jau dairytis į dinastiją, ir aš būsiu prieš. Reikia atidėti.“[22]

Panašiai apie K. S. Šaulio poziciją atsiminimuose rašė M. Krupavičius: „Prelatas K. Šaulys buvo aiškiai palinkęs prieš Urachą, bet pripažino, kad yra ir urachinių argumentų.“

Skirtingu laiku K. S. Šaulys dalyvavo keliose Lietuvos Valstybės Tarybos komisijose: nuo 1918 m. sausio pabaigos vadovavo Bažnyčios reikalų komisijai, o kartu su Aleksandru Stulginskiu ir Kaziu Bizausku Skundų komisijoje rinko ir okupacinės valdžios institucijoms perduodavo medžiagą apie vokiečių pareigūnų savivalę: „Aplinkui kiekvieną Tarybos narį susidarė tarsi biuras, kuris priimdavo žmonių skundus ir juos pasiųsdavo vokiečių okupacinės valdžios įstaigoms. Skundai pasiekdavo net patį okupacinės valdžios šefą.“[23]

Nuo balandžio A. Smetona ir abu Šauliai dirbo Konstitucijos komisijoje. Spalio 30 d. ji buvo atnaujinta: K. S. Šaulys kartu su Martynu Yču ir Petru Klimu išrinktas į komisiją, parengusią Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius. Lapkričio 2 d. Taryba priėmė šešių straipsnių 29 punktų esminius valdymo klausimus reglamentavusius Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius. Lapkričio 13 d. jie jau buvo paskelbti „Lietuvos aide“, O Lietuvos Valstybės Taryba ir vyriausybė kreipėsi į visuomenę: „Nuo šios dienos mes patys imsime Lietuvą valdyti. Valstybės Taryba rūpinsis lygiai visais Lietuvos piliečiais, neskirdama nei kalbos, nei tikybos, nei lyties. Dabar ji jau kuria savąją valdžią, kuri sudarys valstybės įstaigas ir sutvarkys krašto savivaldybę.“[24] Kreipimosi tekstą parengė A. Smetona, J. Staugaitis ir K. S. Šaulys.

Dar 1915–1917 m. Vilniaus lietuvių politikai ėmė rūpintis, kad popiežius Benediktas XV šiame mieste vietoje vyskupijos administratoriaus Kazimiero Michalkevičiaus, neretai mieliau gindavusio lenkų tikinčiųjų teises, paskirtų lietuviams geranoriškesnį vyskupą. 1917 m. gruodžio 30 d. į popiežių Benediktą XV kreipėsi ir Lietuvos Taryba. 1918 m. sausio 14 d. posėdyje K. S. Šaulys referavo vyskupo P. Karevičiaus poziciją dėl Vilniaus vyskupijos. Protokoluose jo pranešimas neužfiksuotas, užuominą terandame P. Klimo dienoraštyje: „Michalkevičius einąs von (lauk – V. B.), o jo vietą užimsiąs lietuvis, turbūt kun. Šaulys.“[25] Lietuvių siekiai buvo įgyvendinti tik metams baigiantis: gruodžio 1 d. Kaune konsekruotas kanauninko studijų metų bičiulis arkivyskupas J. Matulaitis išvyko dirbti ganytojiškojo darbo į Vilnių.

Balandžio 26 d. rytiniame Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje diskutuojant dėl lietuvių dėstomosios kalbos įtvirtinimo Vilniaus ir Seinų seminarijose, K. S. Šaulys patarė: „Valstybė gal įsikišti į seminarijos reikalus tiek, kiek ir kitų mokyklų. Vyskupas pats [su]interesuotas, kad kunigai galėtų susišnekėti su parapijonimis. /.../ Reikėtų būti atsargiems, idant Taryba, neturėdama dar valdžios, nepadarytų kokio nors netaktingo žingsnio.“[26]

K. S. Šaulį domino lietuvių ir tautinių mažumų santykių problema. Dar liepos pabaigoje valstybininkas siūlė svarstant Lietuvos mokyklų klausimą nepamiršti ir tautinių mažumų mokyklų. Spalio 30 d. jis skatino Lietuvos Valstybės Tarybą aptarti šią temą specialioje deklaracijoje: „Pietų Lietuva neturi supratimo apie tai, ko nori Taryba. Jos gyventojai aiškina prijungimą prie Lietuvos jų krašto imperialistiniais lietuvių siekimais. Toks aiškinimas neis mūsų naudai. Komisija turėtų nustatyti mažumų teises.“[27] Taigi šis politikas juto valstybės politiniam vientisumui galintį kilti pavojų ir ieškojo sprendimų.

Dar 1918 m. gruodžio 18 d. Vilniuje pradėta rengti Antroji Lietuvos valstybės konferencija, sovietams okupavus šį miestą metų sandūroje, įvyko 1919 m. sausio 16–22 d. Kauno miesto teatre. Tarp 187 jos dalyvių buvo ir K. S. Šaulys.

Vyriausybei pradėjus darbą, Lietuvos Valstybės Taryba tapo, galima sakyti, laikinuoju parlamentu. 1919 m. vasario 19 d. K. S. Šaulys kartu su Alfonsu Petruliu, Eliziejumi Draugeliu, S. Banaičiu ir Pranu Dovydaičiu buvo išrinktas į Liudo Noreikos vadovaujamą Bendrųjų įstatymų komisiją, tęsusią teisėkūros darbą. Ilgainiui vis stiprėjantis skirtingų politinių pažiūrų valstybininkų polilogas sunkino svarbiausių institucijų bendradarbiavimą. Krikščionis demokratas K. S. Šaulys kartu su Jurgiu Alekna ir Jokūbu Šernu vasario 20 d. buvo išrinktas į Lietuvos Valstybės Tarybos komisiją, kuri stengėsi sureguliuoti ir reglamentuoti santykius su valstiečio liaudininko Mykolo Sleževičiaus vyriausybe. Rudenį Lietuvos Valstybės Tarybos nariams pasiskirsčius frakcijomis, K. S. Šaulys tapo krikščionių demokratų frakcijos nariu.

Dar Lietuvių konferencijos nutarime ir Lietuvos Nepriklausomybės Akte numatytas Steigiamasis Seimas buvo išrinktas ir suburtas gana negreitai. Iš pradžių jo rinkimo įstatymą rengė minėtoji Bendrųjų įstatymų komisija. Gegužės 18 d. iniciatyvą perėmė ministrų kabinetas, suburdamas specialią Steigiamojo Seimo rinkimų komisiją, kurioje Lietuvos Valstybės Tarybai faktiškai atstovavo K. S. Šaulys, L. Noreika ir E. Draugelis. Signataras dalyvavo ir rengiant teisinę dokumento pusę, ir redaguojant jo kalbą[28]. Rinkimų komisijos nariai vieningai sutarė dėl visuotinių, tiesioginių, lygių ir slaptų Steigiamojo Seimo rinkimų ir proporcinio narių mandatų paskirstymo. Lietuvos Valstybės Taryba rinkimų įstatymus priėmė spalio 30 d. K. S. Šaulys prisidėjo ir prie būsimojo Steigiamojo Seimo tolesniam tobulinimui skirto Konstitucijos pirminio projekto rengimo. Jis gruodžio 10 d. buvo išrinktas Vyriausiosios rinkimų komisijos nariu. 1920 m. balandžio 14–15 d. vykusiuose rinkimuose Lietuvos žmonės išrinko Steigiamąjį Seimą.

Atrodo, kanauninką Lietuvos Valstybės Taryboje labiausiai domino du pamatiniai siužetai: valstybingumo paskelbimas, reglamentavimas ir įtvirtinimas bei vidaus politika. Iš posėdžių protokolų, dienoraštinių ir memuarinių tekstų matome kompromiso žmogų, kuriam labai rūpi darnus bendradarbiavimas, konstruktyvus ir veiksmingas darbas, ypač brangios demokratizmo ir santarvės vertybės. Greta septynių teisę studijavusių Lietuvos Valstybės Tarybos pasauliečių randame ir aštuntąjį teisininką, kuris noriai ėmėsi valstybės teisėkūros darbo ir ieškojo būdų kurti pirmosios valstybės institucijos abipusio pasitikėjimo ryšį su visuomene.

Parlamentaras

Parlamentui 1920 m. gegužės 15 d. susirinkus į pirmąjį posėdį, Lietuvos Valstybės Taryba netrukus baigė darbą. Skirtingai nei daugelis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, K. S. Šaulys, kaip ir A. Stulginskis, J. Staugaitis, Jonas Vailokaitis, S. Kairys ir toliau atstovavo Lietuvos visuomenei – jau naujajame parlamente. Kanauninkas dalyvavo parlamento rinkimuose Antrojoje (Kauno) rinkimų apygardoje. Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąraše K. S. Šaulys buvo įrašytas antruoju numeriu, taigi katalikiškos valstybės Laikinojoje sostinėje, galima sakyti, net neturėjo galimybės likti neišrinktas. Steigiamajame Seime jis priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai, įėjusiai į 59 parlamentarus vienijusį krikščionių demokratų bloką.

Valstybininkui neabejotinai buvo džiugu pirmąją naujos institucijos darbo dieną balsuoti dėl rezoliucijos: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką, etnologinėmis sienomis ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm.“[29] Visi parlamentarai vienbalsiai priėmė šį dokumentą.Istorikė R. Laukaitytė atkreipė dėmesį, kad K. S. Šaulys Steigiamojo Seimo posėdžiuose beveik nekalbėdavo – „tik keletą kartų įsiterpė su trumpomis redakcinio pobūdžio pastabomis“[30]. Šis valstybininkas viešųjų parlamentinių diskusijų metu paprastai likdavo stebėtoju, klausytoju. Įtakingo parlamentaro M. Krupavičiaus liudijimu, K. S. Šaulys nemėgęs viešų kalbų[31]. Spalio 13 d. 50-ajame Steigiamojo Seimo posėdyje svarstant „Įstatymo dėl sąlygų naudotis telefono tinklu“ pakeitimus, šis pirmame kiek ilgesniame pasisakyme pabrėžė, kad nepritaria paslaugų kainų didinimui[32]. Kalbėtojas pasiūlė atskirti šį įstatymo projektą, reglamentuosiantį esminius teisinius dalykus ir ministrų kabinetui pavestinas konkrečias telefono ryšio naudojimo ir jo kainų nustatymo taisykles.

Nagrinėjant Steigiamojo Seimo posėdžių stenogramas, nesunku suklysti pagalvojus, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras ne tik santūriai reikšdavo mintis didesnėje auditorijoje, bet ir parlamente nuveikė mažai. Vis dėlto M. Krupavičius pabrėžia keletą svarbių K. S. Šaulio parlamentinės veiklos ypatybių, visų pirma moralinį autoritetą: „Šaulys, kaip Steigiamojo Seimo narys, man ypatingai buvo brangus ne tik dėl to, kad buvo vienas stipriųjų frakcijos narių, kad visur galima buvo drąsiai jį statyti – nei apvils, nei gėdos nepadarys, nes Seimo nario pareigoms buvo stipriai pasirengęs ir kaip politikas, ir kaip socialinių klausimų bei krikščioniško socialinio mokslo žinovas. Man jis buvo brangus ir dėl to, kad nariai frakcijoje, balsuojant tą ar kitą painesnį klausimą, labai dažnai žiūrėdavo, kaip balsuoja Šaulys.“[33]

Sprendžiant fundamentalius valstybės politinės, socialinės ir ekonominės sąrangos klausimus, praversdavo K. S. Šaulio gebėjimas ramiai argumentuoti poziciją. Pavyzdžiui, kilo ginčų dėl žemės reformai nusavinamų bažnytinių žemių kompensavimo. 1921 m. balandžio 26 d. šis kanonų teisės specialistas išsamiai išdėstė jų konfiskavimo Rusijos imperijoje istoriją, primindamas Lietuvai grįžusio turto ankstesnę nuosavybę ir pabrėždamas paralelę su numatomu analogišku jos nusavinimu Lietuvos Respublikoje. Šio bažnytinio turto netektimi jis argumentavo būtinybę paskirti kunigams atlyginimus už sielovados darbą: „Žemės reformos įstatymas, pripažindamas bažnyčiai tos žemės nuosavybę (kuri niekad ir nebuvo teisiniai panaikinta), gali tą žemę paimti arba eksproprijuoti Žemės fondo naudai; /.../ sykiu privalo būti pripažintas teisingas atlyginimas.“[34] Panašų pasisakymą jis dar kartą pakartojo ir gruodžio 19 d. Seimo posėdyje.

Reforma radikaliai keitė ankstesnę stambių dvarų žemėvaldą į vidutinių ir smulkių ūkininkų. Jos architektui M. Krupavičiui labai reikėjo teisinės ir moralinės kolegos paramos: „Kai pastačiau žemės reformos klausimą taip, kaip vėliau ji buvo pravesta, ne vienas reformą vadino vagyste, plėšimu, o mane – bolševiku... Šaulys, kaip sąmoningas demokratas, visur aiškiai ir stipriai palaikė ir žemės reformą, ir konstitucijoj tuos punktus, kurie ne vienam katalikui atrodė ne katalikiški ir bolševikiški.“[35]

Atrodo, kad K. S. Šaulys geriausiai save realizavo parlamente dirbdamas teisinį darbą komisijose: jis buvo ir Laikinosios valstybės konstitucijos projekto, Bendrosios teisės ir Redakcijos komisijų narys. K. S. Šaulys parengė pirmosios nuolatinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnius tikybų klausimais, bet Seimo posėdžiuose juos svarstant diskusijose nedalyvavo. Šiais straipsniais remdamosi, visos tikybos Lietuvoje galėjo tvarkytis pagal savo kanonus, naudojosi juridinio asmens teisėmis, o civilinės būklės aktų metrikacija įgavo teisinę galią[36].

K. S. Šaulys nebuvo tarp ryškiųjų Steigiamojo Seimo figūrų ir parlamentinio darbo metais tolo nuo grynosios politinės veiklos. Ko gero, ją sunkino ir Žemaičių vyskupijos kanclerio darbo rūpesčiai, ir nauji akademiniai iššūkiai. 1922 m. vasario 16 d. oficialiai įkurtas Lietuvos universitetas pakvietė K. S. Šaulį vadovauti Teologijos-filosofijos fakulteto Bažnytinės teisės katedrai ir dėstyti studentams. Jo pasitraukimui iš Steigiamojo Seimo liepos 25 d., iki šio darbo pabaigos likus mažiau nei keturiems mėnesiams, matyt, turėjo įtakos ir artėjanti naujųjų mokslo metų pradžia. Pats kanauninkas teigė pavargęs nuo daugybės pareigų: „Nebegalėjau, nebeįstengiau atlikinėti įmanomai naudingiau ir sąžiningiau visų turėtųjų ar pavestųjų pareigų dėl laiko stokos. /.../ Seimas reikalavo iš savo narių anuomet, valstybės atkūrimo pradžioje, labai daug darbo, atiduodant jam visą laiką ir energiją.“[37]

Baigęs darbą taip pat ir Kauno kunigų seminarijoje, universiteto docentas, vėliau ekstraordinarinis, o nuo 1927 m. – ordinarinis profesorius dėstė šioje aukštojoje mokykloje beveik dvidešimt dvejus metus[38].

Parlamentinės veiklos metais valstybės kūrimo darbas tapo daug šakotesnis ir įvairiapusiškesnis nei 1917–1919 m. Dvidešimt Lietuvos Nepriklausomybės signatarų, tegu ir išrinktų nepalyginti kuklesniuose rinkimuose, juto didžiulę atsakomybės naštą ir kartu nedideliame būrelyje tiesiogiai diskutuodami ieškojo pamatinių politinių sprendimų. Vienas iš 112 parlamentarų K. S. Šaulys jau galėjo pasidalinti atsakomybę su kitais kolegomis ir pasirinkti mėgiamą veiklos sritį.

Galbūt 1922 m. viduryje, jau matant vis aiškesnius Steigiamojo Seimo darbo veiklos rezultatus, valstybininkui buvo nesunku pasitraukti iš institucijos, Lietuvoje stiprinusios demokratizmo dvasią. Dar prieš 15 metų K. S. Šaulys labai pabrėžė būtent šį jam svarbiausios ideologijos, krikščioniškosios demokratijos aspektą: „Demokratų veiksmas apkabina visų rūšių darbus, dirbamus ant įvairių laipsnių visuomeniškosios lipinės dėl patiesimo tikrųjų pamatų teisybei, tiesai, lygybei. /.../ Reikia, kad krikščioniškoji idėja, persėdus visus sluoksnius, kvėpuotų visuose visuomenės ir politikos dariniuose.“[39] Steigiamojo Seimo darbo laikotarpiu ir vėliau, iki 1926 m. vidurio, turbūt ne vienam K. S. Šauliui galėjo atrodyti, kad krikščionių demokratų politinis autoritetas padės ugdyti jo apibūdintąjį visuomenės demokratizmą.

Valstybininkas, arba trumpas pabaigos žodis

Atitolęs nuo politinės veiklos, kanauninkas akivaizdžiai neturėjo laiko nuobodžiauti: 1922–1934 m. jis priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos Centro komitetui, buvo Raudonojo Kryžiaus draugijos vyriausiosios valdybos narys, dirbo Valstybinėje archeologijos komisijoje. 1926 m. popiežiui įsteigus atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, K. S. Šaulys tapo Kauno arkivyskupijos generaliniu vikaru – dešiniąja arkivyskupo J. Skvirecko ranka, šias pareigas ėjo iki pat 1944 metų. Neretai tarpininkaudavo tarp Bažnyčios ir vyriausybės.

1927 m. dvasininkas tapo Popiežiaus rūmų, 1932 m. – Kauno arkivyskupijos kapitulos prelatu. Ir toliau, bendraudamas su kurijos žmonėmis ir pasauliečiais, jis liko kuklus ir taktiškas: „Ieškodamas vieno žodžio, vienos sąvokos, kuri trumpai nusakytų [K. S. Šaulio] asmenį, nerandu geresnio žodžio kaip anglišką gentleman, kas reiškia: švelnų, moderuotą, draugišką, mandagų, gerai išauklėtą, garbingą, gerą, aukštesnį, humanišką asmenį.“ „Paprastumas ir kuklumas labiausiai nusako jo būdą. /.../ O išlikti visada natūraliai paprastu ir kukliu, ypač tokiuose aukštuose postuose, yra ryški aristokratiškos dvasios žymė.“[40]

Tiriant politinę K. S. Šaulio biografiją, paradoksaliai išryškėjo du skirtingi jos dėmenys: valstybininko ir teisininko. Šis dvasininkas dirbo abiejose Lietuvos valstybės politinius ir teisinius pamatus padėjusiose atstovaujamosiose institucijose, ypač noriai prisidėjo prie jos įstatymų kūrimo. Jo nerastume tarp didžiųjų to meto lietuvių politinių oratorių, mąstytojų, publicistų. Atrodo, šis valstybininkas nepasiūlė ir esminių politinių sprendimų, tačiau nuolat rūpinosi administracinio darbo ir politinio dialogo sklandumu, teisine politinės valios raiška, taip įtvirtindamas savąsias ir bendraminčių politines idėjas. Politika akivaizdžiai persmelkė K. S. Šaulio 1917–1922 m. valstybinį veikimą, ir šis dvasininkas ją pripildydavo bendradarbiavimo, demokratizmo, santūrumo dvasios.

Iki tol turiningą ir įdomią K. S. Šaulio – pedagogo, bažnytinio administratoriaus, kultūros žmogaus – kasdienybę Kaune sujaukė 1940 m. pirmoji, o suardė 1944 m. vis labiau neišvengiama antroji sovietų okupacija. Raudonajai armijai artinantis prie Kauno, palikęs savo butą su ilgus metus kaupta biblioteka, jis birželio 9 d. išvyko į Švėkšnos miestelį prie gimtojo kaimo, iš ten liepos 30 d. – į Vokietiją. Dvasininkas įsikūrė Šveicarijoje, Lugano miestelyje. Ketverius metus jis dar pasidžiaugė bendravimu su 1948 m. amžinybėn iškeliavusiu bičiuliu ir Lietuvos Tarybos kolega Jurgiu Šauliu. Gerokai vyresnio K. S. Šaulio žemiškoji kelionė buvo daug ilgesnė – tai paties solidžiausio – 92 metų – amžiaus sulaukęs Nepriklausomybės Akto signataras.

Prelato asmenybėje būta kažko giliai universalaus ir kartu šiuolaikiško, visų pirma – demokratizmas, akivaizdus ir ankščiau cituotuose šio iškilaus žmogaus pasisakymuose. Paskutinė šio straipsnio citata – lyg ne iš 1907 m. K. S. Šaulio teksto, o šiandienos: „Naujoji gadynė padarė demokratiją. Demokratija yra faktas: ji yra ir bus. Ji turėjo teisę užgimti, ji turi teisę gyvuoti ir plėsties. Neatsilikime nuo jos darbų. O jei kartais jos kelias rodos dar netikras, pasirūpinkime būti jos vadovais, parodyti jai kelią, kad demokratijos vadovais netaptų vien tik patys ardymo šalininkai, kurie ją prie prapulties kelio atvestų.“[41]

Šis Vilmos Bukaitės tekstas skelbtas 20-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Žurnalą „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ galima įsigyti Vilniaus universiteto knygyne, knygynuose „Litera“, „Akademinė knyga“, Nacionaliniame muziejuje, Signatarų namuose bei Kauno centriniame ir prenumeruoti visuose pašto skyriuose. Prenumeratos kaina metams - 8 eurai.

[1] Lapelis-Vaidevutis P. Prelatas Kazimieras Šaulys, vienas iš didžių jų Nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, vasario 16-osios dienos akto signataras: keletas būdingesnių bruožų iš jo gyvenimo bei nuopelnų tautai ir bažnyčiai jo kunigystės auksinės sukakties, 1899 VI 29–1949 VI 29 proga. Bostonas, 1949, p. 29–32.

[2] Šaulys K. S. Curriculum vitae ir kai kurie palaidi užrašai. Lietuvos nacionalinis muziejus (toliau LNM), f. RNp, b. 6009, variantas lietuvių kalba, l. 5–6. 3 Katilius A. Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys. Vilnius, LNM, 2016, p. 36–38.

[3] K. S. Šaulio publikacijų ir vertingos pagalbinės literatūros sąrašas skelbiamas Lietuvos nacionalinio muziejaus tinklapyje, Renatos Grušnienės parengtoje šios asmenybės bibliografi joje. [http://senas.lnb. lt/lnb/selectPage. do?docLocator=13A7A706779A11E3B008746164617373&inlanguage=lt]

[4] Laukaitytė R. Šaulys Kazimieras Steponas (1920 05 15–1922 07 25) // Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas. Vilnius, Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, p. 371–372.

[5] M. Krupavičiaus laiškas Z. Ivinskiui. 1951 12 01. Cit. pagal: Ivinskis Z. Prelatas Kazimieras Šaulys: jo 80 metų sukaktį minint. Aidai, 1952, nr. 2, p. 61.

[6] Šaulys K. S. Krikščioniškoji demokratija. Kaunas, 1906, 16 p.; Šaulys K. S. Demokratija ir krikščionys demokratai // Draugija, 1907, nr. 1, p. 34–39, nr. 2, p. 134–142, nr. 3, p. 248–256.

[7] Ten pat, nr. 1, p. 34.

[8] Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto posėdžio protokolas. Vilnius, 1917 01 05 // Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, f. 70, b. 4, l. 154; Klimas P. Dienoraštis. 1915 XII 23 (10)–1919 I 19, pradedamas P. Bugailiškio užrašais 1915 VIII 23 (10)–X 13. Čikaga, 1988, p. 128 [1916 09 29 įrašas].

[9] Staugaitis J. Mano atsiminimai. Vilnius, Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2006, p. 247–248.

[10] Lietuvos Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimas // Maksimaitis M. Mažoji Konstituanta. Lietuvos Taryba atkuriant valstybingumą. Vilnius, Justitia, 2011, p. 388.

[11] Lietuvos Tarybos V sesijos 2 posėdžio protokolas. Vilnius, 1918 01 26 // Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai. 1917–1918. Vilnius, Mokslas, 1991, p. 185.

[12] Klimas P. Dienoraštis, p. 224 [1918 02 15 įrašas].

[13] Iš Tarybos nario [K. Bizausko] dienyno // Vilniaus rytojus, 1929, nr. 7.

[14] Šaulys K. S. Prie Vasario 16 dienos istorijos: kaip vokiečiai mums kliudė paskelbti nepriklausomybės aktą // Tėvynės sargas, 1947, nr. 1.

[15] Klimas P. Dienoraštis, p. 243 [VII sesijos 3 posėdžio protokolas, 03 19].

[16] Ten pat, p. 241.

[17] Lietuvos Tarybos VIII sesijos 1 posėdžio protokolas. Vilnius, 1918 04 25 // Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai, p. 229.

[18] Numatytų valstybės sienų žemėlapis buvo publikuotas P. Klimo knygoje „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“. Vilnius, 1917, 62 p.

[19] Lietuvos Tarybos VIII sesijos 2 posėdžio protokolas. Vilnius, 1918 04 25 // Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai, p. 235.

[20] Lietuvos Tarybos III sesijos 8 posėdžio protokolas. Vilnius, 1917 12 10 // Ten pat, p. 153.

[21] Lietuvos Valstybės Tarybos IX sesijos 5 posėdžio protokolas. Vilnius, 1918 07 11 // Ten pat, p. 277.

[22] Krupavičius M. Atsiminimai. Čikaga, Lietuviškos knygos klubas, 1972, p. 329.

[23] Pasikalbėjimas su prelatu K. Šauliu // XX amžius, 1937, nr. 37.

[24] Lietuvos piliečiai! //Lietuvos aidas, 1918, nr. 130.

[25] Klimas P. Dienoraštis, p. 219 [1918 01 15 įrašas].

[26] Lietuvos Tarybos VIII sesijos 3 posėdžio protokolas. Vilnius, 1918 04 26 // Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai, p. 238.

[27] Lietuvos Valstybės Tarybos X sesijos 3 posėdžio protokolas. Vilnius, 1918 10 29 // Ten pat, p. 347.

[28] Maksimaitis M. Mažoji Konstituanta, p. 339.

[29] Lietuvos Steigiamasis Seimas... // Lietuva, 1920, nr. 108.

[30] Laukaitytė R. Šaulys Kazimieras Steponas, p. 371.

[31] M. Krupavičiaus laiškas Z. Ivinskiui. 1951 12 01. Cit. pagal: Ivinskis Z. Prelatas Kazimieras Šaulys, p. 61–67.

[32] Steigiamojo Seimo I sesijos 50 posėdis. 1920 10 13 // Steigiamojo Seimo darbai, 10 sąsiuvinis, Kaunas, 1921, p. 463.

[33] M. Krupavičiaus laiškas Z. Ivinskiui. 1951 12 01. Cit. pagal: Ivinskis Z. Prelatas Kazimieras Šaulys, p. 61–67.

[34] Steigiamojo Seimo I sesijos 84 posėdis. 1921 04 26 // Steigiamojo Seimo darbai, 17 sąsiuvinis, Kaunas, 1921, p. 58.

[35] M. Krupavičiaus laiškas Z. Ivinskiui. 1951 12 01. Cit. pagal: Ivinskis Z. Prelatas Kazimieras Šaulys, p. 61–67.

[36] Laukaitytė R. Šaulys Kazimieras Steponas, p. 372.

[37] Ten pat.

[38] Vytauto Didžiojo universitete kunigas dirbo iki pat jo uždarymo 1943 m. kovo 17 d., su trumpa pertrauka po pirmosios sovietinės okupacijos. Faktiškai užsiėmimai ir paskaitos vyko iki 1944 m. pavasario semestro pabaigos.

[39] Šaulys K. S. Demokratija ir krikščionys demokratai, nr. 3, p. 249–250.

[40] Zakarauskas V. Prel. K. Šauliui 80 metų // Tėvynės sargas, 1952, nr. 2, p. 296. Cituojamas kun. Mečislovo Sandanavičiaus liudijimas; Ivinskis Z. Prelatas Kazimieras Šaulys.

[41] Šaulys K. S. Demokratija ir krikščionys demokratai, nr. 1, p. 39.