Soeren Kern. Musulmonų reikalavimai Ispanijoje – „sugrįžimo teisė“

Suinteresuotos grupės reikalauja Ispanijos pilietybės potencialiems milijonams musulmonų palikuonių, kurių artimieji XVII a. buvo išsiųst...

Suinteresuotos grupės reikalauja Ispanijos pilietybės potencialiems milijonams musulmonų palikuonių, kurių artimieji XVII a. buvo išsiųsti iš Ispanijos.

Augantis triukšmas kilo siekiant „istorinio teisingumo“, kai buvo patvirtintas įstatymas, suteiksiantis Ispanijos pilietybę sefardų žydų palikuonims, išsiųstiems iš Ispanijos 1492 metais. 

Musulmonų rėmėjai sako, kad jie turi tokias pačias teises ir privilegijas kaip ir žydai, nes abi grupės buvo ištremtos iš Ispanijos panašiomis istorinėmis aplinkybėmis.

Tačiau istorikai primena, kad žydai į Ispaniją atvyko dar iki krikščionybės, tuo tarpu islamo musulmonai buvo kolonijiniai okupantai, kurie pavadino okupuotą teritoriją Andalūzija (Al-Andalus) ir oficialia kalba pavertė arabų kalbą. Istorikai teigia, kad jų išsiuntimas buvo paremtas dekolonizacija.

Bet kokiu atveju manoma, kad musulmonų palikuonių, ištremtų iš Ispanijos, skaičius sieka milijonus, galbūt dešimtis milijonų, ir dauguma jų dabar gyvena Šiaurės Afrikoje. Apžvalgininkai teigia, kad suteikusi jiems pilietybę, Ispanija praktiškai akimirksniu taptų didžiausią musulmonų populiaciją turinti valstybė Europos Sąjungoje. 

Didžiąją dalį Pirėnų pusiasalio buvo užėmę musulmonų užkariautojai, žinomi kaip maurai. Taip buvo nuo 711 iki 1492 m., kai maurų Granados emyratas pasidavė Ispanijos katalikų monarchams (Izabelei I iš Kastilijos ir Ferdinandui II iš Aragono), vykdžiusiems žemyno atkariavimą, žinomą rekonkistos vardu.

Tačiau galutinis musulmonų išsiuntimas iš Granados įvyko tik praėjus daugiau nei šimtmečiui, pradedant 1609 m., kai karalius Pilypas III išleido dekretą, išsiunčiantį Ispanijos moriskus (Pirėnų pusiasalio maurus, po rekonkistos likusius gyventi Ispanijoje).

Buvo manoma, kad moriskai – maurai, kurie po rekonkistos nusprendė atsiversti į katalikybę ir taip pasilikti Ispanijoje -  buvo tik nominalūs katalikai, kurie ir toliau slapta praktikavo islamą. Nuo 1609 iki 1614 m. Ispanijos monarchija privertė maždaug 350 000 moriskų palikti Ispaniją ir persikelti į Šiaurės Afriką.

Šiandien iki penkių milijonų moriskų palikuonių gyvena vien tik Maroke. Milijonai jų įsikūrę Alžyre, Egipte, Libijoje, Mauritanijoje, Tunise ir Turkijoje.

Moriskų palikuonis Maroko žurnalistas Ahmedas Bensalhas neseniai paskelbtoje Maroko laikraščio „Correo Diplomático“ publikacijoje rašė, kad „sprendimas suteikti Ispanijos pilietybę hebrajų palikuonims Ispanijoje, gyvenusiems penkioliktame ir šešioliktame amžiuje, ignoruojant musulmonų palikuonis, yra neabejotina, grubi segregacija ir neginčijama diskriminacija, nes tuo metu Ispanijoje vienodai nukentėjo abi bendruomenės. Tarptautinė bendruomenė turėtų visa tai išgirsti, šis sprendimas yra istorinis amoralumas ir neteisingumas. Šis sprendimas yra visiškai gėdingas ir negarbingas“.

Žurnalistas Bensalhas toliau grėsmingai klausia: „Ar Ispanija žino, ko galima tikėtis, kai su vienais sudarai taiką, o kitus ignoruoji? Ar Ispanija supranta, kiek šis sprendimas gali kainuoti? Ar Ispanija suvokia, kad tai gali pakenkti didžiulėms investicijoms, kurias musulmonai jau investavo į šią teritoriją? Ar Ispanijoje yra alternatyva musulmonų užsienio investicijoms, jei jie kada nors nuspręstų perkelti kapitalą į kitas šalis dėl jaučiamos musulmonų diskriminacijos?“

Bensalha yra vienas iš daugelio musulmonų žurnalistų, istorikų ir akademikų, kurie reikalauja, kad Ispanijos elgesys su moriskais būtų toks pats kaip ir su sefardų žydais.

Ispanijos monarchui skirtame laiške Alžyro universiteto profesorius Al-Ahmaras ragina atlikti  „teisinį ir istorinį tyrimą, išnagrinėti karo nusikaltimus, kuriuose Andalūzijos musulmonų gyventojai nukentėjo nuo prancūzų, anglų, kitų europiečių ir kryžiuočių, kurių aukos buvo mūsų vargani žmonės po Andalūzijos islamo žlugimo“.

Laiške kalbama apie „neteisybę, padarytą musulmonų gyventojams Andalūzijoje, kurie nuo 1492 metų vis dar kenčia tremties diasporą“.

Al-Ahmaras siekia, kad Ispanijos monarchas atsiprašytų „savo protėvių vardu“ ir prisiimtų „atsakomybę už pasekmes“. Jis teigia, kad būtina „nustatyti nusikaltėlius, nuteisti juos atgaline data, nustatyti ir kompensuoti aukoms padarytą žalą bei sugražinti jiems jų prarastas teises. Šis procesas turėtų baigtis „dekretu, leidžiančiu imigrantams grįžti į savo namus Andalūzijoje, suteikti jiems pilietybės teises ir atkurti visas jų nuosavybes“.

Maroko istorikas Hasanas Auridas mano, kad kalbant apie moriskus Ispanijoje pasitelkiama „dvigubų standartų“ politika. Auridas, kuris neseniai parašė romaną „Moriskai“, kuriame aprašoma iš Andalūzijos išsiųstų moriskų likimas. Kasablankos tarptautinėje knygų mugėje kreipdamasis į auditoriją jis akcentavo, kad Ispanija negali užbaigti ginčo, nepripažindama savo maurų palikimo, ir iškėlė klausimą, ar musulmonų kančia buvo mažesnė nei žydų.

Andalūzijos istorinės atminties asociacija, skirta musulmonų atminimo ir buvimo Ispanijoje atgaivinimui, akcentuoja, kad Ispanijos vyriausybė su musulmonais turėtų elgtis taip pat kaip ir su žydais. Nepavykus pasiūlyti Ispanijos pilietybės abiem grupėms, musulmonai taptų „atrankinio rasizmo“ aukomis, – sakė asociacijos prezidentas Bayibas Loubaris.

Mažai tikėtina, kad Ispanija artimiausiu metu patenkins šiuos reikalavimus. Nors kai kurie neigia, kad šiandien Afrikoje yra daugybė moriskų palikuonių, susiduriamia su iššūkiu atkurti teisėtos genealogijos ryšius su anksčiau Ispanijoje gyvenusiais musulmonais.

Tačiau net jei tokia genealogija ir galėtų būti atkurta, raginimui natūralizuoti ištremtų musulmonų palikuonis priešinamasi ir dėl kitos priežasties – musulmonų išsiuntimas buvo karo dalis, siekiant nutraukti Šiaurės Afrikos įsibrovėlių okupaciją.

Jose Ribeiro e Castro, Portugalijos įstatymų leidėjas, kuris parengė Portugalijos sefardų žydų grąžinimo įstatymą, akcentuoja: „žydai tuo metu buvo tiesiog persekiojami, o tai, kas įvyko su maurais, buvo konflikto dalis. Tai nepalyginami dalykai.“

Susiję

Soeren Kern 3475396897807855756
item