Vytautas Radžvilas. „Nė viena partija neturi politinės Lietuvos vizijos“
Giedriaus Baranausko nuotr. Penktadienį Šiaulių vyskupijos pastoraciniame centre diskusiją „Ar liksime istorijo...
https://www.propatria.lt/2017/05/vytautas-radzvilas-ne-viena-partija.html
Giedriaus Baranausko nuotr. |
Penktadienį Šiaulių vyskupijos pastoraciniame centre diskusiją „Ar liksime istorijoje kaip išsivaikščiojusi tauta?“ surengęs Vilniaus universiteto profesorius, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas Vytautas Radžvilas kvietė šiauliečius kurti piliečių sąjūdį, kaip alternatyvą tam, kas vyksta Lietuvos politikoje.
Vieni V. Radžvilo mintis palaikė, diskutavo ir pasibaigus renginiui, kiti paliko salę jam įpusėjus. „Kai žmonės tampa piliečiais, jie patys žino, kaip tvarkytis savo valstybėje“, – sakė filosofijos profesorius.
Ragina burti dar vieną Sąjūdį
V. Radžvilas yra vienas iš bendrijos „Vilniaus forumas“ iniciatorių ir ideologų, diskusijoje Šiauliuose dalyvavo ir jaunimo sambūrio „Pro Patria“ atstovai – politologas Dovilas Petkus ir filosofijos studentas šiaulietis Rokas Gasparaitis.
V. Radžvilas akino šiauliečius burtis į dar vieną piliečių Sąjūdį, vardijo, kad sostinėje veikia „Vilniaus forumas“, forumo užuomazgos yra ir Panevėžyje. „O ką susibūrus į forumą piliečiai turi spręsti – žino patys piliečiai“, – sakė filosofijos profesorius, vienas iš visuomeninio judėjimo, įgyvendinusio Lietuvos valstybingumo atkūrimą 1990 metais, iniciatyvinės grupės narių.
Klausytojų abejonę, kad „Vilniaus forumo“, „Pro Patria“ idėjų viešoje erdvėje beveik nesigirdi, V. Radžvilas atrėmė faktu iš praeities: „Prieš trisdešimt metų tautą pavyko sukviesti paskleidus laikraštėlį „Sąjūdžio žinios“.
V. Radžvilo mokinys R. Gasparaitis susirinkusiems kalbėjo apie tolerancijos diktatūrą, kai pati tolerancija tampa netolerantiška kitokiai minčiai ar nuomonei. Kitokią nuomonę jie sakė atvykę išsakyti į Šiaulius.
V. Radžvilas atsakinėjo ir į susirinkusiųjų klausimus.
Apie pilietinę ir politinę visuomenę
„Esame įstumti į pilietinės visuomenės įvaizdžio spąstus. Pilietinė visuomenė yra neblogas dalykas šalyse, kuriose veikia demokratija. Tačiau pilietinė visuomenė ir politinė visuomenė nėra tas pats. Pilietinė visuomenė aptarnauja politinę sistemą. Pilietinės visuomenės veikimo principas – pagal savo interesus žmonės susiburia į tam tikras pilietines organizacijas ir gina kilnius interesus. Tokio tipo organizacija gali kovoti dėl savo interesų tik teisinėmis priemonėmis, bet normalioje politinėje sistemoje.
Tačiau mes turime vadinamąją kontroliuojamąją demokratiją. O joje tokių pilietinių organizacijų didžioji problema – kad jos nesugeba susiorganizuoti ir susivienyti. Kitaip tariant, pilietinės organizacijos tampa nuostabia priemone skaidyti visuomenę ir neleidžia jai tapti kumščiu, kuriuo visuomenė buvo trumpai tapusi Sąjūdžio laikais. Tada belieka ja manipuliuoti. Sistema sustyguota taip, kad partijos, užuot reikalavusios demokratizuoti ir keisti rinkimų sistemą, pačios įsitraukia į rinkimų žaidimą. Taigi tikroji politika – reikalavimas keisti sistemą.
Iki maždaug 1995 metų savivaldos subjektas buvo vietos bendruomenė. O grįžusi į valdžią nomenklatūra padarė taip, kad savivaldos subjektu tapo nebe bendruomenė, o savivaldybių administracijos. Nebe žmonės save valdo ir yra valdžios šaltinis, bet – administracija. Jeigu sistema yra pastatyta ant tokių vėžių, žinoma, seniūnai yra skiriami, o ne renkami. Tai juk savivaldos parodija!
Kada Lietuva turėjo gyvą politinį gyvenimą? Vienintelį kartą – labai trumpai, tada, kai Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje didžiąją dalį sudarė nuo Sąjūdžio atėjusi inteligentija. Nors inteligentija viešai yra kaltinama, kad yra nepraktiška, bet jie bent jau turėjo viziją ir visumos matymą, nes politika nėra ūkio vadyba.
Nėra nė vienos partijos Lietuvoje, kuri turėtų bent iš tolo ką nors panašaus į politinę Lietuvos viziją – kas yra lietuvių tauta ir valstybė, ko ji turi siekti. Lietuvos nelaimė yra tai, kad ją beveik 30 metų valdo vadinamieji praktiški žmonės su kurmio akiračiu.
Kaip veikia Europa? Daugybę metų prieš „Brexit“ galingiausi Anglijos universitetai skaičiavo Europos Sąjungos raidos scenarijų. Ką veikė mūsų vadinamieji politikai? Kai buvo pasiūlyta įsivesti eurą, buvo sakoma, kad žmonės bus paversti skurdžiais, nes, žinant kai kurių valstybių skolas, reikėjo, kad būtų jas daugiau dengiančiųjų. Tuo tarpu Donaldas Tuskas, būdamas Lenkijos premjeru, pasakė, kad Lenkija euro neįsives. O kai jį išrinko į aukštą postą Europos Sąjungoje, jis atvyko į Lietuvą ir pasveikino mus su euro įvedimu. Mes net nebesuvokiame, iki kiek mes esame smukę moraliai, politiškai, intelektualiai.“
Apie alkoholio prieinamumo ribojimą
„Alkoholizmas – tamsumo, skurdo ir panašių dalykų rezultatas. Būdamas entuziastingas pačios idėjos rėmėjas turiu pasakyti, kad kažkaip keistai pradedama veikti pastačius vežimą prieš arklį. Jeigu nebus vykdomos mokesčių reformos, kurios iš esmės keistų gyventojų būklę, gerintų jų materialinę padėtį, tai visi tie alkoholio akcizai įtartinai panašūs į užmaskuotą mėginimą iš kažkur papildomai surinkti lėšų į valstybės biudžetą.
Diferenciacija turi būti labai aiški ir reikia labai subtiliai dirbti, nes tokia reforma gali būti pražūtinga. Tarkime, beveik ketinama panaikinti alkoholio pardavinėjimą mažose parduotuvėlėse. Sutinku, kad blogai, kai vyrai geria, bet ar mažos parduotuvėlės kaimuose iš viso išliks, turint omenyje, kad iš duonos ir panašių prekių yra gana nelengva išgyventi? Tai reiškia, kad tokie sprendimai gali pribaigti kaimą. Racionali strategija būtų imtis radikalių priemonių, kad šeima, pragerianti pašalpas, iš viso negautų pinigų į rankas. O tai, kas dabar norima padaryti, įtartinai primena M. Gorbačiovo ir J. Andropovo akcijas.“
Apie „valstiečius“
„Šiuo metu dirbantys Seime „valstiečiai“ yra dvejopi. Apie pusę jų atstovų Seime yra normalių pažiūrų, bet, deja, neturintys politinės patirties, dažnai tiesiog politinio mąstymo įgūdžių žmonės, kurie atėjo į politiką labai staigiai. Jais lengva manipuliuoti. O vadovybėje yra žmonių, kurie vykdo senųjų vyriausybių kursą ir jai yra priemonių paveikti. Todėl viską dabar lems tai, ar „sveikoji“ „valstiečių“ frakcijos dalis susitelks, supras, kas dedasi, ar – ne.
Pavyzdžiui, dėl Vyčio paminklo sostinės Lukiškių aikštėje „valstiečių“ pozicijos pasikeitimas mane nustebino, kaip reta. Kadangi paminklo atsisakymui pritaria ir „valstiečių“ vadovas, žvelgiant šaltu politologo žvilgsniu, belieka manyti, kad esama kažkokių mygtukų, kuriuos spustelėjus galima paveikti „valstiečius“. Matyt, kažkas tokio yra, nes nenatūraliai atrodo toks sprendimas. Juk Tautos paminklo pastatymas tokiai partijai būtų nemokamas politinis kapitalas. Būdų pigiau užsidirbti politinio kapitalo turbūt neįmanoma sugalvoti. O kai tokio dalyko atsisakoma – už to, matyt, yra kažkas labai rimta.“
Apie elitą
„Oficiali statistika – ekonomika kyla. Estijoje, augant ekonomikai – auga algos, Lenkijoje augant ekonomikai algos augo truputį mažiau nei ekonomika, bet augo. Lietuva galbūt vienintelė Europos Sąjungos šalis, kurioje atsigaunant ekonomikai algos neauga. Išvertus į žmonių kalbą tai reiškia, kad Lietuvoje turime nesuvokiamą išnaudojimo mastą.
Kodėl estams pavyksta kurti oresnę savo valstybę nei lietuviams? Tai pirmiausia lėmė estų tautinis valstybinis sąmoningumas. Estų tauta jaučia daug didesnę atsakomybę savo tautai. Ten yra labai turtingų žmonių, bet tuo besipuikuojančių įvairiuose elito žurnaluose Estijoje nėra. Estijoje yra europinė visuomenė.
Aristotelio mintis, kad sunkiausias pasaulyje dalykas yra išmokti valdyti ir pakaitomis būti valdomam. Tai reiškia, kad yra sunkiausia išmokti palaikyti natūralia pagarba grindžiamus santykius su įvairiais žmonėmis nepriklausomai nuo padėties. O kaip yra Lietuvoje? Jeigu žmogus pasijaučia aukščiau už kitą, jis – didžiulis ponas. Jeigu susiduria su bent per centimetrą aukštesniu už jį patį, – iš karto virsta šliužu.“
Apie dvigubą pilietybę ir nelietuviškas raides
„Palaikant dvigubą pilietybę norima galutinai išplauti pilietybės sampratą. Kadangi organizuojamas masinis darbo jėgos įvežimas į Lietuvą, vienas iš patraukliausių jaukų (kadangi algų mūsų verslas siūlyti neketina) darbo jėgai vilioti – dvigubos pilietybės perspektyva. Tie, kurie norės įsivežti į Lietuvą pigią darbo jėgą, argumentuos, kad Lietuvoje gauti dvigubą pilietybę – lengva. Lietuvos pilietybė taps bilietu į tą Europą, kur geriau.
O suteikus pilietybę emigracijoje esantiems lietuviams nesunku nuspėti, kad kils diskriminacijos klausimas – pilietybė suteikiama Lietuvoje negyvenantiems lietuviams, argi visi Lietuvoje gyvenantys žmonės nėra lygiateisiai? Tokiu atveju būsime taip išplauti, kaip niekada savo istorijoje. Kas paneigs, kad tokiu būdu gali būti įvykdyta Suslovo programa – „Lietuva be lietuvių“? Bet verslui – reikia...
O įvedus tris nelietuviškas raides pase, Lietuvos laukia labai daug rūpesčių. Tie, kurie sako, kad įvesime tik tris raides, yra arba piktavaliai, arba nemokšos, nes, pavyzdžiui, lenkų žodyne kitaip, nei lietuviškame rašoma ir „l“ (ł), ir „s“ (sz), o latvių žodyne kitaip yra rašomos ilgosios balsės. Vadinamųjų diakritinių ženklų Europos kalbose yra šimtai. Vadinasi, įsivelsime į neišsprendžiamą problemą, o reikalavimų tik daugės. Štai kodėl valstybės, kuriose yra politinis mąstymas, to neleidžia. Tai yra spąstai. Kodėl į juos einame? Tai ypatingas mentaliteto bruožas – įpratę pataikauti“.
10 komentarų
Iš esmės su V. Radžvilu sutinku, išskyrus jo nuomonę dėl alkoholio.
Esą kaimo parduotuvėlės neišsilaikys vien iš maisto produktų ir todėl reikia leisti pardavinėti degtinę. Šis teiginys man tolygu verslininkų pasibėdavojimui, kad girdi lietuviai už tokią minimalią algą nedirba ir emigruoja ir todėl reikia įsivežti vergų, kurie už tokią algą dirbs.
Kaip matyti iš pavyzdžio, tai tolygūs išvedžiojimai - nepaisant vėlesnių sukeliamų problemų, svarbiausia - dabartinis ekonominis veiksnys.
O jeigu taip, tai ekonomiškai perspektyviau, kad kaimo parduotuvėse bus pardavinėjami narkotikai. Ir uždarbis didesnis ir pajamos garantuotos, nes narkomanas be narkotikų negali būti ir pas jį bet kada, bet kokiomis priemonėmis bus pinigų.
Kaip sakė pats gerbiamas Autorius - politika nėra ūkio vadyba. Būtina matyti sisteminį, o ne dalinį vaizdą.
Gerb. Radžvilas sako teisingai. Taip, iš tiesų, konceptualios Lietuvos valstybės vizijos politinės partijos neturi. O neturi todėl, kad nemoka ivertinti šiandienės faktinės situacijos - tik paskaitykite partijų lyderių pareiškimus. Aiškiai matyti, kad partijų lyderiams labai trūksta tiesos suvokimo. Ar kuris nors partijos lyderis kada nors pareiškė, kad ,,šitai teisinga, o šitai - ne'' ir ar pagrindė savo nuomonę logika ir argumentais?Ir apskritai tokia daugpartinė sistema, kokia ji yra dabar, kol kas Lietuvai tik kenkia. Vertas dėmesio JAV pavyzdys: JAV Konstitucijoje užfiksuotos dvi partijos, ir tokia sistema funkcionuoja jau daug metų. Lietuvos politiniam elitui labai trūksta charizmatiškų, talentingų asmenybių, kurių moralumas ir lojalumas Lietuvai nekelia jokių abejonių.
"Nėra nė vienos partijos Lietuvoje, kuri turėtų bent iš tolo ką nors panašaus į politinę Lietuvos viziją – kas yra lietuvių tauta ir valstybė, ko ji turi siekti. Lietuvos nelaimė yra tai, kad ją beveik 30 metų valdo vadinamieji praktiški žmonės su kurmio akiračiu."
- Užsiduokime klausimą, kodėl nėra nei vienos normalios partijos? Kaip gali atsitikti, kad partijų narių vaidmenyje atsiranda visiškai netinkami partinei veiklai imbicilai? Jei partijų formavimasis vyktų natūraliai (pagal aktualijų jutimą), atsirastų partijos pajėgios iškylančias problemas spęsti. Dabar gi, ką pastebi profesorius, tai tik partijų imitacijos. Visiškai analogiškos aukščiausiosioms taryboms sudarytoms vien iš kiaulininkių ir piemenų. Akivaizdu, kad savaime - be išorinių jėgų pastangų ir palaikymo, imbicilų "partijos" nei susiformuoti, nei gyvuoti niekaip negalėtų. Prancųzų kriminalistai dažnai sako: "Cherchez la femme". Susidūrus su totaliu politiniu absurdu/aferizmu, derėtų sakyti vokiškai: "Suche Jude". Ir čia ne aš tą išsigalvoju. Kad visų šalių, be jokių išimčių, prezidentai (ir ne tik prezidentai) yra tik vykdytojai to, ką užsako žydai, tvirtina daugelis (dar išsaugojusių sąžinės likučius) žydų. Pvz,: https://www.youtube.com/watch?v=LNhCeNk_9Q8
Blogiausias faktorius tautos krizėje yra ta, kad nėra pilietinės visuomenės, sugebančios pakelti galvą nuo savo kasdienybės ir išeiti į gatves pasakyti: NE - bet kokiai savivalei! Reikia kelti tautos dvasią: atgaivinti heroišką jos istoriją, kuri keltų pasididžiavimą ir savigarbą (juk yra ne vienas momentas išskiriantis lietuvių tautą kaip drąsią, išradingą, karingą, draugišką, diplomatišką ir t.t. Kur gi tie plunksnos broliai! Čia keli straipsniai keliantys tatos dvasią http://www.delfi.lt/multimedija/musu-lietuva/priesu-baime-pagarba-ir-nuostaba-kaip-elitiniai-kariai-atsilaike-pries-100-kartu-gausesnes-pajegas.d?id=74690984
Na, paklauskite tūlo lietuvio, ar jis nesididžiuoja tuom. Didžioji dauguma pasakys, kad didžiuojasi. Ypač tie, kurie užsieniuose dėl gardaus valgio šaukšto jau ir kelias pilietybes paėmę, apie tai neišdrįsdami pasigirti Lietuvai.
O kaip didžiavimasis padės išeiti į gatves ir pasipriešinti politikų savivalei, kurie viršija įgaliojimus, gautus per rinkimus ir daro tai, ko nežadėjo per rinkimus?
Aš tai siūlau ugdant pilietinę visuomenę kožną sekmą dieną prie Maximos leisti į dangų raudonos, geltonos (arba baltos) ir žalios spalvos balionus.
Che, panašu, kad turiu aiškiaregystės dovaną: buvau visiškai įsitikinęs, kad "ale" nuoroda bus į kokią nors rusišką nesąmonę - ir akurat! Stebuklai, ne kitaip! :D
Pasiūlymas apie balionus - GERAS! Tiesiog tobulai nusako visokių valdiškų "pilietiškumo akcijų" vertę. :D
"Blogiausias faktorius tautos krizėje yra ta, kad nėra pilietinės visuomenės, sugebančios pakelti galvą nuo savo kasdienybės"
- Taip, tokį faktą stebime, kad dabar joks sąžiningas ir protingas žmogus negali pakelti galvos. Kodėl? - Pasamprotaukime ir pamatysime. Tai gi. Galime ilgai verkšlenti dėl to, bet ir net nuo labai gausių mūsų ašarų niekas keistis į gera negali. Kad reikalai judėtų, kaip jiems ir pridera, beprasmių maldų neužtenka. Būtina melstis tikslingai ir į sąmonę, kad rąstųsi aiškumas, kaip gi veikiant, įmanoma pasiekti norimą rezultatą. Piemiausia, turime susivokti, ko gi norėti yra prasmė, ir tik tada suformuluoti visiems suprantamai tkslus. Kitaip sakant, turime atskirti įliuzijas ir jas atmetę, užsiimti tik aiškiai suvokiamą prasmę turinčio plano įgyvendinimu.
Jei iš tiesų visi iki vieno lietuviai būtų visiški imbicilai, tai būtų bergždžias reikalas. Tik tikėdami, jog yra bent vienas lietuvis dar nepraradęs sveiko proto visai, galime pradėti. Jei taip, privalome išsiasiškinti priežastis, kodėl realus/ūs sąmoningas/i žmogus/nės iki šiol negalėjo imtis iniciatyvos. Tikrai normaliems lietuviams (jei bent vienas toks dar likęs) tokia kliūtimi tegali būti tik piktybiškas svetimų trukdymsas. Kitokiu atveju - nesant trukdymo iš šalies - turėtume pripažinti faktą, jog normalių žmomių Lietuvoje nėra. - Juk nesireiškia šiais laikais mormalūs.
Tokiu būdu kiekvienas iš mūsų besąlygiškai turėtų palaidoti ir pats save. Matote, brolyčiai, jei aš galiu taip samprotauti su aiškiai juntamu tikrumu, jog nesu išprotėjęs, tai privalau jums pasiaiškinti, kad ne dėl savo asmenijuų negalių negaliu "pakelti galvos". Kas mano laisvę varžo, aš puikiai suvokiu. Nekeliu galvos, nes matau svetimų sukoncentruotas priešiškas jėgas esant nepalyginamai didesnes už vien manas galimybes.
Taigi, jei mano veikimą gali nustelbti svetimi, tai tokį pat blokuojantį poveikį jie gali daryti ir kitų (dar neišprotėjusių) lietuvių atžvilgiu. Iš to sektų išvada, kad nei vienas atskirai veikiantis, koks protingas (?) jis bebūtų, negali vienas pats atsilaikyti prieš svetimų jėgų spaudimą. Kitaip, būtų net ir nemažai tų "pakeltų galvų".
Judam toliau. (Sutikite, po bet kokio laimėjimo, nedera atsipalaiduoti. - Atsipalaidavimas juk reiškia tikslo užmiršimą.) Jei kiekvieno atskiro bandymas veikti negali duoti rezultato, tai gal suvienijus jėgas ir derinant veiksmus būtų įmanoma pajudėti? - Akivaizdu, be vieningo veikimo, galime egzistuoti tik kaip vergai. Nieko nebegali tenkinti vergo putra, kai tik tas ima suvokti savo vergišką būseną? Todėl šaukiu: atsiliepkite, kas esate gyvas dvasia.
Supraskite, pasirinkimo kito nėra. Atsispirti suderintai veikiančioms išorės jėgoms, įmanoma priešpastatant tik suderintas vidaus jėgas.
" ir išeiti į gatves pasakyti: NE - bet kokiai savivalei!"
- O kas klausys to "NE" ?..
" Reikia kelti tautos dvasią: atgaivinti heroišką jos istoriją, kuri keltų pasididžiavimą ir savigarbą (juk yra ne vienas momentas išskiriantis lietuvių tautą kaip drąsią, išradingą, karingą, draugišką, diplomatišką ir t.t. Kur gi tie plunksnos broliai!"
- Dvasia, tai suvokimas to, kas turi prasmę. Norint keltį dvasią, reiktų aiškintis, ir tuo pat metu teikti aiškumą visai tautai.
Ale, o kokias jėgas Lietuvos viduje reikia derinti? Išvardinkite. Ir kaip jas reikia derinti? Kas bus po derinimo ar derinimų?
Anonimiškas2017-05-27 12:15
"Ale, o kokias jėgas Lietuvos viduje reikia derinti? Išvardinkite."
- Visas vidaus jėgas derinti yra prasmė, kad taip nešvaistytume be jokio reikalo resursų ir energijos beprasmiškai kariaudami tarpusavyje. Ir tik išorės subjektams (svetimiems) gali būti naudinga, kad mes silpnintume save tarpusavio vaidais, taip sudartdami sąlygas jiems ekspoatuoti mus tariama pagalba. Deja, yra šito nesuprantančių ir būtent dėl to įsivaizduojančių svetimus draugais, o savus priešais. Iš tiesų, pati absurdiškiausia liuzija ir yra, neva, mes esame nesutaikomi priešai. Juk fizikiniu pažiūriu (pagal prigimtį) visi žmonės yra analogiški įrengimai (organizmai), sukonstruoti (užaugę) iš pagal vienus ir tuos pačius principus funcionuojančios materijos. Kiekvienas galime funkcionuoti (gyventi) tik pasipildydami resursais iš aplinkos. Mus daro skirtingais tik tai, ką mes (skirtingos grupės) laikome savais, o ką išorine aplinka, kurią galima(?) panaudoti savo tikslams, kad tenkinti poreikius. Atskirų asmenų ir grupių su(si)priešinimui tarpusavyje pagrindas atsiranda, kada kažkas nusprendžia, jog yra tik jis/ie vienas/i išskirtinis/ai, o kiti laikytini prastesniais už jį/juos, ir dėl to galima tokius eksploatuoti, lyg jie būtų paprasti gyvuliai. Taip buvę lygiaverčiais kaimynai tampa priešais - gruobiku, kuriam mulkinti ir išnaudoti kitus (aukas) tampa svarbiausiu tikslu. Bet kokie aukų argumentai grobikams neįdomūs, garbingas dialogas - neįmanomas.
" Ir kaip jas reikia derinti? Kas bus po derinimo ar derinimų?"
- Visada derinti veiksmus būtina taip ir tiek, kad tuo būtų galima gauti reikalingą rezultatą. Štai dievo išrinktaisiais apsiskelbę, savo atžalas auklėja vieningo veikimo prieš išorę (visas kitas pasaulio tautas) dvasioje. Ir ta (vieningo veikimo) dvasia orientuota prieš visus kitus (atskirus) - yra vienintelis jų dievas. Tik tas juos ir jungia. Esmė jų sėkmės ta, kad veikia vieningai, nes taip išauklėti, jog besąlygiškai privalo paklūsti užimantiems laipteliu aukštesnę padėtį hierarchinėje struktūroje, kurie ir derina visų veiksmus. Žemesnieji lygiai net nesuvokia, kaip ta jų struktūra funkcionioja. O mums, tik iš šalies žvelgiant (nežinant jų "vidaus virtuvės) atrodo, jog mes turime reikalą su atskirais laisvos konkurencijos subjektais. Ir iki pasaulio tautos neatras, jog turi reikalą ne su lygiaverčiais partneriais/subjektais, o koordinuojama sistema, bus tik aukos tos parazituojančios sistemos. Jų tiek mažai, o veikia efektyviai, nes ne tik savus vergus (eiliniu) panaudoja, bet ir masiškai samdo neišmanėlius iš mūsų tarpo, kad anie būtų savų(?) prižiūrėtojais.
Daugeliui gali pasirodyti, jog toks visuomeninės būties esmės atskleidimas neišvengiamai veda link eilinio holokausto. Turiu perspėti, kad tai būtų visiška beprasmybė. Kodėl? pasakysiu palyginimu: Ne eiliniai kareiviai kalčiausi, kad generolai juo siunčia užkariauti svetimų kraštų. Jau čia rašiau: "Supraskite, pasirinkimo kito nėra. Atsispirti suderintai veikiančioms išorės jėgoms, įmanoma priešpastatant tik suderintas vidaus jėgas." Kaip tą reikia daryti, čia jau būtų grynai mūsų vidaus reikalas. Viešinimas to, būtų išdavystė taktine prasme. Ir jei mes (vergai) panorėsime tapti tikrai laisvais, pasirinksime kelią, kuris yra tikra laisvė, vietoj laisvės iliuzijos.
Rašyti komentarą