John Lamont. Apie formalią popiežiaus Pranciškaus korekciją

Šv. apaštalai Petras ir Paulius diskutuoja
Rembrandtas, 1628 m.

Praėjo daugiau nei keturi mėnesiai po to, kai kardinolai Brandmulleris, Burke'as, Caffarra ir Meisneris popiežiui Pranciškui įteikė laišką, kuriame pateikiamos vadinamosias dubia (lot. dubia - abejonės, vert. past.) dėl apaštalinio paraginimo Amoris laetitia mokymo. Kaip žinoma, šiomis dubia popiežiaus buvo paprašyta išsklaidyti kai kuriuos neaiškumus dėl Amoris laetitia turinio, autoritetingai patvirtinant, kad jame nebuvo pareikšti penki teiginiai, prieštaraujantys Katalikų Tradicijai ir Dievo Apreiškimui. Paviešinus šias dubia visiems, kardinolas Burke'as pareiškė, kad „jei į iškeltus klausimus nebus atsakyta, manau, jog svarstomas bus formalus rimtos klaidos korekcijos aktas“.

Formalios popiežiaus Pranciškaus korekcijos perspektyva iškelia du svarbius klausimus. Pirma, ar korekcija reikalinga todėl, kad popiežius skelbia ereziją? Antra, jei popiežius Pranciškus atvirai skelbia ereziją, kodėl šie keturi kardinolai yra vieninteliai asmenys katalikų hierarchijoje, siekiantys atlikti tokią korekciją? Jei tai tiesa, tuomet kodėl tokia didelė tikėjimo išdavystė katalikų hierarchijoje nesukelia plataus pasipriešinimo?

I. Formali popiežiaus korekcija

Pirmąjį klausimą galima skelti į dvi dalis. Pirma, ar popiežiaus teiginiai, už kuriuos kardinolas Burke'as siūlo korekciją popiežiui, iš tiesų yra eretiški? Antra, ar popiežius nuoširdžiai ir neabejotinai laikosi išsakytų pozicijų?

Atsakymas į pirmąją klausimo dalį yra nesudėtingas. Kardinolas Burke'as popiežiui įteiktose dubia minimą katalikiško mokymo neigimą  apibrėžė kaip ereziją – dieviškai apreikštos tiesos neigimą. Jo teigimu, šios neigiamos tiesos yra ne tik dieviškai apreikštos, bet ir fundamentali dieviškojo apreiškimo dalis: „[...] čia mes turime reikalą su dvejomis fundamentaliomis tiesomis: tiesa apie šventąją santuoką ir tiesa apie šventąją Eucharistiją. Jei ši sumaištis nesiliaus, susidursime su situacija, kai Bažnyčioje rasis didelės minios žmonių, neturinčių katalikų tikėjimo.“ Galima pridurti, kad mokymai apie išimčių neturinčias moralines normas, minimi įteiktose dubia, taip pat yra fundamentalios tiesos, kadangi yra susiję su viso dieviškai apreikšto moralinio mokymo turiniu. Eretiškas tokių neigimų pobūdis jau buvo atskleistas šio straipsnio autoriaus ankstesnėje diskusijoje bei išsamiai paaiškintas kitų katalikų autorių.

Kardinolo Burke'o pozicija dėl popiežius Pranciškaus erezijų skleidimo pobūdžio yra mažiau aiški, ir reikalauja tam tikro panagrinėjimo. Jis teigia, kad „pati Amoris laetitia forma ir net patys dokumente užrašyti popiežiaus žodžiai leidžia suprasti, kad tai tikrai nėra popiežiškojo magisteriumo išdava“. Tai gali reikšti keletą dalykų.

Tai gali reikšti, kad apaštališkieji paraginimai apskritai nėra popiežiškojo magisteriumo išdava, todėl ir Amoris laetitia neturėtų būti tokia laikomas. Tai nėra tikėtina; jei tokie paraginimai nėra magisteriumo išdava, tuomet kokia jų paskirtis? Vis dėlto, galime būti tikri, kad kardinolas Burke'as galvoje turėjo ne tai: gindamas poziciją, kad išsiskyrusiems ir dar kartą susituokusiems asmenims neturėtų būti suteikiama komunija, jis citavo apaštališkąjį paraginimą Familiaris consortio, traktuodamas jį kaip popiežiškojo magisteriumo mokymo pavyzdį.

Tai gali reikšti, kad žodžių forma, naudojama galimai eretiškuose Amoris laetitia teksto fragmentuose, minėtuose pareikštose dubia, yra netinkama magisterinio mokymo išreiškimui. Tiesa, kad ne kiekvienas apaštališkojo paraginimo (ar bet kurios kitos oficialaus popiežiškojo magisteriumo mokymo priemonės) teiginys privalo išreikšti popiežiaus mokymą. Tokiuose dokumentuose gali būti dėstoma asmeninė popiežiaus nuomonė, neįpareigojanti tikinčiųjų ja vadovautis. Tiesa, kad Amoris laetitia teiginiai nėra pateikti pavidalu, verčiančiu juos traktuoti kaip neabejotinai teisingus pareiškimus. Tačiau magisteriniai popiežiaus pasisakymai neprivalo būti neabejotinai teisingi, kad turėtų autoritetingą popiežiškojo magisteriumo galią, o terminai, kuriais išreikšti abejotini Amoris laetitia teksto fragmentai, jų turinio nepateikia kaip asmeninės popiežiaus nuomonės; nors juose kalbama apie popiežiaus asmeninę nuomonę, ji dokumente pateikiama kaip teisingas Evangelijos mokymo supratimas. Tai toks minties pateikimo pavidalas, kuris yra būdingas magisteriniam mokymui; jei popiežius oficialiame dokumente teigia, kad tam tikra pozicija yra Evangelijos mokymas, jis tai sako oficialia savo kompetencija, įpareigojančia katalikus tą poziciją priimti ir vadovautis tokiu mokymu.

Tai taip pat gali reikšti, kad problemiškas yra pats abejotinų Amoris laetitia teksto fragmentų turinys, o ne oficialus dokumento ar jame naudojamų terminų pobūdis; jei minėti fragmentai prieštarauja katalikų tikėjimui, jie negali būti laikomi magisterinio mokymo dalimi. Toks teiginys grindžiamas prielaida, jog fragmentų turinys iš tiesų yra eretiškas. Jei ši prielaida teisinga, neabejotinai teisingas yra ir pats teiginys, kadangi erezijos negali būti magisterinis mokymas. Neįprasta ir praktiškai negirdėta, kad magisterinis dokumentas pristatytų ereziją kaip Katalikų Bažnyčios mokymą. Tačiau nėra neįmanoma, kad taip nutiktų su dokumentu, kurio turinys nėra neklystantis mokymas, tokiu kaip Amoris laetitia; „nėra neklystantis mokymas“ reiškia „egzistuoja galimybė, kad yra klaidingas“. Būtent tai galvoje turi kardinolas Burke'as, pastebėdamas, kad „kai popiežius galimai kalba dalykus, prieštaraujančius Bažnyčios mokymui, traktuoti juos kaip įpareigojantį popiežiškojo magisteriumo mokymą nėra nei racionalu, nei tikėjimo išraiška“.

Taigi, Amoris laetitia klaidų taisymas reikštų taisymą magisteriniame dokumente pateiktų teiginių, pristatomų kaip magisterinis mokymas, nors iš tiesų tokiu nesančių.

Tačiau kardinolas Burke'as kalbėjo ne tik apie dokumento taisymą, bet ir paties asmens, popiežiaus Pranciškaus, korekciją. Korekcijos popiežiui poreikis iškilo jam nesugebėjus atsakyti į išreikštas dubia, o ne paprasčiausiai todėl, kad popiežius pasirašė šį dokumentą ir paskelbė jį kaip savo. Visą dokumentą perskaitys labai mažai žmonių, o daugelis nesivargins perskaityti net galimai neortodoksinių teksto fragmentų. Daugiausia Amoris laetitia daromos žalos kyla būtent iš šių teksto fragmentų praktinio naudojimo propaguojant erezijas ir pažeidimus, minimus dubia, bei popiežiaus Pranciškaus reiškiamo palaikymo šių erezijų ir pažeidimų propagavimui. Galiausiai iš viešos popiežiaus Pranciškaus paramos kai kurioms eretiškoms dokumento interpretacijoms.

Šią paramą aprašė straipsnio autorius aukščiau cituotame šaltinyje; pro akis jos nepraleido ir Johnas-Henry Westenas iš Lifesite News.

Kalbėdamas apie eretiškų Amoris laetitia teksto teiginių tvirtinimo pobūdį, kardinolas Burke'as pareiškė:

Nagrinėjant erezijos klausimą, privalu dėmesingai ir kruopščiai įvertinti materialią ereziją ir formalią ereziją. Kitais žodžiais tariant, materiali erezija: ar tekste yra konkrečių teiginių, kurie yra materialiai eretiški? Ar jie prieštarauja katalikų tikėjimui? Formali erezija: ar asmuo – konkrečiai, popiežius, parašęs šį dokumentą – ketina skelbti eretišką mokymą? Pastaruoju dalyku visiškai abejoju ir aš pats. Manau, grįžtant prie pirmojo klausimo, kad dokumente naudojama kalba yra labai paini, todėl sunku tiksliai pasakyti, ar tokie gluminantys teiginiai iš tiesų yra materialiai eretiški. 

Šis pasisakymas gali būti suprastas kaip klaidingai suponuojantis, jog pats teiginys – tai yra, žodžiu ištartas ar raštu išdėstytas pareiškimas – gali būti materialiai eretiškas, nors kardinolas Burke'as neabejotinai supranta, kad taip tikrai nėra. Skirtis tarp formalios ir materialios erezijos negalioja tam, kas išsakoma tvirtinimu. Žodžiu ar raštu išdėstytas pareiškimas arba prieštarauja dieviškai apreikštai tiesai, arba ne. Skirtis tarp formalios ir materialios erezijos yra taikytina ne pačiam tvirtinimui, o asmeniui, išsakančiam dieviškai apreikštai tiesai priešingus teiginius. Jei asmuo, išsakantis tokius teiginius, supranta, kad jie prieštarauja Katalikų Bažnyčios mokymui, laikomam dieviškai apreikštu ir reikalaujančiu tikėjimo jo dieviškumu, toks žmogus formaliai yra eretikas; tai reiškia, kad jis mirtinai nusideda teologinei tikėjimo dorybei, išsižada jos. Jei žmogus to nesupranta, tai nėra mirtina nuodėmė prieš tikėjimo dorybę, o tik suklydimas. Atsižvelgiant į fundamentalų aptariamų tiesų pobūdį ir labai aiškų jų patvirtinimą plačiai Jono Pauliaus II publikuotuose magisteriniuose dokumentuose, parengtuose popiežiui Pranciškui būnant kunigu ar vyskupu, sunku paaiškinti, kaip popiežius Pranciškus gali nežinoti, kad Katalikų Bažnyčia šias tiesas moko esant dieviškai apreikštomis. Toks nesusigaudymas suponuotų silpnaprotiškumą ir žinių apie ginčus dvasiniais klausimais trūkumą, bet tai neatitinka to, kas žinoma apie popiežių. Turint galvoje tai, kad 2016 m. rugsėjo 5 d. laiške Buenos Airių regiono vyskupams popiežius Pranciškus atvirai pritarė eretiškoms Amoris laetitia interpretacijoms, labiau tikėtina, kad jis yra formalus eretikas nei kad toks nėra.

Kardinolo Burke'o teigimu, tai, ką popiežius parašė savo laiške Buenos Airių vyskupams, „tėra jo asmeninis nagrinėjamo klausimo supratimas, tačiau šis laiškas vargiai gali būti laikomas popiežiškojo magisteriumo mokymo išraiška“ (šaltinis: pokalbis su Michaelu Mattu, The Remnant, publikuotas 2016 m. gruodžio 25 d.). Tai neabejotinai patvirtina aukščiau minėtas argumentas, jog magisterinis mokymas negali prieštarauti Jėzaus Kristaus mokymui. Negana to, laiškas tikrai nėra parašytas forma, įpareigojančia katalikus valingai laikytis jo turinio, net jei šis neprieštarautų tikėjimui. Kita vertus, jei laiškas būtų suderinamas su katalikų tikėjimu, tai nebūtų vien asmeninė nuomonė, stokojanti popiežiško autoriteto; naudodamasis pilna popiežiaus kompetencija, popiežius Pranciškus pats išsiuntė šį laišką Buenos Airių vyskupams, kuriame patvirtino, kad viename iš jų parengtų oficialių dokumentų yra pateikta vienintelė teisinga Amoris laetitia interpretacija. Laiško autentiškumas buvo patvirtintas Osservatore Romano, oficialaus Šventojo Sosto laikraščio. Jei Buenos Airių vyskupų interpretacija būtų suderinama su katalikų tikėjimu, šie vyskupai būtų teisūs, laikydami minėtą laišką juos įpareigojančiu popiežiaus nurodymu. Būtent taip laiško turinį suprato kardinolas Reinhardas Marxas iš Vokietijos ir arkivyskupas Charlesas Scicluna iš Maltos, kurie citavo šį dokumentą pateisindami savo formalų sprendimą suteikti komuniją išsiskyrusiems ir dar kartą susituokusiems katalikams. Popiežiaus laiškas tikrai nėra asmeninis ta prasme, kuria asmenine galima laikyti vidinę abejonę tikėjimu. Tai viešai prieinamas dokumentas, kuris gali būti naudojamas kaip teisinis įrodymas.

Konstatuodami, kad popiežius Pranciškus galimai yra eretikas dėl jo iki šiol išsakytų teiginių, būtina gerai suvokti skirtumą tarp erezijos kaip asmeninės nuodėmės ir erezijos kaip viešo nusikaltimo, kuriam gali būti pritaikomos teisinės sankcijos. Šio straipsnio autorius aprašė šią skirtį aukščiau cituotame šaltinyje. Kai kurios asmeninės erezijos apraiškos, tokios kaip vidinis atsisakymas tikėti katalikų tikėjimo doktrina, nėra matomos viešai, todėl negali būti nagrinėjamos teisiniame procese. Tam, kad asmeninės erezijos manifestacija taptų įstatymo baudžiamu nusikaltimu, ji privalo patenkinti dvi sąlygas: ji turi būti patvirtinama būdais, atitinkančiais juridinio proceso įrodymams keliamus reikalavimus, ir ji turi būti pakartota korekciją inicijuojančio bažnytinio autoriteto akivaizdoje. Pastaroji atkaklumo sąlyga privalo būti patenkinta tam, kad erezija, kaip valingas katalikiško tikėjimo atmetimas, būtų atskiriama nuo paprasto nesupratimo apie tai, ko iš tiesų moko tikėjimas; pirmoji sąlyga keliama visiems nusikaltimams, baudžiamiems teisinėmis sankcijomis.

Tai svarbu formalios popiežiaus Pranciškaus korekcijos kontekste, kadangi jo atsisakymas sureaguoti į išreikštas dubia pats savaime galimi būti palaikytas pagrindu tokiai korekcijai. Galima teigti, kad tokį popiežiaus sprendimą motyvavo asmeninė nuoskauda ar neapgalvotas troškimas išvengti tolesnių nesutarimų, o ne atkaklus aptariamos erezijos laikymasis. Vis dėlto, šis atsisakymas sureaguoti į išreikštas dubia, kartu turint omenyje ir laišką vyskupams, yra pakankama priežastis teigti, kad popiežius Pranciškus viešai prieštarauja katalikų tikėjimui, todėl yra reikalinga formali jo korekcija.

Nors šis viešas prieštaravimas tikėjimo tiesai reikalauja formalios korekcijos, teisine prasme jis nėra eretiškas. Popiežius Pranciškus būtų kanoniškai kaltas dėl erezijos tik jei atkakliai laikytųsi savo eretiškų teiginių, o toks užsispyrimas pademonstruotas gali būti tik bent vienos formalios korekcijos akivaizdoje; teisiškai erezija neegzistuoja, kol nėra šios korekcijos ir atitinkamo atsako į ją. Įprastai reikalaujama dviejų tokių korekcijų, vadovaujantis laišku Titui (3, 10): „Įspėk atskalūną eretiką vieną ir antrą kartą, o tada saugokis jo.“. Jei (ir kol) tokia korekcija nėra atlikta ir atmesta popiežiaus, jis negali būti laikomas atlikęs kanoninį erezijos nusikaltimą ir lieka popiežiaus soste.

Klausimas, kaip kas nors, net kardinolas, gali formaliai pataisyti popiežių, yra svarbus. Vienas pagrindinių dieviškai įtvirtintos Bažnyčios konstitucijos principų yra tas, kad popiežius teisia visus pasaulio katalikus, tačiau pats nėra teisiamas nė vieno iš jų. Bet ši konstitucija nesuteikia popiežiui tironiškai autoritetu disponuojančio ir niekam neatskaitingo autokrato statuso. Popiežiaus autoritetas yra teisinis, o bet koks teisinis autoritetas apima tiek pareigas jo subjektams, tiek teises jų atžvilgiu. Pareiga skelbti katalikų tikėjimą yra fundamentali popiežiaus pareiga, ir jo subjektai gali formaliai prašyti ar net reikalauti popiežiaus vykdyti šią pareigą. Tokio formalaus prašymo teisę turi kiekvienas katalikas, tačiau kardinolai, kurių pareiga yra patarinėti popiežiui, turi tvirtą pareigą šį prašymą įvykdyti. To nedarantys kardinolai yra laikomi kaltais dėl sunkaus savo pareigų apleidimo. Toks elgesys gali turėti katastrofiškų padarinių visai Bažnyčiai, ar net vesti prie jos skilimo.

II. Tikras ir netikras paklusnumas

Ši katastrofiška situacija buvo pagrįstai palyginta su arijonizmo krize, kurios vienu metu dauguma vyskupų pritarė erezijai, neigusiai Kristaus dieviškumą. Vis dėlto, tarp šiandieninės situacijos ir Arijaus erezijos ketvirtajame amžiuje yra reikšmingas skirtumas. Arijaus erezija buvo išreikšta terminais, kurie neleido lengvai įžvelgti jos klaidų. Arijaus pasekėjai apibūdino Tėvą ir Sūnų kaip „panašius savo substancija“, arba „homojuziškus“, o katalikai teigia, kad jie yra „viena substancija“, taigi „homouziški“. Šis ginčas vėliau buvo pašieptas kaip „nesutarimas dėl dvigarsio“. Nesutarimas dėl Amoris laetitia, kita vertus, nenagrinėja jokių metafizinių subtilybių. Jis susijęs su klausimu, ar derėtų priimti nedviprasmišką Šventojo Rašto mokymą, suprantamą bet kuriam jį apmąstyti linkusiam geros valios žmogui. Kaip paaiškinti tai, kad beveik visi Katalikų Bažnyčios kardinolai ir vyskupai nepajėgia viešai apginti ir palaikyti tokio mokymo, nors to reikalauja jų užimamos pareigos?

Nėra abejonių, kad prie šio nepajėgumo reikšmingai prisidėjo paprasčiausias tikėjimo trūkumas. Tačiau didelė dalis Bažnyčios hierarchijos buvo paskirta Jono Pauliaus II, ir laikėsi jo pozicijų. Šios pozicijos apėmė aiškų katalikiško mokymo skyrybų, pakartotinos santuokos ir Eucharistijos klausimais patvirtinimą, kurį šiuo metu neigia popiežius Pranciškus. Palaikymą keturiems minėtiems kardinolams išreiškė tik saujelė šių vyskupų. Kaip galima tai paaiškinti?

Atsakymas slypi klaidingame religinio autoriteto suvokime, traktuojančiame jį kaip esantį aukščiau įstatymo, o ne pavaldų jam. Tokia prielaida suponuoja, kad savo proto ir valios perleidimas į aukštesniųjų religinės hierarchijos narių rankas yra dorybingas ir net privalomas. Toks mąstymas turi gilias šaknis Bažnyčios istorijoje, ir jo esmės bei ištakų supratimas yra būtinas siekiant paaiškinti vyskupų ir kardinolų negebėjimą atvirai priešintis popiežiaus Pranciškaus vykdomiems tikėjimo puolimams. Šio teksto autorius jau buvo pabandęs analizuoti šią sampratą, tačiau klausimo svarba skatina pakartoti esminius minėtos analizės akcentus.

Ankstyviausias tokios sampratos šaltinis ir geriausia jos išraiška gali būti aptinkama šv. Ignaco Lojolos raštuose, o konkrečiai Jėzuitų ordino konstitucijoje ir šv. Ignaco laiške apie paklusnumą, rašytame Portugalijos jėzuitams 1553 metais. Trumpai aptarsiu pagrindinius šios sampratos bruožus.

Teiginys, kad vyresniojo įsakymai turi dieviškų įsakymų galią ir turėtų būti traktuojami kaip tokie – su sąlyga, kad jų vykdymas nebūtų akivaizdžiai nuodėmingas - turėtų būti visuomet suvokiamas kaip tik jėzuitams būdingos paklusnumo sampratos apibendrinimas. Šv. Ignacas tvirtino, kad „vyresniojo turi būti klausoma ne todėl, jog jis yra išmintingas, geras ar kaip kitaip apdovanotas Dievo, bet todėl, kad jis atstovauja paties Dievo autoritetą, kaip mums sakė pati Amžinoji Tiesa (Jėzus Kristus, vert. past.): „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina.“ (Lk 10, 16) Jėzuitų konstitucijos VI dalies 1 skyriuje Ignacas rašo: „Visuose reikaluose, kuriuose galime geranoriškai rodyti paklusnumą, turėtume būti pasirengę klausyti įsakymų taip, tarsi jie būtų sakomi paties Kristaus, mūsų Išganytojo, nes paklusnumą rodome tam, kuris yra Jo vietininkas, vedami meilės ir pagarbos Jam.“ Atrodo, kad tokia pozicija susilaukė didelio pritarimo dėka klaidingai suprastos prielaidos, jog Dievas liepia mums paklusti mūsų vyresniųjų įsakymams, darant išvadą, kad vyresniųjų įsakymai yra paties Dievo paliepimai.

Tai tvirtinimas, kad paprasčiausias vyresniojo įsakymo vykdymas yra žemiausio lygmens paklusnumas ir negali būti laikomas tikru paklusnumu ar būti apibrėžtas kaip paklusnumo dorybė.

Tai tvirtinimas, kad tam, jog praktikuotų paklusnumo dorybę, asmuo turi pasiekti antrąjį paklusnumo lygmenį, kuris apibrėžiamas kaip ne tik vyresniojo įsakymų vykdymas, bet ir savo valios pajungimas vyresniojo valiai, idant vykdantysis įsakymą ne tik valingai paisytų jo, bet ir valingai tikėtų, kad tas įsakymas ir turėjo būti duotas – vien todėl, kad tokia yra vyresniojo valia.

Tai tvirtinimas, kad trečiojo ir aukščiausiojo lygmens paklusnumas apima ne tik savo valios, bet ir savo proto pajungimą vyresniojo įsakymui, valingai tikint, kad įsakymas ne tik turėjo būti duotas, bet buvo ir teisingas – vien todėl, kad vyresnysis pats tiki savo įsakymo teisingumu. Savo laiške apie paklusnumą šv. Ignacas rašo: „Tas, kuris siekia visiškai ir tobulai pasiaukoti, greta savo valios turi paaukoti ir savo supratimą, taip praktikuodamas aukščiausio lygmens paklusnumą. Jis turi ne tik pajungti savo valią vyresniojo valiai, bet ir mąstyti taip, kaip masto jo vyresnysis, atiduodamas supratimą į vyresniojo rankas tiek, kiek dievota valia gali palenkti supratimą.“

Tai tvirtinimas, kad praktikuodamas aukščiausio, taigi ir vertingiausio lygmens paklusnumą, pasekėjas turi ne daugiau asmeninės valios nei negyvas daiktas. Jėzuitų konstitucijos VI dalies 1 skyriuje rašoma: „Visi, kas yra davę paklusnumo įžadą, privalo leistis būti vedamiems per vyresnįjį veikiančios Dieviškosios Apvaizdos, tarytum jų kūnai būtų negyvi arba tarytum jie būtų senolio lazda, kurią šis naudoja kaip tik užsimano ir kur tik užsimano“.

Tai tvirtinimas, kad valios ir proto paaukojimas, kurio reikalauja tokio pobūdžio paklusnumas, yra aukščiausia įmanoma savęs aukojimo forma, kadangi taip Dievui yra atiduodami aukščiausi žmogaus gebėjimai, konkrečiai – valia ir protas.

Laiške apie paklusnumą šv. Ignacas rašo: „Kadangi žmogaus gebėjimas disponuoti laisva valia yra toks vertingas, toks pat vertingas yra ir šio gebėjimo paaukojimas mūsų Kūrėjui ir Viešpačiui. [...] Vis dėlto, yra daugybė atvejų, kai žinomą tiesą pagrindžiantys įrodymai nėra pakankamai tvirti, ir valios pastangomis galima palaikyti vienokią ar kitokią poziciją žinomos tiesos atžvilgiu. Kai taip nutinka, kiekvienas tikrai paklusnus žmogus turėtų pajungti savo mąstymą vyresniojo mąstymui. [...] Tai neabejotina, nes paklusnumas yra auka, kurios metu per dvasininko rankas visas žmogus yra besąlygiškai atiduodamas jo Kūrėjo ir Viešpaties meilės liepsnai. Kadangi tai reiškia visišką savęs atidavimą, kuriuo siekiama išsižadėti savęs ir būti užvaldytam Dieviškosios Apvaizdos per savo vyresniuosius, negalima sakyti, kad paklusnumas apsiriboja vien vykdymu, valingai paklūstant įsakymui ir jį įvykdant; paklusnumas apima ir suvokimą, kuriuo būtina pritarti viršesniojo įsakymui tiek, kiek, kaip jau buvo minėta, įmanoma valios pastangomis.“

Nieko keisto, kad jėzuitiškai paklusnumo sampratai netrukus buvo paprieštarauta. Buvo pastebėta, kad aklo paklusnumo skatinimas sukurtų sąlygas erezija persiėmusiems kunigams ir vyskupams lengvai nuvesti žmones tikėjimo atmetimo keliu. Atsakydamas į šią pastabą, jėzuitas šv. Robertas Belarminas teigė, kad tai neįmanoma, nes vyskupus ir kunigus nuo erezijos sulaikytų viršesnis Šventojo Sosto autoritetas. Toks atsakymas, žinoma, grindžiamas prielaida, kad pats popiežius negali nuklysti į ereziją. Teorija, kad popiežius yra ne tik neklystantis formaliame tikėjimo skelbime, bet ir dėl savo užimamų pareigų yra apsaugotas nuo asmeninės erezijos, pirmą kartą buvo iškelta Kontrreformacijos metu, ir palaikyta paties Belarmino. Ši teorija prieštaravo istoriniams faktams ir ankstesnei Bažnyčios tradicijai (popiežius Honorijus ekumeninio susirinkimo sprendimu buvo paskelbtas eretiku), tačiau ji buvo būtina įgyvendinant jėzuitiško paklusnumo sampratą ir netrukus tapo plačiai priimta.

Galima pagrįstai teigti, kad šv. Ignacas, būdamas kareiviu, savo mokymo apie paklusnumą neapmąstė filosofiškai ir sistematiškai. Jo pripažintas šventumas ir būdas, kuriuo jis pats disponavo savo užimamomis pareigomis, visiškai neatitinka nuoširdaus tikėjimo tironiško autoriteto teisingumu. Dėl šios priežasties, jo pateikiamo paklusnumo apibrėžimo nereikėtų suprasti pernelyg tiesiogiai. Vis dėlto, vėlesni (ir šventaisiais nepripažinti) jėzuitai, aiškindami šv. Ignaco požiūrį, interpretavo jo mintį pažodžiui, ir liaupsino tironišką autoriteto supratimą.

Tokių interpretacijų galime rasti, pavyzdžiui, Alfonso (Alonso) Rodrigezo SJ veikale „Tobulumo praktika ir krikščioniškosios dorybės“. Šis darbas, bene plačiausiai skaitytas asketinės teologijos vadovėlis Kontrrevoliucijos laikais, buvo išleistas Ispanijoje 1609 m., o vėliau daugybę kartų perleistas skirtingomis kalbomis: egzistuoja virš šešiasdešimt prancūziškų leidimų, dvidešimt itališkų, bent dešimt vokiškų ir keletas angliškų. Iki pat Vatikano II susirinkimo šią knygą privalėjo perskaityti kiekvienas jėzuitų novicijus. Savo pateiktame sąžinės patikrinime, tėvas Rodrigezas (kurio nereikėtų painioti su šv. Alfonsu Rodrigezu) reikalauja, kad atgailaujantysis:

I. Klausytų tiek savo valia, tiek širdimi, sutapatinęs juos su Vyresniojo noru ir valia.

II. Paklustų taip pat ir savo supratimu ir manymu, priimdamas tokį patį požiūrį kaip Vyresnysis, neginčydamas ir nekvestionuodamas jo.

III. Priimtų Vyresniojo balsą [...] kaip Dievo balsą, ir paklustų Vyresniajam, kad ir kas jis bebūtų, kaip Kristaus mūsų Viešpaties, ir taip pat klausytų visų žemesnio rango vyresniųjų.

IV. Vadovautųsi aklu paklusnumu, tai yra paklusnumu be abejonės ar klausimų, neprašydamas paaiškinti, kodėl ir dėl ko Vyresnysis davė vieną ar kitą įsakymą, kurį reikia paklusniai vykdyti ir neklausinėti jo motyvų.

Rodrigezas aukština paklusnumą – tokį, kaip jis jį supranta – nušviečiančiais terminais:

„Viena didžiausių paguodų, kurias galime rasti vienuolyne, yra tai, kad vykdydami tai, ko reikalauja paklusnumas, visuomet galime jaustis saugūs. Vyresnysis gali suklysti duodamas vieną ar kitą įsakymą, tačiau jūs galite jaustis užtikrinti, kad nesuklydote tą įsakymą vykdydami, nes vienintelis klausimas, kurio jūsų klaus Dievas, bus tai, ar paisėte duoto įsakymo, ir jei būsite jo paisę, Dievo akivaizdoje stovėsite švaria sąžine. Ne jums skirta spręsti, ar duotas įsakymas buvo geras, ar koks kitas įsakymas būtų buvęs geresnis – tai priklauso ne nuo jūsų, o nuo Vyresniojo. Kai elgiatės paklusniai, Dievas to veiksmo nepriskiria jums, o priskiria jį Vyresniajam, [...] todėl vienuoliai, gyvenantys paklusniai, gali miegoti ramiai, nes gali nesirūpinti ir negalvoti apie tai, kas jam liepta padaryti, o keliauti dangaus ir tobulumo link. Už veiksmus atsako Vyresnieji, laivo kapitonai. [...] Tai Dievo siųstas palaiminimas su paklusnumo įžadu gyvenantiems vienuoliams, kad visa atsakomybės našta yra nukeliama nuo jų pečių ir užkraunama ant Vyresniojo pečių, todėl jie gali gyventi ramiai ir nesirūpinti, ar viena yra geriau už kita. Tai vienas dalykų, didžiai išjudinančių dorus žmones gyventi paklusniai ir įeiti į Religiją – proga atsikratyti nesibaigiančio abejojimo ir nerimo, kurio mūsų pasaulyje tiek daug, ir užtikrintai tarnauti Dievui. [...] Gyvendamas pasaulyje ir trokšdamas tarnauti Dievui, aš turėčiau rūpintis ir abejoti, ar valgau per daug ar per mažai, ar miegu per daug ar per mažai, atgailauju per daug ar per mažai, [...] tačiau gyvendamas vienuolyne, aš apsivalau nuo visų šių abejonių, nes valgau tai, kas man duodama, miegu tada, kada nurodoma, ir vykdau atgailą, kuri man paskiriama.“

Rodrigezas priduria, kad „ne tik dvasiniuose reikaluose, bet ir laikinuosiuose, toks gyvenimas yra labai lengvas ir be rūpesčio. Kaip keleivis gerai aprūpintame laive, vienuolis gali nesirūpinti savo reikmėmis“. Turbūt neįmanoma pateikti vergiško paklusnumo sampratos ir jo patrauklumo pavaldiesiems paaiškinimo, paprastesnio nei šis. Rodrigezo pozicija veda prie logiškos išvados, išvedamos iš pažodinio šv. Ignaco tekstų apie paklusnumą interpretavimo: jei pavaldinys, vos gavęs vyresniojo įsakymą, visiškai atsisako savo proto ir valios, jis iš tiesų išsižada bet kokios moralinės atsakomybės už to įsakymo vykdymą, ir ši visiškai krenta ant įsakymą davusio vyresniojo pečių. Taip yra todėl, kad moralinė atsakomybė reikalauja funkcionuojančio proto ir valios, o panaikinus šiuos gebėjimus vardan gauto įsakymo, panaikinama ir atsakomybė už šio įsakymo vykdymą. Faktas, kad šis funkcionuojančio proto išsižadėjimas yra pateikiamas kaip legitimus ir net privalomas veiksmas, yra iš tokios sampratos kylančios loginės implikacijos esmė. Jei savo proto funkcionavimo išsižadama nelegitimiai, moralinė atsakomybė už veiksmus, atliekamus po šio išsižadėjimo, niekur nedingsta, tačiau jei šis išsižadėjimas yra legitimus, kokiu jį laiko Rodrigezas, moralinė atsakomybė iš tiesų dingsta. Tokį išsižadėjimą tikrai galima laikyti „ramiu ir be rūpesčio“; jis leidžia išvengti suaugusio žmogaus rūpesčių ir pareigų. Toks jų vengimas, neišvengiamai lydimas infantiliško mąstymo, yra patrauklus daugeliui žmonių, dėl ko tokiai autoriteto sampratai pavyko sutelkti didelį palaikymą tiek pavaldžiųjų, tiek vyresniųjų tarpe. Atsakomybės vengiančių ir materialinio „gerai aprūpinto laivo“ saugumo siekiančių žmonių įtraukimas į dvasininkijos gretas turi pražūtingų padarinių, kuriais galima neblogai paaiškinti keblią šiandieninės Bažnyčios situaciją, ar bent įsitkinti, kad šių keblumų ištakos yra senesnės nei Vatikano II susirinkimas.

Darydamas tokią savo išvadą, Rodrigezas žengia toliau nei šv. Ignacas, kuris savo tekstuose analogiškos išvados neprieina. Tai leidžia šv. Ignaco požiūrį į paklusnumą interpretuoti kaip pamaldų: autoriteto jis netraktuoja tironiškai, o paklusnumo – vergiškai. Tačiau Rodrigezo dėka klaidingas išvadas apie autoritetą ir paklusnumą daranti interpretacija įsigalėjo ir tapo tarsi neabejotina.

Kaip ir kiti rašytojai, Rodrigezas daro įprastą išimtį paklusimui įsakymams, akivaizdžiai prieštaraujantiems dieviškajai teisei, tačiau jėzuitiška probabilizmo doktrina iš esmės panaikina šią išimtį. Pasak šios doktrinos, nėra nuodėminga atlikti veiksmą, kurį leidžia kuris nors gerbiamas autoritetas, o religinis vyresnysis, be abejo, įprastai yra laikomas gerbiamu autoritetu. Yra ir tam tikras psichologinis veiksnys, paverčiantis tokią išimtį nereikšminga. Jėzuitiškai suvokiamo paklusnumo internalizavimas ir praktikavimas yra sunkus išbandymas, reikalaujantis laiko, motyvacijos ir pastangų. Praktikuojamas sėkmingai, toks paklusnumas sukelia ilgai išliekantį poveikį. Sunaikinęs savo gebėjimą kritikuoti savo vyresniųjų sprendimus, žmogus nebegali šio valingo gebėjimo susigrąžinti. Tokiu atveju, vadovavimasis direktyva nepaisyti neabejotinai nuodėmingų įsakymų tampa psichologiškai sunkus ar net neįmanomas – išskyrus, galbūt, pačius ekstremaliausius atvejus, tokius kaip įsakymai ką nors nužudyti, nors tokio pobūdžio nuodėmingais įsakymais religiniai vyresnieji įprastai ir nesižarsto.

Ši paklusnumo doktrina yra labai aiškiai grindžiama prielaida, kad vyresnieji yra išmintingi ir geri, tačiau tokia prielaida ignoruoja disponavimui tironišku autoritetu būdingus bruožus, kurie yra ne mažiau gilūs – gal net gilesni – nei vergiško paklusnumo praktikavimo. Toks autoritetas turi svaiginantį poveikį, skatinantį perdėtą puikybę ir didybės maniją. Šių nuodėmingų aistrų užvaldyti vyresnieji yra linkę dalinti neteisingus įsakymus ir nepastebėti savo klaidų ar nuodėmingumo.

Kai kurie ignaciškosios paklusnumo sampratos išdėstymai apibūdina paklusnumą įsakymui, dėl kurio teisėtumo kyla neužtikrintų abejonių, kaip labai aukštą ir sveikintiną paklusnumo formą. Teiginys apie išskirtinę paklusnumo vykdant moraliai abejotinus įsakymus vertę pateikiamas 150-ajame šv. Ignaco laiške. Laišką iš tiesų rašė tėvas Polanco, šv. Ignaco raštininkas ir artimas bendradarbis, parengęs nemažą dalį Konstitucijos, tačiau kadangi laiškas buvo išleistas su šv. Ignaco parašu, jo turinys buvo sustiprintas šv. Ignaco autoritetu.

Tokios sampratos šalininkai pateikia ją kaip Bažnyčios tradicijos apie paklusnumą tąsą. Jos novatoriškumas gali būti aiškiai matomas priešpastačius ją šv. Grigaliaus Didžiojo pozicijai. Savo veikale Moralė šv. Grigalius teigia, kad paklusnumo vertė kyla iš savo puikybės kupinos savivalės paaukojimo. Šv. Tomas pateikia panašią įžvalgą, aprašydamas paklusnumo vertę kaip kylančią iš savo savivalės (t. y. valios veikti nepriklausomai nuo Dievo) paaukojimo. Tačiau šv. Ignacas aiškiai nurodo, kad aukojama turi būti ne savivalė, o pats žmogiškas valios gebėjimas; žmogaus savivalę jis viso labo apibūdina kaip „menkos vertės“ auką. Tokia auka reikalauja savo valios pajungimo kito žmogaus valiai, todėl ją reikėtų suvokti kaip savęs apleidimą ir sunaikinimą. Šv. Tomas tinkamu paklusnumo objektu taip pat laiko vyresniojo įsakymą (2a2ae q. 104 a. 2 co., a. 2 ad 3), ir vertina paklusnumą, kuriuo siekiama užbėgti vyresniojo reiškiamai valiai už akių, tačiau toks paklusnumas, jo supratimu, priklauso ne nuo bendrų vyresniojo norų ar minčių, o jo įsakymo intencijos; kitais žodžiais tariant, tai yra įsakymo numatymas, vadovaujantis teisingu supratimu apie tai, koks įsakymas bus duotas. Taigi, šv. Ignaco nurodytą žemiausią paklusnumo lygmenį, kurio jis net nelaiko dorybingu, šv. Tomas laiko vienintele paklusnumo išraiška. Šv. Tomas moko, kad šv. Ignaco nurodomos aukštesnės paklusnumo formos apskritai nepatenka į paklusnumo dorybės ribas:

„Seneka moko (De Beneficiis iii), kad „klaidinga manyti, jog vergovė apima visą žmogų – geresnioji jo dalis yra nuo to atskiriama“. Vergo kūnas priklauso jo šeimininkui, tačiau jo siela priklauso tik jam pačiam. Atitinkamai, vidiniuose valios reikaluose žmogus yra įpareigotas klausyti tik Dievo, ne kito žmogaus.“ (2a2ae q. 104 a. 5 co.)

Šv. Tomas tuo nori pasakyti, kad pareigos būti nuolankiam ribotumas, vergų atžvilgiu pripažįstamas pagonio filosofo, a fortiori implikuoja ir pareigos būti paklusniam ribotumą apskritai. Šv. Tomas paklusnumo nelaiko ir dorybinga asmeninio asketizmo išraiška. Jis nesako ir to, kad klausyti mums nepatinkančio įsakymo yra kaip nors geriau, nei klausyti įsakymo, kurį vykdytume su džiaugsmu. Ir tikrai, kadangi teisinga linkme nukreipta valia siekia bendrojo gėrio, geras žmogus džiaugsis galėdamas įvykdyti deramą paliepimą, kadangi tokie paliepimai ir paklusnumas jų atžvilgiu egzistuoja bendrojo gėrio labui. Šv. Tomo manymu, paklusnumas neatlieka esminio moralinio vaidmens, kaip teigia Kontrrevoliucijos teologai. Jis nemano, kad visi geri darbai yra motyvuojami paklusnumo Dievui; jo teigimu, yra dorybių, kurių laikymasis eina pirmiau paklusnumo, tokių kaip tikėjimas, kuriuo grindžiamas religinis paklusnumas (cf, 2a2ae q. 104 a. 7 ad 3). Paklusnumas paprasčiausiai yra teisingumo dorybės išraiška, kuri savo ruožtu motyvuojama meilės Dievui, kai gaunamas dieviškas įsakymas, ir meilės artimui, kai įsakymą duoda vyresnysis. Abiejų šių rūšių meilė yra tiek fundamentalesnė, tiek ir platesnė sąvoka nei paklusnumas. Kadangi paklusnumo šaknys yra teisingume, o ne priešingai, paklūstant žmogui pirmiausia paklūstama įstatymui ir tik iš to išvedamas paklusimas vyresniojo asmeniui. Tačiau paklusnumas įstatymui reikalauja jo supratimo, todėl savo asmeninės nuovokos ir supratimo atsisakymas tik užkerta kelią tikram paklusnumui, o ne sąlygoja jį.

Vergiško paklusnumo samprata išliko standartu ir XX amžiuje. Adolphe'as Tanquerey savo plačiai skaitytame ir verstame (bei daugeliu atžvilgių puikiame) darbe Précis de théologie ascétique et mystique rašė, jog tobulos sielos žmonės, pasiekę aukščiausią paklusnumo lygmenį, pajungia savo nuovoką vyresniojo valiai net nenagrinėdami priežasčių, dėl kurių jiems duodamas vienoks ar kitoks įsakymas. Tokios sampratos išraišką galime matyti ir sulpicijaus Louiso Tronsono parašytame „Traktate apie paklusnumą“, kuriame šv. Ignaco mokymas pateikiamas kaip katalikiško mokymo paklusnumo tema viršūnė. Tai, kad sulpicijai perėmė jėzuitišką paklusnumo sampratą, yra itin svarbu dėl jų reikšmingo vaidmens seminarijose mokant kunigus nuo pat XVII amžiaus. Septyneri mokymo metai seminarijoje, universaliai reikalaujami Kontrreformacinės Bažnyčios, reiškė, kad tironiškas autoriteto supratimas ir vergiškas paklusnumo suvokimas giliai įsišaknijo šiuos mokslus ėjusių kunigų galvose. Sulpiciškų vadovėlių buvo atsisakyta po Vatikano II susirinkimo, tačiau jų diegta paklusnumo samprata gerai išsilaikė, kaip gali paliudyti bet kas, kas dirbo ar mokėsi seminarijoje. Pastaruoju metu šios sampratos įtaka tapo net stipresnė, turint galvoje tai, kad ji nebėra atsveriama katalikiškos filosofijos ir teologijos, anksčiau dėstytos seminarijose.

Žalingą tokios paklusnumo sampratos poveikį sustiprina tai, kad ja grindžiamoje bažnytinėje sistemoje visi vyresnieji kažkada pradėjo būdami pavaldiniais. Tuo metu jie išmoko vergiškų išgyvenimo ir kilimo bažnytinėje hierarchijoje būdų: meilikavimo, dviveidiškumo, žemiau jų esančiųjų bauginimo ir gėdinimo, bei slapukavimo. Jų paaukštinimas iš pavaldžiųjų į vyresniuosius iš esmės priklauso ne nuo jų kompetencijos užduotyse, kurias jie turi atlikti, o veikiau jų gebėjimo įgyti savo vyresniųjų palankumą. Štai dar vienas pavyzdys to, kaip Bažnyčios nuopuolis po Vatikano II susirinkimo prisidėjo prie žalingo tokios paklusnumo sampratos poveikio. Kai dvasininkai buvo atsakingi už dideles ir svarbias institucijas (mokyklas, ligonines, universitetus, parapijas su tūkstančiais tikinčiųjų ir išplėtotas organizacijas), apsieiti be aukštos kompetencijos buvo neįmanoma. Šis poreikis skatino saugotis tironiško autoriteto apraiškų, nes autoriteto duodami įsakymai privalėjo būti veiksmingi, o juos duodantys žmonės – žinoti, ką daro. Šiandien, daugelyje pasaulio vietų nunykus šioms svarbioms institucijoms, tironiškumas ir vergiškas mąstymas dvasininkijos gretose įsigalėjo daug plačiau.

Ši autoriteto teorija stebėtinai tiksliai paaiškina šiandieninę situaciją Bažnyčioje – tikėjimą išlaikiusių vyskupų ir kunigų nesugebėjimą oponuoti popiežiui Pranciškui. Tokia išvada yra labiau nušviečianti, nei padrąsinanti; jos dėka galime pamatyti, kad dėl Amoris laetitia kilusi krizė ir popiežiaus Pranciškaus palaikoma erezija nėra viso labo neatsakingai išrinkto popiežiaus sprendimų pasekmė. Hierarchijos negebėjimas pasipriešinti pražūtingiems popiežiaus veiksmams yra giliai Bažnyčioje įsišaknijusios sisteminės problemos rezultatas. Kitas, ne mažiau svarbus šios problemos padarinys, yra neortodoksiška popiežiaus Pranciškaus ir jo šalininkų programa. Jie nesiekia leisti išsiskyrusiems ir dar kartą susituokusiems katalikams suteikti komuniją, bet veikiau nužeminti komuniją, išskirtinai pačiam kunigui suteikiant galią nuspręsti, kada ją teikti, o kada ne. Šiam sprendimui suteikiami tokie abstraktūs kriterijai, kad esminiu sprendžiamuoju faktoriumi gali būti laikoma paties kunigo valia. Taip dieviškasis įstatymas apie santuoką ir Eucharistiją pakeičiamas kunigo autoritetu, įtvirtinant tokį beteisį ir todėl tironišką autoritetą vietoje paties Dievo autoriteto.

Taigi, priešinimasis šiai eretiškai programai negali apsiriboti grįžimu prie specifinių keturių kardinolų laiške minimų doktrinų laikymosi; šiomis pastangomis turi būti siekiama atstatyti teisingą įstatymo ir autoriteto supratimą. Ši užduotis reikalauja bendros Bažnyčios reformos. Tokios reformos įgyvendinimo būdai, švelniai tariant, kol kas nėra akivaizdūs, tačiau vien reformos poreikio pripažinimas yra visai nebloga pradžia.

Straipsnio autorius yra kanadietis teologijos licenciatas ir filosofijos daktaras. Jis studijavo filosofiją ir teologiją Oksfordo universitete ir Dominikonų filosofijos ir teologijos koledže Otavoje. Dirbo ir dėstė Oksfordo, Šv. Endriu bei kituose universitetuose bei kunigų seminarijose.

Versta iš Rorate-caeli.blogspot.com