Bronislovas Genzelis. „Buvau laisvamanis“

Lietuvoje pasirodė profesoriaus filosofo, politinio veikėjo, signataro Bronislovo Genzelio knyga „Politikos laisvamanio užrašai: sovietme...

Lietuvoje pasirodė profesoriaus filosofo, politinio veikėjo, signataro Bronislovo Genzelio knyga „Politikos laisvamanio užrašai: sovietmetis, Sąjūdis, nūdiena“ („Versmės“ leidykla). Knyga pasirodė tyliai, knygų mugės malonaus triukšmo užgožta.

Ar rengdamas knygą, ar kažką rašydamas spaudai, autorius paprastai stengiasi sugalvoti tokį pavadinimą, kuris patrauktų skaitytoją. Kartais mes, žurnalistai, net esame kaltinami, kad, siekdami „įsipiršti“ potencialiam skaitytojui, savo rašiniams kartais, ir ne kartais taip pat, sugalvojame pavadinimą, nieko bendra neturintį su pačiu rašinio tekstu. Aš, žinoma, nesakau, kad Genzelis yra toks žmogus, kuris norėtų ar turėtų kam nors pirštis: „Aš - laisvamanis - imkite mane ir skaitykit!“ Genzelio knyga gali būti apskritai be pavadinimo - ją vis tiek imsime ir skaitysime.

Būtent taip ir padariau - paėmiau ir perskaičiau. Visaip skaičiau. Pirmiausiai skaičiau nuo pradžios iki galo. Įdomu. Paskui bandžiau atsiversti atsitiktinius knygos puslapius - vis tiek įdomu. Dar paskui bandžiau pažaisti pavardžių rodykle - oho, kokia enciklopedija: Adamkus, Barkauskas, Bičkauskas, Brazauskas, Bumblauskas, Čepaitis, Eismuntas, Gorbačiovas, Juozaitis, Kostkevičiūtė, Landsbergis, Ozolas, Sniečkus, Svarinskas, Šepetys, Šleževičius, Terleckas, Zimanas - daug daug mūsų ir ne vien mūsų veikėjų, knygos autoriaus „apčiupinėtų“ asmenine patirtimi iš visų, kartais visai nelauktų, pusių. Kelias dienas sau leidau turėti malonumo - „maudytis“ trijuose šimtuose laisvamanio Genzelio knygos puslapių.

Knygos pasirodymo proga susitikau su profesoriumi ir laisvamaniu Bronislovu Genzeliu. Deja, ligoninėje, kur jis gulėjo po antros sunkios operacijos.

- Mielas profesoriau, man tikrai patiko jūsų knyga, bet malonėkite nesupykti, jeigu pokalbį su jumis pradėsiu nuo priekabiavimo...

- Žinoma, žinoma... Taip įdomiau.

- Laisvamanių gali būti įvairių. Tų, kurie „laisvai“ manė, bet niekas iki šiol nesužinojo, ką ir kaip manė. Tų, kurie „laisvai manė“, bet apie tai mes sužinojome tik po jų mirties. Ir buvo laisvamanių, kurie manė ne tik laisvai, bet ir garsiai. Ir savo garsiu manymu padėjo Lietuvai būti net tada, kai jos de jure nebuvo. Tai kuris laisvamanis esate jūs, profesoriau Genzeli?

- Tie, kurie laisvai, bet garsiai manė, o tai reiškia, ėjo į didesnę ar mažesnę konfrontaciją su esamybe, galiojančiomis pažiūromis, manyčiau, jau vadintini disidentais. O laisvamanis tik kitaip mąsto, jo pažiūros gali būti uždaros ne tik visuomenei, bet netgi savo artimųjų ratui. Jis apskritai viešai nereiškia savo pažiūrų, nes kiekvienas žmogus yra daugiau ar mažiau konformistas. O jau disidentas - tas, kuris netyli.

- Ar tik nenorite pasakyti, kad Genzelis visada kitaip manė, bet tylėjo? Ir manote, kad mudviejų beveik pusę šimto metų nenutrūkstanti pažintis man leidžia tuo tikėti?

- Na... ne... Kad tylėjau, negalėčiau sakyt. Bet tiesioginės konfrontacijos vengiau - mano tikslas visada buvo pasiekti pozityvių rezultatų. Bet skaitydamas knygą jūs negalėjot nepastebėti, kad man teko susidurti su įvairiom, dažnai labai nemaloniom situacijom, bet man dauguma atvejų pavykdavo į krantą išlipti sausam - tarp valdžios žmonių, ypač ideologų, vis pasitaikydavo žmonių, su kuriais esame buvę bendramoksliai ar buvome bendraminčiai. Tai jų dėka galėdavau jaustis kiek laisviau. Be to, anuomet aš paprastai kritikuodavau ideologiją, kuri dažnu atveju net komunizmo kanonų neatitikdavo.

- Štai jūsų bendramokslis Maskvos universitete Romualdas Grigas, būsimasis akademikas, atviriau apie jus man yra pasakojęs. Knygoje rašote, kaip Maskvoje studentai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos susibūrėte į klubą „Balticum“. Buvote vienas klubo organizatorių ir vadovų. Oficialiai klubas propagavo Baltijos šalių liaudies muziką, o patyliukais kai kurie jo nariai ėmėte šnabždėtis apie Jugoslaviją - ar nederėtų jos pavyzdžiu sukurti Pabaltijo Socialistinių Respublikų Federaciją!.. Keli klubo nariai latviai net kalinio duonos dėl to paragavo... O jūsų vaidmuo?.. Grigas man jus charakterizavo maždaug taip: „Balticum“ užsiiminėjo kultūrine veikla, o tas Genzelis mums neretai įvarydavo nerimo - jis tiesiog reikalavo organizuoti vos ne politinį perversmą...“

- Na... Labai panašu į tiesą. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios turėjau dingti iš Maskvos. Pagrindinė.

- Tai kodėl apie tai neparašėte knygoje?

- Ai, paskui žmonės imtų manyti, kad noriu pasigirti savo jaunyste.

- Minėjote, kad turėjot moksladraugių ir bendraminčių, buvusių valdžioje, kurie padėjo jums neįkliūti. O ar kuris nors iš jų pasakė: „Broniau, esi be stabdžių“?

- Ne, tokių atvejų nebuvo. Tiesa, anuomet, jau dirbant Lietuvoje, kai kurių ideologų buvau koneveikiamas už viešai išsakytas ar straipsniuose publikuotas savo mintis. Apie tai knygoje šiek tiek yra.

- Netiesa. Juk dar Kaišiadorių vidurinėje mokykloje jūsų matematikos mokytojas vos ne tiesiogiai jums, ką tik baigusiam mokyklą, patarė: „Stok į matematiką. Nestok į humanitarinius mokslus. Žinau tavo būdą - įkliūsi.“

- Taip, taip. Ir paskui, kai aš jau studijavau filosofiją aspirantūroje, jis, mane sutikęs, priminė, kad gal būtų geriau, jei būčiau jo paklausęs. Ir dar pridūrė: „Bet ką dabar padarysi - specialybės jau nebekeisi.“

- „Svarbu, kad rašantys istorikai pajėgtų pajusti epochos dvasią.“ Ar šioje savo knygos citatoje jaučiate sąšauką su Justino Marcinkevičiaus „Mindaugu“? Juodasis ir Baltasis metraštininkai... Juodajam - duok faktą. Baltajam - atskleisk dvasią: parodyk žmogų, jo kančią, jo meilę, neapykantą...

- Be galo jaučiu. Viso pasaulio istorijoje tiek daug juodųjų metraštininkų. Todėl labai džiaugiuosi, kad mano knygą išleido „Versmės“ leidykla. Ji leidžia monografijas „Lietuvos valsčiai“. Tai daugiatomis leidinys apie Lietuvos miestus, miestelius, kaimus, vienkiemius. Įdomu tai, kad tuos tomus rašo ne vien istorikai, kraštotyrininkai, bet ir to krašto žmonės, besidomintys šalia jų gyvenusiais kaimynais, čia kūrusiais menininkais, kaimų ir miestelių šviesuoliais, galų gale savo giminės istorijomis. Būtent toje daugybėje jau išleistų tomų itin jauti istorijos ir toje istorijoje gyvenusių žmonių dvasią.

- Man dažnai kyla įtarimas, kad istorija apskritai nėra mokslas. Kad tai tik susitarimas... Vakar tuos pačius istorinius faktus buvo sutarta dažyti viena spalva, šiandien sutariame dažyti kita... O kaip dažysime rytoj?.. Priklausys nuo to, kas bus valdžioj?.. Bet juk tai nėra istorija.

- Vis dėlto, mano supratimu, tai mokslas. Tik jį visais laikais bandė, bando ir bandys paveikti tuo metu egzistuojanti viešoji opinija. Deja, istorija susiduria su tokiomis problemomis, su kuriomis joks kitas mokslas nesusiduria.

- Aš irgi su tokiom problemom susiduriu. Štai, pavyzdžiui, kai jūsų bendražygis Vytautas Landsbergis ėmė siūlyti kelti Gorbačiovo atsakomybės už nusikaltimus Sausio 13-ąją klausimą, ir dar pasigedo jo, jau sėdinčio teisiamųjų suole Lietuvoje, virš mano galvos irgi pakibo klausimas. Gal net keli. Jeigu likimas į svarbiausią TSRS postą 1985 m. kovo 11-ąją nebūtų atvedęs Gorbačiovo, kada būtų išaušusi mūsų „Kovo 11-oji“? Ir kas mes dabar būtume, kur būtume, kokie būtume? Ir kiek žmonių Lietuvoje, jeigu ji dar taip vadintųsi, šiandien žinotų profesorių Landsbergį? Tai pasakykite, profesoriau Genzeli, ar labai kvailas klausimas buvo pakibęs virš mano galvos?

- Klausimas protingas ir teisingas. Ir aš, pavyzdžiui, įsitikinęs, kad Landsbergį žinotų tikrai nedaug kas.

- Ačiū, profesoriau. Linkiu greičiau pakilti iš lovos. Mums jūsų reikia. Tokio laisvamanio.

Kalbino Ferdinandas Kauzonas


Susiję

Įžvalgos 4450486011815934361
item