Audrius Butkevičius. „Maskva bando nuversti Lukašenką“

„Vakarų ekspreso“ nuotrauka Svarbiausias praėjusios savaitės pasaulio politikos aktualijas ir vyravusias tendencijas „Respublikai“ kome...

„Vakarų ekspreso“ nuotrauka
Svarbiausias praėjusios savaitės pasaulio politikos aktualijas ir vyravusias tendencijas „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius.

- Baltarusijoje jau ne pirmą savaitę vyksta įvairūs bruzdėjimai ir protestai prieš Aleksandro Lukašenkos politiką, netgi svarstoma apie „baltarusišką Maidaną“. Kas kursto naują „revoliuciją“? Ar Lietuvai tai naudinga?

- Kaip ir Ukrainoje, Baltarusijoje šie įvykiai nėra savaiminiai, jie yra specialiai provokuojami. Tiek Ukrainoje, tiek Baltarusijoje pirmiausia provokuojama iš Rusijos pusės. Nors šis teiginys daug kam atrodys labai kontroversiškas, bet aš, kaip tų įvykių dalyvis, galiu visiškai atsakingai tai teigti. Baltarusijos atveju Maskva, panaudodama „spalvotųjų revoliucijų“ technologijas, bando nuversti A.Lukašenką ir pastatyti į valdžią sau visiškai lojalų marionetinį režimą. Ukrainoje jiems nepasisekė, nes jie tiesiog nesugebėjo įvertinti nacionalinio faktoriaus įtakų ir ukrainiečiai sugebėjo perimti iniciatyvą, kas sporto terminais vadinama „priešininko galios panaudojimu“, o Baltarusijoje, deja, tai gali pavykti, nes nacionalinis faktorius ten nėra tiek išreikštas kaip Ukrainoje. Trumpai tariant, Rusijos marionetinė vyriausybė Baltarusijoje yra pats blogiausias dalykas, kurį galėtų gauti Lietuva.

- Tačiau juk ne vieni rusai ten turi savų interesų. Europos Sąjunga, Lenkija ir netgi Lietuva ten remia įvairaus plauko opoziciją. Vadinasi, mūsiškiai savo rankomis pasitarnauja Rusijos interesams?

- Be abejo. Pagrindinis „revoliucijos“ šauklys yra vadinamoji „Chartija 97“, kuri sėdi Lenkijoje. Daugybė žmonių iš šios organizacijos mūsų yra tiksliai identifikuoti kaip žmonės, turintys ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis arba rusų propagandininkais. Šie ryšiai tęsiasi nuo pat vadinamosios „krištolinės nakties“ Minske, kai A.Lukašenka nemažai jų pasodino į kalėjimą, nepaisydamas to, kad tai smarkiai pablogins jo santykius su ES. A.Lukašenka buvo teisus, tačiau šiandien šie žmonės vėl atsigavę ir, kaip bebūtų gaila, su įvairių ES organizacijų parama jie bando destabilizuoti padėtį Baltarusijoje. Lietuvai iš to jokios naudos nėra, nes promaskvietiška marionetinė vyriausybė Baltarusijoje reikštų, kad Rusija įgauna naujų galimybių kontroliuoti Suvalkų koridorių, kad ji užima labai patogias pozicijas tiek Vilniaus, tiek Kijevo atžvilgiu. Baltarusija iki šiol darė viską, kad išsaugotų tą dalį savo suvereniteto, kurį dar galėjo išsaugoti, ir bent jau nesivėlė į įvairias rusiškas avantiūras - Moldovoje, Ukrainoje, Gruzijoje ir kitur, - o naujos marionetinės vyriausybės politika gali būti visiškai kita. Manyčiau, kad Lietuvai reikia būti labai aktyviai šiuo atveju, netgi kur kas aktyvesnei, nei ji buvo Ukrainos atveju. Turi būti staigiai formuojama ES politika galimų pokyčių Baltarusijoje klausimu.

- Pažvelkime į kitas šalis. Olandijoje vyko rinkimai ir dabar spėliojama, kodėl pralaimėjo arba nelaimėjo Gerto Vilderso (Geert Wilders) dešiniųjų partija.

- Paleista milžiniška propagandinė mašina padarė savo darbą. Olandai buvo išgąsdinti, nes jie nori ne palikti ES su jos galimybėmis, bet pagerinti ES pagal G.Vilderso modelį. G.Vildersas nepralaimėjo rinkimų - jis vis dėlto pateko į parlamentą ir tapo antra didžiausia politine jėga Nyderlanduose. Taigi galima sakyti, kad jis rinkimus laimėjo ne tokiu masteliu, nei norėtų, tačiau jis, be abejonės, darys didelę įtaką šalies politikai. Šiuo požiūriu padėtis yra nebloga. Į G.Vildersą valdantieji privalės atsižvelgti, o jis pats turės savo rankose gana svarbų instrumentą daryti įtaką ateinantiems rinkimams, nes ketveri metai netruks praeiti. Galiu tik pasakyti, kad jeigu kas nors ir laimėjo Olandijos rinkimus, tai tie „laimėtojai“ yra Europos duobkasiai. Rinkimus laimėjo žmonės, kurie nesuvokia, kad ES yra laidojama ne tokių žmonių kaip G.Vildersas rankomis, bet tų, kurie ignoruoja iškilusias problemas. Pirmiausia tai yra demografinio pobūdžio problemos, atsiremiančios į imigracijos klausimus. Tie veikėjai naiviai įsivaizduoja, kad senstančios visuomenės ir mažėjančios efektyvios darbo jėgos klausimus galima išspręsti įvežus į ES ar tą pačią Olandiją šviežią darbo jėgą iš musulmoniškų kraštų.

- Įdomi tokia „darbo jėga“, kuri nieko nedirba ir gyvena tik iš pašalpų...

- Apie tai ir kalba. Ydingi skaičiavimai, esą bet koks emigrantas vis tiek galų gale duoda tam tikrą ekonominę naudą, yra lygiai tokia pati kvailystė, kaip įsivaizduoti, kad žmogui skirti maisto produktai turi būti vertinami ne pagal juose esančių maistingų ir biologiškai aktyvių medžiagų kiekį, o pagal kalorijas. Vienu atveju žmogus yra prilyginamas krosniai, o kitu - valstybė yra prilyginama primityviam ekonominiam instrumentui, kur hipotetinė finansinė nauda yra sutapatinama su svarbiausiais valstybės ir tautos gyvenimo klausimais.

- Prancūzijoje taip pat artėja rinkimai, tik ten balandžio mėnesį bus renkamas prezidentas. Kaip nutiko, kad į svarbiausią valstybės postą neliko nė vieno visiškai švarios reputacijos kandidato? Juk ten dabar visi sukompromituoti neaiškiomis korupcinėmis istorijomis.

- Pirmiausia pasidžiaukime, kad pagaliau „demokratijos mokytojai“ tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Prancūzijoje parodė savo tikrąjį veidą. Kitą kartą, kai vėl išgirsime pamokslaujantį toną, su jais bus galima padaryti tą patį, kas paprastai daroma su ne vietoje pridergusiu kačiuku... Visiškai aišku, kad mes su savo demokratija ir ankstyvąja 1922 metų Konstitucija esame kur kas demokratiškesni negu visi šitie ponai, rinkimų metu sugebantys taip išterlioti vienas kitą purvu, kad netgi išrinkti jie vargu ar galės būti efektyviais lyderiais. Tačiau tai yra labiau sveika piktdžiuga. Deja, darosi akivaizdu, kad tiek JAV, tiek Europoje visiems rinkimams daroma didelė įtaka, tačiau blogiausia, kad rinkimuose yra naudojama nuolat kaupiama žvalgybinė informacija. Iki šių 2016-2017 metų rinkimų pastaruosius 70 metų tokių fokusų nebuvo. Taip, buvo pasidrabstoma skystu purveliu, tačiau totaliai kandidatai nebuvo naikinami pasitelkus specialiuosius duomenis. O dabar tai vyksta. Tai reiškia, kad kova už valdžią perėjo į visiškai naują lygmenį. Tai, kas bus valdžioje, jau nebėra gražaus susitarimo reikalas, vadinasi, artimiausiu metu tiek Europoje, tiek pasaulyje bus sprendžiami patys fundamentaliausi klausimai. Tie, kas bus prie valdžios vairo, pagaliau lems labai rimtus dalykus ir mūsų visų likimą.

- Tuo metu konfliktas tarp Turkijos ir Europos aštrėja. Šią savaitę Turkija pareiškė atsisakanti dalies įsipareigojimų ES migrantų stabdymo klausimu, motyvuodama tuo, kad Briuselis neįveda bevizio režimo Turkijos piliečiams. Kokių kozirių dar turi oficialioji Ankara? Ko tikėtis toliau?

- Be abejo, jie panaudos NATO kortą, nes aljanse visi sprendimai turi būti priimami konsensusu. Kadangi Redžepo Tajipo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) ypatingi santykiai su Vladimiru Putinu jau yra netgi ne vieša paslaptis, o akivaizdi realybė, tai NATO gauna naują hibridinio karo atmainą, kai panaudojant vieną iš jos narių yra stabdomi visi sprendimų priėmimo mechanizmai. Taigi Turkija tą jau pradėjo daryti ir klausimas bus plėtojamas visu tempu. Belieka apgailestauti, kad pučas Turkijoje nepavyko...

- Įdomūs reiškiniai toliau vyksta Jungtinėse Valstijose. Štai Donaldas Trampas (Donald Trump) paviešino savo 2005 metų mokesčių deklaraciją, iš kurios matyti, kad jis per metus sumokėjo 38 mln. dolerių mokesčių. Tą pačią dieną liberalioji žiniasklaida buvo parengusi reportažą, kad jis sumokėjo vos 1,5 mln. mokesčių, tačiau reportažą teko skubiai atšaukti, nes melas tiesiog pernelyg aiškiai badytų akis. Ko verta tokia prieš prezidentą nukreipta propagandinė „žiniasklaida“ ir ko tokiu melu siekiama?

- Mes negalime šios situacijos išskirti iš bendro įvykių konteksto. Tai, ką mes ką tik kalbėjome apie specialiųjų tarnybų duomenų panaudojimą rinkimuose ir politiniame procese, lygiai taip pat pritaikoma ir laikotarpiu po rinkimų, siekiant D.Trampą kompromituoti ir anksčiau ar vėliau sukurti prielaidas su juo susidoroti surengiant kokį nors „impičmentą“. Tokia „žurnalistika“ čia tėra instrumentas. Jeigu patys rinkimų mechanizmai, lyderiai ir jų aplinka yra šitaip veikiami šventų švenčiausio demokratijos proceso, t.y. rinkimų, metu, tai galvoti, kad nebus veikiama žiniasklaida, būtų naivu. Kaip minėjau, smagi piktdžiuga apima tik dėl to, kad mūsų „demokratijos mokytojai“, aiškinantys, kaip mes turime kovoti su politine korupcija, pagaliau galės visa tai pritaikyti sau patiems... Bet esmė yra kitur - ką visa tai rodo? O tai rodo, kad kova dėl valdžios tapo tokia intensyvi, jog klausimas, kas stovės prie pagrindinių svertų, yra šiuo momentu svarbiausias pačiam pasaulio likimui. Visa tai galima prilyginti kritiniam taškui, nes mes esame apimti didelės krizės, po kurios viskas turi pasisukti arba viena, arba kita kryptimi. Politiniai procesai tiek pritvinko, kad tuoj pat šitas skaudulys plyš, ir kas valdys tą naujai besiklostančią situaciją, tampa ypatingos svarbos reikalu, o tai ypač svarbu tiems, kurie valdo didelius pinigus. Čia yra diagnozė. Todėl į šitą karą metamos visos pajėgos, o į mūšį eina netgi visi seniai...

Kalbino Ričardas Čekutis


Susiję

Įžvalgos 9012273656695977415
item