Bronius Juospaitis-Direktorius. Žiauri praeitis kai kam atrodo kaip prasimanymas

B. Vertelkos nuotr.

Viename iš Panevėžio Ramygalos gatvės daugiaaukščių gyvena pokaryje septynerius metus partizanavęs ir 15 metų sovietiniuose lageriuose iškalėjęs Vyčio kryžiaus Komandoro ordinu apdovanotas dimisijos kapitonas Bronius Juospaitis-Direktorius. 92-uosius savo gyvenimo metus pradėjęs senolis turi puikią atmintį. Su šiuo garsiu panevėžiečiu kalbasi žurnalistas Bronius Vertelka.

Gyvenimo pradžia

– Savo gyvenimo metus skaičiuojame nuo gimimo. Kur jūsų gimtinė? Ar didelėje šeimoje augote?

– Gimiau netoli Ramygalos, Rimaisų kaime, ūkininko šeimoje. Augome keturi vaikai: trys broliai ir sesuo. Ji buvo vyriausias vaikas šeimoje. O vyriausiasis iš brolių žuvo 1948 metais partizanaudamas. Kitas brolis mirė, jau man grįžus iš lagerio, nors buvo jaunesnis. Iš brolių aš buvau vidurinis.

– Vaikystė dažniausiai piešiama šviesiomis spalvomis. O kokia jūsų ji buvo?

– Mano vaikystė nebuvo lengva. Turėjau 10 metų, kai ugnis sunaikino net penkias Rimaisų kaimo sodybas. Kaimas dar nebuvo išskirstytas į vienkiemius, o trobesių stogai beveik vienas su kitu jungėsi. Po gaisro iš mūsų sodybos liko tik kluonas, stovėjęs tolėliau.

Tėvo sesuo gyveno Dvariškių kaime netoli Truskavos. Ji buvo ištekėjusi už Lietuvos savanorio, apdovanoto Vyčio kryžiumi. Teta savo vaikų neturėjo. Kadangi mūsų šeima gyvenimui tinkamos pastogės neteko, tai teta sutiko mus priglausti. Dvariškių kaime gyvenome pustrečių metų. Užsimanius grįžti į Rimaisus, ten statytis nebegalėjome, kadangi kaimą išsibarstė į vienkiemius. Paėmęs sklypą, tėvas pradėjo kurtis.

Mokslus nutraukė… kamuolys

– Kilnojimasis iš vienos vietos į kitą tikriausiai trukdė mokslams?

– Kilus gaisrui, mokiausi Žudžių pradinės mokyklos antrame skyriuje. Namai degė prieš Šv. Kalėdas, todėl, išsikėlus gyventi kitur, man mokslai susitrukdė metams. Kitais metais ėmiau lankyti mokyklą Truskavoje.

Kai ėjau į penktą skyrių Ramygaloje, jau užėjus sovietinei valdžiai, komjaunuoliai ėmė visaip mane ignoruoti, kadangi tėvas turėjo 41 ha žemės. Kartą spardant kamuolį sporto salėje, juo pataikė į ant sienos kabėjusį Stalino portretą, padarytą iš popieriaus. Duždamas stiklas jį perpjovė. Tai mačiusieji ėmė šaipytis iš manęs. Vienas mokytojas patarė kuo greičiau dingti iš mokyklos. Tokie buvo laikai.

– Kaip vertinate tuometinį mokslą?

– Lietuvai tapus savarankiška valstybe, pirmiausia buvo atkreiptas dėmesys į švietimą. Buvo dėtos didžiulės pastangos jaunųjų šalies piliečių mokymui. Kad nereikėtų vaikams eiti toli į mokyklą, jas kūrė ne vien miesteliuose, bet ir kaimuose. Pats pradėjau lankyti mokyklą Barklainiuose, paskui – Žudžių kaime. Kelias tada man sutrumpėjo trimis kilometrais ir beliko eiti tik 1 kilometrą. Nuo pat pirmos klasės mokytojai skiepijo tautinę dvasią. Taip auklėjo tėvai ir Bažnyčia. Veikė angelaičiai, ateitininkai, skautai.

Okupantai yra okupantai

– Kai okupavo rusai, keitėsi ir Lietuvos gyvenimas. Buvote jau paauglys, tad kokie prisiminimai išliko apie tą laikotarpį?

– Sovietų valdžia parodė savo tikrąjį veidą. Prasidėjo persekiojimai, ėmė atiminėti žemes. Tėvas dėl to nesijaudino, sakydamas, jog turtas užgyvenamas. Bet nebebuvo ugnelės kažką kurti. Galėjo palaikyti didžiausiu priešu, jeigu stengsiesi padaryti kažką geriau, gražiau. Prasidėjo ir trėmimai. Kančiai į nežinią vežė Lietuvos šviesuomenę. Nežinojai, kokia naktis tavęs laukia, ar prabusi savo namuose? Prasidėjus karui su vokiečiais, traukdamasi sovietinė armija, sovietinės valdžios garbintojai žudė žmones… Daugybė niekšybių tuomet buvo padaryta.

– Vokiečiams išvijus bolševikus, buvo tikimasi, kad gyvenimas pagerės. Bet turbūt okupantas lieka okupantu, kokia spalva jis besidažytų…

– Vokietis nelabai aiškinosi, kas yra kaltas. Kilus ginčui, kaltas liks lietuvis, bet tik ne vokietis. Jautėme, kad karas bus ilgas, juk tokios Sovietų Sąjungos platybės. Pajutus, kad karą vokiečiai pralaimės, reikėjo galvoti apie savo šalies ateitį. Vyravo mintis, jog Lietuva bus atkurta prieškario laikų ribose. Tačiau Vilnius tuo metu priklausė Lenkijai, todėl jį lenkai galėjo norėti atgauti. Čia gražiai pasidarbavo buvę nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkai. Jie ragino rastų ginklų neatiduoti okupacinei valdžiai, juos slėpti, sutepti ir paruošti galimai kovai. Gera priedanga tam tapo vokiečių organizuoti žemės ūkio kursai. Man juos teko lankyti Ramygaloje. Tarp mokytojų buvo Lietuvai ištikimų karininkų.

Karui baigiantis – į mišką partizanauti

– Karas ritosi į Vakarus, rusams reikėjo kareivių, tad į jų gretas galėjo pašaukti ir jus. Ką darėte?

– Turėjau apsispręsti: į rusų kariuomenę ar į mišką patraukti. Pasitariau su vyresniuoju broliu, kuris jau buvo grįžęs iš P. Plechavičiaus sukurtos armijos – Vietinės rinktinės. Nusprendėme netarnauti bolševikams. Mėnesį kitą miškelyje prie namų slapstėmės. Rudenį, atvėsus orams, ėmė kurtis partizanų būriai prie bažnytkaimių, didesnių kaimų.

– Kur buvo pirmoji Jūsų partizanų stovykla?

– Miške (kur dabar stumbrynas) apsistojo S. Eitminavičiaus-Rupūžėno būrys, turėjęs apie 140 partizanų. Čia buvo įrengtos penkios žemines, kiekviena jų – 10–15 m ilgio, 3–4 m pločio ir 2 m gylio. Lubos – iš storų rąstų ir užpiltos žemėmis. Poilsiui ir miegui žeminėse buvo padaryti gultai iš karčių, 0,5 m nuo žemės. Ant jų – eglišakės, kad nespaustų šonų. Aplink visą stovyklą zigzagais ėjo grioviai, skirti gynybai. Dieną ir naktį viskas buvo saugoma ginkluotų žmonių. Be vado leidimo niekas negalėjo išeiti už stovyklos teritorijos. Čia vyravo kariška drausmė ir tvarka.

– Kiek išbuvote toje stovykloje?

– Rusų štabas buvo įsikūręs eiguvoje (kur dabar stumbryno administracija). Čia eiguliu dirbo mums patikimas žmogus, o jo sūnus partizanavo. Jis žinojo, kur yra mūsų stovykla. Tas eigulys mokėjo lenkų kalbą, todėl suprasdavo, ką šneka rusų karininkai. Iš jų išgirdo, kad čia kažkur turėtų būti 500 atsilikusių vokiečių kareivių. Rusai laukė pastiprinimo, kad galėtų juos apsupti ir sunaikinti. Apie tai mums suskubo pranešti tas eigulys. Nelaukdami rusų puolimo, patraukėme į Upytės pušyną. Gaila buvo palikti taip įtvirtintą stovyklą. Taip prasidėjo tikrasis partizaninis gyvenimas: dieną – čia, naktį – kitur. O mūsų stovyklą rusai išsprogdino. Iki šių dienų išliko jos buvimo žymės.

Pirmasis kovinis krikštas

– Kada stojote į pirmąsias kautynes?

– Buvome apsistoję netoli Gudeliukų ežero. Turėjome žemėmis apipiltą būdą, kurioje tilpo visas nedidelis būrys. Kartu su mumis partizanavo buvęs Lietuvos savanoris, kuris mums, jauniems, vos perkopusiems 20 metų slenkstį, atrodė labai garbaus amžiaus. Kad nereikėtų eiti sargybos ar į žvalgybą, jis atliko virėjo pareigas. Vieną rytą man išlindus iš tos būdos, virėjas klausia, kokią porciją įdėti. Duodu jam karišką katiliuką ir tuo metu išgirstu rusiškai tariant: „Ei, vaikinai, rankas aukštyn“. Grįžteliu: stovi du rusų kareiviai su automatais. Krisdamas aukštielninkas išsitraukiu pistoletą ir šaunu į juos, o nekviesti svečiai paleidžia šūvių seriją. Kaip buvo prie katilo pasilenkęs virėjas, ten ir liko. Turėjau gerą pamoką: niekada nepalikti automatinio ginklo, visada laikyti jį prie savęs. Per tas kautynes žuvo 5 mūsų būrio partizanai. Buvo aišku, kad stovyklos vietą išdavė. Rusai prie jos prisėlino, nudūrę sargybinį. Į šiltus kariškus kailinius įsisiautęs, šis tikriausiai ryte prisnūdo.

Rūsti kasdienybė

– Dieną tai dar nieko, bet, atėjus vakarui, kur galvą partizanui priglausti?

– Būdavo, jeigu nelyja, miegi po eglaitėmis. Žiemą gultą ruošiesi prisilaužęs jų šakelių. Miegi po du: viena milinė – ant kojų, kita užsikloji. Jeigu nešiojiesi palapinę, tai ir ja užsikloji. Jauni buvome, nesušalome. Kad kojoms nebūtų šalta, naudojome popierių. Pirmiau jį apsivyniodavome, o ant jo – autkojus. Taip į batus įsistojus nebūdavo šalta.

– Kaip apsirūpindavote maistu?

– Po karo, jeigu šeimose būdavo į partizanus išėję jų artimieji, giminės, didelių sunkumų apsirūpinti maisto gaminiais nebūdavo. Lietuviai – darbštūs, sugebėjo užsiauginti ir pasitaupyti. Prievartos būdu sukūrus kolūkius ir atėmus asmeninių ūkių gyvulius, apsirūpinimas maistu tapo opia bėda. Tokia neteisybė nuskurdino valstiečius. 1948 metais mane paskyrus Vėtros būrio vadu, pradėjome nusavinti valstybinių ūkių raguočius ir kiaules. Paimdavome jų ne po vieną. Nuveždavome pas patikimus žmones ir prašydavome, kad išdarinėtų, išrūkytų lašinius ir kumpius. Likdavo ir jiems už darbą. Rinkdavomės toliau gyvenančius, kurių sodybos gražesnės, kluonai didesni. O ūkių ūkvedžiams išduodavome kvitą, kiek ir ko nusisavindavome, ir ragindavome juos pristatyti saugumui. Mano būryje buvo 16 kovotojų, tad atsargomis žiemai apsirūpindavome. Padėjo ir tai, kad buvau ūkininko vaikas, žinojau, jog žiemai reikia ruoštis iš anksto ir rūpestingai.

– Kaip tą maistą paskui susirinkdavote?

– Žinojau, kur ir kiek maisto atsargų palikta. Naudojomės rogių keliu. Stovykla turėjo arklį. Jeigu artinantis prie sodybos suloja šuo, šeimininkų prašome jį nutildyti. Žinote, kokį triukšmą skalikas sukeltų, jeigu jį palaikytų ir kitų kiemų šunys? Ypatingai šąlant, žinote, koks būna garsas? Tik mums susikrovus, kas reikalinga, sodybos šeimininkas paleisdavo šunį. Užtat jokio įtarimo, kad čia kažkas lankėsi, jokio pėdsako. Tą patį darydavome ir apsirūpindami duona. Kas būtų, jeigu jos prašytum pas 10 ūkininkų ir gautum po puskepalį? Užsiprašydavome pas vieną, kad iškeptų visą krosnį – 5–6 kepalus. Kada atvažiuosime pasiimti, bus pranešta. Savo rėmėjus ragindavome irgi naudotis mūsų miltais. O taupumo mokiausi iš savo tėvo ūkininko.

Mokinės sukurtas slapyvardis

– Tikriausiai vienintelis iš Lietuvos partizanų turėjote Direktoriaus slapyvardį. Iš kur jis atsirado?

– Persikėlę iš Juodžių miško į Upytės pušyną, pristigome duonos. Dviese užsukę į vieną sodybą, radome dvi mergaites. Viena – Uliūnų mokyklos septintokė, kita, augesnė, namuose dirbinėjo. Prisistatėme kaip bėgliai iš kariuomenės. Mato: civiliniais rūbais apsirengę, bet nepažįstami. Davė pusę kepaliuko duonos. Mums išeinant pasakė: jeigu būtume vėliau užsukę, tai ir didesnį kiekį jos būtume išsinešę, nes ketino šviežios duonos išsikepti. Po kurio laiko į tą sodybą užsukome visu būriu. Lempos nedegė, nes iš tolo būtų matyti. Šeimininkai dairosi, nežino, su kuo kalbasi. Jų dukros irgi į mus žvilgčioja. Aš sakau, kad ne iš to krašto esame. O moksleivė atsikerta, kad aš jai esu pažįstamas, juk Uliūnų pradžios mokyklos direktoriumi dirbau. Iš tikrųjų, slėpdamasis nuo areštavimo, tos mokyklos direktorius buvo išėjęs į mišką. Prieblandoje mergaitei pasirodė, kad aš tos mokyklos direktorius ir esu. Tai išgirdę, būrio vyrai ėmė kvatoti. Taip man prilipo Direktoriaus slapyvardis.

Gyvenimas miške

– Iš savo tėvų žinojau, o ir pačiam teko pažinti, bendrauti su tokiais, kurių šeimos buvo išžudytos pokaryje. Po nakties kaimynai jas rasdavo kraujo klanuose. Nejaugi juo buvo susitepę partizanai?

– Kol nebuvo reikiamos drausmės, gal iš pykčio ar suvedinėdami asmenines sąskaitas, galėjo taip padaryti. Bet dažniausiai skrebai, prisidengę partizanų vardu, dažnai eidavo plėšikauti. Juos atpažinus, kad neliktų liudininkų ir kad jų nedemaskuotų, iššaudydavo visą šeimą. Taip paslėpdavo savo pėdsakus. Žudynėse dalyvaudavo ir sovietinių garnizonų kareiviai, atvesti skrebų. O kad nuteiktų žmones prieš miškinius, sovietinė valdžia skelbdavo, kad būtent jie taip žiauriai padarė.

Jau nuo 1945 metų rudens, prie partizanų apygardos štabo ėmus veikti karo lauko teismui, be jo nuosprendžio nieko nešaudydavo. Partizanai neturėjo teisės savavališkai ne tik nušauti, bet ir prigrasinti, prilupti parsidavusįjį sovietinei valdžiai. Apie tai turėjo pranešti savo dalinio vadui, šis – apygardos štabui. Tirti privalėjo ne dalinio vadas, kuris yra atsakingas už tą rajoną, bet karo lauko teismas. Tik teismas, remdamasis liudininkų parodymais, galėjo skelbti mirties nuosprendį. Vyčio partizanų apygardoje, žinau, tokią bausmę gavo trys žmonės. Patys partizanai be karo lauko teismo nuosprendžio slaptai nešaudydavo. Ką nors įtariant, kad šnipinėja, tarnauja sovietiniam saugumui, tokie pirmiausia partizanų vardu gaudavo įspėjimus.

– Partizanavimas – ne kultūringas pasivaikščiojimas po mišką, grožėjimasis gamta, bet pavojų, nepriteklių, įvairių išbandymų kupinas gyvenimas. Kas darosi šiandien, kai, rodos, gyvenk ir džiaukis, tik netingėk dirbti? Kur dursi – ten pavydas, godumas, neapykanta vienas kitam. Beveik nėra dienos, kad neišgirstum apie įvykdytą žiaurų nusikaltimą. Kaip Jūs, partizanu išbuvęs septynerius metus, sugebėjote nepalūžti, išlikti ištikimas Dievui ir Tėvynei?

– Ką šiandien turime, yra sovietinės valdžios pasekmės, jos palikimas. Kai buvo draudžiama tikėti į Dievą, nebūtais dalykais kaltinama Bažnyčia, netgi ištartas nepalankus žodis apie tuometinę santvarką buvo vertinamas kaip nusikaltimas. Visiems turėjo šviesti tik kaitri Stalino saulė. Tėvai turėjo slėpti, kad jų vaikai lanko bažnyčią. Buvo mokytojų, kurie stebėdavo, kas iš jų klasės ten eina. O jeigu mokinys apsivogė, kaimynui išdaužė langą, tai – tik visai menkas nusikaltimas. Toji karta augo be Dievo, be meilės Tėvynei. Ji neturėjo savo stiprių šaknų. Todėl mokytojai, atgavus laisvę, nieko blogo, bet ir nieko gero nepadarė. Didžiulė klaida padaryta, kad atgavus Lietuvai nepriklausomybę neįkūrė tautinės mokyklos, nuo pirmos klasės vaikams nebuvo skiepijamos tautinės idėjos.

Mano vaikystėje, pradėjus lankyti mokyklą, mokytoja Peleckaitė atėjusi į klasę primindavo, jog pavergtas Vilnius. Atsakydavome, kad eisime jo vaduoti. Už tėvų įdėtus centus pirkdavome ne saldainių, bet pašto ženklus po 10 centų. Priklijavęs pilną jų Vilniaus išvadavimui skirtą knygutę, galėjai patekti į ekskursijos sostinėn dalyvių gretas. Todėl dabar jaunoji karta auga kaip kokios piktžolės – be tikėjimo, be pagarbos vyresniesiems, be įsisąmonintos meilės Tėvynei.

Iš kovos lauko – ant Ramygalos aikštės „bruko“

– Jūsų partizaninė veikla baigėsi 1951 metų kovą. Kodėl ir kaip tai atsitiko?

– Buvau iškviestas į partizanų apygardos štabą ir tris dienas ten praleidau. Kol manęs būryje nebuvo, kažkokie vyrai sumanė pamedžioti, nors matomose vietose buvo išklijuoti apygardos štabe atspausdinti perspėjimai, jog čia draudžiama uogauti, grybauti ir medžioti. Su medžiotojais buvęs šuniukas užklydo į mūsų stovyklą. Atėjo vakaras, bet šis nesirengė niekur eiti. Tada vyrai šuniui ant kaklo pakabino išdžiovintą kiaulės pūslę, ją pripildę pupelių ir kitokių daiktelių. Pagąsdintas keturkojis nubėgo tarškėdamas. Man grįžus apie tai vyrai pasakojo juokdamiesi. „Ką jūs padarėte, juk tuo išsidavėte savo buvimo vietą“, – apstulbau. Bet ką bepadarysi, jeigu jau padaryta. Ėmėmės visų įmanomų atsargos priemonių.

Po savaitės prie stovyklos sulaikėme tris vyrus, ieškančius savo šuns, nors tie žinojo apie perspėjimus, kad čia draudžiama medžioti. Apklausinėjome po vieną, lyg ir neįtartini. Paleisi – gali išduoti. Vyrai ant kelių klaupė, atsiprašinėjo, žadėdami daugiau taip nedaryti. Vis dėlto ryžausi juos paleisti. Bet prigrasinau: išdavę mūsų vis tiek nerastų, nes iš čia išsikraustome. Taip ir padarėme. Savo arklį turėjome, dar kelis kitus gavome, tai su daiktais sniego keliu patraukėme į kitą mišką. Kelyje arkliams pavargus, nusprendėme pailsėti. Užsukome į sodybą, kur stovėjo gyvenamasis namas, kluonas ir molinis tvartas. Šeimininkas įtarimų nesukėlė, pasiūlęs šiaudų atsinešti iš pašiūrės. Svarbu, kad buvome šilumoje.

Ryte žmogus ragino neskubėti, bet paprašė mūsų arklio nuvažiuoti į kalvę. Auštant įbėgo sargybinis, ragindamas keltis: girdėjo kulkosvaidžių diskus barškant. Supratome: šeimininkas ne į kalvę, bet į saugumo būstinę Krekenavoje nulėkė. Mūsų buvo 16 ir gerai ginkluotų. Bet prieš mus – daugybė rusų ir tirštas rūkas. Paimti arklių iš kluono nebegalėjome. Girdžiu, kad vienas žuvo, kitas sužeistas. Peršauta dešinė ranka man atrodė kaip menkniekis. Bandome išsivežti. Nubėgus apie 200 metrų, partrenkė smūgis į krūtinę. Pliūptelėjo kraujas per gerklę. Manau – uždusiu. Bandau kišti sniegą į burną. Daugiau nieko neatsimenu.

– Paskui buvote numestas į Ramygalos aikštę…

– Apie tai išgirdau gal tik po 3–4 metų lageryje. Apie tai papasakojo toks Smetona nuo Pagirių. Jis buvo rezervinis partizanas. Ginklą į rankas imdavo tik esant būtinybei. Norėdamas sužinoti, ar nebus pažįstamų tarp numestų Ramygalos aikštėje, ten nuvyko. Tarp žuvusiųjų kūnų ir mane atpažino. Paskui tas pats Smetona buvo areštuotas. Sutikau jį perkeltas į lagerį Irkutsko srityje, Taišeto trakte. Aš jo nepažinau, o jis puolė prie manęs, apkabino ir sako: „Broniau, aš už tave buvau užsakęs šv. Mišias. Nei sapne nesapnavau, kad likai gyvas“.

Ligoninės, bet su skirtinga priežiūra

– Sąmonę atgavote Panevėžio ligoninėje. Ar supratote, kur esate?

– Atgavus sąmonę ir pramerkus akis man pasirodė labai šviesu. Priešais matau langą, o ant palangės sėdi kareivis su automatu ant kelių. Galvoju: kur aš esu, gal visa tai sapnuoju? Girdžiu, kaip už mano galvos kažkas sako, jog prabudau. Sėdėjęs prie lango prieina prie manęs kaip koks šešėlis, o aš vėl užsimerkiu. „Ne , dar miega“, – išgirstu jį sakant. Suprantu, kad už mano galvos – kitas ginkluotas sargybinis. Ligoninėje buvo tikrai gera priežiūra. Jokių priekaištų neturėjau nei mane operavusiam chirurgui, nei vaistus leidusioms seselėms. Viena buvo labai švelni kaip tikras angelas. Nepajusdavau, kaip į veną įdurdavo adatą. Kartą jos paprašiau, kad man suleistų stiprių vaistų. Supratusi, kad aš noriu gauti nuodų porciją, daugiau nepasirodė. Aš supratau, jog mažai vilties iš čia išsigelbėti. Po septynerių partizanavimo metų čia patekau būdamas būrio vadu. Tokiam nuolaidų nebus. O kita seselė, galbūt komjaunuolė, leisdama vaistus elgėsi šiurkštokai. Iš jos lūpų negirdėjau malonaus žodžio. Ką padarysi, ne visi gali būti vienodi.

– Nors ligoninės gydytojai prieštaravo, kad nesate visiškai pasveikęs, tačiau kaip kokį gyvulį įmetė į sunkvežimį ir išvežė į Vilnių. Kokios medicininės priežiūros sulaukėte Lukiškių kalėjimo ligoninėje, į ją atvežtas su stipria apsauga?

– Gulint ligonių perpildytoje palatoje, prabėgo savaitė, kita, tačiau niekas neatėjo manęs perrišti. Atsivėrė nesugijusios žaizdos, tarsi buvau numestas tyčia, kad gyvas supūčiau. Pasklido baisus dvokas. Čia man daug padėjo profesorius chirurgas žydas Zacharinas, Smetonos laikais Kaune turėjęs privačią kliniką. Jis jau buvo nuteistas 10 metų už tai, kad su savo kompanija norėjęs nuskristi į Izraelį. Tačiau juos apmovė, lėktuvą nutupdė Minske. Zacharinas irgi buvo po operacijos. Tikriausiai bijodamas, kad gali nuo manęs apsikrėsti, pradėjo bruzdėti, kad mane perkeltų į kitą patalpą arba rašysiąs į sveikatos apsaugos ministeriją ir saugumą. Tik tada atsirado kam perrišti mano žaizdas. Tas Zacharinas turbūt laisvėje turėjo galingų globėjų. Jis kalėjimo maisto normą atiduodavo man. Kiekvieną rytą jam atnešdavo valgyti iš laisvės. Su manimi pradėjo skaitytis ir kalėjimo ligoninės gydytojai.

Su svetima pavarde

– Kaip atsitiko, kad tapote Klioriu ar Masioku?

– Mano problema buvo ta, jog čia vadinausi ne savo, Juospaičio, bet Jono Masioko pavarde. Mat atgavęs sąmonę Panevėžio ligoninėje, ant savo lovos galo pamačiau riebiomis raidėmis užrašyta: J. Klioris. Nutariau nuslėpti tikrąją pavardę, tikėdamasis, kad mane kas nors išgelbės. Žinojau apie du čia gulėjusius partizanus ir saviškių į laisvę išvestus. Klioriu pradėjo vadinti ir mane aplankantys kariškiai. Tačiau apie tokį Kliorį nieko daugiau nežinojau, todėl vėliau sugebėjau pasivadinti Jonu Masioku. Toks partizanas buvo mano būryje, bet jau anksčiau žuvęs. Tapusį našlaičiu, jį užaugino svetimi žmonės. J. Masiokas ir aš buvome vienodo ūgio. Su tokia pavarde mane atvežė į Vilniaus kalėjimo ligoninę.

– Tikriausiai čia ir iššifravo kaip besinaudojantį svetima pavarde?

– Trečią kartą vedant pas tardytoją, koridoriuje sutikau mūsų krašto žmogų, dirbantį milicijoje. Nors buvo menkai apšviesta, prasilenkiant dar tyčia nusisukęs kostelėjau, tačiau kilo įtarimas, jog galėjo mane pažinti. Į savo kabinetą mane pakvietė dar Masioko pavarde. Paprašytas, kad užeitų kartu ir mano sutiktasis, jis pasakė, juk skuba ir vėliau užsuks. Prie tardytojo mane išmušė prakaitas. Paklaustas, kas atsitiko, išsisukau sakydamas, jog prastai jaučiuosi. Netrukus prižiūrėtoja mane nuvedė į palatą. Paskui tris paras nekvietė į apklausą. Naktį vis negalėjau užmigti. Kankino nerimas. Ar mane pažino, gal jau pasakė, kad aš ne tuo prisistatau, kas esu? Pasakyti tiesą ar ne? „Kas tau, Jonai, yra?“ – sunerimęs teiravosi klaipėdietis, palatos kaimynas, jau iškentęs tardymus. Išsipasakojau jam, kas mano širdį slėgė. Patarimo iš jo neišgirdau, bet pasakė: „Prasidės akistatos, atveš tavo krašto žmones“. Už tai, kad tardytojui pasakė vieną nepatikusį žodį, jam išlupo visus dantis.

– Ką tada nusprendėte?

– Prisipažinimas tardytojui, kad esu ne Masiokas, bet Juospaitis, per daug nenustebino: „Vadinasi, paties slapyvardis – Direktorius, bet kas tai galėtų patvirtinti?“ Atsakiau, jog niekas, kaimynai manęs nepažįsta, tėvai turėjo daug žemės, jie neleido man draugauti su mažažemių vaikais.

Vakare jau buvau iškviestas su daiktais, nors jų neturėjau. Kalėjimo ligoninė man paliko tik marškinius. Iš kažkur ištraukė prancūzų kareivio milinę su pilote ir kelnes nevienodo ilgio kiškomis. Tokį išvežė į Šiaulius, nes Panevėžio kraštas buvo jų srityje. Čia sužinojau, kaip atrodo pragaras.

Skirtumai tarp tardytojų

– Ką patyrėte Šiauliuose?

– Pulkininkas Mašinkovas (nežinau, ar tikrai taip jo pavardė skamba) nebuvo vertas plėšriausio žvėries vardo. Dvi su pusę savaitės nežinojau, kaip jo tardytas į kamerą patekdavau, bet tikrai ne savo kojomis nueidavau. Atsibusdavau apipiltas vandeniu, visas šlapias. Tardymai – tiktai naktį. Per tą laiką fiziškai buvau visiškai išsekintas. Kartą tarp budelių pamačiau ir moterį baltu chalatu. Nors kiek, maniau, atsipūsiu. Bet ir prie jos ne ką žiauriau kankino. Iš Šiaulių – vėl į Vilnių. Dar pagąsdino: Vilniaus saugume privers sakyti, ką žinau ir ko nežinau. Sostinėje pirmasis tardytojas man smogė į nosį todėl, kad aš Šiauliuose nesutikau pasirašyti tardymo protokolų. Su tokiu bjaurybe be prokuroro atsisakiau kalbėti. Tada skyrė naują tardytoją, apie kurį negalėčiau pasakyti blogų žodžių.

Beje, žiaurusis Šiaulių tardytojas sakė, jog teismo būsiu nubaustas 25 metams, galiu susimažinti juos, susikurti sau neblogą gyvenimą, jeigu tapsiu išdaviku. Atsakiau, kad geriau iš karto kulką gauti, kadangi esu invalidas, dirbti negalėsiu, o iš bado mirti nenoriu.

– Kas Jus taip nuteikė?

– Tai buvo ir tėvų įtaka. O krikštatėvis, tėvo sesers vyras, 1919 metais gynęs Lietuvą kaip savanoris, išmokė mane šaudyti iš kariško šautuvo. Jį turėjo būdamas Šaulių sąjungos Truskavos dalinio vadas. Mane, dešimtmetį, vesdavosi į buvusio bravoro pastatą, jau paverstą kluonu. Tai buvo senas, iš molio drėbtas, su 1–1,2 m storio sienomis ir pailgais langais statinys. Jis buvo pritaikytas kaip šaudykla – kulka pro tokią sieną neišlįs. Krikštatėvis gyrė, kad būsiu neblogas šaulys. Be to, užrištomis rankomis sugebėdavau surinkti detalėmis išardytą vokišką parabelį ir čekoslovakiškų gamybos šautuvą. Gal to ir nereikės, bet viskas, ką sugebi, valgyti neprašo.

– Argi tarnauti saugume galėjo ir padorūs žmonės?

– Pulkininkas Dorokovas per tardymus netgi nesusikeikdavo. Parodymus iš manęs stengdavosi gauti įtikinėdamas. Neneigiau, ką esu padaręs. Per tiek partizanavimo metų maistu, apranga, avalyne reikėjo pasirūpinti ne tik pačiam, bet ir savo dalinio vyrams. Iš kažkur ir kažkokiu būdu turėjau tai gauti. Neplėšikavau, o tai, ką paimdavau, išrašydavau kvitą, kurį ragindavau pristatyti saugumui. Tikrai, tardytojas vartė pluoštelį kvitų, kurie atspindėjo ir patvirtino mano „nuodėmes“. Partizanaujant buvo įvesta griežta konspiracija, todėl nežinojau, kur ir kuriuo metu laikosi apygardos, netgi srities ar kito būrio vadas. Susitikdavome su jais miške, per laiškelį, rastą pašto dėžutėje. Ten aptardavome tai, ko daugiau niekas kitas nesužinodavo. Tardytojui sakiau, kad į mišką išėjau todėl, kad atėjus rusams su žmonėmis buvo elgiamasi prasčiau nei su gyvuliais. Tai giliai užsifiksavo jauno žmogaus smegenyse. Aš negalėjau elgtis kaip žydai, sau išsikasantys duobes. Kol leido sveikata ir buvau laisvas, aš kovojau už savo Tėvynę.

– Kaip susikalbėdavote su tardytojais, juk rusų kalbos nemokėjote?

– Jau šiek tiek suprasdavau rusiškai, tačiau be vertėjo nekalbėjau. Kol jis verčia, aš jau apgalvoju tolimesnį atsakymą.

Lagerio „kurortai“

– Su abiem peršautais plaučiais ir sutrupintu dešinės rankos sąnariu patekote į lagerį. Kaip čia Jus sutiko, kaip įsitvirtinote tarp kalinių lietuvių?

– Nugabentas į Norilsko lagerį, kaip Šiauliuose gąsdino, taip ir radau: 12 mėnesių žiema, kas likę – vasara. Sniegas nedingsta net vasarą, tik nuokalnėse lopiniai atitirpsta. Sniego pusnys – juodos, apneštos anglies dulkėmis. Čia mane išgelbėjo bendrystė su lietuviais. Atvykęs tesvėriau 42 kg, kai laisvėje – 82–83 kg. Savo pavardę vėl turėjau pamiršti, tapau kaliniu F412. Tai bylojo užrašai ant kelnių, nugaros ir krūtinės. Sykį po darbo girdžiu ieškant vyro, kuris buvo sužeistas partizanaudamas. Užėjęs į sekciją, susipažinau su trim lietuviais. Pavaišino jie mane lašinių bryzeliu, dviem riekutėmis džiūvėsių ir kaimiškos dešros gabalėliu.

Vėliau taip ir kiti tautiečiai palaikė. Gydytoju dirbo irgi lietuvis, todėl kiekvieną rytą sanitarinėje dalyje manęs laukė stiklinaitė žuvų taukų. Kartą brigadininkas norėjo priversti, kad su porininku, smulkaus sudėjimo žydeliu, neštuvais neščiau šlaką į antrą aukštą. Atsisakiau remdamasis tuo, kad nesugijusi mano dešinioji ranka. „Jeigu toks ligonis esi, tai nešk atleidimą iš sanitarinės dalies“, – niršo brigadininkas. Matydamas, kad manęs neprivers įsikinkyti į neštuvus, jis ėmė grasinti fiziškai susidorosiąs. Griebiau laužtuvą, stovėjusį prie katilo smalos: „Na, pabandyk“. Lageryje autoritetą turėję lietuviai pasakė brigadininkui: „Be mūsų žinios neliesk Broniaus, nes su mumis turėsi reikalą“.

– Po Stalino mirties du kartus Jus vežė į teismą peržiūrėti bylos, tačiau bausmės laiko nesumažino. Mat buvote dalyvavęs ginkluotame pasipriešinime, tai atrodė kaip didžiausia nuodėmė. Tačiau ar kalinamas Irkutsko lageryje sugebėjote įgyti sau naudingų dalykų?

– Čia buvo medžio apdirbimo fabrikas, todėl norėjosi jame gauti lengvesnį darbą. Jau mokėjau rusų kalbą, ėmiau domėtis technika. Fabrike buvo reikalingi elektrikai. Įgijau šią profesiją. Dirbti patekau į elektros stotį, kur buvo garo mašinų, garo turbinų. Išlaikiau egzaminus garo mašinų mašinisto teisėms gauti.

Kai lankiau įvairius kursus, barake tuo metu kaliniai turėjo klausyti saugumiečio auklėtojo pliurpalų apie laimingą gyvenimą socializmo sąlygomis. Tiesa, kol buvau kursų klausytojas, netekau teisės gauti siuntinių iš laisvės, praradau ir galimybę nusipirkti maisto gaminių lagerio krautuvėlėje už 5 rublius per mėnesį (šiek tiek jų užsidirbau Norilsko lageryje). Bet ir čia man nusišypsojo laimė: profesinės techninės mokyklos vadovas ukrainietis pasiūlė eiti mokytis į atidarytą vidurinę mokyklą. Paklausinėjo jis iš matematikos, kitų dalykų. Nusprendė, kad tinku septintai klasei.

Tapęs septintoku, atgavau ir parastas privilegijas: nusipirkti prekių parduotuvėlėje ir iš laisvės gauti siuntinių. Mat, jeigu mokausi, vadinasi, taisausi, ieškau galimybių tapti tarybiniu piliečiu. Kalbėti rusiškai mokėjau, bet sunkiai ėjosi rašyba. Šeštadieniais, nors mokykla nedirbo, mane papildomai konsultavo rusų kalbos mokytoja. Taip įgijau pažymėjimą, kad esu baigęs 7 klases.

Grįžus į Lietuvą

–  Po 15 metų buvote paleistas į laisvę. Panevėžyje neregistravo, kadangi buvote nereabilituotas. Ką toliau darėte?

–  Viešosios tvarkos apsaugos ministerijai nusiunčiau prašymą, kad leistų apsigyventi Lietuvoje. Pasijutau taip, kad savo gimtinėje esu nepageidaujamas. Aiškinau, jog noriu paremti senutę mamą ir invalidę seserį. Prašymą pateikiau pačiam Justui Paleckiui. Vykau į Vilnių, norėdamas pas jį patekti. Išgirdau, jog jis šiuo metu esąs Maskvoje. Tada – į Viešosios tvarkos apsaugos ministeriją. Čia išgirdau, kad nieko prieš mano apsigyvenimą Lietuvoje neturi, kadangi civilių žmonių krauju nesu susitepęs. Turėjau laukti, ką nuspręs speciali komisija. Po mėnesio iškvietė į Panevėžio saugumą. Jis irgi neprieštaravo, bet lemiamą balsą dar turėjo tarti vietos valdžia. Pagaliau leido prisiregistruoti Vadokliuose.

– Kaip sekėsi įsidarbinti?

– Kol buvau nepriregistruotas, pažįstamų padedamas ne vieną darbą išbandžiau. O turėdamas „švarius“ dokumentus, įsidarbinau karinėse dirbtuvėse. Čia buvo reikalingi aviacinių variklių išbandytojai. Buvau išsilaikęs vairuotojo teises, turėjo neblogą supratimą apie įvairią techniką. Į darbą priėmusiam majorui buvo visiškai nesvarbu, kad grįžau iš lagerio kaip politinis kalinys. „Juk iš ten nepabėgai“, – sakė jis suprasdamas mano padėtį. Tačiau prie variklių išbandymo teišdirbau kelis mėnesius. Baisus triukšmas darbe sutrikdė miegą. Majoras apgailestavo, kad turįs atleisti tokį puikų specialistą.

– Kur dirbote paskui?

– Beveik 30 metų išdirbau Panevėžio autokompresorių gamykloje. Pradžioje priėmė elektriku, paskui – prie suspausto oro kompresorių remonto. Ir čia labai pravertė žinios, įgytos lageryje. Panevėžyje niekas nemokėjo išlieti babitinių guolių. Aš tokią patirtį įgijau Irkutsko lageryje. Ją sėkmingai pritaikiau ir Panevėžyje. Kaip gerą specialistą mane norėjo prisivilioti stiklo fabrikas. Paskui, jau sulaukęs brandžių metų, sukūriau šeimą. Žmona – nuo Jotainių. Išauginome dukrą, turime anūkę ir anūką.

Žiauri praeitis kai kam atrodo kaip prasimanymas

- Atgavus nepriklausomybę dainavote Panevėžio politinių kalinių ir tremtinių chore „Likimai“, Jums buvo patikėtos Vyčio apygardos partizanų vado pareigos, suteiktas dimisijos kapitono laipsnis. Turite stebėtinai gerą atmintį. Kas Jus, kaip buvusį partizaną, kaip laisvos Lietuvos pilietį, jaudina šiandien?

- Tai, ką teko išgyventi, giliai užsifiksavo sąmonėje. Esu dar gyvas dvasia, tačiau eidamas jau turiu pasiremti lazda. Ko benorėti, solidžių metų sulaukiau. Nesuteikė sveikatos ir sužeidimai. Gilūs tų laikų prisiminimai. Kada užsimerksiu, dings ir jie. Mano kartos išgyventos dramos dabartinis jaunimas neįsivaizduoja, laikydamas visa tai prasimanymu, gražiai sudėliota pasaka ar legenda. Ko norėti, kai jų tėvai augo prie sovietų, kur partizanai buvo vadinami banditais, žudikais, žmonėmis be jokios moralės, o skrebai, valdžios vadinti liaudies gynėjais, pateikiami kaip didvyriai.

Sovietai teigė, kad į miškus ėjo buožių vaikai, norėję susigrąžinti savo žemes, bei kiti įvairūs netikėliai. Ir dabar yra dalis Lietuvos gyventojų, kurie vos ne liaupsina sovietų valdžią. Sako, kad prie jos galėjo neblogai gyventi, kad tada buvo daugiau tvarkos, kad nesigirdėjo tokių žiaurių nusikaltimų. Trumpa jų atmintis. Lyg nebūta trėmimų, kai vagonuose mirusiųjų kūnus numesdavo vilkams, kai už valdžiai nepatikusį žodį ilgus metus galėjai sėdėti kalėjime.

- Niekas iš į mišką išėjusiųjų nežinojo, kas jų laukia, kada žus ir jų kūnai bus numesti ant miestelio grindinio pasityčiojimui, ar pakišti po velėna, arba nuskandinti pelkėje. Kas padėjo išsilaikyti dvasiškai?

- Dar 1947 metais Vyčio apygardos partizanų vadas Danielius Vaitelis-Briedis garsiai pasakė: „Neliko jokios vilties, jog atėję Vakarai mus išlaisvins. Kas turi galimybę pasikeisti dokumentus ar kažkur išvykti, gali pasinaudoti tuo. Jeigu registruosis – tik be ginklo. Jo atidavimas priešui prilygtų išdavystei. Kas lieka partizanų gretose, jų laukia tylūs kapai“. Per apsigalvoti duotą mėnesį išėjo trys iš maždaug 700 Vyčio apygardos partizanų. Pasidavusiųjų laukė žiaurūs kankinimai, sovietinių lagerių kameros. Todėl turėjome kuo brangiau parduoti savo gyvybes.

– Tačiau vis sklido žinios, kad vaduoti Lietuvos ateis amerikonai.

– Tokias legendas kūrė patys žmonės, taip norėdami nusiraminti. Jie buvo pasiilgę laisvės. Gal pradžioje ir buvo tikėjimas, kad Vakarai nepaliks mūsų sovietams. Tačiau įvyko kitaip.

– Į Lietuvą važiuoja NATO kariai su savo technika. Ar mūsų laisvę apgins jie?

– Iš savo gyvenimiškos patirties galiu teigti: nei amerikiečiai, nei anglai, nei prancūzai neis ginti Lietuvos. Padėti mums jie bus priversti tik tuo atveju, kai patiems taps riesta, kai mes padėsime gelbėti jų kailį. Pirmiausia patys turime pasitikėti savo jėgomis.

Kalbino Bronius Vertelka.

„XXI amžius“, 2017 02 17, Nr. 7