Viduklėje pagerbtas mons. Alfonso Svarinsko – „Tiesos žodžio generolo“ – atminimas

Sausio 26 d. – būtent šią dieną mons. Alfonsas Svarinskas buvo trečią kartą suimtas – Viduklės šv. Kryžiaus bažnyčioje buvo aukojamos šv. mišios Monsinjorui pagerbti. Šv. Mišioms vadovavo Kauno metropolitas arkivysk. Lionginas Virbalas. Drauge su juo šv. mišias koncelebravo arkivysk. Sigitas Tamkevičius, vyskupai Eugenijus Bartulis, Jonas Boruta, Jonas Kauneckas bei trylika aplinkinių parapijų klebonų ir bičiulių.

Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas įžangos kreipimesi priminė, jog šią dieną Bažnyčia mini šv. Timotiejų ir Titą – šv. Pauliaus bendradarbius, kankinius. Taip pat Bažnyčia mini ir pagerbia iškilų Bažnyčios sūnų mons. Alfonsą Svarinską, kvietusį būti tokiais tikėjimo liudytojais, kokie buvo šie iškilūs Bažnyčios žmonės.

„Mons. A. Svarinskas – mūsų krašto moralinis autoritetas, sielos vedlys, dvasinis mokytojas, kuklus, žmogiškas, šviesus, spinduliuojantis šiluma ir išmintimi, paprastas žmogus, didis patriotas, iškilus dvasininkas, lietuviškas Mozė, vedantis tautą į laisvę“, –  buvo rašoma kvietime.

Arkivysk. Sigitas Tamkevičius pamoksle, be kita ko, sakė: „Prisimenu, kaip prieš trisdešimt penkerius metus buvau pakviestas pilnutėlėje bažnyčioje pravesti rekolekcijas. Žinojau, kas šioje parapijoje yra šeimininkas… (Viešpats išsiuntė dar septyniasdešimt du mokinius ir nesakė, kad bus lengva: „Siunčiu, kaip avinėlius tarp vilkų. Misija visuomet bus pažymėta kryžiaus ženklu, nes mokinys ne didesnis už mokytoją. Jėzus aiškiai kalbėjo: „kas neima savo kryžiaus ir neseka manimi, nevertas manęs“.)

Šiandien susirinkome pagerbti buvusį Viduklės kleboną ir Lietuvos sūnų. (Lygiai prieš trisdešimt keturis metus jis buvo trečią kartą buvo areštuotas. Kalėjime išbuvo dvidešimt dvejus metus. Būsimasis palaimintas arkivysk. Matulionis kalėjo tik penkiolika metų. Verta prisiminti ir kitus kunigus bei pasauliečius, ėjusius Golgotos keliu. Viešpaties pakviestas studijavo Seminarijoje, bet KGB neleido užbaigti. Pajutęs pavojų, nuėjo tarnauti partizanų ryšininku: parūpindavo dokumentus, medikamentus, maistą. Po metų buvo sugautas ir nuteistas dešimt metų.)

Jį Abezės lageryje pašventino vysk. Pranciškus Ramanauskas. Grįžęs ištikimai tarnavo bažnyčioje.

(1958 m. vėl areštuojamas ir nuteisiamas šešeriems metams. Bekalint Aukščiausias teismas už akių jį pripažino ypač pavojingu recidyvistu. Neleido grįžti į Lietuvą, neleido eiti kunigo pareigų, turėjo priverstinai įsidarbinti. Tik po dvidešimt mėnesių leido dirbti Kudirkos Naumiestyje, vėliau – Igliaukos klebonu.)

1976 m. buvo paskirtas į Viduklę. Kaip ėjo pareigas, jūs geriau žinote. Uoliai atliko tai, kas buvo jam pavesta, rūpinosi blaivybe, jaunimo ugdymu, dėl to užkliūdavo sovietinei valdžiai. 1978 m. kartu su keturiais kitais kunigais įkūrė Tikinčiųjų Teisėms ginti Komitetą. Puikiai žinojo, kad tai jam geruoju nesibaigs. Tai liudija jo drąsą, ryžtingumą. 1983 m. sausio 26 d. kun. Alfonsas trečią kartą areštuojamas ir nuteisiamas septyneriems metams lagerio ir trejiems tremties metams.

(Bausmę atliko Permės srities lageryje Nr. 36. Dabar tame lageryje įrengtas Genocido muziejus.)

Bekalint Permės lageryje, sovietinė valdžia norėjo suniekinti kunigą ir pastatė apie jį filmą „Kas jūs, kun. Svarinskai?“. Tačiau žiūrovai matė jame nepalaužtą kunigą ir lietuvį.

(Kai norėdavo suniekinti, gaudavosi atvirkščiai. Kartą tardymo metu jį aplankė aukštas pareigūnas ir paklausė: „Kai jūs turėsit valdžią, turbūt mus sugrūsit į šituos rūsius?“. Svarinskas, turėjęs puikų humoro jausmą, atsakė: „Kai turėsim valdžią, čia laikysim bulves“).

1988 m., JAV prezidentas Ronaldas Reaganas susitikęs su Michailu Gorbačiovu, paprašė jo išlaisvinti kun. Alfonsą Svarinską. Iš kalėjimo jį išleido ir ištrėmė į Vakarus. (Gyveno Vokietijoje, lankė lietuvius, daug kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II.) Atgavus Nepriklausomybę, mons. Svarinskas sugrįžo į Lietuvą. Tarnavo Kauno kurijoje kard. Sladkevičiaus kancleriu, Aukščiausiojoje Taryboje, kariuomenės kapelionu.

Kažkas jį pavadino „Tiesos žodžio generolu“.

(Paskutinė jo darbo vieta – Kavarsko parapija.  Pareigingas, branginantis maldą, ištikimas Bažnyčiai ir Lietuvai. Jis nepripažino jokių kompromisų, o darantiems kompromisus, negailėjo kritikos. Tarnavusiems režimui, kvietė daryti atgailą. Jame nebuvo jokio drungnumo. Tuo jis žavi žmones… Istorijai įdomūs tie, kurie moka visiškai pasišvęsti savo idealams ir juos ginti. Minėdami monsinjorą, prašykime Viešpaties, kad visi būtume pareigos žmonės, visiškai ištikimi Kristui ir jo Evangelijai), – kalbėjo Ganytojas.

Po šv. mišių Viduklės klebonas kun. Albertas Stanulis nuoširdžiai padėkojo gausiai susirinkusiems už gražią šventę ir parodytą pagarbą buvusiam Viduklės klebonui mons. Alfonsui Svarinskui.

Bažnyčioje vykusiame minėjime vysk. Jonas Kauneckas prisiminė, kaip parapijiečiai ir bendražygiai susirinkdavo sausio 26-ąją melstis Viduklės bažnyčioje. (Po jų visi rinkdavosi Sopranų sodyboje vaišėms). Vyskupas papasakojo, kaip Svarinsko bijojo komunistinė valdžia ir KGB, kad tik jis neįkvėptų drąsos kitiems.

Vysk. Jonas Boruta prisiminė vadinamojo „Kryžkalnio“ dekanato kunigų pasitarimus, kuriuose pasidalindavo naujienomis ir koordinuodavo savo veiklą.

Minėjime prisiminimais dalinosi ir vysk. Eugenijus Bartulis, Raseinių rajono meras Algirdas Gricius. Raseinių meras priminė, kad Raseinių rajono taryba mon. A. Svarinskui suteikė Raseinių garbės piliečio vardą, o gražiausią Viduklės skverelį pavadino mons. Alfonso Svarinsko vardu.

Signatarų klubo vadovė Birutė Valionytė padėkojo Raseinių savivaldybės žmonėms, kad nuveikė tokį didelį darbą pagerbdami iškilų to krašto kunigą.

Po minėjimo mon. Alfonso Svarinsko parkelyje vysk. J. Kauneckas pašventinto Monsijoro bareljefą. Po iškilmingos ceremonijos svečiai susirinko agapėn Pionierių gatvės kavinėje.