Pirmoji Kalėdų oktavos diena: Viešpaties gimimas

Viešpats man pasakė:  „Tu mano Sūnus, pagimdęs esu tave šiandien“ (Kalėdų Nakties Mišių introitas) Liturginiai skaitiniai: ...

Viešpats man pasakė: 
„Tu mano Sūnus, pagimdęs esu tave šiandien“

(Kalėdų Nakties Mišių introitas)

Liturginiai skaitiniai:

Iz 9, 1–3. 5–6 – Mums kūdikis gimė, Galybių Viešpats mums duotasǃ

Tit 2, 11–14 – Viešpaties Jėzaus Užgimimas skatina mus pradėti naują, malonės gyvenimą.

Lk 2, 1–14 – Kristaus Gimimo istorija.

Nuo 194 m., sausio 6 d., Rytų krikščionys švęsdavo Epifanijos šventę (išvertus iš graikų kalbos Epiphaneia reiškia „apsireiškimas“). Jos metu iškilmingai būdavo švenčiamas Jėzaus gimimas, krikštas, pirmasis Viešpaties stebuklas Kanoje. Tačiau ilgainiui šie įvykiai buvo atskirti ir nuo V a. pradžios, nepaisant smarkaus Jeruzalės bažnyčios pasipriešinimo, Kalėdos ir Rytuose buvo pradėtos švęsti gruodžio 25 d. Tuo tarpu Vakaruose pirmosios Kalėdų (lotyniškai Natale - „gimimas“) Mišios gruodžio 25 d. buvo atšvęstos 336 m. Romoje. Tradicija švęsti vidurnakčio Mišias atsirado V a., o VII a. popiežius šv. Grigalius Didysis įvedė išvakarių vigiliją, Bernelių ir ryto Mišias. Gruodžio 25 d. nusistovėjo nes kovo 25 d. buvo Bažnyčios Tėvų laikoma Pasaulio sukūrimo, Kristaus Pradėjimo ir Jo mirties diena.

Bažnyčios žodis:

Dieviškoji meilė žmogui yra nepaprasta, ir tokia ji buvo nuo pat amžių: „Aš mylėjau tave amžina meile, todėl aš pasigailėdamas pritraukiau tave prie savęs.“ (Jer 31, 3) Bet iki šiol nežinota, kokia didi ir nesuvokiama ji iš tiesų yra. Ji pasireiškė tuomet, kai Dievo Sūnus pasirodė kaip kūdikis, gulintis tvarte ant šiaudų ryšulio: „Pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms.“ (Tit 3, 4). Graikiškame tekste rašoma: „Pasirodė ypatinga Dievo meilė žmonėms.“ Šv. Bernardas rašo, kad nuo pat pradžios Dievo galybė buvo regima pasaulio sukūrime, o jo išmintis – pasaulio valdyme, bet tik vėliau, Žodžio Įsikūnijime pasirodė, koks didis yra Jo gailestingumas.[6] Kol žmonės neišvydo Dievo, žmogaus pavidalu nužengusio į žemę, tol jie negalėjo suvokti idėjos apie dieviškąjį gerumą. Todėl Jis apsivilko mirtinguoju kūnu, kad, pasirodydamas kaip žmogus, aiškiai apreikštų žmonėms savo gailestingumą

Šv. Alfonsas Liguoris

Melskimės

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė. Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, kurio vardas Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi jo dėka įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną ­žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. Jonas apie jį liudija ir skelbia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Tas, kuris paskui mane ateis, anksčiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“. Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų. Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė.

Parengė kun. Robertas Urbonavičius


Susiję

Robertas Urbonavičius 4860214180557136058
item