Kun. Robertas Urbonavičius. Stovintis šešėlyje

Iš aukštybių rasokite, dangūs,  išlykite, debesys, Teisųjį!  Tegul atsiveria žemė  ir Gelbėtoją mums išdaigina. (Mišių introitas)...

Iš aukštybių rasokite, dangūs, 
išlykite, debesys, Teisųjį! 
Tegul atsiveria žemė
 ir Gelbėtoją mums išdaigina.
(Mišių introitas)

Sekant šių laikų patarimais – „realizuok save“, „tapk žinomas“, „būk pirmas“ ir panašiai – šventąjį Juozapą drąsiai galime laikyti tikru nevykėliu. Ar ne taip? Jis atsisakė realizuoti save, atsisakė visko, kas yra svarbu kiekvienam normaliam žmogui: vedybinio gyvenimo su žmona, tėvystės, garbės ir žinomumo. Evangelistai neaprašo nė vieno Juozapo žodžio, ilgą laiką Bažnyčioje jis buvo šešėlyje, greta Viešpaties Jėzaus ir Mergelės Marijos. Dar daugiau – II a. gimusi apokrifinė tradicija ilgam įtvirtino senuko Juozapo, kuriam Marija tiktų į anūkes, paveikslą. Dar ir dabar Rytų Bažnyčia šv. Juozapą laiko našliu, kuris turėjo vaikų iš pirmos santuokos ir vedė Mariją tik iš prievolės, nors biblistai sutaria, kad Juozapas turėjęs būti apie 20 metų vaikinas.

Tačiau būtent šis tylusis dailidė iš Nazareto yra pats tikriausias krikščionio pavyzdys ir ikona. Evangelijose Juozapas kalba ne žodžiais, bet veiksmais: Matas visada pabrėžia, kad gavęs paliepimą iš Viešpaties Juozapas ėjo ir atliko, kaip buvo nurodyta, neklausinėdamas, nesiginčydamas, nesvarstydamas, negalvodamas „o kaip aš?“ Daugumos iš mūsų kaip Jėzaus mokinių tragedija ta, kad mes kalbame vien žodžiais, bet ne veiksmais! Kiek daug įvairių dvasingumo kursų, rekolekcijų, grupelių, kiek religinių knygų, žurnalų ir interneto svetainių. Kiek daug šventųjų bei kankinių „ant popieriaus“, bet kuomet reikia konkrečioje kasdienybės situacijoje pasielgti taip, kaip moko Kristus, visas mūsų šventumas ir dievotumas išgaruoja. Ir Bažnyčioje pilna konkurencijos, lipimo per galvas, skirstymo į savus ir svetimus, apkalbų, dviveidystės, teisimo ir daug to, ko neturėtų būti, jei tikrai stengtumėmės būti Jo mokiniais.

Juozapas neprarado nieko. Tiksliau sakant, tai ko jis tariamai neteko, buvo mažiau nei garstyčios grūdelis, palyginant su tuo ką gavo: jis gyveno kartu su Jėzumi ir Marija, dalijosi su jais visais džiaugsmais bei vargais, buvo dieviškų Išganymo slėpinių liudininkas, Šventosios šeimos Galva ir Gynėjas. Galiausiai, kaip liudija pamaldi tradicija, jisai mirė Jėzaus bei Marijos Globoje. 

Prašykime šventojo Juozapo užtarimo ir pagalbos paskutinę Advento savaitę, kad jis palydėtų mūsų širdis prie Betliejaus prakartėlės, kur gimė Taikos kunigaikštis.

Štai Mergelė nešios įsčiose
ir pagimdys sūnų,
 ir jis vadinsis Emanuelis.
(Komunijos antifona)



Susiję

šv. Juozapas 2284394477825300535
item