Kun. Nerijus Pipiras. Mečislovas Reinys - Dievo Gailestingumo vyskupas
Arkivyskupas Mečislovas Reinys Biografijos bruožai Būsimasis arkivyskupas Mečislovas Reinys gimė 1884 metų vasario 5 dieną Daugai...
https://www.propatria.lt/2016/12/kun-nerijus-pipiras-mecislovas-reinys.html
 |
| Arkivyskupas Mečislovas Reinys |
Biografijos bruožai
Būsimasis arkivyskupas Mečislovas Reinys gimė 1884 metų vasario 5 dieną Daugailių parapijos Madagaskaro vienkiemyje. 1901 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1905 m. buvo išsiųstas mokytis į Peterburgo dvasinę akademiją. 1907 m. įšventintas kunigu. Baigęs mokslus Peterburge, 1909 m. Mečislovas Reinys išvyksta studijuoti į Belgijos filosofijos institutą prie Liuveno universiteto. 1913-1914 m. Strasbūro universiteto Teologijos fakultete pas profesorių Albertą Langą gilina žinias apologetikos srityje.
1914 metais, baigęs studijas, Mečislovas Reinys grįžta į Lietuvą. Skiriamas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vikaru, o 1916 metų rudenį pradeda Vilniaus kunigų seminarijoje dėstyti filosofiją. Būdamas Vilniuje, kunigas Mečislovas Reinys aktyviai dalyvauja Lietuvos tautinio atgimimo sąjūdyje. Minint nepriklausomybės paskelbimo pirmąsias metines, ta proga surengtame minėjime kunigas pasako ugningą kalbą. Netrukus 1919 m. raudonarmiečių suimamas ir penkis mėnesius kalinamas. 1922 m. išvyksta profesoriauti į kuriamą universitetą Kaune. Aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Krikščionims demokratams laimėjus Seimo rinkimus, 1925-1926 m. Mečislovas Reinys dirba Lietuvos Respublikos Užsienio Reikalų ministru. Jis pradėjo tvarkyti itin painius Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykius. Arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui patarus, dirbo trimis kryptimis: rūpinosi Lietuvos bažnytinės provincijos sudarymu; abipusės atstovybės buvimu; konkordato tarp Vatikano ir Lietuvos Respublikos sudarymu.
1926 m. Mečislovas Reinys popiežiaus Pijaus XI paskiriamas tituliniu Tiddi vyskupu ir Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso padėjėju-koadjiutoriumi. Vilkaviškio vyskupijoje jis dirbo iki 1940 metų, kuomet mirus Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio padėjėjui vyskupui Kazimierui Mikalojui Michalkevičiui, Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys paprašė Vatikano valstybės sekretoriaus Vilniaus vyskupu skirti lietuvį. Atsižvelgdamas į tai, 1940 m. liepos 18 d. Apaštalų Sostas vyskupą Mečislovą Reinį paskyrė tituliniu Cypselos arkivyskupu ir Vilniaus arkivyskupo padėjėju. 1947 m. birželio 12 d. suimtas, Ypatingojo pasitarimo prie SSRS MGB už „talkinimą tėvynės išdavikams, dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybinę agitaciją“ nuteistas 8 metams. Netrukus, su ypatingu konvojumi, griežtai saugomas, izoliuotas nuo kitų kalinių, buvo išvežtas į nuosprendžio atlikimo vietą - Vladimiro kalėjimą. Čia 1953 m. lapkričio 8 d. iškeliavo į amžinybę. Buvo palaidotas bendrame kalinių kape. 1998 metais rugsėjo mėnesį Vilniaus arkivyskupijoje pradėta Mečislovo Reinio beatifikacijos byla.
1914 metais, baigęs studijas, Mečislovas Reinys grįžta į Lietuvą. Skiriamas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vikaru, o 1916 metų rudenį pradeda Vilniaus kunigų seminarijoje dėstyti filosofiją. Būdamas Vilniuje, kunigas Mečislovas Reinys aktyviai dalyvauja Lietuvos tautinio atgimimo sąjūdyje. Minint nepriklausomybės paskelbimo pirmąsias metines, ta proga surengtame minėjime kunigas pasako ugningą kalbą. Netrukus 1919 m. raudonarmiečių suimamas ir penkis mėnesius kalinamas. 1922 m. išvyksta profesoriauti į kuriamą universitetą Kaune. Aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Krikščionims demokratams laimėjus Seimo rinkimus, 1925-1926 m. Mečislovas Reinys dirba Lietuvos Respublikos Užsienio Reikalų ministru. Jis pradėjo tvarkyti itin painius Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykius. Arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui patarus, dirbo trimis kryptimis: rūpinosi Lietuvos bažnytinės provincijos sudarymu; abipusės atstovybės buvimu; konkordato tarp Vatikano ir Lietuvos Respublikos sudarymu.
1926 m. Mečislovas Reinys popiežiaus Pijaus XI paskiriamas tituliniu Tiddi vyskupu ir Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso padėjėju-koadjiutoriumi. Vilkaviškio vyskupijoje jis dirbo iki 1940 metų, kuomet mirus Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio padėjėjui vyskupui Kazimierui Mikalojui Michalkevičiui, Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys paprašė Vatikano valstybės sekretoriaus Vilniaus vyskupu skirti lietuvį. Atsižvelgdamas į tai, 1940 m. liepos 18 d. Apaštalų Sostas vyskupą Mečislovą Reinį paskyrė tituliniu Cypselos arkivyskupu ir Vilniaus arkivyskupo padėjėju. 1947 m. birželio 12 d. suimtas, Ypatingojo pasitarimo prie SSRS MGB už „talkinimą tėvynės išdavikams, dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybinę agitaciją“ nuteistas 8 metams. Netrukus, su ypatingu konvojumi, griežtai saugomas, izoliuotas nuo kitų kalinių, buvo išvežtas į nuosprendžio atlikimo vietą - Vladimiro kalėjimą. Čia 1953 m. lapkričio 8 d. iškeliavo į amžinybę. Buvo palaidotas bendrame kalinių kape. 1998 metais rugsėjo mėnesį Vilniaus arkivyskupijoje pradėta Mečislovo Reinio beatifikacijos byla.
Dievo Gailestingumo apaštalas
Dievo tarnas Mečislovas Reinys nė vieno žmogaus nelaikė priešu. Visas savo pastangas jis dėjo evangelijos sklaidai ir Bažnyčios gerovei. Būtent šie asmenybės bruožai išryškėja nagrinėjant vyskupo (vėliau – arkivyskupo) veiklą Vilniaus arkivyskupijoje. Atvykęs į Vilnių dirbti ganyto darbo, arkivyskupas Mečislovas Reinys susidūrė ne tik su lietuvių ir lenkų tarpusavio konfliktais, bet ir rado be galo šaltą vidaus atmosferą: jam ne tik buvo nepasiūlytas joks darbas kurijoje, bet ir neleista apsigyventi arkivyskupo rūmuose. Taigi, patekęs į tokią konfliktų zoną, kur buvo dirbtinai „suplaktos“ politinės, tautinės bei konfesinės aktualijos, M. Reinys visur ir visuomet stengėsi užmegzti dialogą, ieškoti Bažnyčiai priimtinos išeities. Kaip pažymi savo atsiminimuose kun. dr. Juozapas Čepėnas, M. Reinys, prieš priimdamas paskyrimą į Vilnių, puikiai suvokė ir numatė savo sunkią padėtį šiame krašte, todėl svarstė galimybę atsisakyti paskyrimo, tačiau, pasitikėdamas Dievu, galiausiai ryžosi darbuotis Bažnyčios ir visuomenės gerovei.
Arkivyskupo apaštalinis uolumas, pasitikėjimas Dievu ir Jo gailestingumo sklaida išryškėjo nacių ir bolševikų okupacijų metais. Naciai buvo palikę šiokią tokią erdvę dialogui su Bažnyčia. Galima tvirtai teigti, jog arkivyskupas M. Reinys šia, nors ir nedidele galimybe, pasinaudojo. 1942 metais, naciams ėmusis masinių represijų prieš Vilniaus arkivyskupijos dvasininkus lenkus ir suėmus virš 60 vienuolių ir 222 vienuoles, arkivyskupas dėjo daug pastangų, kad šie žmonės būtų išlaisvinti. Po ilgų derybų jam pavyko apginti ir apsaugoti vienuoles nuo priverčiamųjų darbų Reiche. Areštuotieji kunigai ir nemaža dalis vienuolių buvo išvežti į Šaltupių ir Panevėžiuko darbo stovyklas. M. Reiniui juos pavyko išgelbėti nuo išvežimo į koncentracijos stovyklas Reiche.
Po arkivyskupo R. Jalbžykovskio arešto ir tremties į Marijampolę, M. Reinys tapo faktiniu Vilniaus arkivyskupijos valdytoju, nes buvo Vatikano paskirtas metropolito pagalbininku su paveldėjimo teise. Jam domintis lenkų dvasininkų areštais, nacių civilinės okupacijos administracijos pareigūnai aiškino, kad areštai atlikti tik politiniais sumetimais. 1942 m. birželio 22 d. Šventasis Sostas arkivyskupą M. Reinį oficialiai paskyrė Vilniaus vyskupijos apaštaliniu administratoriumi. Tuomet jam, kaip pilnateisiam ganytojui, teko laviruoti tarp nacių spaudimo ir tikinčiųjų teisių gynimo. Kita vertus, M. Reinys dabar ne tik galėjo, bet ir gavo įgaliojimus rūpintis visų tautybių katalikų reikalais. Jis stengėsi neišskirti nė vienos tautybės: į lenkiškas parapijas skyrė lenkų tautybės kunigus, į gudiškas – gudų, lietuviškas – lietuvių. Kai kuriose parapijose, atsižvelgdamas į tikinčiųjų tautybę, įvedė pamaldas gudų ar lietuvių kalbomis. Pats arkivyskupas visuomet buvo kartu su savo tikinčiaisiais – vedė rekolekcijas Šv. Jono ir Šv. Mikalojaus bažnyčiose, didžiųjų švenčių progomis aukojo Mišias ir sakė pamokslus Vilniaus arkikatedroje, lankė ligonius, užtarė žydus ir kitus persekiojamuosius, lankė tuos, kam labiausiai reikėjo paguodos.
Praėjusio amžiaus ketvirtajame, penktajame dešimtmečiais ėmė plisti pamaldumo Dievo Gailestingumui praktika. Tuo metu labai svarbų vaidmenį atliko Vilniaus arkivyskupijoje darbavęsis kun. Mykolas Sopočka. Tuometinis Vilniaus arkivyskupas metropolitas R. Jalbžykovskis gana skeptiškai žiūrėjo į trisdešimt penkis M. Sopočkos įteiktus prašymus įvesti Dievo Gailestingumo šventę, nors buvo leidęs melstis prie šio paveikslo šv. Mykolo bažnyčioje. Vis dėl to R. Jalbžykovskis Dievo Gailestingumo kulto sklaidos reikalu nesikreipė, kaip kunigo M. Sopočkos prašyta, nei į Lenkijos vyskupus, nei į Šv. Sostą. Todėl kun. M. Sopočka pats bandė pasiekti tikslą – 1939 m. kulto įteisinimo intencija vyko į Vatikaną, 1940 m. išsiuntinėjo vyskupams savo traktatą De Misericordia Deide queeius dem festoinstituendo, tačiau oficialiai negavus palaikymo iš vietos ordinaro, jo iniciatyvos nedavė apčiuopiamų rezultatų. Dar daugiau, 1940 m. Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje kilus stipriai paveikslo adoravimo bangai (maldos, votai, žvakės), arkivyskupas šį chaotišką reiškinį mėgino apmalšinti įsakydamas perkelti paveikslą iš presbiterijos ant šoninės bažnyčios sienos, paliepė nuimti votus. Perkeliant paveikslą jis buvo apgadintas. R. Jalbžykovskis sudarė dar vieną komisiją ištirti, ar paveikslo turinys atitinka Bažnyčios mokymą, ar jis pakankamai meniškas ir kokie jo pažeidimai. 1941 m. gegužės 27 d. komisija paveikslą įvertino kaip brandų šiuolaikinės religinės dailės kūrinį.
Tuo tarpu arkivyskupo Mečislovo Reinio pozicija šiuo klausimu buvo visai kitokia. Arkivyskupas Mečislovas Reinys, kuriam teko net du kartus perimti Vilniaus arkivyskupijos valdymą, domėjosi Dievo Gailestingumo kultu. Pažymėtina, kad 1942 m. gegužės 29 d. jis pasirašė imprimatur lietuviškam Dievo Gailestingumo Vainikėlio tekstui. Juodšiliuose nuo arešto besislapstančio Mykolo Sopočkos mieste tuo metu tikrai nebuvo, tad yra pagrindas manyti, jog juodu šiuo klausimu jau anksčiau ne kartą buvo kalbėję ir sutarę.
Karo metais tikintieji gausiau eidavo išpažinties ir šv. Komunijos per Atvelykio sekmadienį, ir ypatingai rinkdavosi šv. Mykolo bažnyčioje prieš Dievo Gailestingumo paveikslą. 1942 metais keletas kunigų meldėsi su tikinčiaisiais noveną prieš Atvelykio sekmadienį. Jau 1945 metais daugelyje Vilniaus bažnyčių buvo švenčiamas Atvelykio sekmadienis, prieš kurį devynias dienas buvo meldžiamasi novena. Dėl tokio Dievo Gailestingumo aktyvumo kun. Sopočką bandė sustabdyti visi okupantai. Galima tik spėti, kad arkivyskupas žinojo apie šią iniciatyvą, o gal ir pats ne vieną akimirką buvo praleidęs prie šio paveikslo. Todėl arkivyskupui Reiniui pritarus, 1946-ųjų Atvelykis miesto Šv. Jonų bažnyčioje buvo švenčiamas kaip Dievo Gailestingumo šventė. Oficialiai į Bažnyčios liturginį kalendorių ji buvo įvesta tik popiežiaus Jono Pauliaus II, pasitinkant trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį.
Arkivyskupo apaštalinis uolumas, pasitikėjimas Dievu ir Jo gailestingumo sklaida išryškėjo nacių ir bolševikų okupacijų metais. Naciai buvo palikę šiokią tokią erdvę dialogui su Bažnyčia. Galima tvirtai teigti, jog arkivyskupas M. Reinys šia, nors ir nedidele galimybe, pasinaudojo. 1942 metais, naciams ėmusis masinių represijų prieš Vilniaus arkivyskupijos dvasininkus lenkus ir suėmus virš 60 vienuolių ir 222 vienuoles, arkivyskupas dėjo daug pastangų, kad šie žmonės būtų išlaisvinti. Po ilgų derybų jam pavyko apginti ir apsaugoti vienuoles nuo priverčiamųjų darbų Reiche. Areštuotieji kunigai ir nemaža dalis vienuolių buvo išvežti į Šaltupių ir Panevėžiuko darbo stovyklas. M. Reiniui juos pavyko išgelbėti nuo išvežimo į koncentracijos stovyklas Reiche.
Po arkivyskupo R. Jalbžykovskio arešto ir tremties į Marijampolę, M. Reinys tapo faktiniu Vilniaus arkivyskupijos valdytoju, nes buvo Vatikano paskirtas metropolito pagalbininku su paveldėjimo teise. Jam domintis lenkų dvasininkų areštais, nacių civilinės okupacijos administracijos pareigūnai aiškino, kad areštai atlikti tik politiniais sumetimais. 1942 m. birželio 22 d. Šventasis Sostas arkivyskupą M. Reinį oficialiai paskyrė Vilniaus vyskupijos apaštaliniu administratoriumi. Tuomet jam, kaip pilnateisiam ganytojui, teko laviruoti tarp nacių spaudimo ir tikinčiųjų teisių gynimo. Kita vertus, M. Reinys dabar ne tik galėjo, bet ir gavo įgaliojimus rūpintis visų tautybių katalikų reikalais. Jis stengėsi neišskirti nė vienos tautybės: į lenkiškas parapijas skyrė lenkų tautybės kunigus, į gudiškas – gudų, lietuviškas – lietuvių. Kai kuriose parapijose, atsižvelgdamas į tikinčiųjų tautybę, įvedė pamaldas gudų ar lietuvių kalbomis. Pats arkivyskupas visuomet buvo kartu su savo tikinčiaisiais – vedė rekolekcijas Šv. Jono ir Šv. Mikalojaus bažnyčiose, didžiųjų švenčių progomis aukojo Mišias ir sakė pamokslus Vilniaus arkikatedroje, lankė ligonius, užtarė žydus ir kitus persekiojamuosius, lankė tuos, kam labiausiai reikėjo paguodos.
Praėjusio amžiaus ketvirtajame, penktajame dešimtmečiais ėmė plisti pamaldumo Dievo Gailestingumui praktika. Tuo metu labai svarbų vaidmenį atliko Vilniaus arkivyskupijoje darbavęsis kun. Mykolas Sopočka. Tuometinis Vilniaus arkivyskupas metropolitas R. Jalbžykovskis gana skeptiškai žiūrėjo į trisdešimt penkis M. Sopočkos įteiktus prašymus įvesti Dievo Gailestingumo šventę, nors buvo leidęs melstis prie šio paveikslo šv. Mykolo bažnyčioje. Vis dėl to R. Jalbžykovskis Dievo Gailestingumo kulto sklaidos reikalu nesikreipė, kaip kunigo M. Sopočkos prašyta, nei į Lenkijos vyskupus, nei į Šv. Sostą. Todėl kun. M. Sopočka pats bandė pasiekti tikslą – 1939 m. kulto įteisinimo intencija vyko į Vatikaną, 1940 m. išsiuntinėjo vyskupams savo traktatą De Misericordia Deide queeius dem festoinstituendo, tačiau oficialiai negavus palaikymo iš vietos ordinaro, jo iniciatyvos nedavė apčiuopiamų rezultatų. Dar daugiau, 1940 m. Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje kilus stipriai paveikslo adoravimo bangai (maldos, votai, žvakės), arkivyskupas šį chaotišką reiškinį mėgino apmalšinti įsakydamas perkelti paveikslą iš presbiterijos ant šoninės bažnyčios sienos, paliepė nuimti votus. Perkeliant paveikslą jis buvo apgadintas. R. Jalbžykovskis sudarė dar vieną komisiją ištirti, ar paveikslo turinys atitinka Bažnyčios mokymą, ar jis pakankamai meniškas ir kokie jo pažeidimai. 1941 m. gegužės 27 d. komisija paveikslą įvertino kaip brandų šiuolaikinės religinės dailės kūrinį.
Tuo tarpu arkivyskupo Mečislovo Reinio pozicija šiuo klausimu buvo visai kitokia. Arkivyskupas Mečislovas Reinys, kuriam teko net du kartus perimti Vilniaus arkivyskupijos valdymą, domėjosi Dievo Gailestingumo kultu. Pažymėtina, kad 1942 m. gegužės 29 d. jis pasirašė imprimatur lietuviškam Dievo Gailestingumo Vainikėlio tekstui. Juodšiliuose nuo arešto besislapstančio Mykolo Sopočkos mieste tuo metu tikrai nebuvo, tad yra pagrindas manyti, jog juodu šiuo klausimu jau anksčiau ne kartą buvo kalbėję ir sutarę.
Karo metais tikintieji gausiau eidavo išpažinties ir šv. Komunijos per Atvelykio sekmadienį, ir ypatingai rinkdavosi šv. Mykolo bažnyčioje prieš Dievo Gailestingumo paveikslą. 1942 metais keletas kunigų meldėsi su tikinčiaisiais noveną prieš Atvelykio sekmadienį. Jau 1945 metais daugelyje Vilniaus bažnyčių buvo švenčiamas Atvelykio sekmadienis, prieš kurį devynias dienas buvo meldžiamasi novena. Dėl tokio Dievo Gailestingumo aktyvumo kun. Sopočką bandė sustabdyti visi okupantai. Galima tik spėti, kad arkivyskupas žinojo apie šią iniciatyvą, o gal ir pats ne vieną akimirką buvo praleidęs prie šio paveikslo. Todėl arkivyskupui Reiniui pritarus, 1946-ųjų Atvelykis miesto Šv. Jonų bažnyčioje buvo švenčiamas kaip Dievo Gailestingumo šventė. Oficialiai į Bažnyčios liturginį kalendorių ji buvo įvesta tik popiežiaus Jono Pauliaus II, pasitinkant trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį.
Vietoj išvadų
Nors praeito amžiaus penktasis dešimtmetis į mūsų tautos istoriją įsirašė kaip itin skaudus dešimtmetis, kada vyko trėmimai, buvo persekiojami tikintieji, uždaromos bažnyčios, Vilnius tapo šventųjų susitikimo vieta. Čia vienas kitą papildydami ir remdami, vienaip ar kitaip darbavosi ar herojiškai kentėjo ne tik Mečislovas Reinys ir Mykolas Sopočka, bet ir Vincentas Borisevičius, Alfonsas Lipniūnas, Adelė Dirsytė ir kiti. Arkivyskupas Mečislovas Reinys, matydamas ir jausdamas Dievo Gailestingumo kulto reikšmę, savotiškai pralenkdamas laiką, patvirtina Dievo Gailestingumo vainikėlio maldos pirmąjį lietuvišką variantą. Ne be jo iniciatyvos ir palaikymo 1946 metais Atvelykis buvo švenčiamas jau kaip Dievo Gailestingumo šventė. Žinodamas kun. Mykolo Sopočkos siekį skleisti Dievo Gailestingumą, ir, galimas daiktas, susipažinęs su kunigo parašytais traktatais ta tema, arkivyskupas, galima sakyti, Dievo Gailestingumo kultą ir doktriną patvirtina savo bažnytiniu autoritetu. Todėl manau, kad arkivyskupą Mečislovą Reinį galima visiškai pagrįstai statyti prie didžiųjų Dievo Gailestingumo apaštalų – šventosios seselės Faustinos ir palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos.
Rašyti komentarą