Kun. Robertas Urbonavičius. Šventumas – ne pasirinkimas, o būtinybė

Džiaukimės su angelais 

ir garbinkime Dievo Sūnų, 

švęsdami Visų Šventųjų iškilmę.

(introitas)

Šventės istorija

Vietinėse krikščionių bendruomenėse atskirus kankinius imta minėti nuo II a. pab., tačiau visus kankinius viena švente pradėta švęsti Rytuose tik nuo IV a. pab. skirtingomis datomis. Konstantinopolio liturgijoje Jonas Auksaburnis vienoje iš homilijų giria „visus kankinius, kentėjusius visoje žemėje“, kuriuos Bažnyčia mini „septintą dieną po Sekminių iškilmių“. Iš šv. Efremo himnų žinoma, kad Edesoje panašus liturginis šventimas sukviesdavo tikinčiuosius gegužės 13 dieną, o Sirijoje 411 metų kalendorius visus kankinius minėdavo penktadienį po šv. Velykų. Šių skirtingų datų pasirinkimas rodo, kad buvo siekiama susieti kankinius su Kristaus pergale ir Šventosios Dvasios išliejimu. Šią tradiciją perėmė Vakarai. VI a. būta dviejų paminėjimų: pirmasis švęstas pirmąjį sekmadienį po Sekminių, o antrasis – penktadienį po Velykų iškilmės. Vėliau, veikiausiai Grigaliaus Didžiojo iniciatyva (590–604), viršų paėmė gegužės 13 diena. Romoje Visų šventųjų iškilmė sietina su Panteono šventyklos pašventinimu - VII a. pr. pop. Bonifacas IV (608–615) ją dedikavo Mergelei Marijai, visiems kankiniams ir išpažinėjams. Todėl Panteono dedikacijos metinės tapo visų šventųjų iškilmė, minėta gegužės 13 d., o nuo 835 m. ši diena jau imta švęsti lapkričio 1 dieną. Nėra tiksliai aišku, kodėl pasirinkta būtent lapkričio 1 diena. Manoma, kad, būdama liturginių metų ciklo pabaigoje, eschatologinėje perspektyvoje ji veikiausiai pasirodė kaip tinkamas laikas apimti visus šventuosius, pavieniui minimus metų eigoje. Roma ilgą laiką saugojo gegužės 13 dieną, o lapkričio 1 dienos datą ji priėmė tik X-XI a., kai atsivėrė galikoniškųjų liturgijos formų įtakai. 

Visuotinis pašaukimas į šventumą 

Viešpats Jėzus į tobulumą kvietė išimtinai visus savo mokinius, o ne atskiras grupes: „Dieviškasis visokio tobulumo Mokytojas ir pavyzdys, Viešpats Jėzus, pats būdamas gyvenimo šventumo autorius ir ištobulintojas, tą šventumą paskelbė visiems ir kiekvienam savo mokiniui, kad ir kokia būtų jų padėtis: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Visiems jis pasiuntė Šventąją Dvasią, kuri juos iš vidaus skatina mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis savo jėgomis (plg. Mk 12, 30), o vienas kitą mylėti taip, kaip Kristus juos mylėjo (plg. Jn 13, 34; 15, 12)“ (Lumen Gentium, 40). Kadangi šis kvietimas yra skirtas visiems be išimties, tad ir jo siekti galima esant bet kokiame luome bei padėtyje: „Tad kiekvienam aišku, jog visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės. Šis šventumas net žemiškojoje bendruomenėje skatina žmogiškesnį gyvenimo būdą. Tam tobulumui pasiekti tikintieji tepanaudoja sugebėjimus, atseikėtus jiems pagal Kristaus dovanos saiką, idant, sekdami jo pėdomis, tapdami į jį panašūs ir visur klusniai vykdydami Tėvo valią, visa dvasia pasišvęstų Dievo garbei ir artimo tarnybai“ (ten pat).

Šis kvietimas į šventumą apima visas šventumo formas: kankinystę, tarnaujančią kunigystę bei pašvęstąjį gyvenimą, taip pat pasauliečius: sutuoktinius, vienišus, dirbančius, ligonius. Visi savitu būdu yra kviečiami sekti Kristumi einant šventumo keliu: „Tad visi Kristaus tikintieji kviečiami ir įpareigojami siekti šventumo ir savo luomo tobulumo. Todėl visi tesistengia tinkamai tvarkyti savo polinkius, kad pasaulio dalykų naudojimas ir evangeliškojo neturto dvasiai priešingas prisirišimas prie turtų nekliudytų jiems siekti tobulos meilės“ (ten pat). 

Dabartinis popiežius, sekdamas savo pirmtakų mokymu, irgi patvirtino įžvalgas apie visuotinį pašaukimą į šventumą kaip teisingiausią šventumo sampratą: „Visi esame pašaukti tapti šventaisiais. Kartais galvojame, kad šventumas skirtas tik tiems, kurie sugeba atsiriboti nuo kasdienių reikalų ir atsidėti vien maldai. Taip nėra! Esame pašaukti siekti šventumo su meile liudydami savo krikščioniškumą kasdieniame gyvenime, kiekvienas savo konkrečiame gyvenime ir savo aplinkoje. „Bet, tėve, aš gi dirbu fabrike... Aš esu buhalteris, kasdien tik skaičiai, kaipgi galima būti šventuoju...!“ Žinoma, galima! Savo darbe tu gali tapti šventuoju. Dievas tau suteikia malonę siekti šventumo. Esate tėvai ar seneliai? Padėkite vaikams ir anūkams pažintį Jėzų ir juo sekti. Kiekvienas gali siekti šventumo, visada – namuose, kelyje, darbe, bažnyčioje. Tame gyvenime, kurį tu gyveni, kelias į šventumą tau atviras.“

Garbiname tave, nuostabusis Dieve, vieną Šventą tarp visų šventųjų, 

ir meldžiame malonės, kuri mus nuo šito žemės keleivių stalo 

tobulos tavo meilės takais nuvestų į dangiškosios Tėvynės puotą.

(Postkomunijos malda)