Pete Baklinski. Pranciškus užsitarnavo populiarumą savo vadovaujamos Bažnyčios sąskaita

Žurnalo „First Things“ redaktoriui Matthew Schmitzui praeitą savaitę parašius straipsnį laikraštyje „New York Times“ apie tai, kaip popiežius Pranciškus daugelyje situacijų apvylė tikinčius katalikus, „Catholic World Report“ redaktorius Carlas Olsonas pasidalino savo tekstu, kuriame dar labiau išplėtojo Schmitzo mintis.

Savo rugsėjo 28 d. straipsnyje, pavadintame „Ar popiežius Pranciškus patyrė nesėkmę?“, Schmitzas į šį klausimą atsako „taip“ ir stengiasi analizuoti, kokios„Pranciškaus efekto“ pasekmės Bažnyčiai, bent jau Jungtinėse Valstijose.

Schmitzas rašo, kad Pranciškaus pontifikato metu, kol jis „stengėsi pasiekti atitrūkusius katalikus“ savo „nedogmatiniu tonu, posakiais „kas aš toks, kad teisčiau?“ ir „švelnesniu“ požiūriu į Komunijos davimą išsiskyrusiems bei antrą kartą „susituokusiems“, sekmadieninių Mišių lankymas smuko, ypač tarp jaunų katalikų..

Pranciškui esant popiežiumi smuko ne tik Mišių lankomumas, bet ir įvairių religinių praktikų laikymasis.

„Kaip teigia Džordžtauno taikomųjų apaštalavimo tyrimų centro duomenys, 2008 m. 50% tūkstantmečio pradžioje sulaukusių brandos respondentų teigė priimantys pelenus Pelenų Trečiadienį ir 46% sakė padarantys kokią nors auką, neskaitant mėsos atsisakymo, kiekvieną penktadienį. Šiais metais jau tik 46% teigė priimantys pelenus ir tik 36% sakė darantys papildomą auką“, - rašo Schmitzas.

„Nepaisant asmeninio Pranciškaus populiarumo, atrodo, kad jauni žmonės traukiasi nuo tikėjimo“, - prideda autorius.

Schmitzas teigia, kad nepaisant Pranciškaus populiarumo, Bažnyčia nebuvo „atgaivinta“, nes jis nedavė „atitrūkusiems nuo jos jokios priežasties grįžti“.

„Jis parapijos kunigus vadina „mažomis pabaisomis“, „mėtančiomis akmenis“ į vargšus nusidėjėlius. Kurijos dvasininkams jis diagnozavo „dvasinį Alzheimerį“. Jis bara už gyvybės apsaugą (pro-life) kovojančius aktyvistus dėl to, kad jie per daug kalba apie abortus. Jis sako, kad katalikai, didelį dėmesį skiriantys Mišių lankymui, dažnai išpažinčiai ir tradicinėms maldoms, yra „Pelagijai“ – žmonės, eretiškai manantys, kad gali būti išganyti savo pačių darbais“ , - teigia Schmitzas.

„Toks smerkimas demoralizuoja ištikimus katalikus ir nesuteikia atitrūkusiems jokios priežasties sugrįžti. Kam prisijungti prie Bažnyčios, kurios kunigai yra mažos pabaisos ir kurios nariai mėgsta svaidytis akmenimis? Kai pats popiežius vidinę dvasinę būseną giria, priešpastatydamas ją pagarbiai laikysenai dvasinių praktikų atžvilgiu, lieka labai mažai priežasčių atlikinėti išpažintį ar keltis į rytines Mišias“, - pastebi autorius.

Schmitzas daro išvadą, kad Pranciškaus itin „švelnus“ kalbėjimas apie Bažnyčios mokymą turi savo kainą.

„Pranciškus užsitarnavo asmeninį populiarumą savo vadovaujamos Bažnyčios sąskaita. Norintys matyti stipresnę Bažnyčią, turės laukti kitokio tipo popiežiaus. Vietoje to, kad švelnintų Bažnyčios mokymą, toks žmogus turėtų kalbėti apie tai, kaip sunki disciplina veda į laisvę. Ėjimas prieš atšiaurų vėją, skelbianti šiam pasauliui keistas katalikų tikėjimo tiesas, gali nebūti populiarus, bet ilgojoje perspektyvoje toks veikimas efektyvesnis. Juk net Kristus buvo sutiktas minios švilpimo“, - užbaigia autorius.

Olsonas, kuris savo rugsėjo 28 d. straipsnį pavadino Schmitzo išvada „Pranciškus užsitarnavo asmeninį populiarumą savo vadovaujamos Bažnyčios sąskaita“, tęsia Schmitzo mintis.

„Schmitzas gali tik prisiliesti prie kai kurių iš šių klausimų, tačiau mes, kurie atidžiai sekėme šį pontifikatą nuo pat pradžių, žinome, jog pastarieji treji metai buvo pilni neaiškumų, perlenkimų, dviprasmybių, nenuoseklumų, mišrių žinučių, netikslumų, menkai paslėptų įžeidimų, jau neminint keisto kalbos naudojimo, keliančio didelę sumaištį”, - rašo Olsonas.

Jis teigia sutinkantis su Schmitzo vertinimu, kad popiežiaus išsakomas ištikimų katalikų „pasmerkimas“ demoralizuoja juos, o atitrūkusiems nesuteikia jokios priežasties sugrįžti.

„Pranciškus labiausiai liaupsinamas ir mėgiamas tų, kurie mato jo pontifikatą kaip galimybę paneigti įprastą kritikos litaniją, skirtą Bažnyčiai: ji esą yra pernelyg patriarchalinė, griežta, siauro mąstymo, moralizuojanti, teisianti, davatkiška, homofobiška, islamofobiška ir pan. Taip, yra katalikų, kurie nusivylę ir stačiai pasipiktinę Pranciškumi, tačiau iš patirties galiu pasakyti, kad dažniausiai pasitaikantis atsakymas yra sutrikimas: „Ką jis daro? Ir kodėl?“

Olsonas svarsto, ar Schmitzas teisus, teigdamas, kad Pranciškus „stengiasi sušvelninti Bažnyčios mokymą.“

„Nematau, kaip galima būtų padaryti kitokią išvadą. Juk jei Pranciškus niekada nesiekė pakeisti ar sušvelninti Bažnyčios mokymo, kodėl jis pasitiki kardinolu Kasperiu ir kitais vokiečiais, kodėl jis surengė du sinodus, kodėl pastoviai ir nuosekliai kelia sumaištį savo pasisakymais, kodėl daro nepabaigiamus „geros valios įrodymus“, kodėl piktai užbaigė 2015 m. sinodą, kodėl aštuntas Amoris Laetitia skyrius yra toks lyg specialiai dviprasmiškas ir taip toliau?, - teigia autorius.

„Taip, gaila, net skausminga, matyti tokią painiavą, sumišimą ir nusivylimą, per dažnai sukeliamą Petro laivo, kuris juk turėtų teikti paguodą, prieglobstį, stabilumą ir aiškumą šio vis priešiškesnio ir nepastovesnio pasaulio tamsiose bangose.“

Versta iš Lifesitenews.com