Valdemaras Katkus. „Reitingų agentūros kartais virsta politinio spaudimo įrankiu“

Delfi.lt, Š. Mažeikos nuotr.

Mažai kas gilinasi, kad vos trys JAV gyvuojančios reitingų agentūros daro milžinišką įtaką pasaulio ekonomikai, tačiau blogiausia, kad neretai jų nustatomi valstybių ar bankų skolinimosi reitingai neatitinka tikrovės ir virsta politinio spaudimo įrankiu. Šiais metais nuo tokios agentūrų veiklos labiausiai nukentėjo Lenkija. Apie tai pokalbis su Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru, ekonomistu Valdemaru Katkumi.

***

- Kaip nutiko, kad trys amerikietiškos reitingų agentūros diktuoja viso pasaulio valstybėms ir bankams jų skolinimosi kaštus? Kokiu būdu „Standard & Poor’s“, „Fitch“ ir „Moody’s“ išsikovojo tokią išskirtinę padėtį?

- Šiuo metu pasaulyje užregistruota daugiau nei 80 reitingų agentūrų, bet šios trys didžiosios agentūros, kurias paminėjote, užima 95 proc. pasaulio rinkos. Tai yra vienas iš pagrindinių dalykų, diktuojančių paskolų kainas. Iš dalies šį fenomeną galima paaiškinti tuo, kad reitingų agentūros atsirado būtent Jungtinėse Valstijose dar prieš 150 metų. Taip pat tuo, kad Jungtinių Valstijų rinka yra tikrai reikšminga, o šios trys agentūros pačiose JAV buvo pripažintos kaip patikimos bendrovės, kurios gali objektyviai nustatyti, ar konkrečios įmonės yra mokios, ar nemokios. Todėl, nepaisant krizės, šios agentūros ir šiandien yra dominuojančios pasaulyje.

- Ne kartą girdėjome, kad tokia padėtimi piktinasi tiek Europos, tiek Azijos, tiek ir Lotynų Amerikos valstybės, o prieš kelerius metus ir pati Angela Merkel grasino, kad Europa steigs savo reitingų agentūrą. Kodėl iki šiol tos alternatyvos amerikiečiams sukurti nepavyko?

- Štai praėjusią savaitę BRICS šalys (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrikos Respublika) pareiškė, kad jos įsteigs savo reitingų agentūrą, kuri bandys atsverti tris amerikietiškas agentūras. Beje, kai prasidėjo 2008 m. ES krizė, devynių euro zonos šalių reitingai buvo sumažinti, o pats aukščiausias reitingas (t.y. AAA) buvo paliktas tik Vokietijai. Dėl to didelis nepasitenkinimas, tačiau buvo apskaičiuota, kad naujai agentūrai įkurti reikia maždaug 300 mln. eurų. Todėl 2011 m. europiečiai nusprendė, kad tikslingiau būtų įkurti vadinamąją Europos vertybinių popierių rinkos instituciją, kuri esą ir turėtų prižiūrėti, kaip tvarkingai veikia tos reitingų agentūros. Bet iš esmės visa ši tvarka niekuo nepasikeitė, tos trys amerikietiškos agentūros ir toliau viešpatauja rinkose, savo pelningumus jos jau sugrąžino į prieš krizę buvusį lygį, t.y. gauna milijardinius pelnus. Bet blogiausia, kad nepasikeitė ne tik jų dominavimas, bet ir visos su tuo susijusios blogybės.

- Kokios tai blogybės?

- Dažniausiai tos amerikietiškos agentūros kaltinamos tuo, kad nustato subjektyvius tiek šalių, tiek ir atskirų įstaigų reitingus, nes susiduria su interesų konfliktais. Būtent interesų konfliktai čia yra svarbiausi, nes jeigu nori išleisti savo paskolos obligacijas ar vekselius, pirmiausia turi nusipirkti savo skolinimosi reitingą. Tai visuomet daro skolininkas, o ne tas, kuri suteiks paskolą. Todėl reitingai gali būti dirbtinai pakeliami, atsiranda įvairių interesų konfliktų ir tai jau ne kartą yra įvykę. Geriausias pavyzdys - ikikrizinis metas, kai viskas tarsi vyko gerai, o reitingai buvo dirbtinai pakelti. Ne be reikalo „Standard & Poor’s“ 2015 m. JAV prokuratūra nubaudė 1,3 mlrd. dolerių bauda už nesąžiningumą. Jie tą baudą sumokėjo. Tačiau dabar vyksta analogiškas tyrimas „Moody’s“ agentūros atžvilgiu ir dar neaišku, kuo visa tai baigsis. Bet kokiu atveju reitingų nustatymo srityje niekas nepasikeitė. Aukščiausia reitingų pakopa yra AAA, o pats žemiausias yra D, t.y. iš viso yra 21 pakopa. O vadinamasis „šiukšlinis“ reitingas yra BB, o tai reiškia, kad tau nustatomos didesnės palūkanos ir skolinimasis tampa gerokai brangesnis.

- Kurie reitingų agentūrų sprendimai sukėlė daugiausia abejonių dėl jų nesąžiningumo ar objektyvumo?

- Pati naujausia istorija, sukėlusi didelių abejonių dėl galimų interesų konfliktų ar tiesiog daromų tų agentūrų klaidų, buvo istorija, susijusi su Lenkija. Kai praėjusių metų spalio mėnesį rinkimus laimėjo J.Kačynskio koalicija, po dviejų mėnesių, t.y. šių metų sausį, „Standard & Poor’s“ sumažino Lenkijos skolinimosi reitingą. Motyvacija buvo gana keista. Juk nors ir kilo didelis pasipriešinimas, Lenkijoje buvo įvesti papildomi mokesčiai bankams, be to, lenkai pradėjo Konstitucinio Teismo reformą. Todėl daugeliui kilo klausimas, kaip reitingų agentūros gali įkainoti tokį grynai politinį procesą. Juk sumažinus lenkų reitingą, susilpnėjo jų valiuta zlotas, o žmonėms pabrango importas, tačiau praėjus 9 mėnesiams visiems tapo aišku, kad suteiktas Lenkijai reitingas neatitinka tikrovės. Nes investuotojai labiau pasitiki Lenkija, negu nustatytas reitingas. Todėl iškilo logiškas klausimas: ar reitingų agentūros yra politiškai neutralios, ar vis dėlto tokiais atvejais virsta politinio spaudimo įrankiu? Juk tos agentūros turėtų reaguoti tik į ekonominius šalies rodiklius, bet ne į politinius procesus, kurie yra labai sunkiai įkainojami. Tačiau įdomiausia, kad didžiausi naujosios Lenkijos vyriausybės kritikai yra vokiečiai, o šio Lenkijos reitingo sumažinimo metu agentūrai vadovavo vokietis... Taigi čia matome ir politines pasekmes, nes tas vokietis smarkiai prisidėjo prie Vokietijos ir Lenkijos santykių pabloginimo.

- Kokią įtaką Lietuvai daro tos dominuojančios pasaulyje reitingų agentūros, kuo motyvuojamas mūsų reitingas?

- Šiuo metu Lietuvos skolinimosi reitingas nustatytas A, t.y. jis sugrąžintas į prieš krizę buvusį lygį, koks ir buvo 2008 m. Taigi Lietuvos reitingas šiuo metu aukštesnis už Italijos, Ispanijos ir netgi už Lenkijos. Mus šiuo atveju gelbsti palyginti mažas prasiskolinimas, kuris siekia 40 proc. BVP, o Vakarų Europos ir euro zonos šalių prasiskolinimas siekia 90 proc. BVP. O vadinamasis Mastrichto kriterijus, t.y. kiek šalis gali prasiskolinti ir būti saugi, yra 60 proc. šalies BVP.

- Čia vėl tampa neaišku, kokiais kriterijais vadovaujamasi suteikiant reitingus. Jeigu mes prasiskolinę 40 proc. BVP, o kitos šalys net 90 proc., kodėl mūsų reitingas yra toks pat kaip ir jų ar net blogesnis?

- Taip, šioje srityje egzistuoja didelis subjektyvumas nepaisant to, į kokius rodiklius atsižvelgiama nustatant tuos reitingus. Agentūros tuo dažnai kaltinamos, bet šiuo metu tiesiog nėra kuo pakeisti tų principų. Palyginkime Lenkijos valstybės ir itin didelių bėdų turinčio Vokietijos „Deutsche bank“ reitingus. Jų abiejų reitingas vienodas, t.y. BBB, nors Lenkija yra nepalyginti stabilesnė. Maža to, „Deutsche bank“ įtrauktas į didžiausių bankų trisdešimtuką ir jau seniai kelia grėsmę, nes manoma, kad jis gali sukelti naują finansų krizę pasaulyje. Prisiminkime, kad krizė prasidėjo nuo JAV banko „Lehmann Brothers“ žlugimo, o tas bankas buvo kur kas mažesnis už minėtą vokišką. Taigi palyginti yra labai sunku.

- Ar valstybės turi kokių nors instrumentų, kurie galėtų paveikti tų agentūrų suteikiamus reitingus? Pagaliau ar jos turi galimybę skolintis rinkose, neatsižvelgiant į tokią abejotiną tų agentūrų veiklą?

- Gali paveikti geri santykiai su agentūromis... Tik tas, kuris pirks skolą, gali daryti įtaką, t.y. jeigu Lietuvos Vyriausybė skolinasi užsienio rinkose, tuomet tas, kuris suteiks mums paskolą, gali papildomai pasitikrinti mūsų ekonomikos būklę, t.y. atlikti savo atskirą tyrimą, mėgindamas nustatyti, ar padėtis tikrai yra tokia, kokią nustatė reitingų agentūros. Tada pagal savo atliktą savotišką tos valstybės auditą arba pagal valstybės mokumo patikrinimą jis ir gali spręsti. Šiaip į reitingų agentūras reikia žiūrėti kaip į mažmeninės prekybos centrus, kurie masiškai ir dideliais kiekiais pardavinėja reitingus. Todėl Vyriausybė, jeigu nori skolintis iš kokio nors kreditoriaus, turėtų jį įkalbinėti, kad jis pats pasitikrintų reikalingus valstybės rodiklius, o ne vien aklai pasitikėtų agentūromis. Nes nutiks taip, kaip nutiko Lenkijai, kai jokie ekonominiai rodikliai nerodė, kad jų reitingas gali būti sumažintas, tačiau atėjo į valdžią kažkam neparanki politinė jėga. O juk plika akimi matyti, kad pirmiausia ši politinė jėga buvo neparanki Lenkijoje veikiantiems komerciniams bankams, nes jie buvo apmokestinti, o naujai surenkami mokesčiai buvo skiriami socialinėms programoms bei jaunoms šeimoms remti.

- Teigiama, kad Europos centrinis bankas (ECB) kas mėnesį leidžia po 90 mlrd. eurų emisiją. Kaip visa tai veikia Europos valstybių ekonomikas?

- Europos centrinis bankas dabar superka tas pačias obligacijas arba paskolas. Bet didžiausia bėda yra ta, kad ECB yra vienas, tačiau dar yra 19 nacionalinių finansų ministerijų, kurios kiekviena leidžia savo vertybinius popierius biudžeto deficitui padengti. Maža to, tų 19 valstybių reitingų kategorijos nesutampa: štai Vokietija turi AAA, Lietuva - A, o Graikija atsidūrusi „šiukšlinėje“ kategorijoje. Jeigu būtų vienas federalinis iždas, kaip JAV ar Jungtinėje Karalystėje, jis nupirktų tas obligacijas ir niekam nekiltų klausimų. Šiuo atveju kyla klausimas: kieno deficitą nupirkti? Ar iš graikų, ar iš lietuvių, o gal iš italų? O ECB dabar supirkinėja ne tik šalių, bet ir privačių kompanijų obligacijas. Pavyzdžiui, jie perka obligacijas iš kokios nors „Lufthansos“, o „Rynair“ obligacijų neperka, vadinasi, „Lufthansai“ yra pigesnis skolinimasis ir tai automatiškai iškreipia visą rinką. Tiesiog ECB dabar senas paskolas keičia į naujus pinigus, kuriuos tikimasi panaudoti naujai gamybai arba naujoms paslaugoms teikti. Be to, ECB šiuo metu savo esme artėja prie paprasto komercinio banko veiklos, nes jis turi prisipirkęs tiek įvairių vyriausybių paskolų, tiek ir privačių kompanijų paskolų, o jeigu tos kompanijos bankrutuos arba joms bus nupjauti reitingai, vadinasi, ECB patirs nuostolių, nes bus prisipirkęs blogų paskolų. Bendras pinigų kiekis Europoje nedidėja, tačiau yra didžiulės diskusijos ir nesutarimai, kokį sektorių dabar reikia remti arba kurių valstybių obligacijas supirkinėti. Viską sprendžia ECB valdyba, į kurią įeina ir Lietuvos banko vadovas su kolegomis iš kitų valstybių centrinių bankų. Lietuva šiuo metu kartu su vokiečiais, olandais ir skandinavais laikosi griežtesnės skolinimosi politikos, didesnės skolinimosi drausmės negu Pietų Europa, kurie sako priešingai - esą turime dar labiau skolintis, o ECB prie jų turi prisidėti.