Dovilas Petkus. Ar mūsų laukia indėnų likimas?

Aiškinimas, jog tauta ar valstybė yra kažkas blogo, panašu, vis labiau įtikina Europos politikus. Europos valstybėms žengiant gilesnės integracijos keliu, Europos projektas tampa „tik bizniu“. Politiniai Europos lyderiai sistemingai vengia šnekėti apie savo valstybių nacionalinius interesus, o tiesiog pabrėžia, jog vieningos rinkos kūrimas garantuos naudą verslui. Senojo žemyno politikų retorikoje iš esmės vyraujant vien stambiojo kapitalo interesų advokatavimui, era, kurioje politikai siekia, jog ekonominė gerovė visų pirma tarnautų valstybės išlikimui, panašu, traukiasi į istorijos šešėlį. Ką tai reiškia Europai ir Lietuvai?

Nauja pasaulio tvarka

Nėra paslapties, jog Lietuva, atgaudama savo nepriklausomybę 1990–aisiais pateko į įspūdingą ekonominį transformacijos etapą, pakeitųsi iki tol nusistovėjusias žaidimo taisykles. Pasaulyje tuo metu įsivyravęs neoliberalizmas ir kapitalo „globalėjimas“ signalizavo apie tai, jog šalims ir jų ekonomikoms pravartu jungtis į neoliberalius, taigi trans ir viršnacionalinius darinius. Visgi, šiandien galime paklausti ar Lietuvos politinis elitas suvokia, kokią vietą šiame naujame globaliame pasaulyje užima Lietuva? Ar jie sugeba suvokti laiko iššūkius ir tinkamai į juos reaguoti? 

Didžiajai daliai valstybės teritorijoje esančios ekonomikos tapus sudėtine globalios kapitalistinės ekonomikos dalimi, kuri tvarkoma pagal šiuolaikinio ekonominio neoliberalizmo doktrinos principus, valstybės politinės galimybės vykdyti savarankišką politiką, atitinkančią daugumos savo piliečių siekius, net jei politinę valdžią turintieji to norėtų, tapo apribotos kaip niekada lig tol. Visgi, Lietuvos politinio elito visiškas susitaikymas su esama padėtimi Lietuvą veda totalinio „išsikraustymo“ paskui kapitalą keliu. Vaizdžiai tariant, Lietuva  šiuo metu yra globalios kapitalizmo sistemos Europos regioninio padalinio, sparčiausiai demografiškai tuštėjantis ir senėjantis, periferinis teritorinis „departamentas“, kurios politinis elitas, deja, negeba akumuliuoti politikos, galinčios sustabdyti ar bent pristabdyti tautos potencialo menkėjimą ir fizinį nykimą. 

„Juk nieko nepakeisi!”

Sakantiems, jog galioja mūsų pasirinkto kelio priklausomybės principas, taigi jog nieko negalima pakeisti, reikia atsakyti, jog šiandien mūsų šalyje valdantieji net nebando suvokti, kad valstybė vis dar turi savus veikimo įrankius, kurie leidžia išlikti savo likimo kalviais. Vienas iš ydingo „elito“ mąstymo bruožų yra silpna vaizduotė ir netikėjimas tuo, kad mes irgi esame pajėgūs kurti europinio žaidimo taisykles. Sovietinio postkolonializmo mentalitetu prisotinta aplinka iškart daro prielaidą, kad visi kiti yra stipresni ir prie jų reikia prisitaikyti. Nemąstoma, kad minėta stipresniųjų jėga yra kuriama institucijose, kurias galima kurti ar modifikuoti ir pas mus. Apskritai, pastaruosius dešimtmečius Lietuvos „elitas“ elgėsi taip lyg netikėtų savo valstybe. Lyg nepastebėtų, kad globalizacijos rėmuose galima manevruoti, žaisti ir išnaudoti šio proceso trūkumus ir liukus. Iki šiol netikima, kad kūrybiškai išnaudojant valstybės resursus (teisės mechanizmus, biudžetą, kultūrinį pajėgumą), galima sustiprinti suverenitetą. Neįmanoma laikoma tai, ką valingai ir sėkmingai daro kitos mūsų regiono šalys. Situacijoje, kurioje esame šiandien, sėkmingai vystosi kapitalizmas, tačiau globalios finansų valdžios įsitvirtinimas ir politinio „elito“ pasyvumas šį kapitalizmą daro panašų į laukinių vakarų kapitalizmą – stipriausias ekonomiškai diktuoja viską. O Lietuvos gyventojams šioje istorijoje atitenka indėnų vaidmuo.

Atsuktos nugaros kaina

Jeigu šiandienos Europoje, net ir nekvestionuojamai demokratinių rinkimų būdu atsiranda vyriausybė, prioritetą teikianti nacionaliniams interesams, o ne globalios valdžios funkcijas vykdančiųjų rekomendacijoms, jos patiria spaudimą, imamos kaltinti populizmu ir nacionalizmu. Nepaisant to, senojo žemyno krizės akivaizdoje atsiranda šalių, kurios, net ir būdamos mažomis žuvelėmis, demonstruoja siekį formuoti Europos projektą, daryti įtaką ES institucijų darbotvarkei ir siekti savo valstybės interesų įgyvendinimo. Tiesa, Lietuva šiame debate dalyvauti atsisako.

Vidurio Europos valstybės - Vengrija, Čekija, Lenkija, Slovakija bando demonstruoti, jog bet kokiu ES klausimu susitarus su dar 2-3 partneriais situacija kardinaliai pasikeičia. Net psichologine prasme pasakymas, kad „trys valstybės yra prieš“ skamba kitaip visos sąjungos vadovams. Sąmoningas atsisakymas jungtis į regionines koalicijas ir bendrai stengtis reformuoti ES po Britanijos pasitraukimo, Lietuvą nubloškia į visiško bejėgiškumo lauką, kuris nepiešia valstybės išlikimui jokio teigiamo scenarijaus. Lietuvos politikai yra nusiteikę tyliai sėdėti kamputyje ir laukti kol stambieji žaidėjai paliks jiems gerovės likučių, tačiau iš tikrųjų tokiu būdu tik vykdo sau lėtą mirties nuosprendį. Atsukta nugara Višegrado šalims ir patogus valdančiųjų krėslo trynimas net negebant artikuliuoti to, ką galima būtų pavadinti Lietuvos politine mintimi, Lietuvos požiūriu į ES integraciją ar, galų gale, Lietuvos valstybės interesais Europos bendrijoje, šiandien bus tai už ką mažėjanti Lietuva sumokės brangiausiai. Pasikeitus geopolitinei situacijai, jau artimiausioje ateityje kaina gali tapti nepakeliama.